Simonas Bartkus | Blog

„Vilniaus degtinė” valdo vieną man labiausiai patinkančių prekės ženklų Lietuvoje – „Sobieski”. Turėdami tikrai mūsų ausiai neartimą pavadinimą, „Vilniaus degtinės” marketingo specialistai išvystė jį į bene patį stipriausią stipriųjų alkoholininų gėrimų rinkos brand’ą.

Prieš tris savaites „Vilniaus degtinė” įžengė į brendžio rinką – parduotuvėse pasirodė brendis „Old Vilnius”. Visai gražus pavadinimas, įnešiantis naujų vėjų į (spėju) augančią brendžio rinką, kurioje telpa „Alita”, „Stumbras” su „Gloria” ir „Victoria”, krūva tarptautinių brand’ų („Torres”, pirmiausia).

Brendis gaminamas Prancūzijoje. Bet – jeigu matėte „Old Vilnius” reklamą spaudoje ar televizijoje, jau pastebėjote – pagrindinė perduodama žinia – „tikras pranūziškas brendis, pagamintas Prancūzijoje”. Ar toks produkto pristatymas yra tinkamiausias gėrimui, kuris vadinasi „Old Vilnius”? Prancūzijos provincijos aplinka, kurioje tikras prancūzas ištraukia butelį „Old Vilnius” …. ?

Ta pati „Vilniaus degtinė” jau sugriovė mano naivų tikėjimą, jog didžioji dalis Lietuvos gamintojų alkoholinių gėrimu yra gaminama Lietuvoje (kaip jie tai darė žiūrėkite čia ir čia). Aš nieko prieš, jog brendis „Old Vilnius” gaminamas ne Lietuvoje. Tai natūralu – absoliuti dauguma šio gėrimo pagaminama Pietų šalyse.

„Old Vilnius” prekės ženklas buvo kuriamas Lietuvos rinkai. Kažin, ar šio brand’o kūrėjams buvo pasakyta, jog gėrimo pavadinime turi atsispindėti „prancūziška dvasia”?!

Man šis pavyzdys yra atspindys atvejo, kai „marketingistai” ir „produktistai” tempia kaldrą į savo pusę ir ją perplėšia. Geras pavadinimas, geras gėrimas (tarkim, iš tikrųjų, tai neragavau), bet vartotojo galvoje bandomas piešti nesuvokiamas peizažas („Old Vilnius”. Tikrai pranūziškas).

Ar pastebėjote, jog dideles saldainių „Vilnius” dėžutės gamina Latvijos „Laima”? Bet tai daro tyliai – kaip atrodytų – „iš Latvijos širdies į jūsų burną saldainiai „Vilnius”?

Pabandžiau įsivaizduoti kelis kitus brand’us, jeigu jiems tektų nukentėti nuo tokių klaidų: „Finlandia. Vokiška kokybė”, „BIG. Mažų krautuvėlių tinklas”, …

Nors dėmesio stokojantys marketingo konsultantai vis garsiau drįsta riktelti „Pozicionavimas mirė”, bet produkto pozicionavimą priešpastatyti produkto pavadinimui? Drąsu …

„MacPartijos” forume pastebėjau nuorodą į šią nuotrauką:

Na, į fotomontažą nepanašu … Fotografijos autorius teigia, jog nuotrauka padaryta gruodžio 15 dieną. Skirtingi forumo dalyviai skelbia, jog šis atvejis nėra vienintelis ir „iPhone” anksčiau buvo pastebėtas „Topo Centre” Klaipėdoje. Tiesa, „Topo Centro” internetiniame kataloge šios prekės nėra (nors elektroninis katalogas ir taip labai labai netikslus).

Situacija neįtikėtina: prieš gerą mėnesį telefonas pasirodė Prancūzijoje, mobiliojo ryšio gigantai kovoja dėl teisės jį parduoti kitose Europos šalyse, tuo tarpu tykiai ramiai jis guli „Topo Centro” vitrinoje …

Įdomu, kokiu būdu „Topo Centras” gavo ir parduoda šį telefoną. Ar čia parduodamas JAV prekybai skirtas neaktyvuotas telefonas? Bet kokiu atveju, taip pažeidžiamos pardavimo sąlygos („U.S. Sales Only. No shipments can be made outside the United States. The Apple Store sells and ships products to end user customers only. You may not purchase for resale.”). Jeigu sąlygos bet kokiu atveju jau pažeidžiamos, galbūt „Topo Centras” pardavinėja atrištus „iPhone” aparatus?

