Simonas Bartkus | Blog

„Forum Cinemas” atsikratė ne tik „Coca Cola Plaza” kino centro pavadinimo. Maža to, „Forum Cinemas” tinklo kino teatruose įsikūrusiuose baruose „Coca Cola” pakeitė „Pepsi”!

Štai tokį vaizdelį „nušoviau” praėjusį penktadienį kino teatre „Forum Cinemas Akropolis”, belaukdamas „Kung Fu Panda” seanso.

Man asmeniškai „Pepsi” patinka labiau nei „Coca Cola” dėl didesnių simpatijų būtent šiam prekės ženklui, todėl aš pasikeitimu esu patenkintas.

Tik pamąstymui, kabo tik klaustukas – ar šis pakeitimas yra labiau principinis, ar paremtas grynai ekonominiu išskaičiavimu (kad ir tiekimo sąlygomis, marketinginiais „Pepsi” pinigais ar tyrimo, rodančio, jog kinomanams labiau patinka „Pepsi”, o ne „Coca Cola”)? Žinant Lietuvą, spėju, greičiau taip padaryta iš principo.

Juolab, kad „Pepsi” veikla Lietuvoje labai siaura. Kiek žinau, „Pepsi” Lietuvoje veikia per distributorių „Mineraliniai vandenys”, o jų marketingo veikla praėjusius trejetą metų yra beveik nulinė. HORECA kanale apskritai „Pepsi” pastebėti iki šiol teko tik „Cinamon” kino teatruose. Na, dabar vien tik su pasirodymu „Forum Cinemas” „Pepsi” taps kur kas labiau matomi.

O kažin, ar „Forum Cinemas Vingis” perdažys/perdažė ir didžiąją dalį savo interjero, kurio sienos yra „užbrand’intos” „Coca Colos” buteliukų formomis?…

P.S. O jeigu „Siemens Arena” atsisakys „Siemens” pavadinimo, tai ir visas tualetuose pvz. esančias rozetes pakeis iš „Siemens” į, pvz. „Bosch”?

Šiandien „Lietuvos ryto” vedamasis straipsnis išties labai panašus į užsakytą straipsnį ar tiesiog gerą „FlyLAL – Lietuvos avialinijų” viešųjų ryšių specialistų lobistinį darbą. Kol Vilnius ropinėja – Ryga jau nuskrido.

Iš tiesų, faktas žiaurus. Dar 2003 m. Vilniaus oro uoste buvo simboliškai net keliais keleiviais daugiau nei Rygos oro uoste – šiek tiek daugiau nei 700 tūkst.

2007-ieji – Vilniaus oro uoste keleivių skaičius vos perlipo milijoną, o Ryga skaičiuoja virš trijų milijonų…

Kad ir kaip konkretus „Lietuvos ryto” straipsnis pūstų į „FlyLAL” dūdą – Vilniaus oro uostą reikėtų plėsti jau šiandien. Nes po paskutinės plėtros maksimalus keleivių pralaidumas yra apie 3,5 mln. keleivių per metus. Keleivių augs neišvengiamai, tai gali jau 2010-aisiais tekti pagaliu baidyti lėktuvus iš Vilniaus oro uosto, nes jų nebebus įmanoma aptarnauti.

Apie Vilniaus oro uosto vadovo (kuris vadovauja nuo 1991-ųjų ir kuris turi pasistatęs nomenklatūros laikais dvelkiantį paminklą sau VNO puslapyje) vadovavimą turiu savo labai kategorišką nuomonę – jai „Lietuvos ryto” žurnalistė straipsnyje pritaria.

Vilniaus oro uosto vadovo „kompetencijos” pavyzdį galima rasti net pačiame Oro uosto steigėjos – LR Susisiekimo ministerijos puslapyje.

Archyvinis straipsnis – 2005 m. balandžio 13 d.:

Pasak Susisiekimo ministerijos sekretoriaus Valdemaro Šalausko, jau po dešimties metų Vilniaus oro uostas turės aptarnauti tris su puse milijonų keleivių. Ir tai yra pakankamai atsargi prognozė, nes vidutiniškai ES šalių sostinių oro uostai aptarnauja keleivių dvigubai daugiau nei yra gyventojų tose šalyse . Tačiau Vilniaus oro uosto direktoriaus Mindaugo Ivanausko nuomone, 2015 metais keleivių skaičius neviršys pusantro milijono.

Primenu, 2005 m. Vilniaus oro uoste buvo 1,3 mln. keleivių, 2006 m. – 1,5 mln., 2007 – 1,65 mln., per 2008 m. penkis mėnesius – 780 tūkst.

