Simonas Bartkus | Blog

Pastebėjau, kad mano rašinius apie lėktuvus ir oro uostus pamėgo kai kurios žiniasklaidos priemonės. Ačiū toms, kurios informuoja apie rašinių panaudojimą (Alfa.lt), tuo tarpu kai kurių kitų („Kauno diena”) prašau daugiau korektiškumo.

Kompanija „Ryanair” šią savaitę anonsavo naują rudenį atidaromą reisą iš Kauno į Birmingemą. Skrydžiai bus vykdomi du kartus per savaitę. Lietuviai Britanijoje šiuo reisu džiaugiasi – kalbama, jog visuomeniniu transportu iš Birmingemo pasiekti Londono centrą yra paprasčiau ir pigiau negu iš Londono oro uostu vadinamo Stanstedo.

Žinoma, apie naujienas pranešama, bet apie uždaromus reisus garsiai nekalbama. Bet nuo rudens „Ryanair” iš Kauno nebeskraidys į Liverpulį, taip pat sumažins savaitinių skrydžių skaičių iš Kauno į Frankfurtą. Pernelyg stebėtis tuo nereikėtų – buvo ir anksčiau aišku, jog greičiausiai šios kryptys bus tik vasaros sezonui.

Tuo tarpu spaudoje plačiai nenuskambėjo Latvijos valstybės pareigūno pasisakymai apie „airBaltic” planus Kaune – pasirodė tik trumpa žinutė BNS, kurios spauda nepasigavo.

Latvijos nacionalinė aviakompanija „airBaltic” gali pasiūlyti skrydžius iš antro pagal dydį Lietuvoje Kauno oro uosto, pranešė Latvijos susisiekimo ministras A. Šleseras.
Jis nepasakė, kada šie planai gali būti įgyvendinti, ir kokiais maršrutais skrydžius iš Kauno „airBaltic” gali pasiūlyti.
„Dabartiniai „airBaltic” aptarnaujami maršrutai iš Rygos yra gana rentabilūs. „airBaltic” gali žengti į Kauno oro uosto keleivių rinką, kurioje jau yra Airijos pigių skrydžių aviakompanija „Ryanair”, – sakė Latvijos ministras.

Aišku, neaišku, kiek už rimtą pinigą galima imti šiuos Latvijos susisiekimo ministro pasisakymus. Nors Latvijos respublika ir valdo „airBaltic” kontrolinį paketą, visgi, tai yra komercinė organizacija ir pasisakymai iš jos vidaus yra kur kas svaresni nei Latvijos politikų.

Kažkada seniai „airBaltic” yra išreiškę mintį, jog neatmeta galimybės, jog ateis į Kauno oro uostą. Tiesa, tai labiau skambėjo kaip mandagumo pareiškimai, skambantys maždaug „būtinai skraidysime, kai pamatysime, jog yra pakankamas keleivių srautas” arba „kai bus įrengta tinkama infrastruktūra”.

Mano nuomone, jeigu „airBaltic” atidarytų nors vieną kitą reisą iš Kauno, tai būtų labai didelis postūmis Kauno oro uostui, kuris dabar yra visiškai priklausomas nuo „Ryanair”. Jeigu „airBaltic” atidarytų kasdienę liniją „Kaunas-Kopenhaga” arba „Kaunas-Stokholmas”, tai būtų tikrai didelis žingsnis Kauno oro uostui. Jungtys su strategiškai svarbiais Europos oro uostais padarytų oro uostą ne tik pigių tiesioginių reisų nusileidimo aikštele,  bet kur kas svarbesne figūra bendrama Europos oro uostų žemėlapyje.

Aišku, pesimistinė prognozė yra tokia, jog „airBaltic” atidarys (jeigu atidarys) tik reisą „Kaunas-Ryga”, kuriuo vešis sau tranzitinį žmonių srautą į savo vadinamąjį „hub’ą”.

Atėjusi į Kauno oro uostą „airBaltic” politiškai vėl aplenktų savo konkurentę „FlyLAL”. Be abejo, „FlyLAL” tikrai nepradės atidarinėti reiso Kaunas-Vilnius, kad veštųsi savo tranzitinius keleivius, dėl to „FlyLAL” atėjimas į Kauną galėtų būti tik su tiesioginiais tarptautiniais reisais. „FlyLAL” pradėjo į Londoną ir Dubliną vežti iš Palangos, todėl nemanau, kad vertėtų dar didinti pasiūlą reisuose į lietuvių emigrantų žiemojimo vietas (be to, iš Kauno ten skraido „Ryanair”).

Bet, jeigu „FlyLAL” atidarytų reisą „Kaunas-Amsterdamas” ar „Kaunas-Briuselis”? …

Aišku, labai geras dalykas yra, kada reklama labai gerai integruojasi į interneto tinklalapį. Štai aš neiškarto pastebėjau bannerį brangiausiame Lietuvos portale VZ.lt:

Savotiškai įdomus investicijų pritraukimo būdas – Lietuvoje nelabai kas tokį yra naudojęs. Iš kitos pusės, šis atvejis yra labai panašus į Lietuvos valstybės reklamą žurnale „The Economist”.

O bannerį, tai kaip ir dažniausiai būna, gamino „vyriausioji specialistė iš viešųjų ryšių skyriaus„.

Susipažinti su galimybe investuoti galite Radviliškio savivaldybės interneto tinklavietėje.

Šiandien dvi didžiausios Lietuvoje dirbančios aviakompanijos „FlyLAL” ir „airBaltic” išplatino po pranešimą spaudai ir nemažai leidinių šios dvi kompanijų paskelbtos naujienos atsidūrė greta.