Įdomu, koks vienintelio oficialaus „Apple” platintojo vaidmuo šiame reikale? Ar jų darbas baigiasi tik lozungais, grasinančiais, „nepirkite nulaužtų iPhone”? Ar čia yra „Topo Centro” kerštas, jog „Apple” įrengia „MacSpace” BMS ir „Elektromarkt”, bet taip glaudžiai nedirba su „Topo Centru”?

Ar „Topo Centro” garantinis centras ir taisys „iPhone”, jeigu jis suges?

Bet kokiu atveju, šis atvejis yra skandalingas. Vienas didžiausių mažmeninės prekybos buitine technika tinklų Lietuvoje pardavinėja vogtus daiktus?

Šiaip aš nemėgstu labai kritikuoti ir skųstis, bet paskutiniai keli „post’ai” beveik vien apie tai.

Kadangi gyvenu ką tik pastatytame name, tai prie mano durų nesirikiuoja interneto ir kabelinės TV paslaugų tiekėjai, kurių dešimtys konkuruoja Pašilaičių ar Šeškinės daugiabučiuose. Bene labiausiai šiuo klausimu juda „TEO LT”, vis žadanti ateiti su šviesolaidiniu tinklu.

Iki šio bendravimo su „Teo LT” procedūra budavo tokia: aš internetu užsakau paslaugas, tada jie paskambina ir praneša jog techninių galimybių nėra, „paskambinsime, kada jos bus, jei nesulauksite skambučio, po kelių savaičių pakartokite užsakymą”. Aš kas kelias savaites pakartodavau ir jie vėl paskambindavo.

Ir šį pirmadienį sulaukiau „džiaugsmingo” skambučio! „Teo LT” pranešė, jog gali įvesti ne DSL, o internetą ir skaitmeninę televiziją šviesiolaidiniu tinklu. Per dvi dienas ilgais pokalbiais su „Teo LT” vadybininke suderinome visas sutarties sąlygas, jų atvykimo laiką ir dar daug visokių kitokių smulkmenų.

Jau ramiai sau laukiu ketvirtadienio ryto, kada jau paslaugos turi būti įjungtos.

Šiandien skambutis:

„Laba diena, skambiname iš TEO LT. Šiuo metu įrengti paslaugų jums nėra techninių galimybių (????!)”
„Tai pirmadienį buvo, o dabar nebėra”
„Taip, technikai ne tą namą pridavė”
„O DSL galimybė įrengti yra”
„Ne, irgi nėra” (šitas net prieš porą savaičių buvo)
„Irgi ne tą namą pridavė?”
„Nežinau kaip ten, bet nėra galimybių dabar”.

Va taip va. Suderini sąlygas, kone pasirašai sutarti, bet, sąlygos paslaugos teikimui per tą laiką spėja ir išgaruoti.

Nors „Teo LT” sėkmingai pakeitė savo vardą, vykdo pakankamai stiprų ir kokybišką komunikavimo programą, bet vidinėse struktūrose (o gal tik vidiniame informacijos vaikščiojime) vis dar kažkas tebėra išpuvę. Keista jau tai, jog laidą pratempti į ant to paties pamato stovintį namą užtrunka kelis mėnesius, kai tuo tarpe name laukia koks 100 realių paslaugų vartotojų (manau, jog 167 butus turinčiame name tiek gyventojų naudosis internetu). Dar labiau keista tai, jog techninės paslaugos tai atsiranda tai vėl dingsta, vienos paslaugos vieną dieną galimos, kitądien nebe …

Girdėjau, kad AB „Teo LT” pradėjo „stiprų” etatų valymą ir optimizuoja darbuotojų skaičių. Kaip vakar sakė Gitanas Nausėda, dėl įvairių priežasčių ekonomikai slenkant į duobelę, ji turės ir teigiamos įtakos – viena iš jų, jog verslas permąstys, kaip efektyviau išnaudoti darbuotojų išteklius ir kaip produktyvumą kelti bent jau tiek, kiek kyla atlyginimai. Nuo darbuotojų pertekliaus kenčiančių įmonių Lietuvoje dar labai daug (jau nekalbame apie valstybės institucijas) – ypač tai matosi bankų sektoriuje (gal čia ir skandinaviška įtaka – daugelį bankų valdo skandinavai).

