Simonas Bartkus | Blog

Šios dienos žvaigžde vienareikšmiai skelbiamas dienraštis „Lietuvos rytas”, kuris savo dizainu ir spalvomis nusileido į geltonosios spaudos lygį (o gal tai būdas pasakyti, jog mes nebeslepiame, jog tokie nesame?). Užtenka rankose turėti šį laikraštį ir turėsi gerą pradžią pokalbiui bet kokioje aplinkoje.

Na, be abejo, šiuolaikinėje konkurencinėje kovoje (ne tik tarpusavyje, bet ir su mažėjančiu laikraščių perkamumu)  kaštų mažinimas yra labai logiškas sprendimas, bet, kažin, ar visada rezultatas gali pateisinti formą.

Aišku, „Lietuvos rytas” nėra kažkoks unikumas. Didžiojoje Britanijoje daug laikraščių sumažino formatą, o dėl to net pakilo pardavimai, bet, tikiu, jog išlaikyti solidaus „dienraščių lyderio” formą buvo įmanoma ir sumažinus formatą, bet ne taip drastiškai keičiant spalvas, šriftus ir išdėstymą.

Kas yra tikrai progresyvu – popierinis “The Wall Street Journal” tapo savo svetainės priedu. Idėja paprasta: internete – naujienų srautas nenutrūkstantis, popieriniame variante – įdomesnis turinys, kaip analitiniai straipsniai, apžvalgos, interviu ir kt. Lietuviškam didžiausiam dienraščiui irgi neblogas sprendimas būtų – pateisintų šūkį „lenktynės su laiku”.

Jeigu jau pradėjom apie vizualinius sprendimus kalbėti, tai kadangi tapau „Ekskomisarų biuro” klientu, tai šiandien ieškodamas trumpojo numerio nuklydau į jų interneto tinklalapį.

Kaip Jums šis banneris? O jis lygiai taip grubiai sumažintas, kaip aš čia jį sumažinau …

Jeigu neužkibote ant akcijos, galite pasigrožėti (turbūt) sveikinimu:

Vėlgi, sumažinau taip, kaip jis puslapyje sumažintas. Ar taip įsivaizduojate savo vaiko laimę?

Na, o jeigu Jums šia banneriai patiko, tada:

Šiuose banneriuose yra viskas „gerai” – nuo idėjos iki „body-copy” ir grafinio apipavidalinimo. Toks jausmas, jog darė grynai pagal vadovėlį – „vaikai – gerai”, „dangus – šilta”, „mašina – agresyvu”.

2007-aisiais Lietuvos kino teatruose pasirodė tik vienas lietuviškas kino filmas („Nuodėmės užkalbėjimas”). Pati 2008-ųjų pradžia suteikia viltį, jog šiemet gali pasirodyti daugiau, kadangi praeitų metų rezultatas pasiektas jau antrąją metų savaitę – sausio 10-ąją įvyko Lietuvoje jau gerai žinomo latvių režiseriaus Mario Martinsons filmo „Nereikalingi žmonės” premjera.

Darbas dar įdomus ir tuo, jog pastatytas tik už privačias lėšas. Iki šiol tokių iniciatyvų platesniu mąstu ėmėsi tik projektas „AXX”, kuriam pavyko susukti porą pilnametražių filmų. Tiesa, taupumo sumetimais net kino juosta nebuvo naudojama. „Nereikalingi žmonės” – tikrai profesionalus darbas – nuo garso ir vaizdo kokybės iki marketingo veiksmų.

„Nereikalingi žmonės” vaikosi kino madų. Kodas „Viskas susiję” 21-ojo amžiaus kinematografe naudojame labai dažnai („Babelis”, „21 gramas”). Pasirodyti filme pakviesti ne tik aktoriai, bet ir pusiau aktoriai ir visai ne aktoriai. Tematika – aktuali šiandienos Lietuvai. To nė kiek negalima smerkti – populiarumas ir bilietų pardavimai komerciniam projektui yra labai svarbūs.

Svarbūs filmui yra ir rėmėjai – oro linijų bendrovės „airBaltic” reklama juostoje yra labai akivaizdi. Kitąvertus, pažiūrėkite rusų „Likimo ironiją 2” ar Michealo Bay’aus „Salą”, jei norite įvertinti, kaip atrodo filmas su tikrai daug reklamos.

„Nereikalingi žmonės” primena „Babelį” ir „21 gramą”. Pirmąjį dėl susipynusių istorijų ir „grūzo”, o antrąjį dėl laike skirtingai išmėtytų scenų struktūros, montažo ir kameros stiliaus. Didelė M.Martinsons filmo problema – būsimą eigą per daug lengvai galima atspėti ir išpainioti pinamą istorijos mazgą. Jeigu suprasite, kaip filmas baigsis jau pradžioje – turėsite daug laiko ieškoti filmo trūkumų ir vertinti kiekvieną smulkmeną – nes istorija jau bus neįdomi.

