Simonas Bartkus | Blog

Pamąstymus straipsnio pavadinime užduotu klausimu dar kartą paskatino padaryti gausiai reklamuojamas projektas „Tadas Blinda: Pradžia”. Didžiausią įspūdį man paliko kino teatruose iš tikros kino juostos rodomas įspūdingas filmo traileris. Įspūdingas stilistika ir vaizdo kokybe, tiesa, keliantis abejonių dėl tematikos – labai jau ne panašu į „Tadą Blindą”, kuriame vaidino Vytautas Tomkus. Filmo kūrėjai ragina piliečius paremti filmo kūrimą siunčiant SMS žinutes.

Holivude visa sistema atidirbta. Prodiuseris nusiperka scenarijų, prisimėto pagrindinius komandos narius ir sudaro biudžetą. Tada vyksta kelionė pas didžiąsias kino studijas ir jeigu prodiuseris įtikina, jog investavus 60 milijonų dolerių pavyks uždirbti 150 milijonų – darbas prasideda.

Lietuvoje – kitaip. Pagrindinis kino finansavimo šaltinis yra valstybės lėšos. Kinui skiriamas kapšelis kartas nuo karto padidinamas, bet vistiek yra juokingai mažas. Bet didesnė problema yra schema, pagal kurią skirstomos lėšos kino projektams.

Kino finansavimo taisyklės yra neefektyvios – tai akivaizdu. Prodiuseriai ir režisieriai dažnai negauna lėšų reikalingų filmo kūrimui, bet gavę finansavimą kartas nuo karto įgyvendinami beviltiški projektai.

Įdomią ir gana racionalią kino rėmimo schemą buvo pasiūlęs AXX festivalio organizatorius Mindaugas Vosylius. Pagal šią schemą pagrindinis kino vertintojas yra žiūrovas, o valstybė primoka kūrėjui už kiekvieną filmą pažiūrėjusį žiūrovą, kiekvieną parduotą DVD. Tokiu būdu, prodiuseriai turi surasti patys finansavimo šaltinį, bet pagal planuojamą žiūrovų srautą gali planuoti filmo pajamas.

Berods Skirmantas Valiulis buvo pasiūlęs kitą variantą – filmo kūrėjas ima paskolą ir rizikuoja savo lėšomis imdamąsis filmo kūrimo. Ir tik pamačiusi rezultatą, už valstybės pinigų skirstymą atsakinga komisija paskirsto paramą. Variantas įdomus, bet viena blogybė gan akivaizdi ir galinti turėti įtakos – geri kūrėjai, turintys gerų idėjų gali pabijoti rizikuoti. Bet, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

Pagal filmų kiekį, šiuos metus galima vadinti pagyvėjimo metais. Kino teatrų repertuare pasirodys 5 Lietuvoje sukurti filmai. Įdomu tai, jog šiemet atsirado privataus kapitalo investicijų į filmo kūrimą. Pirmiausia tai, metų pradžioje rodytas filmas „Nereikalingi žmonės”, o prieš Kalėdas turėtų pasirodyti taip pat už privačias lėšas susukta komedija „5 dienų avantiūra”.

Kai yra matomas verslas, kur galima uždirbti, investuotojų visada atsiras. Ar įmanoma iš kino filmo statymo uždirbti?

Pirmiausia paskaičiuokime galimas pajamas. Daugiausiai uždirbusio lietuviško filmo rekordas šiuo metu priklauso Algimanto Puipos dramai „Nuodėmės užkalbėjimas”. Šis filmas kino teatruose surinko 686 tūkst. litų. Tikruoju kino teatrų potencialu galime laikyti absoliučiai populiariausio Lietuvoje rodyto filmo pajamas – „Simpsonų filmas” surinko 2,25 mln. litų. Apie pusę už kino bilietus surinktų pajamų atitenka kino teatrui, todėl kūrėjui ir platintojui tenka tenkintis likusia puse.

Kitas pajamų šaltinis – DVD pardavimai. Ši rinka iki prasidėjusios stagnacijos buvo labai sparčiai auganti, bet didelių pajamų šitoje vietoje kol kas nėra – maksimalūs tiražai yra ~20 tūkst. vienetų, nuo kurių autoriui lieka keli litai.

