Internete – lėktuvų eismas virš Vilniaus

Daugelis aviacijos entuziastų greičiausiai žino norvegišką švedišką internnetinę paslaugą „flygradar“, kurios dėka galima stebėti lėktuvų eismą ore realiuoju laiku.

Virš Lietuvos rodomas vaizdas iki šiol buvo netikslus, kadangi lėktuvų judėjimas buvo stebimas iš Švedijos ir Danijos sumontuotų radarų, nuo gruodžio – iš Rygoje sumontuoto radaro.

Praėjusį trečiadienį buvo paleistas Vilniaus oro uoste įrengtas radaras, kurio dėka galima gana tikslų orlaivių judėjimą ore virš Lietuvos teritorijos tiek Vilniaus oro uosto tinklalapyje, tiek „flygradar.no“.

Vilniaus oro uoste įrengto radaro dėka galima stebėti tikslų vaizdą virš Vilniaus ir apytiklsiai 250 km aplink Vilnių, todėl paišomos ne tik į Vilniaus oro uostą, bet ir Kauno oro uostą skrendančius lėktuvus, be to galima matyti daugelį tranzitinių lėktuvų, skrendančių virš Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų. Vėliau sustiprinus radarą planuojama, jog aprėptis gali padidėti iki 380-400 kilometrų.

Apie informacijos judėjimo greitį ir interneto komentatorius

Ne vieną kartą sakiau – interneto komentatoriai yra kur kas vertingesnis informacijos šaltinis nei interneto portalai. Lieka tik klausimas, kaip naudingą informaciją iš komentarų atrinkti iš triukšmo…

Šiandien VZ.lt pasirodė mitais apipintos kompanijos „Star Team Group“ žinutė, kurioje rašoma, jog kompanija yra arti to, jog išsinuomotų ponaujį orlaivį „Boeing 737-700“.

Tik tarp kitko žinutėje parašyta, jog „„Star Team Group“ <…> bendrovė buvo įsteigta pernai gruodį,  vienintelė jos akcininkė mažai visuomenei žinoma Justina Šernaitė.“

Įdomu, kas gi ta Justina Šernaitė?

Pasirodo, prieš gerus pora metų šis asmuo „Žia Valdos“ vardu siūlė darbą Fizikos fakulteto studentams

Be to, Justinos Šernaitės el.pašto adreso galūnė buvo (yra?) @flylal.com …

Tokias išvadas padarė VZ.lt straipsnio komentatoriai daugiau dėmesio skyrę „Google“ užklausų formavimui.

Išvados? Lietuva maža ir aviacijos verslas mažas, ir kaip sakoma viskas yra susiję …

Kaip masto marketingo specialistai ir kaip tai įtakoja išlaidas interneto reklamai

Šis įrašas yra parašytas tinklaraščiui „Apie reklamą internete“.

——————–

Interneto reklamos pajamos GROSS 2008 m. augo 50%. Nieko nuostabaus, sekant visas paskutinio penkmečio tendencijas. Bendras reklamos išlaidų (kitiems pajamų) pyragas augo 19%.

2008 m. rudenį žurnalo „Valstybė“ surengtoje marketingo specialistų apklausos rezultatai rodo, jog dauguma reklamos ir rinkodaros srities darbuotojų mano, jog išlaidos reklamai 2009 m. internete augs 10%. Apie bendras išlaidas reklamai kalbama spektiškiau. Prisiminkime tai, jog apklausa buvo daryta 2008 m. rugsėjį, kada dar nuotaikos rinkose buvo kitokios.

Rugsėjį ir spalį bendras reklamos rinkos augimas buvo 5% (spalį jis buvo didesnis dėl vykusių Seimo rinkimų), o 2008 m. gruodį reklamos rinka jau mažėjo, palyginus su 2007 m. gruodžiu (TNS duomenys). Internetas laikėsi stabiliau.

10% augimas nėra tas skaičius, kurį esame įpratę matyti pastaruosius kelerius metus kai kalbame apie išlaidas interneto reklamai. 40, 50, 60 – tai procentai, kokiais augo išlaidos interneto reklamai pastaraisiais metais.