Latvių „airBaltic” šiandien kalbėjo apie finansinius 2007-ųjų rezultatus. „Delfi”, kaip ir kiti „mąstantys” leidiniai neužkibo ant „airBaltic” komunikacijos specialistų kabliuko – originalaus pranešimo spaudai pavadinimas yra „airBaltic” metų veiklos rezultatą padidino 25 milijonais litų. Natūralu, jog ženklus pelno sumažėjimas yra kur kas svarbesnis faktas, nusakantis veiklos rezultatus negu paaugusi apyvarta.

Trumpai paanalizuokime pateiktus „airBaltic” duomenis. Apyvarta – 791 mln. litų, pelnas – 6,15 mln. litų, keleivių – 2 mln.

Toks paprastas primityvus paskaičiavimas, neturintis jokios ekonominės reikšmės, bet nedidelis įsivaizdavimas, apie komercinės aviacijos biznį.

Vidutinė vieno bilieto kaina ~ 395,5 LTL.

Vidutinis pelnas, uždirbamas iš vieno keleivio – 3 litai 8 centai (!)

Aišku, čia neatsižvelgta į užsakomuosius reisus ir dar daugybę niuansų, kurie tikrai ženkliai įtakotų šį primityvų tyrimą, bet – sutikite, šis faktas pasako nemažai apie verslo „slidumą”.

„FlyLAL”, tuo tarpu, finansinių duomenų apie rezultatus 2007-aisiais dar nepaskelbė, nors jų interneto tinklalapyje teigiama, kad AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ nuo 2007 m. pristato aviakompanijos finansinius duomenis kiekvieną pusmetį (nuo 2007 m. I-ojo pusmečio). Papildomai aviakompanija skelbia statistinius duomenis kiekvieną menesį (nuo 2007 m. birželio mėn.). Viskas kas paskelbta – tik 2007 m. I-ojo pusmečio duomenys, o mėnesinės ataskaitos baigiasi ties gruodžiu …

O pati „FlyLAL” šiandien pakartojo savo naujieną apie skrydžius iš Vilniaus į Stokholmą (tiesa, pačiame pranešime spaudai nepasakyta, iš kur bus vykdomi skrydžiai – visgi, tai bus Vilnius). Apie šią naujieną „FlyLAL” skelbė dar kovą, o šiandien pasinaudojo proga paleisti naują pranešimą spaudai, kadangi šiandien yra pirmoji diena, kada vyksta „FlyLAL” skrydis Vilnius-Stokholmas-Vilnius.

Bet – tiek pirmąjame pranešime, tiek šiandieniniame yra melo. Melas pakankamai nemažas. Pranešimo tekste, sakoma, jog skrydžiai bus vykdomi „Boeing 737-500” tipo orlaiviais. Šį faktą kovo mėnesį „FlyLAL” naudojo ir savo reklamoje, anonsuodama naują kryptį ir parduodama išankstinius bilietus po 95 litus. Faktas prieštarauja pranešimams – jau šiandien, į patį pirmąjį reisą keleiviai išskrido ne su „Boeing 737”, o su išbirbė su „SAAB 2000”. Ir tai nebuvo atsitiktinis orlaivio keitimas, kaip pasitaiko neretai šiuolaikinėje komercinėje aviacijoje. Panaršykite po „FlyLAL” bilietų rezervavimo ir užsakymo sistemą ir įsitikinsite, jog su „SAAB 2000” skrydis bus vykdomas ir trečiadienį, ir penktadienį, ir visą kitą mėnesį, ir rugpjūtį, ir rugsėjį …

Be abejo, orlaivio tipas nėra garantuojamas ir tai tik aviakompanijos žodžio keleiviams klausimas. „Boeing 737-500” naudojimas skrydžiui, be abejo, yra šioks toks konkurencinis pranašumas prieš pagrindinę konkurentę „airBaltic”, kuri į Stokholmą skraido su „Fokker 50”.

Pilnai suprantu ir ekonominę viso reikalo logiką – užpildyti pilną „Boeing’ą” keleiviais vos atidarius naują kryptį, kuria konkurentas skraido jau seniai yra labai sunku – net parduodant bilietus už 95 litus. Suprantu ir gražų „FlyLAL” planą (tikiu, kad toks buvo), pasiūlyti šiam reisui „Boeing 737” ir pradėjus pardavimus supratus, jog tai yra rožinė svajonė.

Faktas akivaizdus – „FlyLAL” atvirai meluoja savo klientams. Būtų atleistina, jei šiandien tiesiog nebebūtų apskritai kalbama apie lėktuvo tipą, bet net tą dieną, kai jau pakilo pirmasis „SAAB 2000” skrydžiui į Stokholmą, žarstomas pažadas, jog „skrisime su Boeing 737„.

Beje, dar galėčiau padiskutuoti ir su pranešime išsakytais argumentais, jog toks skrydis reikalingas. „FlyLAL” iš Vilniaus į Stokholmą skrendą 6.35 val. ryte, o 7.35 jau prasideda skrydis Stokholmas-Vilnius. Jeigu ir skrisi su „FlyLAL” į vieną pusę verslo reikalais, grįžti vistiek reikės su „airBaltic”, kadangi sunku įsivaizduoti, jog atgalinį skrydį atliktum tokį ankstyvą rytą. „airBaltic”, beje, keturis kartus į savaitę prie rytinio ir vakarinio, dar pridėjo vidurdienio reisą Vilnius-Stokholmas-Vilnius.

