Simonas Bartkus | Blog

Praėjus porai savaičių po prekybos centro „Panorama” atidarymo, paslapties šydą nuo statybų Ozo gatvėje nuėme investuotojai į „Ozo” prekybos centrą. Jau daugiau nei metus vyksta statybos šalia „Vichy” pramogų parko ir „Siemens” arenos, bet apie prekybos centro koncepciją ir „tempiančius” nuomininkus kalbų nebuvo.

Atėjus stagnacijai, net spėjo pasigirsti kalbų, jog prekybos centro statybos gali būti išaldytos – rasti nuomininkų tokiu laiku gali būti sunkoka. Bet – pilnai išnuomotas prekybos centras „Panorama” parodė, jog įmanoma rasti nuomininkų. Bankams užsukus paskolų kranelį, o mažmeninės prekybos centrams piešiant nekokią perspektyvą, sutartys su nuomininkais yra pagrindinis variklis leidžiantis garantuoti statybų finansavimą – bankams tikrai nebepakanka statomų prekybos centro sienų kaip užstato.

Pasigirdusios žinios iš projekto vystytojo lūpų – įdomios. Paskelbta, jog 2009 m. pavasarį planuojamame atidaryti prekybos centre jau yra išnuomota 90% ploto. Jeigu tai teisybė  – tikrai džiuginantis rezultatas. Bet tai gali būti savotiškas viešųjų ryšių triukas, siekiant paraginti dvejojančius ir nuraminti investuotojus.

Įdomybės ir nuomininkų sąraše. Pirmiausia, tarp nuomininkų nebus nei „Maximos”, nei „Rimi”, nei „IKI”, nei „Norfos”. Maisto ir plataus vartojimo prekių (o jis būna vienas iš traukos centrų ir „traffic builder) vietą užims dar nematytas suomių prekybos centras „Prisma”. „Oze” įsikurs pirmasis „Prisma” prekybos centras Lietuvoje, o „Prisma” skelbia jau radusi antrą vietą Vilniuje – 2010 m. pavasarį „Prisma” turėtų įsikurti „Olinda” prekybos centre Pašilaičių mikrorajone.

Ar „Prisma” yra pajėgus įeiti į tikrai pripildytą ir konkurencingą mažmeninių tinklų rinką? Jiems bus labai sunku – klausimas, ar jie yra pajėgūs. „Prisma” šiuo metu valdo penkis prekybos centrus Taline, o vieną yra atidariusi „Domina” prekybos centre Rygoje. Reikia suprasti, kad turint vos kelis prekybos centrus šalyje, operavimo kaštai bus konkunrencingi su išplėstų tinklų. Derėtis su tiekėjais taip pat bus labai sunku – daugelis FMCG prekių ženklų yra „monopolizuoti”.

Projekto operatorius pranešė, jog prekybos centras nėra sudarės nė vienos sutarties su „Aprangos” ir „Baltika” grupėmis dėl jų valdomų prekės ženklų parduotuvių. „Aprangai” priklauso „Zara”, „Bershka”, „Stradivarius”, „MEXX”, „City”, „Mango”, „Pull And Bear”, „Energy”, „Tom Tailor” ir dar krūva kitų. „Baltika” grupei priklauso „Monton”, „Baltman”, „Ivo Nikkolo” ir „Mosaic”.

Iš didesnių prekybos centrų, kuriuose Vilniuje nėra „Aprangos” grupės įmonių, žinau tris – „Flagman”, VCUP ir „Gedimino 9”. Pirmieji du savo plotus buvo priversti užkamšyti bet kuo, o trečiasis ir dabar stovi pustuštis. Šitoje vietoje vėl bus sunku.

„Tempiančiu” drabužių prekybos centru turėtų tapti dar vienas naujokas Lietuvos rinkoje – vokiečių „Peek & Cloppenburg”. Nesu nei buvęs nei pirkęs šio ženklo parduotuvėse, bet tai, atrodo, yra didelis drabužių mažmeninės prekybos tinklas, parduodantis įvairių prekės ženklų drabužius žemomesnėmis kainomis. Jis planuoja užimti 4 tūkst. kvadartinių metrų plotą – tikrai daug, kaip drabužių parduotuvei. Prekybos centras yra įsitvirtinęs vidurio Europoje, o į Baltijos šalis yra įžengęs su viena parduotuve Rygoje.

Savo ruožtu prekybos centro vystytojai pranešė, jog „Oze” bus „New Yorker”, „Douglas”, „Esprit”, „Sepala”, „Reserved”, „United Colors of Benetton”. Operatorių „spykeriai” traukos tašku dar vadina buitinės technikos parduotuvę „Topo Centras”.