Su tokia prognozavimo kompetencija ir pavydėtina ambicija nenustebčiau pamatęs patį oro uosto direktorių vaikantį keleivius iš oro uosto.

Dvi Vilniaus oro uoste dominuojančios bendrovės – „FlyLAL” ir „airBaltic” – realaus apčiuopiamo skirtumo beveik neturi. Abiejų:
– bilietų kainos realiai yra vienodos;
– lėktuvų parkas yra labai panašus;
– aptarnavimo kokybė yra labai panašaus lygio;
– skrydžių krypčių iš Vilniaus sąrašas yra labai panašus.

Bet – „FlyLAL” turi vieną kozirį, kurį išsitraukusi, galėtų savo pusėn patraukti didelę dalį Lietuvos keleivių. „FlyLAL” yra lietuviška kompanija, tuo tarpu „airBaltic” – Latvijos bendrovė.

Puikiai žinau, kaip Lietuvos kompanijos, dirbančios Latvijoje, kenčia nuo to, jog latviai nekenčia lietuvių verslo (aišku, dėl visko labiausiai kalta „Maxima”) – net lietuvių kompanijos, kurdamos reklamą Latvijai, stengiasi, jog joje būtų kaip įmanoma mažiau „lietuvizicmo”. Lietuviai tokios neapykantos latviams neturi, bet bent jau aš, neperku latviškų sūrelių vien dėl to, kad jie latviški – Lietuvos gamintojų gaminiai neatsilieka tiek daug, kad pirkčiau Latvijoje pagamintus.

„FlyLAL” yra lietuviška kompanija – netgi viena iš nedaugelio stambiojo kapitalo bendrovių, kurių pagrindinis akcinis paketas priklauso lietuviškam kapitalui – nedaug tokių egzempliorių beturime. Nežinau, kokiais tyrimais vadovavosi naujieji savininkai, kuomet 2005-aisiais, vos privatizavus „Lietuvos avialinijas”, kompanija buvo pervadinta į „FlyLAL”.

Ar keičiant įmonės pavadinimą nauji savininkai vadovavosi tik emocijomis, politika, jog keičiantis bendrovės savininkams, reikia keisti ir įmonės pavadinimą, ar rinkos tyrimais, jog „Lietuvos avialinijos” turi klientų mintyse blogą istorinį šleifą?

Taip, „Lietuvos avialinijos” paskutiniais metais prieš privatizavimą buvo nuostolinga bendrovė ir vis garmėjo žemyn. Bet – ar jos įvaizdis buvo toks blogas? „Lietuvos telekomas” buvo blogą vardą turinti kompanija, dėl to, pirmiausia pakeitus pačią kompaniją (!) buvo pakeistas ir jos pavadinimas. Ir ir visiškai priešingas pavyzdys
– jau daug metų privati bendrovė „Lietuvos draudimas” mėgaujasi savo pavadinimo teikiamais vaisiais.

Juk „Lietuvos avialinijos” buvo pirmoji kompanija buvusioje Sovietų sąjungoje, kuri sugebėjo įsigyti pirmąjį „Boeing 737-200”.

„Lietuvos avialinijos” buvo pirmoji kompanija postsovietinėje erdvėje, kuri jau 1991-1993 metais sugebėjo perorientuoti savo skrydžių kryptis iš Rytų į Vakarus. Be to, „Lietuvos avialinijų”
lėktuvai pasižymėjo patriotiškomis spalvomis – „Lietuvos avialinijų” lėktuvų fiuzeliažas iš toli švietė trispalve.

„FlyLAL” lėktuvų parke liko jau tik vienas „Boeing 737” su „lietuvišku” dažymu.

„FlyLAL” tyliai supranta, jog jų lietuviškumas yra jų koziris. Jeigu įsižiūrėsite, jog lietuviškuose marketingo veiksmuose naudojamame „FlyLAL” logotipe išlaikomas prierašas viršutiniame kairiame kampe „Lithuanian Airlines”, tuo tarpu užsieniui skirtuose lankstukuose šio užrašo nėra.

Net ir pakeitusi spalvas ir pavadinimą „FlyLAL” dar gali savo lietuviškumu pasinaudoti. Klausimas – kodėl tuo nesinaudoja?

