Simonas Bartkus | Blog

Visada šiek tiek kvaili atrodo žmonės, kurie juokiasi žiūrėdami vieni į knygą ar klausydami ausinuko, ar ne? Ernesto Parulskio knyga „Kasdienybės kunstkamera”  privers kvatotis skaitant šią knygą – jeigu jus trikdo keisti žvilgsniai, tai skaitydami knygą nesižvalgykite į šonus ir jų negaudykite.

„Kasdienybės kunstkamera” yra Ernesto Parulskio straipsnių, parašytų įvairiems leidiniams per pastaruosius 10 metų rinktinė – puikios, šmaikščios, taiklios ir kandžios įžvalgos apie buitinius dalykus, kurie supa mus kasdien.

Įžvalgos stebina, knyga juokina, knyga pakeičia požiūrį į nuobodžius kasdienius dalykus.

Knygą galima skaityti nuo bet kurio skyriaus ir, esu tikras, po pusmečio primiršus šias eseisto E.Parulskio mintis galima knygą skaityti iš naujo – atrodys lygiai taip pat juokinga. Jei sekate šio autoriaus straipsnius „Verslo klasėje” ir kituose leidiniuose – tai ne priežastis atsisakyti skaityti šią knygą.

Ernesto Parulskio tekstai nesudėtinga – viskas aišku, paprasta, be sudėtingų išvedžiojimų ar minčių tarp eilučių. Tačiau tekstai konkretūs ir tvirtai sudėti – nei pridėsi, nei atimsi.

Pamenu, „Omni.lt” vadovaujant Ernestui Parulskiui, šiame portale spausdinau vienas iš pirmųjų savo rašliavų. Kai kurios jos buvo pasirašomos mano vardu, kai kurios išgalvotais vardais – šiandien jos man atrodo keistos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad už jas Ernestas man mokėjo, tai turbūt nevisos tos rašliavos buvo tragiškos ;)

Įsigyti Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstakamerą” galit ne tik tradiciniu formatu, tačiau ir elektroninę knygą iš skaitykle.lt. Kol kas popierines knygas tenka vadinti tradicinėmis, tačiau tikiu e-knygų ateitimi – pats dėl geriausio varianto neišsirinkimo vis dar neįžengiu į e-knygų pasaulį.

Žinią, kuomet garsūs Lietuvos žmonės (ne rašytojai) imasi plunksnos ir pozuoja su savo knygos viršeliu, dažniausiai sutinku skeptiškai. Greičiausiai todėl, kad pirma tokios naujienos asociacija yra su Stanislavu Stavickiu (Stano) ar Aleksandru Pogrebnojumi, kurių išleistos poezijos knygos spaudžią ašarą dėl veltui iššvaistyto popieriaus ir perkelia minėtus asmenis į Agnės Jagelavičiūtės vedamą Lietuvos „elitą”.

Apie Martyno Starkaus išleistą knygą „Šilko kelias” sužinojau atsitiktinai – maniau, jog ši jo ir kompanijos kelionė senais automobiliais į Taškentą ir užsibaigs laidų ciklu per Nacionalinę televiziją. Praėjus metams nuo kelionės, „Tyto Alba” išleido 226 puslapių nuotykių dienoraštį.

Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus projektus, kuomet jie keliavo į Malį, aprašytą kelionę į Taškentą bei paskutinį projektą „Tuk Tuk Indija” vertinu labai teigiamai. Galbūt ne aukščiausia klasė, tačiau tai yra žingsnis link žiūroviškos geografijos pamokos – pavyzdys, kaip tūlas Pakso politikos gerbėjas gali neskausmingai ir žaismingai praplėsti savo geografijos žinias. Tuo tarpu Neringos Skrudupaitės kelionių laidos veikia tik kaip terapija neplanuotam sveikam popiečio miegui.

Laidos idėja taip pat teigiama – joje susiduria natūralus vyrų besimėgavimas pramoga, įdomūs komentarai žiūrovui ir net puikiai į projektą integruoti prekės ženklai (perskaitęs „Šilko kelią” į ilgesnę kelionę pasiimsiu „RedBull”). Gaila, kad taip niekada ir „nepagaudavau”, kokiu tvarkarščiu LRT jų laidas rodė, todėl jas stebėjau tik atsitiktinai (LRT.lt ir „YouTube” galima rasti nemažą dalį epizodų).