„Nereikalingus žmones” žiūrėti yra labai sunku. Sunku pirmiausia dėl to, jog rodomos scenos ir pasakojamos žmonių istorijos yra sudėtingos ir nelaimingos. Šį įspūdį sustiprina įmantrus kameros judėjimas – prie statiškesnių vaizdų (populiarusis kinas yra būtent toks) pratusiems žiūrovams gali pradėti suktis galva. Gerai, jog filmas trunka tik pusantros valandos. Meniniu požiūriu – latvių operatoriaus Ginto Berzinio darbas labai profesionalus.

Trys geriausios „Nereikalingų žmonių” savybės yra operatoriaus darbas, muzika ir Kosto Smorigino vaidyba. Andrius Mamontovas šiame filme geriau pasirodo kaip kompozitorius, o ne aktorius. Jo vaidinamas herojus – Airijos lietuvis kunigas lieka iki galo neatskleistas – tarsi ekrane vaikščiojanti kaukė. Neatskleista filme lieka daug veikėjų (kai kurie dėl aktorių neprofesionalumo, kai kuriems tiesiog neliko laiko), maloni išimtis – Kosto Smorigino vaidinamas Benas. Nuoširdus, stačiokiškas, įžūlus, bet principingas girtuoklis, buvęs verslininkas, savo gyvenime praradęs beveik viską.

Nepakankamas dėmesys smulkmenoms šiek tiek užkliūva – Airijos ligoninė su kapota anglų kalba kalbančiais darbuotojais ir be to perdaug primena lietuvišką gydymo įstaigą. Kuomet viena iš herojų atsiverčia savo pasą – į akį iš karto krinta akivaizdžiai „photoshopinta” gimimo data – net šriftų nepasivarginta suvienodinti. Be abejo, tai tik smulkmenos – bet labai geras filmas yra tas, kurio „blogų” smulkmenų nepastebi.

Sunku atspėti, kokio dydžio yra „Nereikalingų žmonių” biudžetas ir kiek žiūrovų turi nusipirkti bilietą į filmo seansą (taip pat dar vėliau laukiantys DVD pardavimai ir TV teisių pardavimas), jog juosta būtų pelninga. Komerciniu požiūriu viskas su šiuo projektu yra gerai – galbūt tik keista, jog pasirinktas „nelengvas” žanras – žiūroviškesnis kinas yra komedija ar veiksmo juosta.

„Nereikalingi žmonės” kovodami dėl žiūrovų dėmesio neturi tokiu išankstinių reitingo taškų, kokius „Dievų miškui” suteikė populiarus romanas ar „Nuodėmės užkalbėjimui” Jurgos Ivanauskaitės vardas. Mano asmenine nuomone, „Nereikalingi žmonės” yra stipresnis filmas už ką tik išvardintus du. Sunkus ir nelabai žiūroviškas, bet profesionalus. Iki pilnos laimės trūksta stipresnio scenarijaus ir aukštesnio lygio aktorių pasirodymo.

Negaliu su Jumis nepasidalinti žavesiu, kurį man toliau suteikia bendravimas su TEO LT konsultantėmis.

Čia galite susipažinti su ankstesne istorijos dalimi. TEO LT konsultantų primokytas, jog jeigu niekas su manim dvi savaites nesusisieks, užpildyčiau paraišką įrengti TEO LT paslaugas internetu dar kartą, vakar taip ir padariau.

Šiandien iš TEO LT sulaukiau keturių (!) skambučių. Skambino keturi skirtingi žmonės.

1 skambutis: Šiuo metu įrengti šviesolaidį internetą galimybės jūsų namuose nėra. Paskutinį kartą galimybes analizavome sausio 4 dieną, dėl to nėra būtinybės šiandien tikrinti dar kartą. Susisieksime su Jumis už dviejų savaičių.

2 skambutis: Šiuo metu įrengti jokių TEO LT paslaugų jūsų name galimybės nėra.

3 skambutis:  Šiuo metu įrengti jokių TEO LT paslaugų jūsų name galimybės nėra.

4 skambutis: Šiuo metu įrengti šviesolaidį internetą jūsų namuose galimybės nėra. Bet yra galimybė įrengti DSL technologija pagrįstą interneto ryšį. Sakote, tiktų, kol nėra šviesolaidžio? Gerai, mes dar karta patikrinsime galimybes ir perskambinsime Jums sutarti, kada įrengsime DSL internetą.

Tai dabar laukiu, kol perskambins. Papildysiu.

Jau pradedu galvoti, jog protingesnė šioj vietoje yra „Vinita” nuolat spam’inanti pašto dėžutes ir kabinanti skelbimus name su pasiūlymais įsirengti jų paslaugas. Paskambinus nurodytais numeriais vyriškis praneša, jog „registruoja visus į eilę ir 2008 m. antroje pusėje bus galimybė įrengt paslaugas”.

Beje, tarpušvenčiu garaže atsirado didžiulė TEO lipdukais apklijuota telekomunikacinių jungčių dėžė, o iš jos laidai keliauja į viršų per visus aukštus. Antroji skambinusioji tarp kitko paminėjo, jog įrengimo darbai vyksta lėtai, nes „įšalusi žemė yra”. Matyt, aš didžiąją žiemą pramiegojau, o nuo dėžės garaže iki buto labai daug kasti reikia.

Nordea is a leading provider of electronic financial services and operates one of the most comprehensive Internet banking services in the world.