Klausimas – kokia bus koreliacija tarp išlaidų reklamai pokyčio ir bendro išlaidų reklamai pokyčio?

Ar išlaidos reklamai mažės 2009 m.?

Atsakymas – taip, jeigu ekonominė situacija nesiims keistis į gerąją pusę.

Recesija yra įtakojama vartotojų psichologijos nei faktinės ekonomikos. Paprasčiau tariant – elgesį lemia ne reali padėtis, o lūkesčiai. Bendrovių rezultatai nėra šiuo metu nėra tokie prasti – pardavimo rezultatai net būna geresni nei 2006 ar 2007 m. (nekalbam apie specifines rinkas – nekilnojamąjį turtą bei kitus pirkimus, kurie buvo atliekami skolintais pinigais). Tačiau, kreivės pajudėjo žemyn, o tai davė impulsą ir žiūrėti žemyn.

Vartojimas yra mažėjimo stadijoje, o greitas išlaidų mažinimas yra tipinis elgesys trumpuoju laikotarpiu. Marketingo išlaidos  yra vienos iš tų, kurias sumažinus efektas sąnaudų eilutėje yra labai greitas. Todėl jo griebiamasi tada, kuomet neaišku, kokiu dydžiu pardavimai mažės toliau. Bendrovės, nors ir nepriima sprendimo drastiškai mažinti marketingo išlaidų, dažnai priima „laukimo“ vaidmenį tol, kol rinkos situacija stabilizuosis.

2009 m. išlaidos reklamai mažės dėl šoko, kurį patyrė didelė dalis kompanijų 2008 m. pabaigoje ar  2009 m. pačioje pradžioje, stebėdamos savo pardavimų kreives. Apie realų išlaidų reklamai dydį galėsime kalbėti tada, kai ekonominė padėtis stabilizuosis (paprasčiau tariant, pasieks dugną). Tada kompanijos matys realius pardavimo srautus, galės daryti tikslias prognozes, ir, svarbiausia, turės laiko tinkamai paskirstyti biudžetus.

2009 m. gali būti „sukrėtimo“ metais vien todėl, jog rinkose yra daug nežinomybės.

Kaip bus perskirstomos reklamos išlaidos?

Kuomet yra būtina mažinti išlaidas reklamai, tai tipinis elgesys – „kirpimas nuo apačios“. Jei spaudoje pirkau reklamą dešimtyje leidinių,  tai prireikus mažinti išlaidas 30%, atsisakysiu reklamos trijuose „apatiniuose“ ar „mažiausiai naudinguose“ leidiniuose.

Kurie leidiniai taps „apatiniais“? Greičiausiai atsirinksiu pagal reitingus, tiražą, ar kitą objektyvų kriterijų. Dešimtuko apačioje atsidurs trys mažiausiai skaitomi leidiniai – tiesiog nepirksiu juose reklamos.

Tokie sąrašai yra sudaromi ir atsirenkant reklamos kanalų sąrašą. Tarkime, praėjusiais metais bendrovė reklamavosi televizijoje, laikraščiuose, radijuje, lauko reklamoje, žurnaluose, vaizdo ekranuose ir internete. Šiemet, mažiant išlaidas 30%, turiu atsisakyti dalies kanalų.

Grėsmė interneto kanalui

Skiriant pinigus reklamos kanalams, galios tas pats „apatinių“ atsisakymo principas. Marketingo specialistai susidarys reklamos kanalų sąrašą (tai gali būti nesąmoningas veiksmas!) ir nurėš apatinius. Šioje vietoje yra didelė grėsmė internetui, nes jam gresia tapti „apatiniu“.

Tokia grėsmė internetui tapti „apatiniu“ yra didesnė negu kitiems kanalams dėl kelių priežasčių.

Pirma, internetas, kaip reklamos kanalas, atsirado neseniai, o kanalų reitingo sąrašas gali būti sudaromas pagal jų išplėtojimą (sutikim, televizija vis dar yra „numeris vienas“,  o spauda „numeris du“ ir tos pozicijos galvose greitai nebus išjudintos).