Jei taip bus ir ilgiau, tai žalia „airBaltic” uodega emociškai net ir lietuviui gali tapti artimesne nei „FlyLAL” šaltibarščiai …

Praėjusį antradienį Vilniaus oro uoste teko pamatyti dvi naujienas. Pirmiausia, tai „FlyLAL” „Boeing 737” su nauju dažymu – šaltibarštinę „Flylal” spalvą papildė blondinės stiuardesės portretas bei „Vilnius – Europos kultūros sostinė” logotipas:

Man asmeniškai, naujasis dažymas yra žaismingesnis ir nepaaiškinamai patrauklesnis už tradicinį „FlyLAL” balintą šaltibarštį, nors panaudoti blondinę yra ir labai pigus triukas.

Beje, šis lėktuvas yra vienas iš dviejų kątik papildomai „FlyLAL” išsinuomotų „Boeing 737-500”.

Vilniaus Oro uoste stovi naujas „FlyLAL” pirkinys – „Boeing 757-200”, kuris nudažytas tradiciniu „FlyLAL” dažymu:

Kažkiek atrodo keistai įtartinas sutapimas, jog visos trys Vilniaus oro uoste dominuojančios avialinijos 2008-aisiais puolė pirktis vienodo modelio lėktuvus. Pirmoji tai padarė „Aurela”, paskui sekė pirmasis „airBaltic” pirkinys (tiesa, skraido kol kas tik iš Rygos), gegužę tokį pat lėktuvą įsigijo „FlyLAL”, o per kelis mėnesius „airBaltic” ir „FlyLAL” pristatys po dar vieną tokį.

Aišku, matyt jokio sąmokslo čia nėra – tiesiog augantis keleivių skaičius leidžia kompanijoms įsigyti didesnius lėktuvus, o dėl to, jog pasirinktas buvo Europoje nelabai populiarus „Boeing 757” lėmė tai, jog Vilniuje yra „Boeing” remonto bazė, o kompanijos, matyt, imsis ir pilotus vilioti viena iš kitos, apmokytus skraidyti šiais dideliais lėktuvais.

Visgi, nors lėktuvai yra to paties modelio, jie kartu ir skirtingi. „Aurelos” ir „airBaltic” abu turimi „Boeing 757” pirmuosius skrydžius atliko 1999-aisiais, tuo tarpu „FlyLAL” 757-asis yra senesnis – pirmąjį skrydį atliko dar 1994-ųjų vasarį. Šis metų skirtumas atsispindi ir lėktuvų kainoje – „FlyLAL” už savo pirkinį mokėjo 50 mln. litų, tuo tarpu „Aurela” – 100 milijonų.

„FlyLAL” į „Boeing 757” sugebėjo sutalpinti daugiausią keleivių – jų lėktuve gali sėdėti 234 keleiviai – kiek maksimaliai leidžiama šiam lėktuvui. „Aurelos” lėktuve telpa 212, o „airBaltic” lėktuvuose – po 204 keleivius. Aišku, „FlyLAL” noras komforto sąskaita susodinti daugiau keleivių yra suprantamas – šis lėktuvas bus naudojamas tik užsakomiesiems reisams, t.y. lietuvių pulkų ekspedijavimui į Turkiją vasarą bei Egiptą žiemą ir tik atskirais atvejais tolimesniems skrydžiams į Indiją ar Afriką.

Pirmoji lietuviška HDTV transliacija visgi pavyko – Vilniaus ir jo apylinkių DVB-T žiūrovai 53-uoju kanalu galėjo matyti specialiai „Eurovizijos” HD transliacijai įkurtas kanalas „LRT HD”, per kurį buvo rodomi „Eurovizijos” antrasis pusfinalis ir finalas (beje, šio kanalo žiūrėtojai galėjo „Eurovizija” mėgautis be 15 metų trunkančio apgailėtino Užkuraičio komentaro su jo specifiniu fetišu cituoti dainų tekstus lietuvių kalba).

Kiek teko girdėti iš atsiliepimų – HDTV transliacija pavyko. Gyvenantys aprėpties zonoje ir turintys skaitmeninės tv imtuvus galėjo žiūrėti „Full HD” – 1080p – 1920×1080 vaizdą. Atrodo, jog raiškiosios televizijos link Lietuvoje žingsniai daromi retai, bet iš karto labai dideli – kažkada peršokdami MPEG-2 pradėjome iš karto diegti MPEG-4, o dabar peršokome 720p, 1080i ir pirmąją HD transliaciją atlikome 1080p.

Deja, nė vienas skaitmeninės tv transliuotojas nespėjo susisukti greitai ir retransliuoti LRT HD kanalo savo abonentams. T.y. „Gala”, „Viasat” ar skaitmeninės kabelinės TV abonentai pirmosios lietuviškos raiškiosios TV transliacijos matyti negalėjo. Manau, jog labiausiai šioje vietoje kalta LRT – apie tokį įvykį buvo pranešta tik transliacijos išvakarėse!