Čia ištrauka iš oficialaus „Nordea” banko internetinio puslapio.

Na, nežinau, kaip atrodo „Nordea” bankininkystė kitų šalių klientams, bet lietuviškosios „Nordea” e-bankas yra visiškas grybas. Šį lapkritį jie pakeitė savo ankstesnę bankininkystės versiją „Solo” į naują „netbank’ą” (pagal URL netbank.nordea.com spėčiau, kad čia tarptautinė sistemą) ir nebereikia kaskart jungiantis tušinuku braukyti skaičiukų savo kortelėje (!!!), kas buvo visiškas briedas, bet sistemoje matomas skaičiais ir kita informacija toli gražu negali pasitikėt.

Mėnesį e-bankas rodė visiškai neteisingą būsto paskolos mokėjimo grafiką, o mergaitės iš „support’o” į užklausimus atrašinėdavo, jog „taip yra todėl ir todėl, mes šia problema žinome. Teisingą grafiką matysite sausio 11 dieną”. Sulaukiau aš šios dienos ir įlindau pažiūrėti „teisingo” grafiko, bet nuo šiol „Nordea” e-bankas man teigia „Jūs neturite kreditų”.

Kažin puslapio printcreen’as (aj, teisininkai sako, kad geriau fotkinti fotoaparatu monitorių) suveiktų diskusijoje su „Nordea” banku klausimu „Nemokėjau kredito įmokų, nes maniau, jog neturių kreditų ir tikėjau, jog bankas man sumą dovanojo”?

Be viso šito naujajame „Nordea” e-banke dingo galimybė peržiūrėti lėšas investiciniuose fonduose.

Kažkaip man nesiriša tarpusavyje:

– „Nordea” Lietuvoje yra gana lankstus ir kokybiškai dirbantis bankas;
– „Nordea” Europoje yra elektroninių banko paslaugų lyderis.

Bet „lanksčiai ir kokybiškai” perkelti į elektroninio banko patirties į Lietuvą nesugebama. Matyt, problemos slypi kažkokiose parūdijusiose grandyse.

Galbūt „Hansabankas” perdaug gerai pus pripratino prie labai aukšto lygio elektroninės bankininkystės paslaugų.

2003-ųjų pabaigoje visos iki tol valstybei priklausiusios alkoholio gamybos įmonės buvo privatizuotos. Be materialaus turto, naujieji savininkai „paveldėjo” ir po krūvą stipresnių ir silpnesnių brand’ų.

Prancūzų koncernas „Belvedere S.A.” įsigijo „Vilniaus degtinę” ir gavo bene mažiausiai brand’ų srityje: „Bajorų”, „Karvedys”, „Valstiečių”.

Fiziniai asmenys su lietuviškų kapitalu įsigijo „Alitą” ir gavo „Alitos šampaną” ir „Alitos brendį”.

Ta pati „Alita” 2004-ųjų pradžioje įsigijo „Anykščių vyną”, kuris turėjo „Bobelinę” ir krūvą (tikrai – krūvą) eilės pabaigoje besivelkančių brand’ų.

„MG Baltic” „Mineralinių vandenų” rankomis įsigijo „Stumbrą”, kuris be viso gėrio turėjo krūvą neblogai išvystytų brandų: pirmiausia aišku „Lithuanian” ir „Lithuanian Auksinė”, „Trejos devynerios”, brendžiai „Gloria” ir „Stumbras”, o kur dar „Starką”, „Malūnininkų” ir kt. smulkesni.

Kas pasikeitė per trejus metus, kai Lietuvos alkoholio gamintojai veikia kaip komercinės kompanijos?

Išvados dvi:

1) Užsienio kapitalas atnešė ir labai daug patirties iš užsienio – importuotojai bei užsienio kapitalo privatizuota „Vilniaus degtinė” stumia „Stumbrą” ir „Alitą”.

2) Įvesti naujus brand’us stipriojo alkoholio rinkoje yra baisiai sunku – kol sukasi brangi reklama rėkianti apie „NAUJIENA!”, tol egzistuoja ir pardavimai, bet ilgalaikėje perspektyvoje brand’us išlaikyti yra labai sunku ir brangu ir ilgas tradicijas turintys brand’ai sunkiau ir miršta.

Silpnoka savo asortimentu buvusi „Vilniaus degtinė” per trejus metus padarė daugiausia veiksmo – įvedė svetimą lietuvio ausiai žodį „Sobieski” į degtinių pasaulį ir, atrodo, išmokė lietuvius gerti aromatines degtines. Galų gale, paskutiniai „Vilniaus degtinės” komunikacijos veiksmai kerta „Stumbro” „Lithuanian” degtinės šaką. Pasirodo, „Stumbras” uždarė Antanavo ir Balbieriškio spirito varyklas, o Šilutės spirito varykla dabar gamina bioetanolį, o ne spiritą alkoholio gėrimams. Ir – pasirodo – vienintelė „Vilniaus degtinė” spiritą degtinei gamina Lietuvoje – veikia „Vilniaus degtinei” priklausanti Obelių spirito varykla. O „Lithuanian” degtinei spiritas varomas bene Kazakhstane …