Svarbus pajamų šaltinis yra rėmėjų lėšos, mainais į netiesioginę reklamą ir produktų „placement’ą” filme. Lietuvoje ši niša menkai išnaudota ir iš jos galima neblogai uždirbti: be surenkamos auditorijos svarbus ir psichologinis efektas – jūsų produktas pasirodo filme! Lietuvoje šią madą realiai išnaudoti pradėjo tik „Nekviesta meilė” – herojai gerdavo „Švyturio” alų, uždraudus tokį produkto rodymą herojai perėjo prie „Battery” energetinio gėrimo ir „Vichy” vandens. Praėjusį sezoną visi herojai važinėjo „Fiat” automobiliais, o šį sezoną persėdo už „Nissan” vairo.

Kadangi kino filmų sukuriama nedaug, aktyviai dirbant už plotus žiniasklaidoje filmo reklamai realiai nereikia mokėti – tiek televizija, tiek radijas, tiek žurnalas ir interneto portalas tikrai sutiks tapti „informaciniu rėmėju” ir, galbūt, net sutiks, kad porą sekundžių dar parduotumėte komerciniam partneriui („Filmą pristato …”).

Kiek kainuoja filmo kūrimas? Čia jau „depends on”. Realiai vidutinišką filmą (ne istorinį, fantastinį ar spec. efektų) galima susukti už 1,5 – 2 mln. litų – paprastą, bet kokybišką. Pilnametražis kinas vis dar yra įdomi egzotika, dėl to galima nemokamai sutarti dėl lokacijų, sutarti dėl kitų smulkenų. Aktoriai už darbą kine taip pat sąlyginai nesibrangina – net ir garsiems aktoriams pasirodymas kino filme lietuviško kino sausros metu yra geras įrašas jų biografijoje.

Bet kokiu atveju, lietuviško kino komerciškėjimas yra labai geras žingsnis ir tai yra vienintelis normalus kelias, kuriuo lietuviškas kinas gali eiti. Ilgai valstybinis finansavimas buvęs iškreipė kino kūrimą – natūralu, jog „kas pingus moka, tas muziką užsako”. Kūrėjams žiūrovai tapo beveik nesvarbūs, nes jų sėkmė priklauso nuo gaunamo finansavimo iš valstybės.

Šiuo metu Lietuvos kino teatruose sukamas filmas „Perpetuum Mobile” yra beviltiško, niekam nereikalingo kino pavyzdys. Man gaila tų Lietuvos žurnalistų, kurie dar skiria šiam filmui dėmesį – akivaizdu, kad rašantys apie šį filmą žurnalistai to filmo nematė. Gaila ir kelių aktorių, kurie neaišku ką veikia tokiam beviltiškam kine. Šį filmą galima žiūrėti tik kaip 90 minučių lietuviško kino beviltiškumo išraišką. Jeigu eksperimento vardan nueisite į šį filmą, tai siūlau pasiimti knygą – sugebėsite perskaityti po puslapį, kol herojus nueis nuo vieno tilto galo iki kito, kol laivas perplauks iš kairės ekrano pusės į dešinę (čia noras ištempti iki pilno metro?). Klausimas kitas – kodėl tokiam projektui buvo skirti valstybės pinigai? Akivaizdu, kad galvota ne apie žiūrovą, o kažkokiu būdu pavergti komisiją, kuri skirsto pinigus.

Komercinio kino projektai, tokie kaip „AXX” ar „Nereikalingi žmonės” nebuvo patys geriausi meniniu požiūriu darbai. Tačiau – jie parodė, kur reikia eiti. Jie rodo kryptį, kuria kryptimi reikia eiti, kad pasiektum žiūrovą. Kino žiūrovas nėra bukas, todėl tarp vertingą menine prasme kiną ir žiūrovišką kiną galima sulieti viename filme. Jeigu nepavyksta – pataikaukite žiūrovui. Žiūrovo šiandien lietuviškam kinui trūksta labiau.

Su kolegomis prieš kelis metus išvystytą idėją-pusiau pokštą statyti filmą apie krepšinį su Rolandu Kazlu pagrindiniame vaidmenyje, vis dar atiduodam už dyką. Net nusipirksiu penkis bilietus į seansą ir kelis DVD.