Tiems, kas dar nežino, tai informuoju, jog „TEO LT” suteikiamas „Gala” priedėlis „Motorola VIP1920” gali būti naudojamas ir kaip DVB-T imtuvas. T.y. prie jo galima prijungti paprastą kambarinę arba lauko anteną ir žiūrėti laisvai transliuojamus skaitmeninės TV kanalus Lietuvoje – šiuo metu transliuojama 17 nekoduotų kanalų.

„Eurovizijos” raiškiosios transliacijos proga teko išbandyti šį priedėlį kaip DVB-T imtuvą. Lazdynuose užtenka paprastos „maximinės” TV antenos, jog būtų galima priimti kokybišką DVB-T signalą. Bet – „Motorola VIP1920” imtuvas yra per lėtas, kad susidorotų su 1080p signalu – „LRT HD” transliacija „sustodavo” kas 2-3 sekundes – žiūrėti transliacijos realiai nebuvo įmanoma. Kažin, kaip šis imtuvas susidoros su „Galos” per IPTV transliuojamu HD kanalu – gali būti, kad taip jam ir pavyksta, nes „Teo LT” atstovai pateiktuose atsakymuose deklaravo, jog HD transliacijoms papildomos įrangos nereikės. Tikėtina, jog tai teisybė – apdoroti didelį duomenų srautą priimamą per antena gali būti „sunkiau” nei ateinantį optiniu kabeliu.

Beje, belaukdami „Gala” raiškiosios TV transliacijų arba norėdami žiūrėti skaitmeninę DVB-T turite savo „Full HD” (ar „HD Ready”) televizorių sujungti per skaitmeninę HDMI jungtį. „Teo LT” „Gala” įrangos dėžutėje įdeda SCART laidą bei standartinė „Motorola VIP1920” komplektacija paruošta vaizdo transliavimui per SCART jungtį. SCART jungtis yra analoginė – be abejo SD transliacijoms to visai pakanka – todėl net ir „Full HD” televizorių perjungę nuo SCART prie HDMI realaus skirtumo nepajusite. Kitąvertus, jeigu jau turite skaitmeninį televiziją, logiška, jog skaitmeninė televizija turėtų tokia likti iki galo – priešingu atveju skaitmeninė televizija „sunaikinama” jungtyje tarp priedėlio ir televizoriaus.

Norėdami „Motorola VIP1920” priedėlį sujungti su televizoriumi HDMI jungtimi turite įsigyti HDMI-HDMI laidą – jų kainos svyruoja nuo „noname” BMS’e ~30 LTL iki paauksuoto „Elektronikos pasaulyje” ~200 LTL. Siūlau laidus pirkti specializuotoje parduotuvėje („Elektronikos pasaulyje” ar „Lemonoje”), kur pardavėjai turi pakankamai kompetencijos jums patarti, kokio laido jums tikrai reikia – visgi yra ir didėlė grėsmė permokėti, ir grėsmė vėliau gailėtis – skirtingų laidų reikia priklausomai nuo jų ilgio, jungiamų prietaisų ir dar kitų aplinkybių.

Keisdami jungtis ir laidus, išjungite televizorių ir priedėlį, ištraukite SCART laidą ir įjunkite HDMI laidą. Tuomet pirmiausia įjunkite televizorių, po to priedėlį, ir, kol priedėlis dar kraunasi (pasirodo geltoni burbulai), vos pasirodžius pirmam burbului paspauskite mygtuką „Meniu”, kad patektumėte į sisteminį priedėlio valdymo meniu. Toliau distancinio pulto pagalba nustatykite „Video” > „Video output selection” į padėtį „720p” arba „1080i”. Išeikite iš sisteminio meniu pasirinkdami „Save and Reboot”. Neišsigąskite, jog po šių pakeitimų pridėlis krausis kelias minutes, o televizoriaus ekranas kurį laiką bus tai baltas, tai juodas – iškentėję šiuos vaizdus sulauksite tradicinio „Gala” vaizdelio.

Kaip pastebėsite „pasivaikščioję” po „Motorola VIP1920” sisteminį meniu, šis priedėlis neturi pasirinkimo 1080p – tai reiškia, jog „Gala” transliacija su esama įranga neįmanoma 1080p režimu! „TEO LT” atstovų pateiktas atsakymas, jog papildomos įrangos HDTV transliacijoms papildomos įrangos nereikės buvo teisingas, nutylint vieną niuansą – tai nebus maksimaliai aukščiausios kokybės transliacija. Turbūt nesutapimas, bet ir „Linkomanijoje” buvęs įmestas testinės „Gala” raiškiosios transliacijos įrašas buvo 1080i.

