Apie elektroninį bilietą ir dar apie „operations”
Comments(8) Kažkada jau rašiau apie tai, jog vienas moderniojo pasaulio išradimų – didelis dėmesys „operations” tobulinimas – pas mus į tai kreipiama mažai dėmesio. Retai kada dedama pastangų dėl problemų sprendimo beigi dėl paprasto dalyko – geresnio „usability”.
Štai dabar dažnai aptarinėjamas Vilniuje įdiegtas „e-bilietas”. Tokia kortele, kuri jokios naudos neduoda – kontrolieriai neturi skaitytuvų, tai ji naudojama tik su … kasos aparato čekiu, kuris yra įrodymas, jog tu sumokėjai už viešojo transporto paslaugas.
Noriu pasidalinti su viena patirtimi, kurią „pasigavau” Osle – mieste, kuris turi _tikrai_ didelius kamščius. Į Oslą tenka skristi bent kartą per mėnesį, todėl ir jo sistema pradedu „virškinti” vis geriau.
Kelionė nuo oro uosto iki miesto centro taksi Osle kainuoja ~1000 litų. Jeigu tą faktą numesime, nes už verslo keliones moka kompanija, tai vistiek nėra geras sprendimas, kadangi pati kelionė trunka ~1,5 valandos ir dar tai yra žaidimas su ugnimi – gali bet kada pakliūti į kamščius.
Tam norvegai rado sprendimą – prieš keletą metų buvo pastatytas traukinys, kuris 210 km/h (čia nėra kažkas tokio – Stokholmo traukinys iš oro uosto lekia 300-350 km/h) greičiu nuveža iki senamiesčio per 19 minučių. Be jokios abejonės, traukinio sėkmės priežasčių ieškoti toli nereikia: greitas transportas, dažnas kelionės intervalas (kas 10 minučių), punktualumas (96%), dar pridėti galima saugumą ir ekologiją.
Aišku, prisideda ir kaina – standartinis bilietas iš oro uosto į centrinę geležinkelio stotį kainuoja 170 kronų, kas yra 85 litai – su taksi kaina negali ir lygint.
Bet dabar šiek tiek ne apie tai – šiek tiek apie „e-bilietą”, kurį šiemet sukūrė „Flytoget” traukinys. „E-bilietas” tiksliau atitinka šūkį – „Travel without a ticket”. Principas toks – eidamas per įėjimo vartus, brūkšteli ne bilietu, o tiesiog savo kreditine kortele (gal ir „Visa Electron” tinka – nebandžiau). Vartai atsidaro ir eini į traukinį. Išlipdamas taip pat brūkšteli kortele (jeigu pamiršti – užskaito kaip kelionę iki galutines stoties, bet didelės esmės nepakeičia – 30 kronų skirtumas). Kaip tikrina kontrolieriai (iš tikrųjų, tai jų ten nelabai ir būna, bet jeigu būtų) – užtektų pasakyti savo pavardę ir jie savo delninuke mato, ar esi sumokėjęs.
Reikia sąskaitos faktūros už kelionę? Paprasta. Įvedi internete bet kada savo kortelės numerį ir matai visas keliones bei kiekvienai iš jų ar visoms kartu gali atsispausdinti sąskaitą.
Be kitą ko, su „e-bilietu” pigiau – kelionė mano maršrutu sutaupo 20 NOK, kas yra apie 10 LT.
Aišku, Vilniaus troleibusams ši idėja labai daug investicijų pareikalautų, bet iš esmės, tai tik pavyzdys principo, kaip galima procesus padaryti labai „simple”.
Atspėkite, kiek žmonių perka popierinius bilietus? Na, statistikos nežinau, bet faktas, jog stotyje, iš kurios kasdien keliauja apie 13 tūkst. žmonių, bilietus pardavinėja _viena_ pardavėja ir dirba _viena_ kasa. Tiesa, dar yra grynus pinigus priimantys automatai, kurie spausdina bilietus – ne visi likę keliauja atidarydami visas duris kortelės brūkštelėjimu.
Galima tik atspėti, kiek norvegai sutaupė išlaidų darbo jėgai – pas juos ji yra labai brangi. Paprastumas vartoti, lengva pirkti – vienas iš pagrindinių raktų į sėkmingą pardavimą. Pas mus dažnai tokiose situacijose pasitenkinama „uždėtu pliusu”, jog „taip, ši paslauga pas mus veikia” ir paskui sekančiais lozungais „niekas kažkodėl šia paslauga nesinaudoja”.
Prie to pačio – kelionė iš Vilniaus ir Kauną traukiniu vis dar trunka valandą ir dvidešimt minučių – kažin, ar daug pagreitėjo nuo tarpukario laikų?