Bendrai tariant, „FlyLAL” žingsnis atidaryti reisą į Skandinavijos sostinę yra sveikintinas (sveikinau jį ir tik prabilus apie naują kryptį). Pirmiausia, dėl atsirandančios konkurencijos Šiaurės kryptimis su „airBaltic”. Reisas turėtų būti dėkingas skrendantiems toliau per Stokholmą – Arlandos oro uostas jungia su daugybe krypčių. Tiesa, vėlgi – grįžti į Lietuvą teks arba su „airBaltic”, arba ne per Stokholmą …

Šiandien man, kaip ir krūvai kitų absolventų, tradicinėje Vilniaus Universiteto ceremonijų vietoje – šv. Jonų bažnyčioje – buvo įteiktas magistro diplomas. Baigiau Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto Europos ekonominių studijų programą, mokslinio tiriamojo darbo tema – „Europos Sąjunga kaip globalinės ekonomikos veikėjas. ES prekybos su JAV, Kinija ir kitais pagrindiniais prekybos partneriais problemos”.

Atsiimant studijas vainikuojantį diplomą kyla įvairių minčių – tiek apie studijų kokybę, tiek apie rezultatus, tiek apie tai, ką studijos davė (ir ką atėmė).

Visgi, Universitetas pirmiausia yra Žmonės – tiek studijų draugai, iš kurių gali išmokti ir kurie tave kartais motyvuoja ar paskatina, tiek Universitete dirbantys dėstytojai. Todėl diplomo gavimo proga padarysiu nedidelį pliusų/minusų vakarą – per 6 metus Ekonomikos fakultete teko susidurti su daugybe lektorių, docentų, profesorių, daktarų, akademikų. Visgi, ne visi paliko vienodą įspūdį – nemažai jų paliko neigiamą.

Sudarydamas šį sąrašą, labai stengiausi vengti asmeniškumų – nė vienas nenusipelnė minuso vien dėl to, jog kažkada parašė blogesnį pažymį, ar dar blogiau – įpaišė skolą. Į pažymius didesnį dėmesį nustojau kreipti turbūt antrame bakalauro kurse.

Žalioji pliusų zona:

prof. habil. dr. Jonas Čičinskas
prof. dr. Rimvydas Skyrius
prof. habil. dr. Borisas Melnikas
doc. dr. Antanas Rimantas Stanikūnas
doc. dr. Linas Čekanavičius
doc. dr. Gindra Kasnauskienė
prof. habil. m. dr. Stanislovas Martišius
doc. dr. Teodoras Medaiskis
doc. dr. Benjaminas Pladis
doktorantė Jakaterina Rojaka
Prof. dr. Sigitas Urbonavičius
lekt. Petras Venantas Mačiekus
doc. dr. Vadimas Titarenka
dr. Raimundas Kuodis
dr. Jonas Rasimavičius

Raudonoji minusų zona

doc. dr. Ona Barčkutė
doc. dr. Norbertas Balčiūnas
doc. dr. Bronislava Barzdenytė
doc. dr. Stasys Valentinavičius
Lekt. Algirdas Savaniauskas
prof. habil. m.dr. Petras Vytautas Vengrauskas
prof. habil. m. dr. Povilas Gylys
prof. habil. dr. Algirdas Miškinis

Mėlynoji neutralioji zona

prof. habil. dr. Birutė Galinienė
doc. dr. Algirdas Astrauskas
Doc. dr. Jonas Niaura
doc. dr. Jonas Martinavičius
doc. dr. Rima Česynienė

Noriu pasakyti atskirą pagiriamąjį žodį, kai kuriems iš „žaliojo” sąrašo:

prof. habil.dr. Jonui Čičinskui – didelis ačiū už tai, jog buvo mano baigiamojo mokslo tiriamojo darbo vadovu ir davė daug sveiko požiūrio į globalinės ekonomikos sritis – vien dėl vadovo džiaugiuosi, jog pasirinkau svetimą baigiamojo darbo temą, kurią menkai išmaniau – pasaulinės ekonomikos tendencijos ir užkulsiai man dabar daug aiškesni;

doc.dr. Rimantui Stanikūnui, doc. dr. Linui Čekanavičiui, doc. dr. Benjaminui Pladžiui, doc. dr. Teodorui Medaiskiui, prof. dr. Sigitui Urbonavičiui, doc. dr. Vadimui Titarenkai – už labai įdomias paskaitas, už labai įdomias ir naudingas diskusijos – DAUG duodančios paskaitos įsimena ir išlieka ilgam;

dr. Raimundui Kuodžiui, lektorei Jekaterinai Rojakai, prof. dr. Raimundui Skyriui – už sveiką požiūrį;

prof. habil. dr. Borisui Melnikui ir prof. habil. dr. Stanislovui Martišiui – už norą pasakyti tiek daug – jų kalbos priverčia ir pamąstyti. Ir kartu už akivaizdų norą, jog jų studentai būtų protingi žmonės;

dr. Jonui Rasimavičiui – už principingumą (plačiau šio įrašo apačioje).

Apibendrinant galima pasakyti, jog į pliusų sąrašą daugiausia pateko žmonės, kuriems darbas Universitete nėra pagrindinė veikla – matyt, šie žmonės geriau suvokia šių dienų ekonomiką, yra žingeidesni ir geriau supranta, ko studentams reikia. Pavyzdžiui, Vadimas Titarenka, Jekaterina Rojaka, Benjaminas Pladis užima pakankamai aukštas pareigas banke „DnB Nord”, Raimundas Kuodis – Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius, Rimantas Stanikūnas – Konkurencijos tarybos pirmininkas ir t.t.

