Tiesioginė komunikacija į pašto dėžutes

Skrajučių mėtymas į daugiabučių pašto dėžutes man visada buvo ir yra marketingo priemonė, kurios veiksmingumu patikėčiau tik pamatęs akivaizdžius įrodymus su skaičiais, kad tai veikia.

Vakaruose vietoje bereikšmių skrajučių į pašto dėžutes bent jau mėto kuponus. Manoma, kad JAV jie ypatingai gerai veikia. Kuponų per mėnesį eksperimento į namus atnešė tik „Hesburger“ (keliais gal ir pasinaudočiau, bet jų visos lokacijos Vilniuje apibūdinamos vienu žodžiu – užkampis).

Skrajučių kiekis pašto dėžutėse suintensyvėjo prieš rinkimus, kuomet kandidatai vienmandatėje apygardoje metė jas pundais. Tokią logiką dar galima suprasti – skrajutės yra priemonė, leidžianti gan kokybiškai susegmentuoti tikslinę auditoriją. Skrajutes mėtai tik teritorijoje, kuri patenka į rinkimų apygardos teritoriją, todėl nuostoliai dėl iššvaistytų resursų namų ūkiams, kurie negali būti rinkėjai, yra maži.

Kas akivaizdžiai nustebino, tai tokios pat skrajutės mėtymas periodiškai kas kelias dienas. Kokia logika vadovaujasi kandidatai, kurie vienodas skrajutes su savo atvaizdu kas tris dienas vis sumėto į kiekvieną pašto dėžutę. Ar taip kuriamas pasąmoninis žinomumas, kad rinkimų apylinkėje nevalingai pažymėtum pavardę to, kurio nuotrauką kiekvieną dieną metei į šiukšlių dėžę? Aišku, tiesioginis Gintaro Steponavičiaus apsilankymas visas skrajutes „apnešė“ dviem ratais, tai labai nenuostabu, jog jis ir laimėjo.

Atlikau nedidelį eksperimentą – pabandžiau paskaičiuoti, kokie pasiūlymai dominuoja šiukšlių pašto dėžutėje triušme. Per paskutines tris savaites, iš 18 į pašto dėžutę įmestų skrajučių 7 reklamavo plastikinius langus! Atsakykite, protingieji kurmiai, kiek naujos statybos (garantinių) namų keičiasi langus? Panašu į tai, kad skrajučių platinimo kompanija įsipareigotą kelių šimtų tūkstančių vienetų kiekį išmėtė belekur.

Įdomiau nei skrajutės atrodo kita „pašto dėžučių“ komunikacijos priemonė – laiškai. Kartais jie būna asmeniniai, kartais pusiau asmeniniai. Pagrindinė klaida – kuomet esami klientai gauna pasiūlymą iš tos pačios kompanijos.

Praėjusią savaitę gavau pusiau asmeninį laišką iš „TEO LT“ su pasiūlymu įsirengti „Gala“ televizijos ir „Zebra“ interneto paslaugas ir metus nemokėti nė lito. Kaip man dabar jaustis jau įsirengus šias paslaugas ir kas mėnesį už jas mokant beveik po šimtą litų? Įsirengti po antrą tokią pat paslaugą?

Dar praėjusią savaitę gavau laišką iš „Ekskomisarų biuro“ su pasiūlymu patikėti būsto apsaugą jiems. Visa laimė, kad laiške išdėstytas jų „išskirtinis pasiūlymas“ yra brangesnis, negu aš moku jiems dabar. Nors širdies neskauda.

Išvada viena – jeigu jau imatės komunikacijos pašto dėžutės pagalba, tai bent jau šiek tiek pasegmentuokit auditoriją. Bent šiek tiek.

David Abingdon „Nestandartinė rinkodara“

Kai pamačiau šią knygą „Verslo Žinių“ „Knygų klubo“ pasiūlymų sąraše, priėmiau šią knygą labai nesigilinęs į ką ji ir tik žvilgtelėjęs į jos viršelį. Todėl tik kai gavau knygą ir pradėjau ją skaityti, supratau, jog tai yra dar 2005-aisiais išleisto bestslelerio „Out of the Box Marketing“ lietuviškas leidimas.