Beje, dar vienas asmeninis pastebėjimas – žiūrint „Interaktyviąją Gala” transliaciją, nustačius „Gala” priedėlį 1080i režimu į televizoriaus ekraną kartais išlysdavo skaitmeninio vaizdo „gliukai” ale žiūrint seną „DivX” suspaustą filmą – problema išsisprendę nustačius priedėlį į 720p režimą.

Išvada – „Gala” retransliacijas maksimaliai bus galiam žiūrėti 720p ar 1080i – „Full HD” galimybių išnaudoti maksimaliai nebus galima (bent jau kol kas).

Kas toliau? … Toliau laukiame, kol raiškiosios televizijos transliacijos taps pastovios, arba bent jau reguliarios. LRT atstovai nuotrupomis kai kuriuose pranešimuose puse lūpu užsimena, jog Europos futbolo čempionatas ir Pekino olimpinės žaidynės gali būti transliuojamos HDTV formatu – po sėkmingos „Eurovizijos” transliacijos galima jais ir patikėti. Bet – negi vėl apie transliaciją bus pranešta paskutinę dieną prieš joms prasidedant? Vėl nei privatūs vartotojai nespės pasiruošti, nei juo labiau, IPTV, kabelinės TV transliuotojai … Ačiūdie, šie renginiai bent jau trunka po kelias savaites, o ne tris valandas, kaip „Eurovizija”.

O „Eurosport” jau reklamuoja „Eurosport HD”, per kurį jau rodo „Roland Garros” teniso turnyrą – dėl galimybės jį žiūrėti sakoma „Contact your local TV operator” … Kokybiško HD turinio jau yra.

Kaip ir laukiau, „Coca Cola Plaza” iškaba jau nuimta nuo kino teatro – nors dar oficialiame puslapyje skelbiama apie kino teatrą tokiu pavadinimu. Paaiškėjo, jog kontraktas tarp „Forum Cinemas” ir „Coca Cola” galiojo penkerius metus – nuo šiol šis pavadinimas liks tik istorijoje su amžinai gyvais „delfistų” komentarais.

O iš to paties „Delfi” galima prisiminti, jog „Siemens” vardas Vilniuje įsikūrusiai arenai suteiktas 10 metų nuo 2004 m. – vadinasi, „rebranding’o” galim laukti 2014-aisiais.

Nežinau, kam tiksliai priklauso VšĮ „Skaitmeninė komunikacija”, bet projektas hostingas.com – tikrai įdomus. Dedu įtarimą, jog šį VšĮ turėtų būti susijusi su „Interdata”, nes būtent šios kompanijos paslaugos užimą pirmą vietą „Lietuvos hostingo paslaugų reitingo” vietą trijose iš keturių paslaugų (o ketvirtos „reitinguojamos” paslaugos jie neteikia).

Įtariu, jog hostingas.com, gali būti atsakas į „Interneto vizijos” vedamą populiariausių reitingą hostingas.lt, kur jų paslauga serveriai.lt akivaizdžiai pirmauja.

Ši savotiška rinkodaros gudrybė lietuviškame internete dar beveik neįgyvendinta. O kompanijoms, ypač tos, kurioms svarbu išryškinti kažkokį pranašumą, būtų gana paprasta savo paslėptomis rankomis (ale įkuriant VšĮ) arba finansuojant kažkokius entuziastus,

Reikia pavyzdžio? Štai „Internetas_LT” mylimi lėktuvų bilietai, kurių pardavimai internete yra gerai įsibėgėję. Ar žinote, pas kurį iš pardavėjų bilietai pigiausi? Galima tiesiog patikrinti keletą sistemų, kurios parduoda bilietus ir įsitikinti konkrečiu atveju pagal jūsų užklausą. Bet šią problemą už jus galėtų išspręsti interneto portalas, tarkime PigiausiasPigiausias.lt, kuris lygintų tarpusavyje keliasdešimties Lietuvoje veikiančių lėktuvų bilietų pardavimo sistemų kainas. Rinkos dalyviai gi puikiai žino, kas su kokia marža dirba, o taip irgi žino, kuris iš jų iš tiesų yra pigiausias (o nebūtinai tiesiogiai, bet reklamoje taip save vadina kiekviena bilietų pardavimo internete bendrovė).

