Mokykla, mokykla …

Įkvėptas Gobbito, pristatau jums trumpą vidurinės mokyklos prisiminimų apžvalgėlę :)

Lietuvių kalba – 8 (A), valstybinis egzaminas – 75 bendras, 89 tik testo dalis.

Iki 9 klasės lietuvių kalbą dėstė mūsų auklėtoja Branguolė Šimkūnienė, bet ji buvo akivaizdžiai per švelni ir per geras žmogus, kad galėtų gerai išmokyti. 10 klasėje gavome naują lietuvių kalbos mokytoją ir tuo pačiu auklėtoją Samulionienę, kuri buvo gruboka ir šiek tiek kirvis, bet bent jau „mokėjo mokyti“.

11 klasėje buvo paskirta nauja mokytoja Vėlaitienė, kuri buvo tik mokytoja, bet ne auklėtoja. Žmogus, kuris nelabai gerai išmanė ir patį dalyką, visiškai nesugebėjo dėstyti ir valdyti audotirijos, o savo pamokų vedimo ir įvertinimo principai buvo visiškai sveiku protu nesuvokiami. 12 klasėje jautė pareigą paklausinėti iš literatūros kūrinių turinio, už ką vieną kartą sėkmingai nusipelniau dvejeto (vienintelis dvejetas 12 metų karjeroje).

Mokytoja atvirai niekindavo mano rašymo, minties dėstymo ir kalbos kultūros sugebėjimus. Ironiška, jog kelis metus beveik iš to gyvenau ir dabar į tai nespjaunu – už tai dar nė vienas laikraštis ar žurnalas „neišbrokijo“.

Matematika – 9 (S), valstybinis egzaminas – 69.

Kelis kartus laimėjau matematikos olimpiadą Šiaulių mieste, vienąkart dalyvavau respublikinėje, porą kartų aukštos vietos „Kengūros“ konkurse. Dėl to nenuostabu, jog egzamino rezultatas nuvylė. Dėl to šiek tiek kaltinu matematikos mokytoją Dalią Alasauskienę, kurį mokė matematikos nuo penktos klasės. Pamokų turinys dažnai buvo vadovėlio skaitymas ir teoremų formuluočių mokymasis mintinai.

Anglų k. – 10A, egzaminas – 10.

Anglų kalbos žinioms man tikrai trūko iki dešimtuko toli gražu. Čia labiau suveikė palyginamasis principas – egzaminas nebuvo valstybinis, o vyko mokykloje, tai kažkas turėjo gaut dešimtukų.

Anglų kalbos mokė tikrai labai gera specialistė ir mokytoja Rasa Rimienė. Galbūt tik disciplinos ir tvirtesnės rankos trūko, kad iš mokyklos išeičiau su stiprėsnėmis anglų k. žiniom. Universitete pagal žinias patekau tik į 6 grupę iš 8.

Istorija – 8A, valstybinis egzaminas – 91.

Istorija tikrai patiko, o kadangi valstybiniame egzamine daug klausimų buvo iš bendro išprusimo ir iš politologijos, tai gavau aukščiausią pažymį, kuris leido įstoti į VU ekonomikos fakultetą.

Istoriją mokė senmergė Nida Rimkevičiūtė, mokytoja su savais „pričiūdais“, tvirtais, bet kartais keistais ir nevisada teisingais, principais. Pažymių gailėdavo.

Kiek girdėjau, praėjus keleriems metams po to, kai baigiau mokyklą, istorijos mokytoja laimingai ištekėjo ir pasikeitė.

Fizika – 9A, valstybinis egzaminas – 35.

Fizikos mokė tikrai netradicinis ir hyperaktyvus mokytojas Romualdas Uža. Per pamokas išklausydavom begalybę kandžių replikų, išgirsdavom pamokslus apie visokias politikos, ekonomikos ir pan. nūdienos problemas, prisirašydavom šimtus nemirtingų citatų.

Būtent mokytojas įtikino mano mamą, o po to ir mane, jog „fiziką laikyt būtina“, „be fizikos nė žingsnio“, todėl pasirašiau laikyti valstybinį fizikos egzaminą, nors visiškai man to nereikėjo ir buvau minimaliai tam pasiruošęs. Dėl to ir rezultatas – 35 – visiškai teisingas ir, iš tiesų, bereikšmis.

Chemija – 10B

Iki 9 klasės mokė nesuvokiamų principų ir nepavydėtino charakterio mokytoja Vosylienė, kuri po to paliko mokyklą. 10 klasę pasiekėm su minimaliom chemijos žiniom, bet nauja mokytoja, kurios pavardės nepamenu, greitai įsuko mus ir viską sugebėdavo logiškai paaiškinti.

Kadangi chemijai pasinešusių mūsų laidoje nebuvo, mane 11 klasėje delegavo į miesto chemijos olimpiadą, kur užėmiau teisingą priešpaskutinę vietą. Norėjo deleguot ir 12 klasėje, bet savo iniciatyva įtikinau mokytojų komisiją, jog geriau siųsti merginą, kuri ruošiasi studijuot medicinoje, nors ir silpnesnė.

Biologija – 8B

Mokslas, kuris visiškai manęs nedomino ir niekas nesugebėjo juo sudominti. Iki 9 klasės mokė Saldokienė, o nuo 10 – nusipelniusi ekspertė Miltenienė, bet visur man buvo tas pats. Beje, nuo 10 klasės Saldokienė tapo mūsų auklėtoja, bet biologijos mokytoja išliko Miltenienė.