Antra, internetas sąlyginai yra mažiausią maksimaliai galimą auditoriją turintis žiniasklaidos kanalas. Maksimalus pasiekimas televizijos, lauko reklamos ar spaudos pagalba vis dar yra mažesnis nei maksimalus interneto kanalo pasiekiamumas. „Internetu naudojasi vis daugiau žmonių, o televiziją žiūri visi“ – populiarus mitas, tūnantis galvose.

Trečia, internetas vis dar buvo yra laikomas „nauju“ kanalu, kuriame dažnai marketingo specialistai tik atlieka „bandymus“. Krizė – ne laikas atlikinėti bandymus.

Ketvirta, internetas stereotipiškai vis dar suvokiamas kaip smagus žaisliukas – vieta, kur galima išnaudoti kūrybiškumą, vartotojų įsitraukimą, kurti virusinius filmukus, animacinius žaidimus ar sudėtingesnes interaktyvias bendravimo formas. Didelei daliai vartotojų internetas susideda iš trijų dalykų: „Outlook’o“, „Delfi“ ir „juokingų powerpointų“.

Išlaidos, skirtos brangių (keliasdešimt tūkst. litų kainuojančių) „smagių dalykėlių“, kurių efektyvumą yra sunku išmatuoti, kris staigiai. „Žaidimams“ tiesiog neliks pinigų, o marketingistams bus sunku vadovybei apginti tokius projektus skirstant marketingo biudžetus. Interneto reklamos pardavėjai turi dar labiau akcentuoti interneto reklamos išmatuojamą efektyvumą ir investicijų grąžą (return on investment).

Be abejo, šios priežastys yra gana stereotipinės ir interneto reklamos pardavėjai gali paneiginėti kiekvieną iš jų. Šiuo metu tam reikia dėti visas pastangas (nors ir ne-krizės laikotarpiu reklamos internete pardavėjai daugiausia užsiėmė mitų laužymu). Ko nepažįstu – tą valdo mitai.

O kokios galimybės internetui?

Mokestis už rezultatus gali būti svarus argumentas krizės laikotarpiu interneto reklamai kovojant dėl didesnės dalies besitraukiančiame reklamos pyrage. Tai tvirtas argumentas visiems – tiek marketingo specialistams, tiek vykdantiesiems direktoriams ar akcininkams.

Lietuvos interneto rinkos augimui vilčių suteikia faktai, jog išlaidos interneto reklamai neprilygo net kaimynėms Latvijai bei Estijai, o internetui tenkanti dalis išlaidų reklamai pasiskirstymo pyrage buvo daug mažesnė nei Europos vidurkis. Tačiau marketingo ir reklamos srityse dirbantys žmonės liko tie patys, o vartotojų elgesys krizės metu keičiasi. Tai reiškia, jog sprendimus dėl reklamos išlaidų paskirstymo priimančių asmenų elgesys keičiasi, o jo atspirties taškas ne kitų šalių pyragai, o prieš krizę buvęs elgesys. „Išlaidas reklamai internete didinu todėl, kad vakaruose internetui tenka didesnė dalis“ – toks motyvas krizės laiktarpiu sunkiai veiks.

Įvaizdinių, naujų „brandų“ įvedimo, socialinių kampanijų šiais metais tikrai mažės, o ir vyksiančiose internetui bus skiriamas mažesnis dėmesys (įvaizdžio kampanijose televizija, spauda ir žurnalai tikrai liks „numeris 1“).

Tačiau galimybės interneto reklamai atsiveria, nes šiais metais daugės pardavimo skatinimo kampanijų. Internetas šioje vietoje yra dėkingas kanalas dėl savo išmatuojamumo, galimybės greitai pradėti kampaniją ir galimybės greitai sekti bei reaguoti į rezultatus.

Interneto reklamos pardavėjai gali labiau akcentuoti greitį – internetas vis dar yra tas kanalas, kur reklaminę kampaniją galima suorganizuoti ir paleisti per tris dienas išsaugant miegą naktimis. O pardavimų kreivėms svyruojant, korekcines kampanijas tenka rengti vis greičiau.

Išvados?