Knyga „Šilko kelias” – antrosios Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionės iš Vilniaus per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Iraną, Turkmėniją ir Uzbekiją vykusios kelionės į Taškentą dienoraštis. Automobilių remonto klausimai, kelionės problemos, įspūdžiai, kyšininkavimas, nakvynės vietų paieška, susidūrimas su vietos teisėtvarkos pareigūnais, bendravimas su vietiniais žmonėmis –  ir krūva kitų detalių trumpai pavadinamų „įspūdžiai”.

Martyno Starkaus rašymo stilius – lengvas ir šmaikštus. Eilutėse jaučiasi radijo „malimo liežuviu” patirtis, tad trumpų sakinių tikėtis neverta, tačiau naudojami palyginimai ir sudėlioti akcentai privers ne vieną kartą nusijuokti net balsu. Dykumos kelio aprašymas nebūtų toks įdomus be gebėjimo patraukti per dantį kartu keliaujantį Vytarą.

Šios knygos į kitas kalbas niekas nevers ir „Amazon’e” jos nenusipirksit niekada. Panašių kelionės nuotykių pasaulyje išleista tiek, kad dabar kelionių nuotykiai tiesiog gula interneto tinklaraščiuose. Tačiau šis lietuviškas tekstas ir lietuvio pateikti šmaikštūs komentarai – įdomus skaitalas. Ypač neturint kur dėti akių įsijungus per televizorių Eurovizijos finalą ir niūriai laukiant taškų dalinimo cirko – būtent tokioje būsenoje gardžiai perskaičiau šios knygos puslapius.

Įsigyti knygą internetu galite pigu.lt (31,99 LTL), patogupirkti.lt (31,34 LTL) arba knygynuose (35-40 LTL). O „Maximoje” šią savaitę 30% nuolaida visoms knygoms – pirmadienį dar spėsite.

Šį mėnesį „Verslo žinios” išleido Matto Haigo knygą „Prekių ženklų nesėkmės”, kuri pristatoma kaip „visa tiesa apie 100 didžiausių visų laikų ženklodaros klaidų”.

Kuomet perskaičiau knygą iki trečdalio, apėmė jausmas, jog daugelis istorijų jau kažkur skaitytos. Iš pradžių kaltinau tai, jog pasakojamos prekių ženklų istorijos yra klasikinės, tačiau vėliau prisiminiau, jog šią knygą jau skaičiau! Prieš ketverius metus buvau užsisakęs šios knygos anglišką versiją – „Brand Failures: The Truth about the 100 Biggest Branding Mistakes of All Time”.

Keista, jog „Verslo žinių” leidykla prisiminė prieš šešerius metus parašytą knygą. Tačiau realiai knyga nėra pasenusi ir skaitosi gana įdomiai – aprašomos prekių ženklų neskėmės, kurios patirtos 1960-2000 metais.

„Prekių ženklų nesėkmės” yra lengvas skaitinys besidominčiam prekių ženklų valdymu. Knygoje pasakojama 100 prekių ženklų nesėkmių istorijos – kaip vienas ar kitas prekių ženklų ėjimas buvo nesėkmingas, kodėl ir kokios to pasekmės. Dalis tų istorijų yra gan gerai žinomos ir nagrinėjamos marketingo vadovėliuose ar aprašomos kitose knygose, tačiau smagu perskaityti ir dar nežinomų detalių apie prekių ženklų istorijas.

Ši knyga yra tiesiog pagal nesėkmių splinkybes sugrupuotos prekių ženklų biografijos. Autorius nepateikia, naujo požiūrio į šias istorijas ir įdomių sprendimų – tai yra tiesiog istorijos, kurių kiekviena baigiasi pamoka „nedarykite šitaip”. Pamokėlės šiek tiek primena Setho Godino didaktiką.

Knygos autorius išskiria šešias pagrindines priežastis, kodėl prekių ženklai žlunga.