Didžiausias VU EF minusas – nemaža grupė „žuvusių” dėstytojų, kurie nesugeba nieko duoti studentams, o savo tokią savotišką impotenciją stengiasi paslėpti kaišiodami pagalius į ratus studentų gyvenimui. Tipiniai tokių kentėjų bruožai:

– mokslo darbų gynymo metu jie stengiasi parodyti savo išprusimą ir ilgomis, visiškai bereikšmėmis kalbomis tarsi stengiąsi pasiteisinti, už ką jie gauna atlyginimą;

– egzaminų metu jie demonstruoja savo besąlyginį pranašumą prieš studentą – būtą ar nebūtą;

– jų dėstomos programos būna pasenusios kelis dešimtmečius;

– kreipia dėmesį į beprasmes smulkmenas.

Nors atrodo, jog raudonasis sąrašas gavosi trumpesnis, bet jų yra per daug, kad negadintų Ekonomikos fakulteto įvaizdžio ir atsiliepimų apie jį, jau jį pabaigus. Pas tokius dėstytojus studentas pralaimi kelis kartus – gaišta laiką klausydami jų beprasmių paskaitų, yra priverstas mokytis jo bereikšmę programą ir dar turi su juo kovoti per egzaminą!

Keli konkretus VU EF trūkumai:

– Mokymo programos yra labai nesuderintos. Neblogiausias pavyzdys, kad magistro studijose kartojasi bakalauro programos, bet skirtingų dėstytojų skirtingai pavadintos programos kartojasi – kartais net tą patį semestrą!

– Studentui suteikiama galybė bereikšmio triukšmo – dalis programų yra labai silpnos, paviršutiniškos, skirtos tik išsaugoti kai kurių dėstytojų darbo vietas;

– ir, žinoma, dėstytojai.

Mano požiūriu, Universitetas nėra skirtas mokyti amato. Leidžiuosi į didelius ginčus su tais, kurie kritikuoja mūsų universitetus, jog šie nesuteikia praktinių žinių ir „baigęs ekonomiką, net buhalteriu negali normaliai dirbti”. Mano atrodo, jog Universitetas yra gyvenimo mokyklos dalis, kuri turi formuoti išsilavinusio žmogaus pasaulėžiūrą, mąstymą, suteikti pagrindą ir pamatą praktinei, darbinei veiklai.

Kaip šiandien prisimenu 2001 m. spalio mėnesį dr. Jono Rasimavičiaus pasakytus žodžius per vieną pirmųjų jo mikroekonomikos paskaitų – „Mano tikslas yra, jog po ketverių studijų metų, jūsų mąstymas pasikeistų ir jūs mąstytumėte kaip ekonomistai. Toks yra Universiteto uždavinys”. Jokio ekonominio pasiruošimo neturinčiam devyniolikmečiui (tuo metu ekonomikos pradmenų mokyklose nemokė, nežinau kokiame lygyje dabar moko), šie žodžiai atrodė keisti ir ne iki galo suprantami. To nesuprantamumo pasekmė – dvi skolos iš mikroekonomikos. Su jom sutinku – vidurinėje mokykloje mokytam tik matematikos, sunku yra persilaužti ir perprąsti mikroekonomikos dėsnius – sritį, kurioje 2+2 ne visada yra keturi. Akademines skolas pas dr. J.Rasimavičių turėjo daugiau nei pusė kurso – šis dėstytojas principingai nepraleisdavo tų, kurie nesugebėdavo perkąsti mikroekonomikos principų. Už savo principingumą šiam JAV mokslus baigusiam daktarui teko nukentėti – kuomet buvau berods trečiame bakalauro kurse, šio dėstytojo principingumas kažkam užkliuvo, jis pateko į pirmą „Lietuvos ryto” puslapį už tai, jog pusė grupės neišlaikė jo egzamino. Po šio „incidento” dr. J.Rasimavičius pasitraukė iš Vilniaus Universiteto …

Ir pačiai pačiai pabaigai – ar rekomenduoju kitam mokytis Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakultete?

Performuluoju klausimą taip – ar tai, ką duoda šios studijos yra verta sugaištų metų ir įdėtų pinigų? Deja, ne. Šiuo metu yra geresnį ROI („Return On Investment”) teikiančių mokslo įstaigų. Ypač (YPAČ!) magistro studijose.

Prieš gerą savaitę teko laimė išbandyti „Audi” atstovo Vilniuje „Keturi žiedai” programą arba „Vairuok su galva”. Dabar turiu sertifikatą, jog esu išlaikęs antrosios pakopos pažangaus vairavimo sesiją „Keturi žiedai ProDrive”.

Man, kaip ir taip ištikimam „Audi” ženklui, programa paliko įspūdį. Viskas prasideda Vilniaus Audi centre, kur „Keturi žiedai” suteikia automobilį kelionei iki Kačerginės Nemuno žiedo. Pakliuvo 2007 m. „Audi A6” su 2,0 dyzeliniu varikliu ir automatine pavarų dėže – šiam automobiliui akivaizdžiai trūksta galios, be to, žvyrkelyje automobilis tikrai nesielgė kaip liukso klasės mašina – virpesys automobilio salone buvo nemažas, o stabilumas taip pat vidutiniškas (važiuoti iki Kačerginės teko ne pagrindiniais keliais, o pagal specialią legendą). Aišku, čia gal atsiliepė tai, jog A6 buvo nuvažiavęs jau virš 25 tūkst. kilometrų ir, ko gero, visi tie kilometrai buvo nuvažiuoti vairuotojų-bandytojų, kurie tikrai netausojo važiuoklės.