Kaip šiemet keisis išlaidos interneto reklamai absoliučiais skaičiais? Nežinau. Prognozė – išlaidų interneto reklamai pokytis 10% didesnis nei bendrų išlaidų reklamai pokytis. Į teigiamą pusę. Jeigu bendros išlaidos reklamai kris 20%, tuomet internetui kris 10%. Žirklės tarp bendro pokyčio ir interneto pajamų pokyčio bus mažesnės.

Nupiešiau ne pačią šviesiausią prognozę internetui. Interneto reklamai, kaip paskutinius metus greičiausiai besivystančiam media kanalui, šie metai taip pat bus nelengvi. Jauniausią yra lengviausia ir nuskriausti, todėl internetui reikia skubiai „rodyti raumenį“.

Ilguoju laikotarpiu (kalbam ne apie 2009-uosius, o apie 3-5 metus į priekį), ši krizė interneto reklamai gali išeiti į naudą. Mažėjant reklamos išlaidų bendram pyragui, šis procesas gali skatinti esminį pyrago persiskirstymą. Nors interneto reklama praėjusiais metais augo po keliasdešimt procentų, jie augo bendro pyrago augimo sąskaita, tiesiogiai neatimdamas išlaidų iš kitų žiniasklaidos kanalų. Pradėjus daugiau skaičiuoti ir atidžiau vertinti reklaminių kampanijų rezultatus, internetas gali tiesiogiai auginti savo gabalą kitų kanalų sąskaita.

—————-

Šis įrašas yra parašytas tinklaraščiui „Apie reklamą internete“.

Linkėjimai, ATN.lt!

Gerbiami, ATN.lt redaktoriai,

man labai malonu, jog skaitote mano tinklaraštyje. Noriu jums perduoti šias eilutes, kurias neišvengiamai perskaitysite, kadangi skaitote mano tinklaraštį :)

Džiaugiuosi, jog jums yra įdomi mano nuomonė, tačiau kviečiu susipažinti su mano tinklaraščio „Citavimo ir publikavimo taisyklėmis“, kuriose nėra minimi žodžiai „honoraras“ arba „atlygis“, paprasčiau tariant – „viskas nemokamai“, tik kelios nesudėtingos taisyklės.

Kitus kviečiu palyginti ATN.lt straipsnio „„flyLAL“ bankrotas buvo tyčinis?“ 2-7 pastraipas su mano tinklaraščio „In Memoriam, AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ įrašo 8-14 pastraipomis.

Žaviuosi jūsų gebėjimu mėtyti padas ir perfrazuoti sakinius. Aš irgi taip darydavau devintoje klasėje bandydamas prakišti istorijos mokytojai referatą, nusirašytą nuo „Wikipedios“.

Sėkmės.

Kada bus galima „užsiprenumeruoti internetą?“

Lietuvoje internetu kiekvieną savaitę naudojasi apie 972 tūkst. suaugusių žmonių. Kiek iš interneto vartotojų naudoja RSS? Jokių tyrimų apie RSS naudojimą Lietuvoje nėra atlikta. Mano spėjimas – RSS „pažįsta“ apie 2-3% interneto vartotojų Lietuvoje. Pavertus procentus į absoliučius skaičius galima suskaičiuoti, jog RSS naudotojų Lietuvoje gali būti apie 30 tūkst., pridėjus gabalėlį iš TNS neapimamos jaunosios auditorijos (iki 15 metų). Šitas skaičius atrodo visai realus – populiariausias Lietuvoje tinklaraštis nezinau.lt turi per 4 tūkst. RSS prenumeratorių – t.y. jį prenumeruoja kas aštuntas RSS vartotojas. Tinklaraštininkai ir tinklaraščių skaitytojai yra pagrindinis RSS technologijos plėtros variklis.

„Forrester“ tyrimai rodo, jog JAV RSS naudoja 11% vartotojų – taip pat labai nedidelis skaičius. Kai kurie analitikai teigia, jog realus skaičius gali būti didesnis, tačiau tendencija akivaizdi – RSS naudojasi interneto vartotojų mažuma. Tą patį aš jaučiu pagal savo tinklaraščio skaitymo įpročius – RSS prenumeratorių skaičius yra mažesnis už kasdien į tinklaraštį užsukančių tiesioginių lankytojų skaičių („direct traffic“).