Pirma, prekių ženklus ištinka amnezija. Tiksliau, atsakingus asmenis už prekių ženklus ištinka amnezija – kada prekės ženklas pamiršta, ką jis turi simbolizuoti, jis patenka į bėdą. Jeigu ilgai puoselėtas ir vartotojams įkaltas į galvą vertybes nusprendžiama keisti – greičiausiai ištiks bėda.

Antra, prekių ženklų egoizmas arba didybės manija. Stiprių prekių ženklų savininkai nusprendžia, jog jų prekės ženklas gali viską. Tada nusprendžiama tą patį prekės ženklą mesti į kitas, visai nesusijusias rinkas. O jeigu dar prekės ženklas metamas į kelias rinkas iš karto … Dažniausiai tai baigiasi žlugimu.

Trečia, prekės ženklų puoselėjimui pasitelkiama apgaulė. Žmonės suvokia prekės ženklą kaip gyvą organizmą – jeigu prekės ženklo savininkai ima meluoti, pasitelkia klaidinančią reklamą arba tiesiog prekės ženklu yra stengiamąsi užglaistyti produkto trūkumus – ištiks bėda. Ypač šiais laikais, kada vartotojai pastebi viską, o vienas pastebėjęs apgaulę, žinią gali išplatinti visiems.

Ketvirta, prekės ženklai pavargsta. Kai kurioms įmonėms tiesiog atsibosta prekių ženklai, kurie jiems pažįstamiiki skausmo. Kūrybinių idėjų prekės ženklui nebeskiriama, produktai ima dulkėti lentynuose, tai pereina į pardavimų smukimą ir, dažniausiai, galų gale į prekės ženklo žlugimą.

Penkta, prekės ženklo paranoja. Kuomet prekės ženklai susiduria su didele konkurencija, jo savininkai ima bylinėtis su konkuruojančiomis bendrovėmis, pradeda daryti nepagrįstus prekės ženklo „re-launch’us”, prekės ženklo vertybės imamos kaitalioti ir stengiamąsi kopijuoti konkurentų veiksmus. Toks elgesys gali sužlugdyti prekės ženklą.

Šešta, prekės ženklo netinkamumas. Rinkos vystosi labai smarkiai, o prekės ženklai privalo neatsilikti – kitaip jie rizikuoja tapti pasenusiais ir netinkamais. Čia jau prekės ženklų savininkų užduotis šitą procesą stebėti, priešingu atveju, ištiks nesėkmė.

Šių metų knygų mugėje pirmoji pagriebta knyga – ačiū Ernestai iš DDB už krypties parodymą. Knygų apie reklamą klasika, kuri „Wikipedijoje” vadinama de rigueur skaitiniu visiems reklamos profesionalams.

Jeigu šios knygos nesate skaitę originalo kalba (kaip aš), tai dabar turite galimybę skaityti ją lietuviškai – „Baltos lankos” šiemet (taip taip – 2009 m.) išleido lietuvišką šios knygelės leidimą. Knygų mugėje leidėjai ją pardavinėjo po 15 litų, internetiniuose knygynuose ši knygelė kainuo 19-20 litų (pigiau nei originalas „Amazon’e”).

„Reklamos tėvu” kartais pavadinamas Davidas Ogilvy šią knygą parašė 1963-aisiais. Lietuviškas knygos leidimas yra papildytas nauja D.Ogilvy įžanga, kuri yra parašyta 1987-aisiais. Davidas Ogilvy nori šioje knygoje pakeisti tik tris sakinius. Per 24 metus nuo knygos išleidimo, „paseno” trys sakiniai! Nuo 1987-ųjų iki 2009-ųjų paseno turbūt dar trys. Knyga ir šiandien yra labai aktuali – ne veltui vadinama klasika. Net sunku įsivaizduoti, kad kai buvo rašoma ši knyga televizija dar buvo nespalvota ir nekiekvienuose namuose.

David Ogilvy yra, ko gero, labiausiai cituojamas reklamos pasaulio atstovas: „Svarbu pripažinti savo klaidas ir padaryti tai, kol niekas dar jūsų dėl jų neapkaltino”, „Vartotoja nėra idiotė. Ji yra jūsų žmona. Neabejokite jos protiniais gebėjimais”, „Niekuomet nekurkite tokios reklamos, kurios nenorėtumėte parodyti savo šeimai”, „Sėkmingos idėjos dažniausiai – paprastos idėjos”. Tai citatos, dabar naudojamos ne tik kalbant apie reklamą – visos jos kilo iš šios knygos.