Toliau tęsiu vargą su „Omni Connect”.

UPDATE, 12.12 13:26: Ką tik sulaukiau kitos „Teo LT” darbuotojos skambučio. „Reaguodami į jūsų prašymą įjungti paslaugas, norime pranešti, jog šiuo metu pas jus nėra galimybių įrengti paslaugą. Jeigu nesulauksite mūsų skambučio iki Naujųjų metų, pakartokite užsakymą”. Nežinau, ką ir pridėti … Belekas, matyt, jų vidinėje komunikacijoje.

 Be abejo, aš puikiai suvokiu, jog komunikaciją valstybinėms įstaigoms ir valstybės valdomoms įmonėms daryti yra nelengva. Išlaidos marketingui vis dar daugelyje struktūrų yra suvokiamos kaip kaštai ir nieko daugiau.

Štai šiandien „Verslo žinių” portale vz.lt pamačiau žemiau esantį banner’į.

Banner’io nekeičiau ir jokios įtakos jam nedariau, net nekeičiau dydžio – jis toks koks yra.

Keturi klausimai šito banner’io kūrėjui:

1. Kas yra tas „baibokas” begantis?

2. Ar tau asmeniškai gražiai dera spalvos? Žydra ir žaloka.

3. Ar interneto banner’iui specialiai buvo naudojamas „JPG” formatas ir panaudota stipri optimizacija?

4. Ar būtum panaudojęs kitą šriftą jeigu reikalo negadintų raidė „ė”, kuri apriboja šriftų arsenalą iki tų kelių, kurie standartiškai yra „Windows”?

Mintis gera, elektroninių paslaugų idėja dar geresnė. Be abejo, ir viešinti tai reikia. Bet, jeigu išleidžiate (šiek tiek susipažinęs su reklamos vz.lt kainomis) bent jau 10 tūkst. šio bannerio transliavimui, gal verta dar 500 litų pridėti bannerio sukūrimui? Be abejo, kam švaistyti pinigus, jeigu bannerius puikiai daro „Aldona iš marketingo skyriaus” (STD turbūt vietoje marketingo skyriaus yra koks ryšių su visuomene departamentas, bet esmės tai nekeičia).

Aišku, šis Lietuvos Statistikos Departamento pavyzdys tėra tik pavyzdys. Pavyzdys to, ką daro absoliuti dauguma valstybinio sektoriaus kompanijų. Net valstybės valdomos įmonės, negali išsivaduoti nuo „Aldonos iš marketingo skyriaus” sindromo – vien ko verta „Lietuvos geležinkelių” „Ej, jaunime, nežiopsok, traukiniais pigiau važiuok!” (??!!)

Štai valstybės valdomas „Lietuvos paštas” savo interneto tinklalapyje net yra patalpinęs savo brandbook’ą! Keletas auksinių citatų iš jo:
„Bendrovės stilius yra viena iš įvaizdžio sudedamųjų dalių. Jo dėka bendrovė išsiskiria iš kitų organizacijų. Jis formuoja pagarbą, pasitikėjimą bendrovės siūlymais.”
„Bendrovės spalvos: juoda ir geltona. Be šių spalvų, papildomai gali būti naudojamos aukso arba sidabro spalvos.”

P.S. Nostra, perduok linkėjimus viešinimo kompanijos darbo grupei ;)

Praėjusį ketvirtadienį (gruodžio 6 d.) Marketingo specialistų asociacijos nariams vyko seminaras „Outdoor – In and Out”. Pranešimą apie 30 susirinkusių narių skaitė Vadimas Komarskis, „JCDecaux” marketingo vadovas Baltijos šalims.

Išskirčiau keturias pagrindines tezes:

„Outdoor” Skandinavijoje pradedama pardavinėti „už kontaktus” – anksčiau ar vėliau taip įvyks ir Lietuvoje (taip, kaip pardavinėjamos sekundės televizijoje). Bus parduodama „milijonas kontaktų”, o ne „200 stotelių”.

