Simonas Bartkus | Blog

Didelės įmonės, kurios stengiasi bet kokia kaina aplenkti konkurentus, dažnai imasi naujų produktų ar paslaugų kurimo tik vardan viešųjų ryšių tikslų. Naujai kuriama ir parduodama prekė pristatoma per anksti (ekonominės naudos galima tikėtis tik po kelių metų) arba apskritai skirta tik priversti žiniasklaidą ir visuomenę apie tai kalbėti, nors iš anksto žinoma, jog to niekas nepriks (arba konkrečiau – sukūrimo kaštai bus didesni nei uždarbis iš pardavimų).

Keletas lietuviškų pavyzdžių:

– mano mėgstamas prekybos tinklas „IKI” parduoda ekologiškus popierinius maišelius, nors aišku, jog jų pardavimai bus labai maži, nes lietuvių sąmonė dar nepriprebdo mokėti daugiau už sumažintą taršą (ekologiškas maišelis kainuoja 80 centų, o kur kas praktiškesnis ir tvirtesnis plastikas – 30). Vardan dar tvirtesnės ekologiškos krypties – už kiekvienus 1000 nupirktų maišelių „IKI” pasodina po medį;

– „Elektromarkt” „Helios” prekybos centre atidarė prabangios buitinės technikos ir elektronikos saloną „Media City”, kuris teikia VIP aptarnavimo paslaugą – VIP klientai gali ateiti į saloną nors ir 3 val. nakties, iš anksto paskambinę. Vargu, ar tokia paslauga naudinga net ir labai turtingiems žmonėms. Negana to, toje parduotuvėje dar parduodamas vienas brangiausių televizorių pasaulyje.

Lenktynes vardan lenktynių galima vadinti ir Lietuvos mobilio ryšio operatorių lenktyniavimą. Tiesa, lenktyniauja iš jų tik du – „Tele 2” yra užėmusi akivaizdžią „followerio” poziciją ir paslaugas diegia atsilikdama net pora metų, kuomet lyderiai išedukuoja rinką ir paslauga gali būti komerciškai sėkminga iš karto.

Mobiliojo ryšio operatoriai aktyviai lenktyniauja duomenų perdavimo greičio srityje. Kažkada (2004 m. gegužę!) „Omnitel” pristatė 3G, kuris veikė tik Europos aikštėje ir buvo vieni pirmųjų Europoje, bet sugebėjo „sujungti Vilnių su Briuseliu”. Praėjusią savaitę „Bitė” „išvystė” rekordinį 7,2 mb/sek. greitį.

Operatoriai lenktyniauja daugiau tik viešųjų ryšių srityje kalbėdami apie „teorinį” ir paprastiems klientams nepasiekimą greitį.

Pasinaudojęs „Omnitel” akcija – pasiėmiau išbandyti „Omni Connect” paslaugą namuose (naujame name „Teo” niekaip neatveda savo „Zebro”, o be to pagaliau atsirado USB modemai šiem paslaugom – Mac’ai neturi PCMCI ir EXPRESS jungčių). Ir ką gi patyriau – nors „Omnitel” skelbia, jog 3G tinklas veikia 159 miestuose ir miesteliuose (jų Lietuvoje yra net tiek!), o jame galima pasiekti 3,6 Mbps greitį – turiu pastebėti, jog tokie sostinės rajonai kaip Pašilaičiai ar Lazdynai dar nenusipelnė garbės patekti į „159 miestelių” sąrašą.

Pašilaičiuose 3G ryšiu prisijungti įmanoma, bet jis trūkinėja kas kelias sekundes ir naršyti neįmanoma. Lazdynuose (8 aukšte) 3G ryšio apskritai modemas neranda – nors pro langą matau televizijos bokštą, krūvą Lazdynų daugiaaukščių, „Helios” dangoraižį, Gariūnų kaminus ir dar kelis objektus, kurie potencialiai būna mobilio ryšio antenų stovėjimo vietos.

Apibendrinant galima pasakyti, jog nors mobiliojo ryšio operatoriai kalba ir apie dvigubinamą 3G greitį, realiai mobiliojo ryšio vartotojai gali naudotis tik patikrintu EDGE ryšiu (kuris beje suteikia visiškai pakankamą greitį naršymui ir pašto skaitymui). O primenu – 3G pristatytas Lietuvoje jau daugiau nei prieš tris metus!

Bet kokiu atveju – paslaugų kūrimas viešųjų ryšių tikslais pasiteisina. Jau prieš kokius tris ar keturis metus „Bitė” ir „Omnitel” investavo milijonus į savo WAP portalų populiarinimą – dividendus valgo šiandien.