„Stumbras” tuo metu vykdo kontraversišką ir lietuvių tautinius jausmus labiau žeidžiančią nei gaivinančią „Lithuanian” reklaminę kampaniją apeliuodami į Žalgirio mūšį …

Į „Stumbro” „portfolio” patenka tipinis pavyzdys, kaip alkoholio pasaulyje egzistuoja „laikini ir madingi” brand’ai. „Stumbras” į degtinių rinką buvo įvedęs produktą „Ozone”, kurio įvedimui buvo skiltos milžiniškos lėšos (pažiūrėkite filmą „Diringas”, prisiminkite mirksinčius butelius prekybos centruose, stilingas reklamas ir neblogai įkaltą reklamėlę …). Labai panaši istorija su „Alitos” „Gera”, kuri irgi buvo pakankamai madinga, turėjo aramatus – iš jos dabar liko vienintelė „Gera Premium”.

Ne visi „Stumbro” žingsniai buvo blogi – produktas „999” buvo išplėstas į „Žalias devynerias” – „Wazzap” ši reklamos kampanija pripažinta geriausia rinkodaros kampanija. Turbūt, ši kampanija galėtų būtų pavyzdys vadovėliams, kaip žinomą ir tradicinį brand’ą galima plėtoti.

Šiandien pasirodė žinios iš „Nielsen” tyrimų, jog „Alita” prarado brendžio rinkos lyderio pozicijas – ją išstūmė „Grand Cavallier”, „Rigas Balsams” produktas. „Grand Cavalier” žingsniai rinkoje nebuvo kažkuo išskirtiniai ar labai agresyvūs – greičiausiai tai lėmė „Alitos” „miegojimas”.

Neaišku, kaip „Alitoje” sekasi šampano ir alkoholinio kokteilių rinkose – įtariu, jog tikrai padėtis negerėja. Įtariu, jog vis dažniau vartotojai renkasi šiek tiek brangesnį (ir kokius penkis kartus skanesnį) importuotą putojantį vyną, o „Alitai” spaudimą didžiuosiuose prekybos centruose didina ir besiplečiantis asortimentas. Alkoholinių kokteilių rinkoje „Alita” buvo „first mover” su „Mix”, bet šiuo metu rinka auga ir joje dygsta krūvos konkurentų.

Nežinau kodėl „Alita” nusipirko „Anykščių vyną” – vienas iš gandų, jog pirko specialiai, jog sumažinti konkurentų skaičių. Pagal „Anykščių vyno” rezultatus panašiai ir atrodo – „Bobelinė” vegetuoja tradicijos pagalba, o „Anykščių vyno” produktų krepšelis buvo išplėstas dar visa krūva neaiškių ir silpnų brand’ų – „Labanoro” trauktinės, likerių su natūraliomis sultimis „Topi” serija, putojantis vyno gėrimas „Bon Ton”, „Stumbrinė” (???), turbūt žinomiausias – „Ledo” degtinė. Dar „Anykščių vynas” organizuoja teatralizuotą degustaciją „Vyno kelias Lietuvoje” – nepažįstu nė vieno, kas iš ten parsivežė įspūdį „skanu”.

Atrodo, jog pokyčių metą geriausiai išgyveno „Vilniaus degtinė”, smarkiai pagerinusi savo padėtį. Su keletu klaidų į priekį savo produktus vysto ir „Stumbras”. Bene visi naujieji savininkai teigia, jog pirmiausia, kokį pliusą privatizavimas suteikė gamyklos – visų jų veikla pasidarė efektyvesnė.

Alkoholio reklamos ribojimai kuo toliau, tuo labiau stiprės. Nors kiekvienas uždraudimas sukelia mažiau ar daugiau aistrų, tendenciją aiški – reklamos mažinimas apribos galimybę įvedinėti naujus produktus, pristatyti ar perpozicionuoti prekės ženklus. Dabartinis „užsigriebimas” turi ilgalaikę reikšmę – panaši istorija kaip ir tabako rinkoje, kur reklama ir bet kokie marketingo veiksmai laikomi už labai trumpo pavadžio.

Vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove!

Kalėdų išvakarėse pradėta sukti komedija “Likimo ironija 2 arba Laimingų Naujų” iki sausio 6 dienos Lietuvos kino teatruose suskubo uždirbti vieną milijoną litų. Kultinės juostos tęsiniui nesutrukdė ir tai, jog  prekybos kompleksuose įsikūrę kino centrai buvo uždaryti Kalėdų ir Naujųjų metų dienas.

“Likimo ironija, arba laimingų Naujų!” tapo pirmąja Rusijoje susukta juosta, kuriai Lietuvoje pavyko surinkti daugiau nei 1 mln. litų pajamų. Tai yra dešimtasis milijonierius mūsų šalies kino rinkoje. Kadangi filmo populiarumas dar nebaigė blėsti, tikėtina, jog “Likimo ironija 2” finansiniais rezultatais aplenks “Boratą” ir “Da Vinčio kodą”.

Šventiniu laikotarpiu Lietuvos kino teatruose labai sėkmingai buvo demonstruojamos dar trys komercinės juostos. Nuotykių filmas “Kodas L.O.B.I.A.I: Paslapčių knyga” per tris savaites surinko 485 tūkst. litų. Pirmoji juostos dalis buvo rodoma lygiai prieš dvejus metus ir per visą demonstravimo laikotarpį surinko 248 tūkst. litų.