„Outdoor” veikia ne kūrybinės imantrybės, o seni klasikiniai „pastebimumo” ir „matomumo” kriterijai, kuriuos kiekvienas kūrybininkas galėtų prakeikti – didesnis produktas visada geriau, daugiau nei 6 žodžiai yra blogai, mažo logotipo niekas nepamatys.

„Outdoor” dalis bendrame „media” pinigų „pyrage” užima stabilią dalį – visose rinkose nusileidžia televizijai ir spaudai, o su radiju dalijasi 3-4 vietą. Įdomu tai, jog ta dalis nei didėja nei mažėja – lauko reklamos bendrovių pajamų augimas beveik sutampa su bendru reklamos rinkos augimu (taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir dar daug kur).

„Outdoor” variklis – inovaciniai sprendimai. Laimi kompanijos ir kampanijos, kurios naudoja ne tradicinius plakatus, o įdomesnius sprendimus. Beje, apie inovacijas trimituoja visi – bet kokių medijų atstovai. Galbūt dėl to TV dalis pamažu mažėja, kadangi ten yra mažiausiai vietos inovaciniams reklamos sprendimams. Net tokioje naujoje ir drąstiškai augančioje medijoje kaip internetas tradicinius bannerius pardavinėti (o pirkėjams žiūrėti) yra nebeįdomu – inovaciniai sprendimai akcentuojami visur. „Outdoor” (plačiąja prasme) yra bene labiausiai naujovėms laisva priemonė – riboja tik siauras kūrybininkų mąstymas, savivaldybių reikalavimai, vandalizmas ir, žinoma, pinigai.

Pabaigai norėjau įdėti ką nors iš inovatyvių „Outdoor” išnaudojimo sprendimų, bet nesuradau mėgstamiausio. Dėl to iš Gobbito pavogiau vieną maketą, koks kabo Panevėžyje. Kai kūrybiškumas išsilieja per kraštus:

Per praėjusią savaitę teko apsilankyti dviejuose renginiuose, kurie tarsi susikeitė savo vietomis.

Pirmadienį Nacionaliniame Operos ir Baleto Teatre „Kaunas Jazz” festivalis surengė Arturo Sandoval koncertą.

Sekmadienį Vilniaus Kongresų Rūmuose žiūrėjome Wolfgango Amadejaus Mozarto operą „Užburtoji fleita”.

Įdomu yra tai, jog dažniausiai „Kaunas Jazz” renginiai vyksta būtent Kongresų rūmuose, tuo tarpu operą esame įpratę žiūrėti Operos ir Baleto teatre. Naujausia Dalios Ibelhauptaitės režisuota opera „prieglobstį” rado Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro „namuose”, todėl „Kaunas Jazz” Metų koncertas nukeliavo į kitą Vilniaus gatvės pusę.

Abu renginiai iš tikrųjų yra labai kokybiški. Arturas Sandoval su grupe sugrojo įspūdingai. „Užburtosios fleitos” pastatymas tikrai žavi – nuo įspūdingų kostiumų (by Juozas Statkevičius) ir dekoracijų iki nemažiau įspūdingos muzikos ir balsų.

Visgi, pamatęs abu renginius galiu pasakyti, jog jeigu sukeistume erdves, kuriose vyko renginiai, vietomis, rezultatas būtų dar geresnis. A.Sandoval Operos ir Baleto teatro salėje skambėjo per garsiai – matyt, šios salės akustika yra „per gera” mikrofonais įgarsintiems instrumentams. Tuo tarpu „Užburtajai fleitai” Kongresų rūmų salėje tiesiog fiziškai trūksta vietos – dekoracijos ir gausybė atlikėjų priversti dalintis scena, o prieš ją dar susigrūdęs visas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Atrodo, kad šio „susikeitimo” istorija gana lietuviška – atskira operos trupė stato spektaklius kitose vietose, kadangi Nacionalinio Operos ir Baleto teatro scena „Rinkevičiui+Ibelhauptaitei+Statkevičiui” yra uždaryta.

(Ne į temą) P.S. Vietinės reikšmės vištelei Agnei Jagelavičiūtei visai nuvažiavo stogas, bet ačiūdie, tai netapo savaitgalio top’ine naujiena: R.Berankis kuria istoriją sporto šakoje, kuri iki šiol Lietuvoje buvo „so so”.