Nežinau, ar verta kalbėti apie knygos pavadinimo lietuvišką adaptaciją. Žodis „Nestandartinė“ gal ir atitinka bendrą sąvokos „Out of the box“ prasmę, bet, sutikite – pavadinime „Nestandartinė rinkodara“ jokios dvasios nebelikę.

Sąvoka „Out of the box“ buvo populiari tarp marketingo žmonių 2005-aisiais. Būtent – 2005-aisiais, todėl lietuviškas knygos vertimas yra pavėlavęs. Nors nestandartiniai sprendimai ir mąstymas aktualus visada, bet knygoje,  bet knygoje vardinami netradiciniai marketingo žingsniai yra jau visiems žinomi, ne karta aprašyti ir ne kartą išbandyti.

Pavadinimas „Out of the box marketing“ kilo nuo sąvokos „Thinking Out of the box“ – klasikinis pratimas, kaip patikrinama, ar žmogus sugeba mastyti be ribų yra devynių tašku sujungimas tiesėmis brėžiant „nepakėlus rašiklio“.

Knygoje reziumė trumpas – jeigu turite smulkų ir nedidelį verslą, tai turite galimybę daryti nebrangiai kainuojančius ne visai tradicinius pardavimo ir marketingo sprendimus. Jie kainuoja nedaug, pasiteisina ne visada, bet jeigu jums pavyksta – tai vienas iš paprastų ir pigių būdų, kaip galima greitai ir sėkmingai išplėsti savo verslą.

Knyga parašyta paprastu principu – pateikiamas ilgas sąrašas galimų „netradicinių“ sprendimų ir trumpai apžvelgiamas kiekvienas iš jų. Pateiksiu tik kelis pavyzdžius: „Pradėkite prekybą elektroniniu paštu“; „Išspausdinkite kuponus laikraštyje (susimeskite su biuro kaimynais, kainuos pigiau)“ ir t.t. Paprasti, žinomi, tik gal kartais primiršti pardavimo skatinimo būdai.

Esu tikras, jog užvestas ant kelio, bet kuris „produktistas“ arba „marketingistas“ ir pats savo darbe ne vieną tokį kasdien sugalvoja. Knyga praverstų nebent kaip „špargalkė“, kuomet pritrūksta idėjų ir norėtumėte pavartyti

Davido Abingdono knyga „Nestandartinė rinkodara“ kainuoja virš 90 litų knygynuose, 81,99 pigu.lt, 85,27 patogupirkti.lt arba 57,60 LTL jei pirksite iš „VŽ“. Angliškas knygos leidimas „Amazon“ kainuoja 18 dolerių – paskubėkite, jei bijote dolerio kurso kilimo.

David Meerman Scott „Naujosios rinkodaros ir viešųjų ryšių taisyklės“

Kai prieš porą mėnesių šią knygą pirkau „Vagos Knygų namuose“, jos viename didžiausių Vilniaus knygynų buvo vienas egzempliorius. Kuomet pasmalsavau, ar ši knyga labai populiari, tai knygyno darbuotoja pasakė, jog šios knygos vieną egzempliorių ir teatvežė. „Apie žurnalistiką visai knygų neleidžia ir tos tik vieną gaunam“ – toks buvo pardavėjos komentaras.

Ši knyga nėra apie žurnalistiką – ši knyga apie interneto forumų, socialinių tinklų, „Second Life“, interneto dienoraščių, podcastų panaudojimą marketinge.

Kai prieš nepilnus metus Philipas Kotleris „Vilone“ paprašė kelių šimtų Lietuvos marketingo specialistų pakelti rankas tuos, kurie turi savo blog’us, tai pakilo dvi rankos. Kai prieš mėnesį Deividas Talijūnas iš „Adnet“ ir Vytautas Vorobjovas iš „Interactive Marketing Partner“ Lietuvos Marketingo Asociacijos nariams pasakojo apie interneto dienoraščių pasaulį, tai susidariau įspūdį, jog marketingo žmonėms šis pasaulis vis dar yra „kažkur anapus“.