Kačerginės Nemuno žiede vadovaujant Girdausko ralio mokyklos instruktoriams laukė keturios važiavimo sesijos. Pirmoji bandymo auka – „Audi Q7” – taip pat 2007 m. laidos su 3,0 dyzeliniu varikliu. Tai mažiausias į šį mažąjį džipą montuojamas variklis, bet jo trūkumo pajausti neteko.

Pirmoji sesija – „Audi Q7” bandymas žvyrkelio trasoje su kliūtimis. Labai gerai pavyko pajusti elektronikos pagalba šiam automibiliui teikiamas savybes. Teko lėkti lauk iš trasos posūkyje ir pajusti, jog praradęs sukibimą automobilis pradėjo elgtis nepriklausomai nuo mano (vairuotojo) veiksmų – bet, elektronika susitvarkė puikiai.

Antroji sesija – „Audi Q7” bandymas ypač ekstremaliomis sąlygomis – tiek įvairiomis dirbtinėmis kliūtimis, tiek natūraliomis. Didžiausią įspūdį paliko važiavimas į 45 laipsnių smėlio kopą aukštyn ir leistis nuo jos žemyn. Aišku, išvada viena – tokiose situacijose vairuotojui paliekama praktiškai tik sėdėti už vairo – visus realius veiksmus atlieka elektronika.

Trečiajai ir ketvirtajai sesijai turėjo būti važiavimas skirtingais „Audi A4” automobiliais. Sakau, turėjo, kadangi prieš tai važiavę ekipažai sugebėjo sudeginti net dviejų „Audi A4” automobilių sankabas – du 2008 m. laidos „Audi A4” su mechanine pavarų dėže ir 3,0 dyzeliniais varikliais buvo sugadinti vairuotojų-bandytojų. Taigi, teko išbandyti tik senesnį, 2007 m. laidos „Audi A4” su 2,0 benzininiu varikliu ir mechanine pavarų dėže – aplėkti keletą ratų Kačerginės lenktynių žiede su krūva kliūčių joje.

Įspūdis iš greito važiavimo sesijos su „Audi A4” – automobilių yra labai gaila, ypač, kai stebi kitų žmonių važiavimą, o ne vairuoji pats. Automobiliai cypia lėkdami į posūkį, trankosi stabdžių kaladėlės staigiai stabdant … Be abejo, serijinės gamybos automobiliai yra nepritaikyti tokiems ekstremaliems bandymams, todėl visi smūgiai ir cyptelėjimai tikrai neskamba maloniai.

Be abejo, tokios vieno gamintojo organizuojamos mini vairavimo mokyklos yra brangiai kainuojanti marketingo priemonė pirmiausia orientuota į „Audi” automobilių įvaizdžio kėlimą ir galbūt kelianti pardavimus. Džiugu yra tai, jog organizatoriai atsilaiko (kas ne visiems pasiseka) dideliam norui paversti šią programą smegenų plovimu apie „Audi” automobilius – be važiavimo sesijos, programą sudaro tik nedidelė paskaita apie automobilių sukibimo su danga savybes, „Audi” sukurtą „quattro” sistemą bei teisingą sėdynės ir vairo reguliavimą bei saugos diržų naudojimą. Apie „Audi” – ne per daug, kad tai taiptų įkyru.

Beje, šiandien „Audi” penktą kartą iš eilės laimėjo Le Mano 24 valandų lenktynes. Trečią kartą tai buvo padaryta su „Audi R10” automobiliu. Kačerginės Nemuno žiede stovėjo 2000-2002 ir 2004-2005 metų Le Mano lenktynių daugkartinio čempiono „Audi R8” serijinė versija, deja, jo išbandyti neteko.

„Keturių žiedų” atstovai jau grįžus į Vilnių teigė, jog parašys laišką, kuomet bus galima papildomai išbandyti naujos kartos „Audi A4” su mechanine pavarų dėže, kurio išbandyti neteko dėl jau aprašytų techninių problemų – lauksiu.

Grubiai aiškinant, tam, kad jūsų namuose būtų galima žiūrėti raiškiosios televizijos (HDTV) transliacijas reikia, jog „raiškioji” būtų visa grandinė:

HDTV kanalas -> HDTV transliuotojas -> HDTV televizorius

Pabrėžiu, jog svarbūs ne tik trys grandinėje esantys taškai, bet ir jungtys tarp jų. Kitu atveju HDTV kelionė į jūsų akis gali imti ir nutrūkti.

Taigi, analizuojame pačią grandinę.

HDTV televizorių jūs galite įsigyti – modelių gausybė – nuo „HD Ready”, kurie dažniausiai nutyli, kokius formatus palaiko, iki tikrų „Full HD”, palaikančių 1080p transliaciją (asmeniškai šitoje vietoje į grandinę įstačiau plazminį „Panasonic” televizorių TH-42PY85 – puikus aparatas, rekomenduoju visiems). Kainos taip pat varijuoja „nuo… iki…” – įvertinkite atstumą iš kurio žiūrėsite, asmeninius poreikius, kišenės gylį ir kt.

Prieinamų (ir, svarbiausia, žiūrimų) raiškiosios televizijos kanalų Lietuvoje jau yra. LRT Eurovizijai atidarė ir gražią tradiciją pratęsė transliuodama specialiu kanalu „LRT HD” ir Europos futbolo čempionatą – reikia tikėtis, Pekino olimpinės žaidynės taip pat bus rodomos šiuo kanalu. Didžiausias Europoje sporto kanalas „Eurosport” atidarė specialų kanalą „Eurosport HD”, kuriuo transliuoja savo įprastinę programą raiškiuoju būdu. Europoje šiomis dienomis vyksta savotiškas HD kanalų starto sprogimas – manau iki vasaros pabaigos turėsime visą krūvą populiarių TV kanalų, kurie vykdys HD transliacijas.