Panašiai sekasi ir siaubo juostos “Svetimi prieš gruobuonį” tęsiniui. Naujųjų išvakarėse Lietuvos kino teatrų ekranus pasiekusi juosta iki Trijų karalių uždirbo 328 tūkst. litų.

Lietuviškai dubliuotas “Bitės filmas” nuo gruodžio 14 iki sausio 6 dienos surinko 647 tūkst. litų. Šiai animacinei juostai nepavyks prisivyti 2007-ųjų lietuviško dubliažo lyderių – “Simpsonų filmo”, “Šreko Trečiojo”, “La Troškinio” ir “Ant bangos” – šios juostos uždirbo per milijoną.

Po Naujųjų metų kino teatrų repertuare debiutavo keli filmai gurmanams: geriausiai sekėsi Joe Wrighto melodramai “Atpirkimas” su Keira Knightley – per debiutinį savaitgalį šis filmas surinko 57 tūkst. litų. Tai pusantro karto daugiau nei 2006 pradžioje uždirbo kitas Joe Wrighto ekranizuotas romanas “Puikybė ir prietarai”.

Davido Cronebergo filmas su Viggo Mortensenu “Rytietiški pažadai” sausio 4-6 dienomis Lietuvoje debiutavo su 39 tūkst. litų pajamomis. Garsius aktorius sutelkęs vesternas “Traukinys į Jumą” startavo su 27 tūkst. litų uždarbiu.

Ateinantį savaitgalį kino teatrus pasieks vienas laukiamiausių visų metų projektų – režisierius Maris Martinsons žiūrovų teismui pristatys filmą “Nereikalingi žmonės”, kuriame vaidmenis sukūrė Kostas Smoriginas, Daiva Tamošiūnaitė-Budrė, Andrius Mamontovas ir kiti.

Kiti sausio 11 dieną debiutuosiantys filmai neišvengiamai liks lietuviškos juostos šešėlyje – tai korėjiečių fantastinis filmas “Drakonų karai”, Paulo Haggiso karinė drama “Elos slėnyje” ir Rusijoje susukta romantinė komedija “Apie meilę”.

Pelningiausių praėjusio savaitgalio filmų sąrašą rasite čia.

Su Naujaisiais metais!

Pirmuoju metų įrašu norėčiau papasakoti apie keletą kino projektų, kurie laukia mūsų 2008-aisiais. Tai nebūtinai yra patys laukiamiausi filmai, ar numatomi apdovanojimų laureatai – tiesiog tai projektai, kurie verti dėmesio. Galbūt, nebūtinai ir iš gerosios pusės. Natūraliai gavosi daugiau projektų pirmojoje metų pusėje – tam laikui planai yra konkretesni.

„Nereikalingi žmonės”. Premjera – 2008 m. sausio 11 dieną.

Vadinčiau jį vienu iš pirmųjų komercinių lietuviškų kino filmų („AXX” irgi, bet ne tai). Neturiu duomenų, ar filmo statyba finansuota tik iš komercinių lėšų, ar buvo ir valstybės/fondų paramos. Filmo režisierius – komercinių TV produktų (veiksmo serialas „Anastasija” ir kt.) autorius Maris Martinsons. Kaip ir reikia komerciniam kinui, filmas prigrūstas pavardžių (nebūtinai gerų aktorių) – Andrius Mamontovas, Daiva Tamošiūnaitė-Budrė, Kostas Smoriginas … Filmo aktualika – „popsinė” – emigracija į Airiją, sudėtingi likimai, skirtingi žmonės … Sunku vertinti, kokio lygio produktas bus susuktas, bet, tai yra panašu į tinkamą pradžią tautiško komercinio kino erai. Seniai tokių laukėme.

„Šioje šalyje nėra vietos senukams” / „No Country For Old Man”, Lietuvoje – vasario 22 dieną

Edvinas Pukšta šį filmą vadina geriausiu 2007-ųjų kino sezono filmu. Brolių Coenų komedija su Javieru Bardemu. Laukiu nesulaukiu šios juostos Lietuvos kino teatruose. IMDb reitingas – 8.8

„10 tūkst. metų prieš Kristų” / „10,000 B.C.”, Lietuvoje – kovo 14 dieną

Rolandas Emmerichas baigė filmuoti „priešistorinį” epą. Ar bus stipriau nei „300”?

14,99 Euro – Lietuvoje kovo 21 dieną.

Frederico Beigbederio bestselerio ekranizacija. Prancūzijoje filmas jau pasirodė, nors informacijos apie jį plaukia nedaug. Nesu F.Beigbederio gerbėjas, bet savo laiku „14,99 Euro” knygą suvalgiau skaniai. Tiesiog be proto smalsu pamatyti, kaip ši istorija gali atrodyti kine. Pagrindiniame vaidmenyje – nelabai žinomas Jean Dujardin. Nesitikiu, kad bus taip gerai kaip „Dėkui, kad rūkot”, bet, manau, nebus absurdas kaip tautinis „Diringas” (jį šiandien peržiūrėjau dar kartą ir nusivyliau dar kartą).