Kosto Smorigino herojus naujame lietuviškame filme vartoja frazę – „Venk žmonių, kuriems fortūna atsuko subinę”. Aš puikiai suvokiu aptarnavimo kultūros nuopolį Lietuvoje, kurį labiausiai sąlygoja iki nulio sumažėjęs nedarbas, bet, kad tai įvyks taip tiesmukai – nesitikėjau.

Šeštadienį čiužinio paieškas iš internetinės erdvės perkėlėme į realų parduotuvių pasaulyje. Į lankytinų vietų, kuriose galima rasti pirkinį pateko ir neabejotinas čiužinių „top of mind” brandas „Padvaiskas”, bet iš šio gamintojo firminės parduotuvės buvome … išvyti!

Puikiai suprantu, jog „klientas visada teisus” yra jau seniai pasenusi ir bent dešimtmetį nebegaliojanti taisyklė, bet, klientų atsikratymas be priežasties vis dėl šiek tiek smogia. Savanorių pr. 180 „Baldų galerijoje” įsikūrusiame firminiame „Padvaiskas ir Ko” salone šeštadienio priešpietį kelias minutes laukėme pardavėjos, kuri plepėjo su kito skyriaus darbuotoja, o kuomet ji atėjo, uždavėme keletą konkrečių klausimų (mano subjektyviu manymu, tokioje parduotuvėje kaip čiužinių, nėra nieko geriau už klientą, kuris tiksliai žino ko nori). Kai klausimų apie technines savybes (ale išmatavimai) pardavėjai pasirodė per daug, ji tiesiog pasakė:

„Tai jūs gal geriau eikite kitur”.

Va, tiesiog taip ir pasakė. Neturiu nieko asmeniško prieš tądien parduotuvėje dirbusią pardavėją (linkėjimai jai), bet šis įvykis, matyt, yra simbolis, kur ritąsi aptarnavimo sferos lygis.

Kad šis ketvirtadienio vidurdienis pasidarytų labiau teigiamas, noriu parekomenduoti tame pačiame Savanorių pr. 180 įsikūrusią „Lono” firminę parduotuvėlę, kuri turbūt galėtų idealaus aptarnavimo pavyzdys. Gaminį pristatė per 3 darbo dienas, kas irgi yra puiki. „Kaliope” čiužiniui iki Naujų Metų 7% nuolaida, beje.

Plačiai nuskambėjo įvykis, kuomet studento vairuojamas automobilis Vilniuje, Ateities gatvėje, ignoruodamas raudoną šviesoforo signalą, partrenkė pėsčiajį, kuris žuvo. Nežinia kodėl, bet daugelis žiniasklaidos priemonių vairuotoją įvardino kaip Mykolo Riomerio universiteto studentą. Galbūt šis gandas įvyko savaime, kadangi įvykis įvyko šalia Mykolo Riomerio universiteto, galbūt vienas žurnalistas kažkur nugirdo, kiti patikėjo ir nusirašė.

Kadangi mėgstu stebėti pranešimų spaudai srautą ir RSS prenumeruoju organizacijų pranešimus spaudai, šiandien užkliuvo akis už pranešimo, kuris pavadintas: „KIENO PRESTIŽAS… VERTESNIS?”. Taip, taip, taip ir parašyta. Didžiosiomis raidėmis.

Pranešimą pasirašo Mykolo Riomerio universiteto Viešųjų ryšių centro direktorė, kurią aš, būdamas vadovu, atleisčiau iš darbo iš karto. Vien jau tai, jog pranešimas parašytas pažeidžiant kalbos kultūros reikalavimus, kas yra neatleistina iš valstybės pinigų gyvenančiai įstaigai, be to, mokslo įstaigai, kuri turi Kalbos kultūros katedrą, kuri užsiima aukštojo mokslo siekiančių piliečių kalbos kultūros ugdymu.

Be to, kaip viešųjų ryšių profesionalė, universiteto centro direktorė daro aibę klaidų. Siūlau susipažinti su visu pranešimo tekstu:

KIENO PRESTIŽAS… VERTESNIS?