Internetas yra auganti ir greitai besikeičianti medija, kurioje kasmet pasirodo naujovių. Dalis interneto marketingo specialistų skuba liaupsinti naujai pasirodančias technologijas, tačiau nepraeina ilgas laiko tarpas ir karštos naujovės miršta tyliai. Prieš pusantrų metų buvo aikščiojama išgirdus „Second Life“, tačiau dabar nebėra jo šviesios ateities entuziastų.

Mano supratimu, interneto formos neužauga dėl dviejų esminių priežasčių – arba jos yra nereikalingos, arba jos yra pernelyg sudėtingos. „Second Life“ buvo paprastas, tačiau mirė neišplitęs, kadangi realiai jis yra niekam nereikalingas – vienas iš žaisliukų, kuriais „smagu naudotis“ („fun to use“), tačiau net naudotojams yra neaiški jo paskirtis. Nesąmonė su vaizdo „codec’ais“ ilgai tęstis negalėjo (prisimenat kaip reikėjo į „Windows“ diegti visokius „divx“, „xvid“ ir dar kalną skirtingų kodavimo „utėlių“), todėl video filmukų siuntinėjimą netruko pakeisti paprastas kaip trys kapeikos „YouTube“.

RSS yra naudingas informacijos gavimo būdas, tačiau jis yra pernelyg sudėtingas. Nors tinklaraštininkai imąsi iniciatyvos informuoti apie šios technologijos naudojimą (pavyzdžiai čia ir čia), o „Google Reader“ buvo didelis šuolis į RSS paprastesnį naudojimą, tačiau sunku tikėti tuo, jog masės gali imti naudotis šiuo informacijos rinkimo būdu. Nepamirškime, jog keliasdešimt procentų interneto vartotojų pasaulyje internetą suvokia kaip „Google“ arba „Yahoo!“ puslapį, o Lietuvoje dideliai daliai to milijono internetas yra „Delfi“ arba „Internet Explorer“ „Favourites“ skiltis.

Prisiminkime, jog prieš 8-10 metų ypač populiari tarnyba buvo IRC pokalbiai. Ja naudotis buvo labai sudėtinga. Tačiau prieš tokį laikotarpį internetu naudojosi tik „geek’ai“ ir pusiau kompiuterių profesionalai, todėl su tuo sudėtingumu buvo galima susitvarkyti. Tačiau kuomet internetas „išėjo į mases“, šiuos kambarius natūraliai išstūmė „Google Talks“ ir „Skype“. ICQ pralaimėjimo prieš „Skype“, „MSN Messenger“ ar „Google Talks“ priežastimi taip pat laikau sudėtingumą – ICQ užsispyrusiai vertė įsiminti savo ICQ numerį.

Mano nuomone, artimiausiu metu mirs ir podcast’ai bei videocast’ai – jie ir sudėtingi, ir nelabai reikalingi. Naudojimąsis jai yra labai sudėtingas, o juos pakeisti gali paprasčiausias garso ir vaizdo bylų parsisiuntimas bei tas pats „YouTube“.

Tačiau informacijos atrankai ir greitam žinių perdavimui ateitis yra šviesi. Kurį laiką pasyviai naudojuosi „nezinau.lt“ jau aprašyta toli gražu ne pačia populiariausia „Google“ tarnyba „Google Alerts“. Ši paslauga atsiunčia elektroninio pašto žinutę su nuoroda, kuomet „Google“ į savo archyvą įtraukia puslapį su tave dominančiu žodžiu ar fraze.