Prekybos centre taip pat įsikurs kino centras „Forum Cinemas” – apie tai jau rašiau balandį. Kino centre bus 7 kino salės – mažesnis už to paties operatoriaus centrus „Akropolis” ir „Vingis”, analogiško dydžio kaip „Forum Cinemas Kaune”. Tai bus trečias „Forum Cinemas” kino centras Vilniuje – be to, jis įsikurs už kelių šimtų metrų nuo „Forum Cinemas Akropolis”. Nemanau, kad tik vieno operatoriaus Vilniuje buvimas įtakoja bilietų kainų lygį, tačiau įtakoja repertuarą – pastaruoju metu kai kurie kino filmai nerodomi „Forum Cinemas”, o rodomi tik kituose kino teatruose, todėl kitų operatorių nebuvimas Vilniuje atima žiūrovui galimybę pamatyti keletą filmų.

Išvados? Džiugu, kad „Ozas” į Lietuvą atves naujienų. Bet, asmeniškai turiu abejonių, ar „Prisma” ir „Peek&Cloppenburg” bus pakankamai stiprios traukos viršūnės. Prie „tempiančių” prekybos centrų paprastai šliejasi ir kitos parduotuvės. Paskelbtas nuomininkų sąrašas ir vedančiųjų parduotuvių pavadinimai nurodo, kad tai turėtų būti prekybos centras, orientuotas į žemesnį-vidutinį pirkėją. Iš principo, prekybos centro koncepcija turėtų būti panaši kaip „Akropolio”, tačiau, atrodo, persidengiančių nuomininkų šiuose dviejuose vienas nuo kito per puskilometrį nutolusiuose prekybos centruose nebus daug. „Forum Cinemas”, „Douglas”, „Esprit”, „United Colors of Beneton” – vos keli šiandien žinomi vardai, kurie bus tiek „Akropolyje”, tiek „Oze”.

Sėkmės, bet kokiu atveju. Įvairovė yra penkis kartus geriau už stagnaciją.

Pamąstymus straipsnio pavadinime užduotu klausimu dar kartą paskatino padaryti gausiai reklamuojamas projektas „Tadas Blinda: Pradžia”. Didžiausią įspūdį man paliko kino teatruose iš tikros kino juostos rodomas įspūdingas filmo traileris. Įspūdingas stilistika ir vaizdo kokybe, tiesa, keliantis abejonių dėl tematikos – labai jau ne panašu į „Tadą Blindą”, kuriame vaidino Vytautas Tomkus. Filmo kūrėjai ragina piliečius paremti filmo kūrimą siunčiant SMS žinutes.

Holivude visa sistema atidirbta. Prodiuseris nusiperka scenarijų, prisimėto pagrindinius komandos narius ir sudaro biudžetą. Tada vyksta kelionė pas didžiąsias kino studijas ir jeigu prodiuseris įtikina, jog investavus 60 milijonų dolerių pavyks uždirbti 150 milijonų – darbas prasideda.

Lietuvoje – kitaip. Pagrindinis kino finansavimo šaltinis yra valstybės lėšos. Kinui skiriamas kapšelis kartas nuo karto padidinamas, bet vistiek yra juokingai mažas. Bet didesnė problema yra schema, pagal kurią skirstomos lėšos kino projektams.

Kino finansavimo taisyklės yra neefektyvios – tai akivaizdu. Prodiuseriai ir režisieriai dažnai negauna lėšų reikalingų filmo kūrimui, bet gavę finansavimą kartas nuo karto įgyvendinami beviltiški projektai.

Įdomią ir gana racionalią kino rėmimo schemą buvo pasiūlęs AXX festivalio organizatorius Mindaugas Vosylius. Pagal šią schemą pagrindinis kino vertintojas yra žiūrovas, o valstybė primoka kūrėjui už kiekvieną filmą pažiūrėjusį žiūrovą, kiekvieną parduotą DVD. Tokiu būdu, prodiuseriai turi surasti patys finansavimo šaltinį, bet pagal planuojamą žiūrovų srautą gali planuoti filmo pajamas.

Berods Skirmantas Valiulis buvo pasiūlęs kitą variantą – filmo kūrėjas ima paskolą ir rizikuoja savo lėšomis imdamąsis filmo kūrimo. Ir tik pamačiusi rezultatą, už valstybės pinigų skirstymą atsakinga komisija paskirsto paramą. Variantas įdomus, bet viena blogybė gan akivaizdi ir galinti turėti įtakos – geri kūrėjai, turintys gerų idėjų gali pabijoti rizikuoti. Bet, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

Pagal filmų kiekį, šiuos metus galima vadinti pagyvėjimo metais. Kino teatrų repertuare pasirodys 5 Lietuvoje sukurti filmai. Įdomu tai, jog šiemet atsirado privataus kapitalo investicijų į filmo kūrimą. Pirmiausia tai, metų pradžioje rodytas filmas „Nereikalingi žmonės”, o prieš Kalėdas turėtų pasirodyti taip pat už privačias lėšas susukta komedija „5 dienų avantiūra”.

Kai yra matomas verslas, kur galima uždirbti, investuotojų visada atsiras. Ar įmanoma iš kino filmo statymo uždirbti?