Pastarosiomis dienomis didelio atgarsio susilaukė autoįvykis, kai devyniolikmetis studentas M.L. Vilniaus mieste, Ateities gatvėje, nesustojo priešais perėją reguliuojančio šviesoforo raudoną signalą, partrenkė moterį ir pabėgo iš įvykio vietos, vertintinas ne tik Baudžiamojo Kodekso straipsniais.
Keletą dienų inicialais įvardijamas asmuo (mat, jam tokią apsaugą garantuoja Asmens duomenų apsaugos įstatymas) buvo pristatinėjamas kaip Mykolo Romerio universiteto studentas. Gal būt, vien todėl, kad įvykis fiksuotas toje pačioje gatvėje, kurioje įsikūręs universitetas. Visą savaitę neigiamame kontekste žiniasklaidoje linksniuojamas Mykolo Romerio universiteto vardas.
Šiandien paskelbtame Vilniaus apygardos prokuratūros pranešime spaudai patvirtinama, jog avariją padaręs M.L. yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas.
Niekam nekelia abejonių, kad nei universitetas, nei darbovietė nėra auklėjimo įstaigos ir neprivalo atsakyti už asmens poelgius. Vienok, verta prisiminti, jog prisidengimas kito žmogaus vardu, manipuliavimas įstaigos arba organizacijos prestižu –gilesnė problema, kelianti klausimą, kieno – nusikaltusio asmens ar universiteto – prestižas vertesnis bei užtraukianti atsakomybę už garbės ir orumo įžeidimą.

Kontaktinis asmuo:
Valentina Jakimavičienė
Viešųjų ryšių centro direktorė
Mykolo Romerio universitetas
Tel.: 2714 534, 8686 84767
rvisuom@mruni.lt; valent@mruni.lt

Be kalbos kultūros klaidų, šiame pranešime daromos bent šešios labai didelės viešųjų ryšių klaidos, kokių viešųjų ryšių profesionalai paprastai nedaro:

1. Krizę reikia valdyti iš karto. Įvykis atsitiko daugiau nei prieš savaitę. Jeigu nori imtis valdytis krizę, turi tai daryti iš karto. Po savaitės jau gali ramiai laukti, kad kuo greičiau šį įvykį visi pamirš. Paleisdamas tokį pranešimą, tik dar kartą iškelsi šią temą į viešumą.

2. Slėpkite emocijas. Skaitydamas šį pranešimą taip ir matau besipiktinančią moterį, rėkiančią ant žurnalistų.

3. Kam dar apeliuoti į kažkokias visuomenės problemas, jeigu jau pareiškėte, jog universitetas čia niekuo dėtas. Be to, nekaltų žmonių žūtis pėsčiųjų perėjose yra keliasdešimt kartų didesnė problema negu „prisidengimas kito žmogaus vardu, manipuliavimas įstaigos arba organizacijos prestižu”.

4. Atsakykite į klausimą – kam šis pranešimas skirtas? Jeigu visuomenei, tai žinote, jog visuomenė pranešimų spaudai neskaito. Jie skaito tai, ką jiem „perduoda” žurnalistai. Kokį straipsnį gali parašyti žurnalistas remdamasis šiuo jūsų pasiūlymu temai?

5. Suformuluokite tikslų pranešimo spaudai pavadinimą. Kadangi taip jau atsitiko, kad jis mane „užkabino” ir perskaičiau pranešimą, tai net ir dabar negaliu suprasti, ką pavadinimas reiškia.
6. Nepūskite krizės dar didesnės negu ji yra. Jeigu žurnalistai ir nebūtų pranešę, jog tai yra Mykolo Riomerio universiteto studentas, tai bent jau aš asmeniškai būčiau vien „avarija įvyko Ateities gatvėje”, „studentas” susiejęs su Mykolo Riomerio universitetu. Manau ne aš vienas. Kitą vertus, kuomet atsitinka gatvėse tokie žiaurūs įvykiai, visiškai tampa nesvarbu, ar vairuotojas buvo „Mykolo Riomerio”, „Vilniaus Universiteto” ar „Kembridžo” studentas ir tai yra tik smulkmena pranešimuose apie šį žiaurų įvykį. Štai tokie garsūs pareiškimai tik atkreipia dėmes į tokias detales.

… yra bendrovių, kurios sugeba per kelias valandas vykdyti užsakymus.