Iki šiol ši taryba padėdavo tik aptikti šaltinius, kurie pamini retai internete paminimas temas (pvz. gali gauti pranešimus, kur yra paminėtas tavo vardas ir pavardė arba tavo įmonės pavadinimas), tačiau praėjusį penktadienį pajutau, jog ši tarnyba gali būti ir naujienų atrinktuve – „Google“ interneto tinklalapius peržiūri taip dažnai, jog tampa greitu būdu perduoti naujienas. Apie „FlyLAL“ savininko pasikeitimus sužinojau būtent iš jos.

flylal_alert

Nepraėjo nė valanda ir „Google Alert“ pastebėjo šią naujieną „Delfi“ – tai greičiau negu aš tikrinu „Delfi“ naujienas. Išties, kartais norint sekti naujienas kyla dilema – prenumeruoti kelis srautus ar rinktis vieną. Abu sprendimai turi savo neigiamas puses – prenumeruodamas visus gali paskęsti didžiuliame sraute, kuriame naujienos atskartoja daug kartų skirtinguose šaltiniuose, o atsirinkdamas prenumeruoti vieną šaltinį gali praleisti sau įdomią žinią arba gausi ją daug vėliau.

„Google Alerts“ yra savotiška „interneto prenumerata“. „Google“ yra apleidusi šį įrankį, tačiau ateityje, mano nuomone, turėtų prie jo grįžti ir išnaudoti labiau negu tik žinučių el. paštu siuntimui. Tokia tarnyba gali tapti individualaus naujienų portalo pagrindu, taip pat turėtų būti galima užsiprenumeruoti kiekvieno dominančio žodžio RSS srautą.

„Interneto prenumerata“ naudinga ir viešiesiems ryšiams – įmonės ir organizacijos gali sekti savo kompanijos paminėjimus internete. Šiuo metu tokią paslaugą teikia kai kurios viešųjų ryšių agentūros – jos seka kompanijos paminėjimus interneto dienoraščiuose, forumuose, tokiuose tinklalapiuose kaip Skundai.lt ir pan. Ši paslauga yra labai brangi dėl imlumo žmogiškiesiems resursams.

Nenoriu pasakyti, jog „Google Alerts“ yra ateities tarnyba. Toli gražu ne. Tiesiog esu tikras, jog ateityje turėtų plėstis įrankiai, leidžiantis sistemizuoti ir sekti keletą interneto šaltinių. Tai aktualu ir Lietuvoje – turime jau netrumpą sąrašą naujienų portalų, kurių kiekvienas turi savų perlų. Nė vienas nėra galva aukštesnis už kitus, todėl, jeigu tau aktualu naujienos laiku, niekada nežinosi, kuris parašys pirmas, taip pat nežinosi, kuris parašys išsamiausiai.

Naujienų portalų sekimui „Google“ turi jau seniai veikiančią tarnybą „Google News“, kuri renka žinias iš pasaulio didžiausių naujienų portalų ir grupuoja naujienas pagal temas. Savotiška pirmtakė Lietuvoje šioje vietoje yra „Gera diena“, tačiau jai trūksta „nuovokos“ – tai paprasčiausias RSS agregatorius, kuriame srautų adresai jau suvesti.

Svarbių ir įdomių naujienų pateikimo vietų skaičius auga kasdien. Naujienos plinta ne tik per naujienų portalus, tačiau ir per vartotojų kuriamus kanalus – tinklaraščius, žinutes forumuose, komentarus po straipsniais. „Delfi“ komentarai kartais būna vertingesni už patį straipsnį, o tinklaraščiuose paskelbtos naujienos į tradicinę žiniasklaidą patenka tik po kokios savaitės. Prašosi įrankiai, kurie leistų sekti ir valdyti šį srautą.

RSS prenumerata yra siejama su prieš kokius pusantrų metų dažnai vartotą pavadinimą „web 2.0“. Tačiau vienas iš kertinių vadinamojo „web 2.0“ principų – paprastumas ir prieinamumas visiems. RSS to trūksta – ši technologija yra pernelyg sudėtinga. Prognozuoju RSS tarpininko vaidmenį – tai gali tapti pereinamąja informacijos individualizavimo ir prenumeravimo technologija kelyje į tikrą „interneto prenumeratą“. Kaip tai atrodys? Neturiu žalio įsivaizdavimo.

Interneto archeologija. Kaip tu atrodei 2001-aisiais?