Ir trečias „raiškiosios grandinės” taškas – HDTV transliuotojas. Čia situacija yra bene liūdniausia. Liūdna yra asmeniškai ir man, kadangi esu „Gala” interaktyviosios TV vartotojas, kuri HDTV transliacijų nevykdo. „Gala” toli gražu nėra vienintelė – HDTV vis dar nerodo didžiausias skaitmeninės TV transliuotojas „Viasat”, nerodo ir dauguma didžiųjų kabelinės televizijos operatorių.

Iš transliuotojų, kurie vykdo HDTV transliacijas galima paminėti naują „Gala” ir „Viasat” konkurentą „Kava.lt” – šie transliuoja mano minėtus „LRT HD” ir „Eurosport HD”. Kabelinės skaitmeninės TV operatoriai dažnai jeigu ir vykdo HD transliacijas, tai apsiriboja menkaverčio turinio demonstraciniais kanalais.

Lygiai prieš mėnesį savo vieną BLOGo įrašą pavadinau taip – „Televizijos transliuotojai laukia turinio ir paklausos raiškiajai TV”. Šiandien galima pasakyti, jog turinio jau yra, dėl to pasiteisinamas šiuo argumentu jau nebeveikia.

Kanalą „LRT HD” galima priiminėti ir anžeminiu būdu su paprasta lauko ar kambarine antena. Bet tam irgi yra rimtas trukdis – apdoroti HDTV kanalą reikalingas DVB-T priedėlis, kuris šiai dienai kainuoja labai brangiai – 600-800 litų. Dėl kelių sporto varžybų transliacijų pirkti jį gali tik tikri fanatikai. Beje, skaitmeninės kabelinės TV abonentai, norėdami žiūrėti kabelinių TV operatorių siūlomus HD kanalus taip pat turi įsigyti tam skirtus priedėlius – kabelinės TV operatoriai jų nesubsidijuoja – tas liečia „Balticum” ar „Vinitos” klientus.

Tiesa, „TEO LT” rašo, jog savotišką išeitis yra. „Gala” Interaktyviosios TV vartotojams suteikiamas priedėlis „Motorola VIP1920” gali priimti ir antžeminės skaitmeninės TV signalą. Bet, mano asmeninė patirtis yra nekokia – standartinės raiškos TV kanalus pridėlis priėmė su įprastinė kambarine antena (Vilnius, Lazdynai, tiesioginis matomumas su TV bokštu). Priėmė ir raiškųjį „LRT” kanalą, bet jo žiūrėti nebuvo įmanoma. Nustačius priedėlį „1080i” režimu buvo tik garsas, nustačius „720p” režimu vaizdas kas tris sekundes užstringa porai sekundžių, o garsas transliuojamas nenutrūkstamai.

Pagal visus požymius kaltę norėčiau visgi suversti ne blogam signalui, o „Motorola VIP1920” priedėliui – šis daiktas nepalaiko 1080p ir, atrodo, su 1080p perduodamu antžeminiu kanalu nesusitvarko – jam, ko gero, neužtenka pajėgumo abdoroti aukščiausios HDTV raiškos signalą.

Gali būti, jog šis įrašas tapti garbinimo giesme vienai parduotuvei, bet gerai vietai negaila, o ir ne pirmas toks būsiu – kolega Miesčionis irgi savo gerąja patirtimi dalinosi.

Reikalas tas, jog po kelių apsilankymų „Suit Supply” neisivaizduoju kitos vietos, kur įmanoma vyrams greitai, patogiai ir be streso įsigyti kokybišką kostiumą ar kokį kitą klasikinį rūbą.

Pamenu, dar prieš gerą gerą penkmetį, kada sukausi interneto svetainių kūrimo versle, tos srities žmonės buvo įsikandę populiariosios verslo literatūros maldelę – „mes neparduodame produktų, mes spredžiame problemas”. Konsultacinis verslas pirmasis įsikirto, jog klientai perka problemų sprendimus, o ne produktus. Šiandien matosi, kad tos interneto svetainių kūrimo kompanijos, kurios realiai suvokė, jog turi būti orientuotos į sprendimus, išgyveno, o kitos, liaudiškai tariant, „užlinko” arba vegetuoja.

Paprasta ir ne kartą jau aprašyta tiesa – visi pinigai yra mokami ne už produktus, o už problemu sprendimus. Žmonėms nereikia mėsainių, jiems reikia alkio problemos sprendimo. Žmonėms nereikia auskarų, jiems reikia išskirtinumo problemos sprendimo. „Suit Supply” matosi, jog yra orientuota į paprastos, bet svarbios problemos sprendimą – „klasikinio rūbo vyrams trūkumo problemą”.

„Suit Supply” yra mažas parduotuvių tinklas, veikiantis tik Olandijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje, bet, visur kur veikia, sulaukęs didelės sėkmės. „Suit Supply” Lietuvoje yra puiki atsvara „Aprangos” nekokybei, tos pačios „Aprangos” valdomam „City” brangumui, „Mosaic”/”Baltman”/”Monton” silpnam asortimentui ir visiems galiojančiam labai blogam aptarnavimui.

Ar kas nors dar žino, nors vieną parduotuvę, kuri būtų sukurta vyrams?