D.Ogilvy yra copywriter tikrąja to žodžio prasme. Todėl jo didaktinė knygelė yra velniškai paprastai skaitoma ir lengvai suprantama.

Prie lietuviško „Reklamos žmogaus išpažinties” leidimo prisidėjo „Ogilvy” vardą Lietuvoje nešiojanti reklamos agentūra. Anot šaltinių, „Ogilvy” copywriter’iai (OK, reklamos tekstų kūrėjai) prisidėjo prie knygos vertimo. Turbūt todėl vertimą galima pavadinti velniškai geru – be abejo, kai kurios klasikinės frazės geriau skamba originalo kalba (pvz. „If you pay peanuts, you get monkeys„), tačiau „Reklamos žmogaus išpažinties” vertimą vadinu maksmaliai kokybišku.

„Baltų lankų” interneto svetainėje galite parsisiųsti PDF su vienu skyriumi – 17 knygelės puslapių.

Vakar įvyko tradicinis Lietuvos Marketingo Asociacijos metinis suvažiavimas, kurio viena iš dalių – Algio Ramanausko-Greitai pasamprotavimai apie tautinį lietuvių mentalitetą. A.Greitai savo pasakojime palietė man jau seniai kliūnančią mūsų švietimo sistemos esminę problemą – diegiamą požiūrį į lietuvių literatūrą ir jos sureikšminimą. A.Ramanauskas-Greitai ne vieną kartą jau yra apie tai kalbėjęs.

Pagrindiniai literatūros programos akcentai – Žemaitė, Jonas Biliūnas, Ieva Simonaitytė, Antanas Vienuolis. Aš manau, jog šių rašytojų kūryba yra apgailėtino lygio ir neturinti jokios vertės. Tačiau lietuvių literatūra yra bene daugiausia akademinių valandų 8-12 klasėse gaunanti mokslo rūšis. Jos metu moksleiviai yra priversti nagrinėti, analizuoti kūrinius, kurie yra tragiški.

Nei Žemaitė, nei Jonas Biliūnas, nei Ieva Simonaitytė nėra kalti dėl to – jie yra rašytojai, kurie rašė taip, kaip sugebėjo. Pilnai tikiu, jog jie yra geriausi ką lietuvių literatūra tuo metu turėjo. Žudikiška yra lietuvos literatūros diegimo moksleiviams sistema, kurios tikslas yra melstis pasauliniame kontekste niekiniams lietuvių literatūros kūriniams, pasaulinę literatūrą nustumiant į penktą planą ir neatsižvelgiama į pasaulinį kontekstą.

Ne vieną kartą savo draugams esu sakęs, jog, mano supratimu, pirmąja Lietuvos blogere reikėtų laikyti Žemaitę. Šį rašytoja rašė taip, kaip šiandien rašo daugelis tinklaraštininkų: „ką matau, kaip gyvenu, tą ir rašau”. „Marti”, „Petras Kurmelis” ir kiti jos tekstai yra ne daugiau negu eilinio tinklarašininko užrašai apie nieką. Sorry, bet šiandieninė tinklaraštija kasdien sugeneruoja tris kart geresnių tekstų nei Žemaitės apsakymai.

Lietuvių literatūros programa mokyklose nevertas tam tikrų rašytojų aukštinimas prasiveržia ir plačiau – visiškai nesuprantama, už kokius nupelnus Žemaitės portretas buvo spausdinamas ant vieno lito banknotų. Ačiūdie, juos jau pakeitė monetos ir taip ne visai teisingu būdu neteisybė išsisprendė.

Jono Biliūno apsakyme „Kliudžiau” prasmės yra tris kartus mažiau negu Žvagulio dainoje „Alaus danguje nėra”. Problema slypi tame, jog mokiniai yra verčiami aštuonias akademines valandas analizuoti, interpretuoti nevykusį 20 eilučių tekstą, jame ieškoti simbolių, prasmės ir sąsajų su asmeniniu gyvenimu.