Kuomet dar dirbau bendrovėje „Interactive Marketing Partner Baltic“, kolega Vytautas kartas nuo karto pasvarstydavo (toj kompanijoj jau koks tūkstantis milijono vertų idėjų buvo paskleista į orą), kuomet universitetuose atsiras mokymo programa „Interneto archeologas“.

„Velniop tuos interneto archeologus“, pasakė „Google“ ir šiandien paleido įrankį, leidžiantį atlikti „Google“ paiešką 2001-aisiais.

Šiek tiek nupurto (eilinį kartą), kiek daug visko žino „Google“. Kitąvertus, „Google“ apie mane jau žinojo 2001-aisiais, kai dar nežinojo apie „YouTube“ ir Nataliją Zvonkę.

Tik „Google“ man primena, jog 2001-aisiais turėjau asmeninę svetainę www.simonas.com. Tais „dotkom’ų“ laikais .com domeną buvo galima gauti už dyką. O mano svetainė buvo „hostinama“ www.free-hosting.lt. Ar kas nors prisimena dar tokį servisą? Be kitą ko, kažkada tais metais buvau Lietuvos Moksleivių Parlamento darys.

Dar ką priminė „Google“, tai tų laikų interneto fenomeną (beveik one.lt) mokslo.centras.lt (ankstesnis pavadinimas jaunimas.net/MSDB), iš kurio buvo galima atsispausdinti bet kokį referatą ir rimtu veidu nunešti mokytojui arba dėstytojui ir gauti 10. Pamenu, buvau vienas iš didžiausių to projekto „contributor’ių“ ir už tai buvau gavęs jaunimas.net marškinėlius ;-)

„Google“ pasikeitė per 7 metus. Dabar gali „googlinti“ savo vardą ir pavardę bei pats sužinoti tai, ko apie save dar nežinai.

Kas gali atmesti prielaidą, kad dar po kelių metų CV nebereikės – „Google“ paleis įrankį, kuris surinkus žmogaus pavardę ir vardą suformuos visą žmogaus biografiją?

Taip pat istorijos vadovėliu galima nebetęsti. Nuo „Google“ atsiradimo visą chronologiją galima tiesiog sugeneruoti.

Delfi 2.0

Nepritariu vienastoks, kuris rašo, jog Lietuvoje vis dar karaliauja „web 1.0“ tinklalapiai. Juk pirmoje vietoje Lietuvoje kabo lietuviško interneto getas one.lt, o antrojoje „Delfi“, kuris „web 2.0“ Lietuvoje įtvirtino anksčiau negu Timas O’Reilly apibrėžė „web 2.0“ sąvoką.

Kodėl „Delfi“ iš jos pozicijų neišjudina joks kitas interneto naujienų portalas? Ogi todėl, jog „Delfi“ stiprybė yra vartotojų generuojamas turinys – t.y. komentarai. Aišku, kai kuriomis temomis komentarų gausa paslepia svarbiausius ir informatyviausius komentarus, bet nemažos dalies straipsnių komentarų informatyvumas sparčiai lenkia straipsnių informatyvumą.

Labiausiai man patinka žinutės apie pasikeitimus vienos ar kitos bendrovės vadovybėje. Straipsnių pavadinimai dažniausiai skamba:

„p. XXX paliko UAB „YYY“ zzz pareigas“; „Keičiasi UAB „YYY“ vadovas“; „Kompanijos „YYY“ zzz departamento direktorumi tapo XXX“.

Tokių straipsnių komentaruose galima rasti tikslią ir patikimą informaciją:

1. Kodėl XXX išėjo iš bendrovės YYY;

2. Į kokią bendrovę pereina XXX;

3. Kas pakeis XXX bendrovėje YYY;

4. Kas naujo kompanijos XXX viduje „kadrų“ srityje;

5. Kaip konkuruojanti kompanija vertina pokyčius bedrovėje XXX.

Interneto tinklalapiai mobiliems įrenginiams

Kolega „Internetas_LT“ jau akcentavo apie „iPhone“ keliamą revoliuciją mobiliojo interneto naršymo įpročiuose bei apie nuolat augantį mobiliojo interneto naudojimą. Mobiliojo interneto skverbtis nesunkiai suvokiama pagrindinė mobiliojo ryšio bendrovių augimo galimybė.