Aišku, jeigu toks portalas skelbtų neteisybę, tai konkurentai užtampytų šio portalo kūrėjus (jeigu jie nesugebėtų tinkamai užsimaskuoti), po teismus. O jeigu toks tinklalapis skelbtų teisybę? Tuomet tas, kuris iš tiesų yra pigiausias, galėtų akivaizdžiai užsiimti šią poziciją klientų mintyse.

Tai kas pas mus pigiausias? SKRISK.lt? …

Gal ir neetiška, bet efektyvu.

„Delfi” rašo, jog „Euroviziją“ LTV transliuos aukštos raiškos HDTV formatu – pasirodo Kęstučio Petrauskio pareiškimai praėjusiais metais buvo laužti ne iš piršto – iki olimpiados LRT ketina būti pasiruošusi HDTV transliacijoms.

Tiesa, žinių apie šį neeilinį įvykį kol kas galima gauti tik iš šio „Delfi” straipsnio, kuris neatsako į  svarbų klausimą – „Kaip bus galima šią transliaciją pamatyti?”.

„Delfi” komentaruose pasklido žinia, jog ši testinė transliacija vyks tik per eterinę skaitmeninę televiziją ir transliaciją galės matyti tik vilniečiai. Taip išeina, jog realiai tik įsigiję iš TEO skaitmeninės anžeminės TV priedėlius …. Jei LRT paskelbtų, jog futbolo čempionatą ir Olimpiadą taip pat parodys HDTV – būtų galima surizikuoti.

Taip pat visiškai neaišku, kokios kokybės transliacija bus – 720p, 1080i ar 1080p. Statau už 1080i…

Paskutinius porą metų amerikietis aktorius Matthew McConaughey gyvenimu skųstis neturėtų. Už gerus honorarus tiesiog vaidina Holivudo top dešimtuko aktorių gyvenimo vyrus. 2005-aisiais „Sacharoje“ už 8 mln. dolerių M.McConaughey davėsi su Penelope Cruz, 2006-aisiais aktorius pasirodė „Uždelstoje meilėje“ su Sarah Jessica Parker, o štai šiemet į nuotykius leidosi su Kate Hudson.

Maža to, susidaro įspūdis, jog M.McConaughey scenarijus renkasi pagal filmavimo aikšteles – „Sachara“ buvo nufilmuota Ispanijoje ir Maroke, „Uždelsta meilė“ – JAV paplūdimiuose, o štai visos „Kvailių aukso“ scenos nufilmuotos Australijoje arba Bahamuose. Viename po kito pasirodančiuose filmuose vaidinantis aktorius rizikuoja ne tik įkliūti į „atostogų aktoriaus“ spąstus – filmai per daug žemo lygio, jog vėliau M.McConaughey gali būti labai sunku vėl pasirodyti kaip „rimtam“ aktoriui. Tą šis aktorius 2005-aisiais bandė daryti pasirodydamas su Alu Pacinu juostoje „Pinigai dviems“, bet filmas neperlipo televizinio lygio (Lietuvos kino teatrai jo ir nerodė, bet kelis kartus jau rodė LNK).

Prieš trejus metus susuktą „Sacharą“ ir „Kvailių auksą“ sieja ne tik M.McConaughey. Filmo nuotaika, siužetas ir, galų gale, filmo lygis – labai panašūs. Aistringas lobių medžiotojas karštligiškai ieško lobio Karibų jūroje. Be abejo, kaip ir visuose lobių ieškotojų filmuose, kovojama ne tik su klausimu, kur yra lobis, bet ir su konkurentais, kurie taip pat nežino, kur lobis yra, bet nemažiau nori jį surasti. Laisvą minutę lobių ieškotojas skiria savo žmonai, kuri tai myli jį, tai skiriasi, tai ieško lobių, tai nori atsiduoti mokslinei veiklai.

Visas filmo siužetas paremtas nenutrūkstamu kvailų sutapimų virtine. Kuo toliau, tuo jie kvailėja ir kvailėja, kol prieina prie absurdo. Maža to, siužetinės pauzės užpildomos kvailomis ir nepaaiškinamomis scenomis, kurių paskrtis – bandyti žiūrovą prajuokinti, bet dažniau juokas iš situacijos absurdiškumo (pvz. motoroleris krenta į jūrą ir sprogsta tarsi du ore susidūrę lėktuvai).

Matthew McConaughey su Kate Hudson susitinka jau ne pirmą kartą – 2003-aisiais šie aktoriai medžiojo vienas kitą komedijoje „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“. Romantiniškoje aplinkoje ši medžioklė buvo kur kas sėkmingesnė, nei nuotykių filme. Nelabai savo rogėse jautėsi ir režisierius Andy Tennantas, pasižymėjęs romantinėmis komedijomis „Mergina iš Alabamos“ ir „Hičas – meilės specialistas“.