Problema ne tik turinio kokybėje, tiek sistemoje, kokį požiūrį verčiami demonstruoti moksleiviai. „Aukštųjų materijų” yra bandoma ieškoti buitinės erotikos kūriniuose, išgalvotų veikėjų nykiuose gyvenimo aprašymuose arba sudvasinti bandoma tokį žiaurų procesą kaip savižudybę. Dalį romanų galima leisti „kišeninio” formato ir pardavinėti knygynuose stoveliuose prie kasų po 7 litus su „Svajonių romanų” serija.

Būkim „biedni, bet teisingi”: iki XX a. pradžios Lietuva neturi savo literatūros. NETURI. Todėl negaiškime laiko domėtis tuo, ko realiai nėra. Be jokios abejonės, juodosios skylės egzistavimas mūsų literatūroje turi objektyvias priežastis.

Man asmeniškai (manau ir visiems) labai apmaudu, jog turtingiausiais istorijoje laikais, 19 amžiuje, kai visas pasaulis išradinėjo, modernėjo, darė didžiausią istorijoje progresą, mes buvome nutautinami prispausti valstiečiai.

Mūsų tautos istorijoje yra įvairių tarpsnių, kuriuos turime gerbti ir priimti tokius, kokie jie yra. Jeigu nukentėjome vienu ar kitu tarpsniu, mokėkime sąžiningai į tai pažiūrėti: Žemaitės kūrinių turinys yra įdomus tik kaip tiesioginė kronika žmogaus, kuris gyveno suėtingu laiku. Lygiai kaip įdomu skaityti „twitterinimus” iš įdomaus įvykio vietos.

Algis Ramanauskas-Greitai iškėlė kitą hipotezę: sovietų valdininkai apgalvotai sudarė tokią lietuvių literatūros programą – tam, kad pademonstruotų, jog jie leidžia puoselėti lietuviams savo tautiškumą, o realiai siekė tautos bukinimo ir žemdirbio mentaliteto puosėljimo. Tačiau – jau 19 metų esame nepriklausomi, o literatūros programa nepasikeitė.

Literatūros vadovėliuose vis dar dievinama tokia poetė kaip Salomėja Nėris. S. Nėries eilėraščių kokybė yra tokia pat kaip Radžio dainų tekstų: galite laisvalaikiu pažiūrėti, kaip jos skamba jos eilėraščiai. Tačiau, vidurinės mokyklos programoje S.Nėriai valandų yra skiriama daugiau negu Vonegutui, Hemingvėjui, Tvenui, Dostojevskiui ir Balzakui kartu sudėjus.

Lietuvos literatūros užuomazgos matomos tik tarpukariu, kada rašė tokie rašytojai kaip Balys Sruoga, Kazys Binkis, keturvėjininkai. Jų sukurti kūriniai įsipaišo į pasaulinį kontekstą, yra pakankamai modernūs. Šių kūrėjų sukurti darbai gali būti laikomi labai perspektyviais lietuvių literatūrai darbais – deja, perspektyva nepavirto į nieką: vėl ta nelemta okupacija.

Galima diskutuoti, kokią realią lietuvių literatūros mokymo programa įtaką daro lietuvių tautą šiandien, tačiau įtaka matoma akivaizdžiai. Pradėkime nuo tokio paprasto dalyko, kaip paauglių baidymas nuo literatūros – jeigu esi verčiamas vasaros atostogas skirti beprasmio „Viliaus Karaliaus” ir „Aukštujų Šimonių likimo” teksto skanavimui, tai tikrai atrodo, jog visa literatūra yra tokia. Kitas dalykas, jeigu tave ugdo Salomėjos Neries eilėraščiai, tai tavo mėgstamiausias atlikėjas bus grupė „Yva” – nes mėgstama yra tai, kas artima ir pažįstama, ar ne? Galų gale, laiko gaišimas simbolikos ir prasmės paieškos tekste, kuriame to nėra, o jei atsirado, tai tik rašytojui netyčia. Bingelis lietuvišką „popsą” įdomiau interpretuoja.

Šitą klausimą reikia spręsti nedelsiant. Neturime teisės kritikuoti, jog „Kelias į Žvaigždes X” bukina jaunuomenę, kai tai oficialiai daroma mokykloje per pamokas.