O tas pats senstelėjas marketingo guru P.Kotleris būdamas Vilniuje kalbėjo ne tik apie blog’us, bet ir apie „Second Life“, podcast’us ir kitas šiuolaikines bendravimo internete priemones.

„Verslo žinių“ išleista Davido Meermano Scotto knyga „Naujosios rinkodaros ir viešųjų ryšių taisyklės“ yra gan išsamus gidas pradedantiems apie skambiai pavadintų „naujųjų kanalų“ išnaudojimą marketinge. Knygoje pradedantiesiems išsamiai pasakojama, kaip interneto technologijos keičia pranešimų spaudai platinimą, kaip išnaudoti blog’us, podcast’us, kaip bandyti kurti virusinį marketingą, kaip per internetą pasiekti klientus tiesiogiai.

Manau, jog knyga yra labai gera ir naudinga mažai žinantiems ir tik pradedantiems domėtis internetinėmis informacijos skleidimo technologijomis. Knyga parašyta 2007 metų pabaigoje, todėl informacija nėra pasenusi – o taip jau gali būti dar po metų. Pagyrimas ir „Verslo žinių“ knygų leidybos skyriui, jog Lietuva yra viena iš pirmųjų 19 šalių, kuriose pirmiausia išleista ši knyga „neangliškai“.

Kaip paminėjo ir mano dienoraščio komentatorius, „Verslo žinių“ išleistos Petero Fisko „Rinkodaros genijaus“ vertimas tikrai buvo labai blogas. Už „Naujųjų rinkodaros ir viešųjų ryšių taisyklių“ vertimą galima pagirti – matyti, jog vertimas atliktas gerai įsigilinus į tematiką ir terminologiją. Aišku, nemažai naujadarų rėžia ausį – pvz. aš neiškarto supratau, jog „prenumeruojamoji transliacija“, pasirodo yra paprasčiausias podcast’as, bet čia greičiausiai tiesiog naujos sąvokos yra neįprastos ausiai. Tiesa, iki galo taip ir neišsiaiškinau, kas slypi po sąvoka „universalusis adresas“, bet pagal sakinių kontekstą, kuriuose buvo pavartota ši sąvoka, atrodo, jog tai yra paprasčiausias URL’as.

Davidas Meermanas Scottas, rašydamas apie „minties lyderius“ ir dienoraščių išnaudojimą viešųjų ryšių tikslais, pusantro puslapio skiria lietuviškajam marketingo cicinui Linui Šimoniui ir jo blog’ui www.pozicionavimas.lt. Tik iš šios knygos sužinojau, jog L.Šimonis rašo ir anglišką blogą – www.positioningstrategy.com (jame galima rasti knygos autoriaus komentarų).

Iš įdomesnių autoriaus minčių įstrigo tiksliai, mano nuomone, suformuluotas požiūris į optimizavimą paieškos sistemoms: „Sudėtingos ir neva labai svarbios SEO taisyklės yra sugalvotos konsultacinių kompanijų, kurioms šie mitai yra labai naudingi – iš tiesų, tai kurkite kokybišką turinį ir paieškos sistemos jus suras“. 100% tiesa, mano nuomone.

Perskaičiusiems knygą rekomenduoju autoriaus blogą – http://www.webinknow.com/ – jame galima rasti įdomių apibendrinančių idėjų ir keletą nemokamų e-book’ų.

„Verslo žinios“ nurodo, jog mažmeninė knygos kaina ne klubo nariams yra 79 litai, bet „Vagos“ knygyne ji kainavo daugiau nei devyniasdešimt, o iš „Patogu pirkti“ galite ją įsigyti už 86 LTL. Kaip visada, skaitantys angliškai iš „Amazon“ gali įsigyti versiją anglų kalba dvigubai pigiau.

P.S. „Verslo žinių“ knygų leidyklos URL’as tai totalus absurdas – http://wap.vz.lt/knygos2/. SEO čia nebepadės.