Bene vienintelis įdomesnis personažas filme yra kvaila multimilijonieriaus dukra Gemma – stereotipiška turtinga išpaikinta mergiotė yra kvaila kvailame filme, kuri bent jau nebando apsimesti protinga. Toks iš pirmo žvilgsnio banalus personažas tampa vieninteliu, kurio istorija geba prajuokinti.

„Kvailių auksas“ yra „Sachara“, iš dykumos persikėlusi į Karibų jūrą ir nuo to tik suprastėjusi.

Plačiau apie filmą Kvailių auksas | Fool’s Gold, 2008

Prieš gerą mėnesį teko „ORE>LT” e-žurnalui atsakyti keletą klausimų apie kino būklę šiandien. Tai pavirto į Šarūno Girdėno straipsnį, kurio originalą galite rasti čia.

——————————————–

Pirmieji nepriklausomi lietuviško kino kūrėjai atsirado XXa. viduryje, po Antrojo pasaulinio karo. Viena vertus, daryti meną tuomet buvo lengviau, nes finansavimą skirdavo (arba ne) valdžia ir autoriui nereikėjo rūpintis savo produkcijos komercine sėkme. Kita vertus, kūrybinę laisvę varžė skrupulingi cenzoriai, savaip pakreipdami filmo siužetą. Tiesa, metraščiuose rašoma, kad lietuviško kino kūrėjai sugebėdavo apeiti cenzūrą ir gaudavo vieną kitą užsienio festivalių apdovanojimą.

Šarūnas Girdėnas 2008-04-30

Atgavus nepriklausomybę, kai kurie kino kūrėjai nesugebėjo prisitaikyti prie naujų, rinkos diktuojamų sąlygų. Atpirkimo ožiais dėl nenusisekusių projektų tampa valdžios atstovai, nors gali būti, kad tikrieji kaltininkai yra patys kūrėjai, vis dar gyvenantys praeitimi.

Galbūt tokios pačios problemos kankina ir kino teatrus? ORE domėjosi, kodėl Vilniuje liko trys veikiantys kino teatrai, kokie filmai juose rodomi ir kokia padėtis kino platinimo rinkoje. Kalbėjomės su „Acme filmai” direktoriumi Žilvinu Naujoku bei portalo „kinas.info” projekto vadovu Simonu Bartkumi.

Kaip manote, kodėl Vilniuje liko tik trys kino teatrai („Coca Cola Plaza”, „Akropolis” ir „Skalvija”)? Juk, kaip rodo Skalvijos pavyzdys, galima neblogai išgyventi ir iš nekomercinio kino rodymo.

Simonas Bartkus: Mano žiniomis, „Skalvija” „neišgyvena” iš kino rodymo. Be abejo, tokio kino teatro vadovo apsukrumas daug lemia: sugebama pritraukti ES fondų, užsienio šalių ambasadų, specialiųjų valstybės programų ir kt. paramą. Reikia nepamiršti, jog „Skalvijos” kino centras priklauso miesto savivaldybei.

Kiti kino teatrai žlugo dėl to, jog jų administratoriams nepavyko jų priversti dirbti efektyviai. Ta pati „Lietuva” su beveik 1000 vietų sale sėkmingai dirbo tik „auksiniais” laikais 1998-aisiais, kuomet rodė „Titaniką”. Visu kitu laiku jų veikla buvo nuostolinga. Kai kurie kino teatrai buvo privatizuoti, bet jų savininkai taip pat nesugebėjo kino teatrų veikti efektyviai („Vilnius”, „Helios”, „Kino tvanas”).

Žilvinas Naujokas: Sunku pasakyti, ar galima išgyventi iš nekomercinio kino rodymo. Kiek man žinoma, ją remia savivaldybė, taip pat suteikiama parama iš Europos Sąjungos ir kultūros ministerijos. Žiaurus komercinis pasaulis…

Mūsų manymu, bent po vieną salę didžiuosiuose miestuose valstybė turėtų išlaikyti. Tam, kad galėtų būti rodomas „arthousinis” kinas ir vykdomos visuomenės programos. Neblizganti, neformali erdvė žmogui, besidominčiam visokiu kinu. Ne vien tuo, kuris privalo užpildyti tam tikrą vietų skaičių salėje.

Ar pasigendate senųjų kino teatrų?