Per kontrolinius dažniausiai nusirašinėdavau nuo rankoje laikomo lapelio, ant kurio informaciją susirašydavau pieštuku, o kad prakaituojančioje rankoje nenusitrintų, „laminuodavau“ lipnios juostos pagalba.

Vokiečių kalba – 9B

Vokiečių kalbos mokymosi istorija yra totalus kosmosas. 7 klasėje reikėjo rinktis antrą užsienio kalbą, o kadangi tuo metu buvo kažkur 1994-1995 metai, tai vieningai buvo nubalsuota rusų nesimokyti, o mokytis vokiečių.

Mokykla rimtų vokiečių mokytojų neturėjo. Dėl to pradžioje buvo paskirta kokių 22 metų vienos pradinių klasių mokytojos duktė, kuri buvo gyvenusi Vokietijoje (tipo, dirbo guvernante). Sugebėjimu mokyti nepasižymėjo, dėl to nuo 9 klasės buvo paskirta Svetlana Kosiakova, verta atskiros pastraipos.

S.Kosiakova buvo daug gyvenimo mačiusi apie 55 metų mokytoja, kuri mokėjo kalbėti: vokiškai, rusiškai, ispaniškai, prancūziškai, angliškai, lenkiškai ir itališkai. Kaip pastebėjote, lietuvių kalbos sąraše nėra. Taip mes sėkmingai ir mokėmės šnekamojo vokiečių-anglų-rusų kalbos mišinio. Toks jis ir išliko :-)

Geografija – 10

My favourite mokslas, kuris, deja, užsibaigė 10 klasėje. Dvi skirtingos mokytojos, įvertinimai visada būdavo tie patys. Žemėlapį galėdavau įsivaizduoti tiksliai su smulkmenomis užsimerkęs, o dirvožemių rūšis išmokdavau mintinai.

Muzika – 10

Muzikos mokė Romualdo Užos žmona Virginija Užienė. Moteris, kuri galėtų laimėti apdovanojimą už pernelyg teigiamą savęs vertinimą.

Kadangi buvau baigęs muzikos mokyklą, tai mažiau 10 gauti negalėjau. Kontrolinius dar parašydavau ir pusei klasiokų. Iš mokytojos jaučiau švelnią bet nuolatinę neapykantą.

Beje, Romualdo Užos ir Virginijos Užienės duktė Edita Užaitė dabar yra garsi aktorė. Jos sesuo Vaiva Užaitė iki 9 klasės buvo mano klasiokė, bet neiškentųsi klasiokų spaudimo persikėlė į kitą mokyklą.

Dailė – 8

Piešimo sugebėjimai buvo lygus 0, o nuo 5 klasės, kada baigėsi plastilino kursas, būtent šiai meno rūšiai buvo skiriama daugiausia dėmesio. Kūrybines užduotis atlikdavau tragiškai, 0 meno istoriją nusirašydavau, tai bendras įvertinimas – 8.

Kūno kultūra – 9

Kūno kultūroje buvo nekas. Ypač šuoliuose į tolį iš vietos ir jėgos pratimuose, ala prisitraukimai. Šiek tiek geriau būdavo bėgime, bet visą tai susivesdavo pastoviai į vieną pažymį – 7. Bet, sutarus su mokytoju, vardan vidurkio negadinimo, būdavo pridedami du balai.

Galite sekti šio įrašo komentarus per RSS.

6 komentarai

  1. lina - 2007 10 30, 18:56

    Susidaro toks ispudis,kad „vargsas“ vaikinas visus mokslus butu kur kas geriau iveikes,tik deja deja, visur buvo „kaltas“ tai vienas,tai kitas mokytojas…nors mokykla baigiau palyginti neseniai(kai dar turetu visi blogi ispudziai buti neissitryne),taciau tokios neapykantos mokyklai nejauciu ir del visu savo pavykusiu ar nenusisekusiu vidurkiu kaltinu tik save,o ne matematikos, biologijos ar lietuviu kalbos mokytojus…
    Sekmes!Ir tikrai palinkeciau truputi pakeisti poziuri i aplinka….

  2. to lina - 2008 10 17, 22:01

    Tai, kad čia tiesa. Labai taikliai pastebėta. :)

  3. anglu kalbos - 2010 01 15, 15:23

    Ką aš pastebėjau, tai kad gerų mokytojų yra vienetai (kaip ir kitokių gerų specialistų). Mokykloje kaip ir visur dauguma – vidutiniokai

  4. romuviete - 2010 05 1, 16:40

    cia pasisayt norejai egzu rezultatus?ar kokie mokytojai negeri ir neteisingi buvo? nu cia konkreciai ne i tema visas sitas blogas

  5. lėlytė - 2011 09 28, 16:16

    Cha, cha, paskačiau ir blog’ą, ir komentarus ir juokingiausia pasidarė, kad galiu pacituoti tik liaudies išmintį, kad niekas nesikeičia. Romuvą baigiau prieš daugiau kaip 10 metų, bet pagrindiniai personažai tokie patys: Miltenienė – laužia visus ir galvoja, kad kasdieniniame gyvenime svarbu atskirti zuikį nuo kiškio, Uža vis dar hiperaktyvus, nes negali aktyvumo panaudoti su Užiene, kuri vis dar pernelyg geros nuomonės apie save. Cha, cha, metai keičiasi, politinės realijos, valdžia, mokiniai, bet tik ne mokytojai…

  6. klausimas - 2013 12 14, 17:27

    tai kas aukletoja buvo nuo desimtos klases – lituaniste ar biologe?? :)

Leave a reply