P.S. Užtat su kambarine antena Lazdynuose galima kokybiškai žiūrėti televiziją. Pašilaičiuose padėtis šiuo klausimu yra apgailėtina.

Interneto reitinguose melo daugiau nei visur. Išties – interneto projektų ir interneto reklamos specialistų Lietuvoje vargiai surinktume dešimt, todėl atsitiktinių ar logiškai apgalvotų mitų čia labai daug.

Kiekvieną savaitę tenka sutikti įvairių interneto „portalų” (dažniausiai siauros specializacijos), interneto katalogų ir kitokio plauko tinklalapių „komercijos direktorių”, „pardavimo vadovų” ir panašių skambių personų. Jiems nieko nereiškia švaistytis savokomis „mus lanko daugiau nei šimtas tūkstančių” arba „mūsų svetainę jau aplenkė virš milijono”.

Pradėjus gilintis į jų žarstomus skaičius dažnai paaiškėja, jog tas skaičius gautas iš „Hits” (kas iš tikrųjų reiškia serverio gautas užklausas) langelio „Webalizeryje” (tokia 2001 m. užlenkta bet vis dar aktyviai naudojama tinklalapio srauto analizavimo sistema), suskaičiavus puslapio atvertimus nuo svetainės atidarymo arba tiesiog naglai padauginus hey.lt sistemos rodomą skaičius iš kokio šimto.

Laimė, tikri ir paaiškinami reitingai vis įgauna didesnį autoritetą ir labai laukiu tos dienos, kai niekas nesikalbės su tais, kurie savo tinklalapio lankomumo nesugeba išsimatuoti su „Gemius Traffic”, „TNS Metrix” arba bent jau „stat24.lt” ar „Google Analytics”.

Nelaimė ta, jog išryškėjus dviems portalų statistikos rinkos lyderiams susiduriame su rezultatų skirtumais dėl metodologijų neatitikimo. O konfliktas tikrai gali būti didelis – pagal „TNS Metrix” www.one.lt yra vienu žingsniu priekyje negu www.delfi.lt. Tuo tarpu pagal anksčiau atsiradusį ir seniau naudojamą „Gemius Audience” – www.delfi.lt pasiekė 10% daugiau auditorijos nei www.one.lt

Lyderiams tokia situacija naudinga – jie abu save gali vadinti Nr.1 Lietuvoje.

Kodėl yra skirtingi rezultatai?

„Gemius Audience” metodologija paremta „slapukų”, anketų ir visuomenės apklausų sintezės metodu (galima kada ir detaliai tą metodoligiją išaiškinti). Pagal metodologiją, iš rezultatų eliminuojami jaunesni nei 14 metų vartotojų apsilankymai (iki 13 metų asmenys taip pat netraukiami į absoliučią daugumą tyrimų Lietuvoje) bei eliminuojami apsilankymai jungiantis ne iš Lietuvos (t.y. „Gemius” skelbia tik interneto vartotojų iš Lietuvos populiariausius puslapius).

Ar verta į reitingus įtraukti jaunesnius nei 13 metų asmenis? Mano manymu taip – jie taip pat generuoja puslapių atvertimus, turi savo naršymo įpročius ir yra neišvengiama interneto vartotojų auditorijos dalis. Vis jaunesni žmonės tampa aktyviais visuomenės dalyviais ir dėl tokių demografijos dėsnių tyrimų metodologijos taip pat turės keistis …

Tuo tarpu ar įtraukti vartotojus iš užsienio – tai jau metodologijos rengėjų pasirinkimo reikalas. Argumentų galime rasti už ir prieš.

Taigi – interneto reitingai rodo, jog Lietuvoje turime du „pačius lankomiausius” tinklalapius. Tiesa, tie du lyderiai kol kas nekonfrontuoja viešai tarpusavyje – tokiais atvejais dažnai pasitaiko, jog patys lyderiai būna aktyvūs tų reitingų, pagal kuriuos jie pirmauja, gynėjai.

Patys reitingai irgi nevykdo vienas prieš kitą nukreiptų kampanijų, kuris iš jų „teisingesnis”. Juolab, jog 5 iš 6 didžiausių lietuviškų tinklalapių dalyvauja abiejuose reitinguose.

Interneto portalų rinka Lietuvoje dar nėra tokia didelė, todėl didieji pakankamai gražiai būdami viršūnėje sutaria. Tuo tarpu žemesniuose interneto lygiuose tebekaraliauja anarchija, iš oro traukiami skaičiai ir „pardavimų vadovai”.

Anksčiau rašiau apie reitingų karus televizijų pasaulyje.