S. B.: Be abejo, nostalgija jaučiama „viskam, kas buvo gero”. Bet suprantu, jog dabartinė pasaulinė kino teatrų rinkos tendencija yra kino centrų stambėjimas, įsikūrimas žmonėms patogiose vietose (pirmiausia prekybos centruose).

Išlaikyti 1000 vietų vienaekranį kino teatrą senamiestyje šiai dienai būtų nerealu net rodant ten tik komercinį kiną – tą reikia pripažinti.

Ž. N.: Aš ne, aš ne vilnietis. Bet atsimenu, kad tada kinui auksiniai laikai buvo, į kiną eidavo visi.

Koks pagrindinis kriterijus sudarinėjant komercinių kino teatrų repertuarą? Tik filmo pelningumas, ar kažkas daugiau?

Ž. N.: Bene svarbiausias dalykas yra kino pelningumas, nes kino teatras yra ne labdaringa veikla užsiimanti organizacija, o pelno siekianti įmonė. Kuo filmas „didesnis”, kuo daugiau popcorno ir pepsicolos parduodama, tuo geriau. Toks yra verslas.

Aišku, matyti kažką daugiau nei skaičiukus yra pageidautina. Nes taip į kino teatrus atkeliauja ir festivalinis, „kitoks” kinas, pritraukiama įvairesnė auditorija.

Ar susiklosčiusi padėtis, kai Vilniuje yra tik keli kino teatrai, neįstato kino platintojų į tam tikrus rėmus?

Ž. N.: Teisingai pastebėta. Tikriausiai turite galvoje „Asterikso” atvejį, kuriame Cezario vaidmenį atliko Alanas Delonas. Tai keistas, nepaaiškinamas atvejis, kai vilniečiai nepamatė laukiamo didžiausio europietiško filmo, be kita ko, įgarsinto ir lietuviškai, nes paskutinę akimirką „Forum Cinemas” kino teatrai atsisakė jį rodyti.

Kino platintojai įstatomi į gana siaurus rėmus. Tikriausiai niekas neprieštaraus, kad monopolija nėra gerai. Kai sveiką protą nugali nepaaiškinamas noras viską valdyti, kenčia visi, taip pat ir žiūrovai. Bet lazda turi du galus, tad tikimės geresnių laikų.

Pagal kokius kriterijus atrenkate filmus, kuriuos siūlysite kino teatrams ir Lietuvos žmonėms?

Ž. N.: Iki šiol kreipdavome dėmesį į daug kriterijų: režisierių, aktorius, filmo biudžetą, žanrą, potencialą, auditoriją, konkurencinę aplinką… Dabar dėl neprognozuojamų „Forum Cinemas” veiksmų pirmiausia laukiame jų („Forum Cinemas”, – red. past.) patvirtinimo. Kadangi jiems atsisakius rodyti filmą, jis tampa nuostolingas, nes šis tinklas užima apie 60-70% Lietuvos rinkos. Tai mus, kaip platinimo kompaniją, įstato į nelygią konkurencinę padėtį.

Nepamirškime, kad „Forum Cinemas” yra ir didžiausia kino platinimo įmonė Lietuvoje, turinti savo kino teatrų tinklą.

Jūsų nuomone, kaip pasikeitė eilinio lietuvio kino skonis nuo Atgimimo laikų iki dabar?

S. B.: Požiūris tapo labiau kosmopolitiškas. Šiandien žmonės yra labiau išprusę, daug reiklesni negu buvo praėjusiame dešimtmetyje. Dabar daug sunkiau įtikti žiūrovui.

Ž. N.: Sunku pasakyti. Atgimimo laikais ir po jo ilgą laiką kino išvis nebuvo. Kino teatrai neretai būdavo paverčiami bazėmis ar sandėliais. Galima sakyti, žmonės kinu pradėjo domėtis tik po „Titaniko” pasirodymo. Nuo tada tendencija panaši kaip ir visame pasaulyje: holivudinė produkcija, žinomiausi europietiški filmai, keli lietuviški…

Kaip manote, kokį žmogų ugdo (jeigu taip galima pasakyti) dabartinių kino teatrų repertuaras?

S. B.: Aš manau, jog repertuaras žmonių neugdo. Jeigu prievarta žiūrovui kišime Kusturicą su Kim Ki Dukų, tai padarysime jam daugiau žalos negu jis patirs savo noru valgydamas popcorną ir žiūrėdamas Spielbergą.

Šlamšto ir pataikavimo žiūrovui yra visur – tam yra Minedas, „Pjūklas 4”, „Puikusis šou” ir Paris Hilton. Tai visuomenės problema, o ne kino teatrų.