Nesvarbu, ar „iPhone“ Europos ir Lietuvos rinkose sukels revoliuciją pats (kažkodėl prognozuoju, jog „Omnitel“ turės gana siaurą kvotą jų pardavivams, net jei paklausa būtų didesnė), bet faktas, jog šis aparatas yra stiprus spyris į užpakalį visam mobiliojo interneto vartojimo vystymuisi. Pabandęs panaršyti su draugo „iPhone“ suprasi kaip naršyti smagu ir pradėsi naršyti su savo „Nokia“.

Takoskyra tarp nešiojamųjų kompiuterių ir mobiliųjų telefonų mažėja nuolat. „iPhone“ įdiegta pilnavertė „Safari“ naršyklė, kuri „atidaro viską“ ne pagal „Omnitel“ žodyną, o tiesiogine to žodžio prasme. Šifruoti protokolai, AJAX ir sudėtingi „JavaScript“ naršyklei ne problema. Problema kol kas lieka „Flash“ (neskaitant „YouTube“). Kiti įrenginiai netruks pasivyti, o gal ir aplenkti greičiu bei palaikomomis technolgijomis, bet viena problema visada išliks – tai ekrano dydis. Kompromiso uždavinys tarp užimamos vietos kišenėje ir ekrano dydžio turės būti sprendžiamas visada.

Užsienio portalai jau suskubo šį uždavinį spręsti savo naudai ir vis daugiau turi „Mobile“/PDA/“iPhone versijas. Flagmanai šioje vietoje buvo socialiniai tiklai ir, žinoma, „Google’as“.

„Google“ adaptavo daugelį savo „webdunulis“ servisų „iPhone“ ir kitiems gudriems telefonams, turbūt dėl to „AppStore“  nėra „Google“ produktų naudojimui skirtų programų.

PDA versijas pastaruoju metu pristatino vis kiti užsienio interneto portalai. Neperseniausiai atsirado mobili „Twitter“ serviso versija bei CNN naujienų portalas, adaptuotas „iPhone“.

Kol kas neteko nė vieno lietuviško portalo nepavyko aptikti, jog jis turėtų versiją, pritaikytą žiūrėti delne. Žinant, jog Lietuvoje „Omnitel“ tuoj išlaisvins „iPhone“ gerbėjų armiją, kuri neišvengiamai norės naršyti, portalai gali užsiimti „first mover“ vietą, kas jiems padėtų išsiskirti. Pirmiausia, laukčiau naujienų portalų žingsnio pritaikant

Ech, pamenu, kai sukausi interneto tinklalapių kūrimo versle, tai savotiškai laukdavome, kada interneto svetainių dizainų nebereikės pritaikinėti 800×600 rezoliucijai, o bus galima orientuotis tik į „normalesnius“ monitorius turinčius vartotojus. Dabar, atrodo, interneto dizaineriai turės kurti maketus ir 320px pločio rezoliucijos svetainėms, nes, kaip bebūtų, mobilusis internetas turi ateitį.

Lietuviškus interneto tinklalapius galėtų pastumti ir interneto reklamos agentūros, pradėsiančios talpinti reklama ir į pilnų galimybių mobiliuosius tinklapius („AdMobi“, kaip sekasi su WAP’u, a?). Iš kitos pusės, pilnai juos galima suprasti – reklama eina ten, kur yra vartotojų. Bet, susidaro „paburtas“ ratas: Nėra turinio = Nėra vartotojų = Nėra reklamos. Ir vienas iš rato „dalyvių“ pajudėjęs pirmyn, gali pajudinti visą ratą. Tiesa, daugelis užsienio mobiliesiems įranginiams pritaikytų portalų taip pat yra vis dar „nekalti“: bannerius mačiau tik CNN.com.

„WordPress“ vartotojai gali nesunkiai pritaikyti savo blog’us „iPhone“ aparatams. Paprastas plugin’as ir „iPhone“ vartotojams jūsų blogą skaityti bus vienas malonumas.