Pirmiausia paskaičiuokime galimas pajamas. Daugiausiai uždirbusio lietuviško filmo rekordas šiuo metu priklauso Algimanto Puipos dramai „Nuodėmės užkalbėjimas”. Šis filmas kino teatruose surinko 686 tūkst. litų. Tikruoju kino teatrų potencialu galime laikyti absoliučiai populiariausio Lietuvoje rodyto filmo pajamas – „Simpsonų filmas” surinko 2,25 mln. litų. Apie pusę už kino bilietus surinktų pajamų atitenka kino teatrui, todėl kūrėjui ir platintojui tenka tenkintis likusia puse.

Kitas pajamų šaltinis – DVD pardavimai. Ši rinka iki prasidėjusios stagnacijos buvo labai sparčiai auganti, bet didelių pajamų šitoje vietoje kol kas nėra – maksimalūs tiražai yra ~20 tūkst. vienetų, nuo kurių autoriui lieka keli litai.

Svarbus pajamų šaltinis yra rėmėjų lėšos, mainais į netiesioginę reklamą ir produktų „placement’ą” filme. Lietuvoje ši niša menkai išnaudota ir iš jos galima neblogai uždirbti: be surenkamos auditorijos svarbus ir psichologinis efektas – jūsų produktas pasirodo filme! Lietuvoje šią madą realiai išnaudoti pradėjo tik „Nekviesta meilė” – herojai gerdavo „Švyturio” alų, uždraudus tokį produkto rodymą herojai perėjo prie „Battery” energetinio gėrimo ir „Vichy” vandens. Praėjusį sezoną visi herojai važinėjo „Fiat” automobiliais, o šį sezoną persėdo už „Nissan” vairo.

Kadangi kino filmų sukuriama nedaug, aktyviai dirbant už plotus žiniasklaidoje filmo reklamai realiai nereikia mokėti – tiek televizija, tiek radijas, tiek žurnalas ir interneto portalas tikrai sutiks tapti „informaciniu rėmėju” ir, galbūt, net sutiks, kad porą sekundžių dar parduotumėte komerciniam partneriui („Filmą pristato …”).

Kiek kainuoja filmo kūrimas? Čia jau „depends on”. Realiai vidutinišką filmą (ne istorinį, fantastinį ar spec. efektų) galima susukti už 1,5 – 2 mln. litų – paprastą, bet kokybišką. Pilnametražis kinas vis dar yra įdomi egzotika, dėl to galima nemokamai sutarti dėl lokacijų, sutarti dėl kitų smulkenų. Aktoriai už darbą kine taip pat sąlyginai nesibrangina – net ir garsiems aktoriams pasirodymas kino filme lietuviško kino sausros metu yra geras įrašas jų biografijoje.

Bet kokiu atveju, lietuviško kino komerciškėjimas yra labai geras žingsnis ir tai yra vienintelis normalus kelias, kuriuo lietuviškas kinas gali eiti. Ilgai valstybinis finansavimas buvęs iškreipė kino kūrimą – natūralu, jog „kas pingus moka, tas muziką užsako”. Kūrėjams žiūrovai tapo beveik nesvarbūs, nes jų sėkmė priklauso nuo gaunamo finansavimo iš valstybės.

Šiuo metu Lietuvos kino teatruose sukamas filmas „Perpetuum Mobile” yra beviltiško, niekam nereikalingo kino pavyzdys. Man gaila tų Lietuvos žurnalistų, kurie dar skiria šiam filmui dėmesį – akivaizdu, kad rašantys apie šį filmą žurnalistai to filmo nematė. Gaila ir kelių aktorių, kurie neaišku ką veikia tokiam beviltiškam kine. Šį filmą galima žiūrėti tik kaip 90 minučių lietuviško kino beviltiškumo išraišką. Jeigu eksperimento vardan nueisite į šį filmą, tai siūlau pasiimti knygą – sugebėsite perskaityti po puslapį, kol herojus nueis nuo vieno tilto galo iki kito, kol laivas perplauks iš kairės ekrano pusės į dešinę (čia noras ištempti iki pilno metro?). Klausimas kitas – kodėl tokiam projektui buvo skirti valstybės pinigai? Akivaizdu, kad galvota ne apie žiūrovą, o kažkokiu būdu pavergti komisiją, kuri skirsto pinigus.

Komercinio kino projektai, tokie kaip „AXX” ar „Nereikalingi žmonės” nebuvo patys geriausi meniniu požiūriu darbai. Tačiau – jie parodė, kur reikia eiti. Jie rodo kryptį, kuria kryptimi reikia eiti, kad pasiektum žiūrovą. Kino žiūrovas nėra bukas, todėl tarp vertingą menine prasme kiną ir žiūrovišką kiną galima sulieti viename filme. Jeigu nepavyksta – pataikaukite žiūrovui. Žiūrovo šiandien lietuviškam kinui trūksta labiau.

Su kolegomis prieš kelis metus išvystytą idėją-pusiau pokštą statyti filmą apie krepšinį su Rolandu Kazlu pagrindiniame vaidmenyje, vis dar atiduodam už dyką. Net nusipirksiu penkis bilietus į seansą ir kelis DVD.