„Rambo”, Lietuvoje – balandžio 25 dieną

Sylvesteris Stalone atgaivino Rokį pernai filme „Rokis Balbo”, o Rembo ketvirtą kartą pasirodys filme banaliu pavadinimu „Rambo”. „Rokis Balbo”, beje, nebuvo visai nevykęs filmas, bet Rembo sulaukti tikrai yra smalsiau. Istorija tęsiasi lygiai po 20-ties metų.

„Speed Racer”, pasaulinė premjera – gegužės 16 dieną

Nežiūrėjote „Lenktynininko Spydo” savo laikų per TV3? Aš žiūrėjau („Candy, Candy” irgi). Dėl to smalsu, kaip ta istorija gali atrodyti kine. „Speed Racer” jau keiksnoja pasirodžiusias nuotraukas iš filmo, režisuoja „Matricos” tėvai broliai Wachowskiai, o aš vis dar neįsivaizduoju kaip tai atrodys. Beje, Speedą vaidins Emile Hirch, Trixę – Christina Ricci, Speedo mamą Susan Sarandon, o blogietį lenktynininką – Matthew Foxas. Kažin, ar Lietuvoje filmas bus verčiamas senąją TV3 tradicija „Lenktyninkas Speed”? Ar pažodžiui „Greitas lenktynininkas”?

„Seksas ir miestas”, pasaulinė premjera – birželio 6 dieną

Ko nepavyko „Draugams” (na, bent jau kol kas), padarė „Sekso ir miesto” prodiuseriai – pasibaigusį sėkmingas serialas teleportuojamas į didįjį ekraną. Visi tie patys vardai dviejų valandų trukmės istorijoje – kaip ne kaip, laukti verta, kas iš to išeis.

„Get Smart”, Lietuvoje – liepos 11 dieną

Aišku, kai scenaristai Holivudui ne tik nieko originalaus nebesugeba pateikti, bet ir streikuoja, tai Holivudas gelbstisi ekranizuodamas bet kokias istorijas. Čia dar viena iš legendinių istorijų, kuri, neįsivaizduoju kaip gali naujai atrodyti šiuolaikiniame kine. „Gudrutį”, beje, vaidins Steve Carell.

„Babylon A.D.”, pasaulinė premjera – rugpjūčio 29 dieną

Brangus „20th Century Fox” „Sci-Fi” žanro projektas. Vinas Dieselis vaidina į pensiją jau išleistą karį, kuris turi moterį, nešiojančią savo įsčiose mesiją pervežti iš Rusijos į Kiniją. Verta dėmesio istorija – be kitą ko, labai brangi.

Be to, šiais metais dar bus šeštas „Haris Poteris” (gruodį), 22-as „Džeimsas Bondas” (lapkritį), antros „Narnijos Kronikos” (birželį), „X-failų” tęsinys ir šeštas „Betmenas” (abu liepą) ir daug kitų.

Jeigu vertinti sąžiningai, nors laukti yra ko (aišku, tikrieji šedeverai pasirodys netikėtai), 2008-ieji turbūt bus nykesni metai nei 2007-ieji.

Nors kalbų yra visokių, jau aišku, jog 2008-aisiais nebus – „Sin City 2” (galbūt bus 2009), „Angelai ir demonai” (pakenkė scenaristų streikai ir šiaip organizaciniai nesklandumai, tai 2008 Kalėdoms tikrai nesusuks), „Hobbitas” (naujas Peterio Jacksono darbas pagal J.J.Tolkieną), „Terminatoriaus 4” („švarco” nebebus, bus Christianas Bale, bet tik 2009), „Greiti ir įsiutę 4” (Vinas Dieselis ir Paulas Walkeris – abu turbūt grįš, bet 2009 vasarai).

Ko labiausiai laukiu, jog „kinas.info” apdovanojimuose geriausio 2008-ųjų lietuviško filmo netektų rinkti iš vieno kandidato, kaip teks daryti šiemet (A.Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas” yra vienintelis pilno metro filmas, kino ekrane pasirodęs 2007-aisiais).

Kai pirmą kartą buvo paskelbta apie filmo „Likimo ironija, arba po pirties” tęsinio kūrimą, ne iš vieno teko išgirsti: „nieko švento šiuolaikiniame kine nebėra”. Klasikinio sovietinio Eldaro Ryazanovo populiariojo filmo tęsinys buvo planuotas ilgai, bet vistiek netikėtas – tai įprasta Holivude, bet iš Rusijos kinematografijos mes to dar nesame įpratę laukti.

Naujos komercinių filmų dalys dažniausiai statomos vienu iš dviejų būdų: tai būna perdirbinys arba tęsinys. „Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų” yra „du viename”: istorija tęsiasi po 32 metų (tiek beje, praėjo ir nuo pirmosios dalies pasirodymo), bet herojų laukia beveik tie patys nuotykiai.

„Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų” ėmėsi statyti vienas iš naujųjų laikų komercinio Rusijos kino žymiausių prodiuserių Timuras Bekmambetovas – jo darbai „Nakties sargyba” ir „Dienos sargyba” sulaukė milžiniškos komercinės sėkmės. Ateinančiais metais T.Bekmambetovas pristatys ir pirmąjį darbą Holivude – veiksmo filme „Ieškomi” pasirodys tokios žvaigždės kaip Angelina Jolie, Morganas Freemanas ir James McAvoy.