Tik kelios plika akimi pastebimos smulkmenos, kurios paverčia „Suit Supply” iš „produktų parduotuvės” į „problemų sprendėją”:

1. Kostiumai parduotuvėje sukabinti pagal dydžius, o ne pagal modelį;

2. Pardavėjai / konsultantai – aukšto lygio. Patikėkite, 40-ties moteris kelia didesnį pasitikėjimą savo kompetencija patariant renkantis rūbą nei antro kurso studentė (dažniausiai arba „šūdo atsikandusiu veidu” (c) Pumprickaite) rodanti prekes, arba nuolat kartojanti frazę „šitas tai puikiai jum tinka”) – ir ne tik kelia pasitikėjimą, bet iš tiesų sugeba patarti;

3. Parduotuvės interjeras ir prekių išdėstymas yra aiškiai nukreiptas į tikslą – „išspręsti klasikinio rūbo trūkumo problemą” – viskas išdėliota tiksliai, be jokių nereikalingų detalių, viduryje salės – iš veidrodžių sudėtas kvadratas, kur gali save apžiūrėti iš visų pusių;

4. Greitai ir už pakankamai sąžiningą kainą tiesiog parduotuvėje gali būti palenktos kelnės, atliktas susiaurinimas ar pečių pakėlimas – dažnai standartinėje parduotuvėje taip gana neblogi modeliai geba pavirsti maišais kūnui.

„Suit Supply” pasijusite nejaukiai tik tada, jeigu užsuksite į parduotuvę eidami per visas „Europos” prekybos centre įsikūrusias parduotuvės iš eilės – neturėdami minėtos problemos, kurią sprendžia „Suit Supply” – nesuprasite parduotuvės esmės.

Džiugu, jog Lietuvoje nors jie vaidina ir labai siaurą vaidmenį, bet yra pora žaidėjų iš kurių gali visa rinka pasimokyti tam tikrų dalykų:

1. Iš „Suit Supply” – kiek mažai reikia, kad sukurti beveik tobulą parduotuvę vyrams;

2. Iš „Marks&Spencer” – kaip reikia mokėti žymėti produktus (tik atkreipkite dėmesį į jų etiketes, spec. užrašus, skirtingas pakabų spalvas, dydžių žymėjimą!).

P.S. Atimti perkant drabužius iš pirkėjo pakabą atleistina tik „Maximai” ir dėvėtų rūbų parduotuvėms.

Daugėja skrydžių Palangos oro uoste. Praėjusią žiemą pasirodžiusi Vilniaus oro uoste, Rusijos aviakompanija „UTAir” žengia ir į Palangą. Nuo birželio 30 dienos pradedami 2 kartus per savaitę skrydžiai iš Maskvos Vnukovo oro uosto į Palangos oro uostą lėktuvu ATR42 (gali būti keičiamas į „Boeing 737-500”).

Palangos oro uostas po „FlyLAL” pasitraukimo praėjusį pavasarį pamažu atsigauna. Nors skrydžių iš/į Palangą yra nedaug, bet šiame oro uoste dabar dirbs jau keturios skirtingos avialinijos. Du kartus per dieną į Kopenhagą skrenda SAS, „FlyLAL” vykdo reguliariuosius reisus į Dubliną bei Londoną (bei užsakomąjį į Turkiją), Norvegijos pigių skrydžių bendrovė „Norwegian Air Shuttle” skrenda į Oslą, o nuo šiol prisideda dar ir jungtis su Maskva.

Palangai jungtis su Maskva turėtų būti labai naudinga – šį Lietuvos kurortą Rusijos gyventojai vis dar mėgsta, dėl to šio skrydžio atidarymas turėtų atnešti nemažai naudos Palangos turizmui. Mano manymu, Palangos bei Neringos savivaldybės turėtų dėti visas pastangas, jog prisiviliotų kokią nors oro bendrovę vykdyti nebrangius bent sezoninius skrydžius į Palangą iš didžiųjų Vokietijos miestų – šie reisai turėtų atvežti turistų į Vokietijos senjorų mėgstamą Neringą.

Nors skrydžių skaičiumi Palanga neaplenkė Kauno oro uosto, bet didelis avialinijų, dirbančių oro uoste skaičius garantuoja didesnį stabilumą oro uostui. Štai Kaunas dėjo dideles pastangas, kad prisiviliotų Airijos pigių skrydžių „Ryanair”, bet ji ir yra vienintelė bendrovė, vykdanti skrydžius iš Kauno. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių kilus nesutarimui tarp Kauno oro uosto ir „Ryanair”, aviakompanija gali iš oro uosto pasitraukti ir Kauno oro uostas liks su didžiuliu ir tuščiu keleivių aptarnavimo terminalu.

O kad „Ryanair” didelio optimizmo su Kauno oro uostu nesieja, galima matyti iš jos veiksmų. Nuo „Ryanair” pasirodymo Kaune skrydžių iš Kauno tik mažėja. Jau anksčiau buvo uždaryti „Ryanair” skrydžiai į Stokholmą ir Šenoną, planai atidaryti reisą į Budapeštą taip ir nebuvo įgyvendinti, šiais metais uždarytas ir reisas į Glazgą Škotijoje.

Nuo rudens „Ryanair” paskelbė apie atidarymą skrydžio iš Kauno į šalia Londono esantį Lutono oro uostą (į šį oro uostą dar niekas nėra skraidęs iš Lietuvos), bet nutylėjo, jog dvigubai mažina skrydžių į Londono Stanstedo oro uostą – vietoje dviejų skrydžių per dieną bus vykdomas vienas, o į Lutoną bus skraidoma tris kartus per savaitę. Tai reiškia, jog bendras skrydžių skaičius į Londoną yra mažinamas.