Šį rytą (gal 9 val.) suformavau užsakymą www.level.lt, o užsakymas atkeliavo tiesiai į biurą šiandien lygiai 15 val. (tik kurjeris telefonu išgasdino, kad „10 kg siuntinys jūsų laukia”.)

Atrodo, jie pakeitė siuntų tarnybą ir dabar vietoje „LEX System” siuntas pristatinėja siuntos.lt.

Tiesa, LEVEL.lt apmokėjus užsakymą žadėjo, jog el. paštu informuos apie siuntimo eigą, bet, matyt, siuntos jau aplenkė el. paštą.

P. S. Siuntoje supakuota „300”, „Kava ir cigaretės” ir „Skandalo užrašai” (bent jau turėtų būti, dar neišpakavau ;)

„Brandinti brand’ai” yra jau nuo 2003-ųjų vis labiau plintantis pasaulinių rinkų trend’as.

„IPod” + BMW, vėliau „iPod” + mašina išplito beveik su visais „Premium” klasės automobiliais.

„Good Year” + „Adidas” – šitas vienas mano iš mėgstamiausių.

„Acer” + „Ferrari” – „Ferrari” greitas kaip „Acer”, „Acer” greitas kaip „Ferrari”.

Bene labiausiai „brandintų brandų” trendu naudojasi olandų kampanija „Philips”:

„Philips” + „Nivea” – „Philips” skustuvas su jau integruotu „Cool Skin” kremu. Be šio turbūt geriausiai žinomo pavyzdžio, „Philips” lygintuvų modelis parduodamas su „Unilever” skysčiu, „Philips” kavos aparatas+kava „Senseo”, „Philips” nešiojamas CD grotuvas + „Nike” („Nike” paskui juos apšoko su „iPod”+”Nike”), „Philips” buitinė technika „Ikea” parduotuvėse ir kt.

Be abejonės, dažniausias „brandų” „brandinimo” modelis yra kuomet „praktiškas” brand’as dar „pabrand’inamas” madingu „brandu”. Dėl to tarp „branded brands” pavyzdžių daug yra madingų brandų kaip „iPod”, „Nike”, „M&M’s”, „Puma”.

Ar Lietuvoje turime „branded brands” pavyzdžių? Mažai. Daugelis pavyzdžių geriau tiktų į bendradarbiavimą naujų produktų kūrimo srityje, o ne prekės ženklų susiejimą. „SEB” + „Laisvalaikis” = bendra kortelė; „Lukoil” + „Maximum” = bendra nuolaidų sistema.

O ar galėtų būti? Pvz. Saldainiai su „Karūnos” šokoladu ir „Alitos” brendžiu; sumuštinis su „Vilniaus duona” ir „Arvi” kalakutiena; greito maisto restoranų tinklas „Tele Bim Bam” (operatorius – „Čili) ir t.t.

Kodėl Lietuvoje tokių pavyzdžių dar beveik nėra? Mano manymu, priežastys dvi:

1. Lietuvoje nėra daug „stiprių” brand’ų, kurie galėtų sietis su kitais nerizikuodami prarasti ar „pasigadinti” savo įvaizdžio – ir kitu kampu: nėra daug brand’ų, kurie netemptų stipresnio brand’o žemyn. Žodžiu, sinergijai sunku surasti du „kokybiškus” ir drąsius brand’us;

2. „Laikymas savo glėbyje” ir nenoras plėsti ir dalintis tuo, ką turi. Uždarumo politika dar labai giliai įaugusi tiek pavienių žmonių sąmonėse, tiek kompanijose. Daug vadovų dar yra nesuvokiama, jog galima kurti bendrus projektus, kad ir su netiesioginiais konkurentais;

3. „Madingų” prekės ženklų trūkumas – ar žinote kokį lietuvišką prekės ženklą, kurį būtų galima laikyti „trendy”? „Kelias į žvaigždes”? „Pravda”?

4. Politiniai dalykai – reikia pripažinti, jog Lietuva yra maža šalis ir didelė dalis verslo sukaupta vos keliose korporacijose ar verslo grupėse. Tos grupės dažnai konfrontuoja tarpusavyje, o pridėjus antrame punkte aprašytą „nenorą dalintis”, bendras projektas su kompanija iš kitos grupės tampa neįmanomas.