Antrosios romantiškos nuotykių komedijos biudžetas siekia 5 milijonus JAV dolerių – vakarietiškais masteliais tai tikrai maža suma. Pagrindiniam – Eugenijaus sūnaus Kostios – vaidmeniui T.Bekmambetovas pasikvietė Konstantiną Khabenskį, matytą jau „sargybose”. „Laimingų naujųjų” pasirodo ir pats Eldaras Ryazanovas – įrodymas, jog tęsinys buvo susuktas su legendinės juostos autoriaus palaiminimu.

„Likimo ironija 2” istorija sukasi apie pirmosios dalies herojų vaikų susitikimą. Pirtyje sėdintys vyrai sugalvojo pokštą – Eugenijaus sūnus Naujųjų išvakarėse turėtų suorganizuoti susitikimą su sena meile Nadia. Išvykęs tuo pačiu adresu kitame mieste Kostia sutinka Nadios dukterį, kuriai pajunta taurius jausmus.

„Likimo ironija 2” taiko į masinį skonį. Herojų charakteriai – modernūs, stereotipiški, gyvenimo istorijos paremtos šių dienų vertybėmis (Nadiušos, jos tėvų ir „beveik” sužadėtinio santykiai), fone vyksta tipiškos dabartinės socialinės padėties istorijos (namo gyventojų kova dėl TV antenos). Atskirą vaidmenį vaidina mobilieji telefonai – šie bene labiausiai keičia istoriją ir dėl jų „Likimo ironija 2” netapo tiksliu pirmosios dalies perdirbiniu.

Be jokios abejonės, „Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų” pokštai susiję su tradiciniu rusų tautos pomėgiu kilnoti taurelę. Kaip ir pirmojoje dalyje, „Likimo ironijoje 2” geria visi. Daugiausia geria Senelis Šaltis, policininkai ir pasienietis. Tas, kuris negeria – apsimeta girtu. Išgėrusių rusų nuotykiai jau tapo folkloro, literatūros ir kino klasika.

Naujoji „Likimo ironija” pusantro karto trumpesnė už savo pirmtakę, bet pagal šiems laikams kiek per ilga. Fantazijos išlaikyti aukštą humoro klasę dvi valandas scenaristams neužteko. Dalis juokelių kartojasi iš pirmosios „Likimo ironijos” dalies, dalis yra paskolinta iš kitų rusiškų filmų. Ir su visu šituo – laiko nuobodžioms scenoms užtenka.

„Likimo ironija 2” tapo sėkmingu komerciniu projektu. Per pirmąsias kelias dienas Rusijoje buvo parduotas milijonas bilietų. Istorija „Po pirties” aštuntajame dešimtmetyje buvo rodoma tik per televiziją – „Likimo ironija 2” prodiuseriai užsibrėžė du metus rodyti tik kino teatruose.

Lietuvoje, tuo tarpu, „Liekimo ironija 2” seansai sulaukė antšlago ir netgi bilietų perpardavinėtojų dėmesio – to Lietuvoje dar nebuvo. Matosi, jog nostalgija ir lietuvaičiams nesvetima. Ar toliau – Šuriko nuotykių eilė?

Plačiau apie filmą – Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų | Ironiya sudby, ili S novym schastem!, 2007

Viešųjų ryšių išnaudojimas kino demonstravimo versle Lietuvoje darosi įdomesnis, nors beveik visų platintojų informacinis triukšmas susidaro tik iš banalių vertimų – žinučių iš garsenybių gyvenimo.

Štai vakar pirmą kartą kino centre „Coca Cola Plaza” pamačiau ūsuotą vyriškį, kuris trynėsi pagal eilių prie kasų galą ir siūlė bilietus į 19.30 prasidedantį filmo „Likimo ironija arba Laimingų Naujų” seansą po 20 LTL. Ant kino centro švieslentės tuo metu jau kabėjo A4 lapas, pranešantis, jog „19.30 seanse bilietų nėra”.

Šiandien apie šį nutikimą užsiminiau vienam pažįstamam „Forum Cinemas” darbuotojui. Ši mano trumpa žinutė virto išsamiu straipsniu – „Likimo ironija, arba Laimingų Naujų!” sulaukė bilietų perpardavinėtojų dėmesio”.

Tiesa, pranešime jau kalbama, jog „Kino teatro darbuotojai pastebėjo perpardavinėtoją” ir keli kiti faktai buvo švelniai pakeisti. Bet „ACME Film” interesams atstovaujanti kompanija „Infor” pukiai mano pranešimą „suvirškino”. Nenuostabu, kad šią žinią maloniai suvirškino beveik visi didieji interneto portalai (pvz, kaip čia).

Pamoka paprasta – gaudykite visas smulkmenas ir rašykite istorijas. Jos patinka visiems.

Norėjau ir aš šiandien šį filmą pamatyti, bet, nebuvo bilietų.