Gebėjimu prisitraukti naujų avialinijų galime toliau pavydėti Rygai, į kurią skrydžių atidaroma daugiau nei į Kauną, Vilnių ir Palangą kartu sudėjus… Štai šalia „easyJet” ir „Ryanair” (kuris, priešingai negu iš Kauno, didina skrydžių skaičių – atidaro reisą į Briuselį), Ryga prisiviliojo dar vieną pigių skrydžių bendrovę „Germanwings”, į šį miestą pradėjo skraidyti Armėnijos avialinijos, sparčiai skrydžių geografiją plečia vietinis „airBaltic”.

UPDATE 06.12: Straipsnį perspausdino „Alfa.lt”.

UPDATE 06.16: Straipsniu pasinaudojo „Kauno diena”

Pristačiusi „iPhone 3G”, „Apple”, atrodo, keičia ir telefono aktyvavimo politiką. Iki šiol „iPhone” JAV (ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse) buvo galima tiesiog įsigyti parduotuvėse arba internetu už nustatytą „retail” kainą, o jo aktyvavimas (kitaip tariant, sutarties su operatoriumi AT&T sudarymas) vyko prijungus telefoną prie kompiuterio ir aktyvuojant per „iTunes” parduotuvę.

Tai leido „hackeriams” laužyti programinę telefono įrangą, dėl to po visą pasaulį pasklido legaliai įsigyti nelegalūs „iPhone” – telefonai buvo įsigijami JAV, bet neaktyvuojami per „iTunes” – tiesiog nelegalios programinės įrangos dėka telefonas buvo „atrišamas” ir veikdavo su bet kokia SIM kortele. Ko gero, visi Lietuvoje naudojami „iPhone” yra būtent tokie – tokį turi ir šių eilučių autorius :)

Iš tokios situacijos pralaimi pirmiausia „AT&T”, o galbūt ir „Apple” – priklauso nuo neskelbiamo šių kompanijų tarpusavio susitarimo – akivaizdu, jog „AT&T” turėtų dotuoti telefonų kainą „Apple”.

„Apple”, ko gero, suprato, jog neįmanoma tik programinės įrangos pagalba apsaugoti telefoną „nuo atrišimo”. Be to, „Apple” nori mažinti „iPhone” telefono kainą,  o toks mažinimas dar labiau paskatintų „atrišinėti” telefonus ir platinti juos po visą pasaulį.

„Apple” savo planą mažinti kainas įvykdė – „iPhone 3G” su 8GB kietuoju disku kainuos vos 199 dolerius. Bet – telefonai nebebus pardavinėjami „Apple Store” internete, o juos bus galima įsigyti tik „AT&T” salonuose bei „Apple” firminėse parduotuvėse. Negana to, visi telefonai bus aktyvuojami iš karto – parduotuvėje. Tai reiškia, jog neaktyvuotų telefonų nebus galima įsigyti.

Kol kas nėra aišku, kaip vyks aktyvacija – spėju, jog bus sudaroma sutartis kreditinės kortelės pagalba ir taip atsiras įsipareigojamas mokėti mėnesinį mokestį „AT&T” …

Taigi, „iPhone 3G” atrišimas bus ne tik programinis reikalas ….

Įdomu, kaip aktyvavimas atrodys „Omnitel” – tiesa, įdomesnis klausimas yra kokia bus aparato kaina ir kokios bus įsipareigojimų „Omnitel” sąlygos.

Gera žinia yra ta, jog su „iPhone 3G” pasirodymu Lietuviams turėtų būti atverta ir „iTunes Store”. YAHOOOO! Laukiam „later this summer”.

Via „Apple Insider”

Šiandien „Apple” vadovas Steve Jobs tradicinėje vasaros „Apple” prezentacijoje pristatė „Apple” naujienas. Pagrindinės naujienos yra dvi – pasirodys nauja „iPhone” programinės įrangos versija „iPhone 2.0” bei pasirodo naujas aparatas – „iPhone 3G”.

Didelių stebuklų neatsirado – su jais galite susipažinti čia ir čia.

Kaip ir „TeliaSonera” valdoma „Omnitel” skelbė jau anksčiau – „TeliaSonera” paskelbta „iPhone” platintoja Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir Baltijos šalyse. „iPhone” geografija plečiasi – vietoje šešių, „iPhone” dabar pasirodys 70-yje šalių.

Bet – bendrame „Apple” ir „TeliaSonera” pranešime skelbiama, jog Baltijos šalyse „iPhone” visgi pasirodys vėliau negu oficiali „iPhone 3G” „worldwine launch”. Kada tai bus nedatalizuojama – „later this summer”.

„iPhone” kaina JAV rinkoje mažinama iki 199 dolerių už 8GB ir 299 dolerių už 16GB modelį. Įdomu, kokios kainodaros laikysis „Omnitel” – ar tradicinės „Apple”, kada Lietuvoje „Apple” produkcija kainuoja apie 60 nuošimčių brangiau nei už Atlanto?

Pasidžiaugti galima tuo, jog Steve Jobs pasaulio žemėlapyje Lietuva ir kitos Baltijos šalys prisirtos prie „teigiamų” šalių, kurios patenka į 70 šalių sąrašą, kuriose bus prekiaujama „iPhone 3G”. Užribyje liko tokios šalys kaip Rusija ar Kinija. Bet, „worldwide launch” mums kol kas negalioja.