Prodiuseris Jerry Bruckheimeris pastaraisiais metais gražino į Holivudą nuotykius. Pastatęs tris „Karibų piratų” nuotykių dalis, produktyvus kino verslininkas po ta pačia „Walt Disney” vėliava 2004-aisiais pastatė šiandieniniame pasaulyje vykstančią lobių ieškotojų nuotykių istoriją.

Statydamas pirmąją „Kodas L.O.B.I.A.I.” dalį J.Bruckheimeris, stengėsi pasinaudoti „Da Vinčio kodo” ir kitų Rono Howardo romanų sukeltu domėjimųsi paslaptingais ženklais ir užbėgo už akių „Da Vinčio” kodo ekranizacijai, kuri pasirodė 2006-ųjų pirmoje pusėje. Užbėgo ir sugebėjo aplenkti – tiek kritikai, tiek žiūrovai beveik vieningai sutaria, jog originali „Kodo L.O.B.I.A.I.” istorija daug labiau įtraukia nei R.Howardo bestselerio ekranizacija.

Kas žino, ar nebus „Kodo L.O.B.I.A.I” sėkmė priežastimi, dėl ko Stevenas Spielbergas kitų metų vasarą į ekranus sugražins legendinį lobių ieškotoją Indianą Džonsą. Kol Indiana Džonsas dar tik pakeliui į ekranus, o „Angelų ir Demonų” ekranizavimo procesas stringa, 2007-ųjų Kalėdoms ekranus suskubo pasiekti „Kodo L.O.B.I.A.I.” tęsinys „Paslapčių knyga”.

Pirmoji nuotykių filmo dalis kainavo 100 mln. JAV dolerių ir uždirbo 338 milijonus. Atrodo, sėkmė ir nuotykiai įkvėpė visą juostos komandą, todėl „Paslapčių knygos” pirmosiose titrų eilėse – tos pačios pavardės kaip ir „Kode L.O.B.I.A.I”. Už režisieriaus šturvalo stovi Jonas Turteltaubas, ekrane – Nicolas Cage, Diane Kruger, Jonas Voightas, Harvey Keitelis. Antrosios juostos biudžetas, matyt, ūgtelėjo ir pavyko prisivilioti dar karštą „Oskarą” laikančią Helen Mirren (ši, atsisakė audiencijos pas Karalienę Elžbietą II dėl filmavimosi JAV) ir Edą Harrisą.

Jerry Bruckheimeris yra tikrai apsukrus šių laikų prodiuseris, kadangi jam, kaip ir „Kode L.O.B.I.A.I.” pavyksta išlaikyti tas pačias žvaigždes filmo tęsiniui, kaip pavyko ir „Karibų piratams”. XXI-ajame amžiuje komerciniame kine darosi sunku statyti neplanuotus tęsinius, kadangi su žvaigždėmis darosi labai sunku sutarti.

„Paslapčių knyga” neišradinėja dviračio ir plaukia pirmajame filme prakasta vaga: Beno Geiso (akt. Nicolas Cage) vadovaujama grupė ieško paslaptingų istorinių raktų, kad surastų lobį (aišku, garbė aukščiau turtų). Konkuruojantys blogiečiai jiems trukdo, o pakeliui iki lobio komandai tenka įminti neįtikėtinų viešuose istoriniuose objektuose paslėptų mįslių.

Scenarijų „Paslapčių knygai” rašė ta pati autorių grupė, pasivadinanti „The Wibberleys”. „Paslapčių knygoje” lobių ieškotojai Aukso kambario, o rakto iki jo tenka ieškoti ir ant Laisvės Statulos, stovinčios Paryžiuje ir Bekinhemgo rūmuose, ir iš JAV prezidento lūpų. „Paslapčių knygoje” scenarijus vietomis „persistengia” ir pradeda peržengti tą ribą, kur žiūrovas įsijautęs į nuotykius dar gali patikėti vaizdu ekrane. Vietomis tenka atitrūkti nuo filmo tempo ir badyti pirštais į akivaizdžias „nesąmones”.

Kaip ir didžioji dalis populiariosios literatūros apie lobių ieškotojus ar istorinės tiesos mįslių sprendėjus, „Kodas L.O.B.I.A.I” manipuliuoja istorijos spragomis – laisvai interpretuojami istorijoje ginčytini klausimai, šiek tiek istorinių mitų ir žaidimas žiūrovo fantazija. Jeigu žiūrėtum filmą sulėtintai – smulkmenos badytų akis taip, jog visas nuotykis virstų niekalu.

Deja, „Paslapčių knyga” turi smulkmenų, kurios iššoka iš nuotykių juostos tempo ir kiša pagalius į filmo ratus. Nepaisant to, „Kodas L.O.B.I.A.I. 2” yra „žiūralas” per kurį smagu ir nesinori miego. Pakilus nuo šventinio stalo nedaug rastume pramogų, kurios nepriverstų snausti.

„Paslapčių knyga” baigiasi akordu, kuris tiesiai daro įžangą į dar vieną tesinį. Iš tiesų, dar neaišku, ar tęsinys tikrai bus. Bet jeigu būsite tinkamai nusiteikę ir gerai įsijautę, istorijos tęsinį norėsis žiūrėti iškart.

Plačiau apie filmą – Kodas L.O.B.I.A.I.: Paslapčių knyga