Lietuvių literatūros programa mokyklose bukina tautą
Comments(99) temos: lietuva
Vakar įvyko tradicinis Lietuvos Marketingo Asociacijos metinis suvažiavimas, kurio viena iš dalių – Algio Ramanausko-Greitai pasamprotavimai apie tautinį lietuvių mentalitetą. A.Greitai savo pasakojime palietė man jau seniai kliūnančią mūsų švietimo sistemos esminę problemą – diegiamą požiūrį į lietuvių literatūrą ir jos sureikšminimą. A.Ramanauskas-Greitai ne vieną kartą jau yra apie tai kalbėjęs.
Pagrindiniai literatūros programos akcentai – Žemaitė, Jonas Biliūnas, Ieva Simonaitytė, Antanas Vienuolis. Aš manau, jog šių rašytojų kūryba yra apgailėtino lygio ir neturinti jokios vertės. Tačiau lietuvių literatūra yra bene daugiausia akademinių valandų 8-12 klasėse gaunanti mokslo rūšis. Jos metu moksleiviai yra priversti nagrinėti, analizuoti kūrinius, kurie yra tragiški.
Nei Žemaitė, nei Jonas Biliūnas, nei Ieva Simonaitytė nėra kalti dėl to – jie yra rašytojai, kurie rašė taip, kaip sugebėjo. Pilnai tikiu, jog jie yra geriausi ką lietuvių literatūra tuo metu turėjo. Žudikiška yra lietuvos literatūros diegimo moksleiviams sistema, kurios tikslas yra melstis pasauliniame kontekste niekiniams lietuvių literatūros kūriniams, pasaulinę literatūrą nustumiant į penktą planą ir neatsižvelgiama į pasaulinį kontekstą.
Ne vieną kartą savo draugams esu sakęs, jog, mano supratimu, pirmąja Lietuvos blogere reikėtų laikyti Žemaitę. Šį rašytoja rašė taip, kaip šiandien rašo daugelis tinklaraštininkų: „ką matau, kaip gyvenu, tą ir rašau”. „Marti”, „Petras Kurmelis” ir kiti jos tekstai yra ne daugiau negu eilinio tinklarašininko užrašai apie nieką. Sorry, bet šiandieninė tinklaraštija kasdien sugeneruoja tris kart geresnių tekstų nei Žemaitės apsakymai.
Lietuvių literatūros programa mokyklose nevertas tam tikrų rašytojų aukštinimas prasiveržia ir plačiau – visiškai nesuprantama, už kokius nupelnus Žemaitės portretas buvo spausdinamas ant vieno lito banknotų. Ačiūdie, juos jau pakeitė monetos ir taip ne visai teisingu būdu neteisybė išsisprendė.
Jono Biliūno apsakyme „Kliudžiau” prasmės yra tris kartus mažiau negu Žvagulio dainoje „Alaus danguje nėra”. Problema slypi tame, jog mokiniai yra verčiami aštuonias akademines valandas analizuoti, interpretuoti nevykusį 20 eilučių tekstą, jame ieškoti simbolių, prasmės ir sąsajų su asmeniniu gyvenimu.
Problema ne tik turinio kokybėje, tiek sistemoje, kokį požiūrį verčiami demonstruoti moksleiviai. „Aukštųjų materijų” yra bandoma ieškoti buitinės erotikos kūriniuose, išgalvotų veikėjų nykiuose gyvenimo aprašymuose arba sudvasinti bandoma tokį žiaurų procesą kaip savižudybę. Dalį romanų galima leisti „kišeninio” formato ir pardavinėti knygynuose stoveliuose prie kasų po 7 litus su „Svajonių romanų” serija.
Būkim „biedni, bet teisingi”: iki XX a. pradžios Lietuva neturi savo literatūros. NETURI. Todėl negaiškime laiko domėtis tuo, ko realiai nėra. Be jokios abejonės, juodosios skylės egzistavimas mūsų literatūroje turi objektyvias priežastis.
Man asmeniškai (manau ir visiems) labai apmaudu, jog turtingiausiais istorijoje laikais, 19 amžiuje, kai visas pasaulis išradinėjo, modernėjo, darė didžiausią istorijoje progresą, mes buvome nutautinami prispausti valstiečiai.
Mūsų tautos istorijoje yra įvairių tarpsnių, kuriuos turime gerbti ir priimti tokius, kokie jie yra. Jeigu nukentėjome vienu ar kitu tarpsniu, mokėkime sąžiningai į tai pažiūrėti: Žemaitės kūrinių turinys yra įdomus tik kaip tiesioginė kronika žmogaus, kuris gyveno suėtingu laiku. Lygiai kaip įdomu skaityti „twitterinimus” iš įdomaus įvykio vietos.
Algis Ramanauskas-Greitai iškėlė kitą hipotezę: sovietų valdininkai apgalvotai sudarė tokią lietuvių literatūros programą – tam, kad pademonstruotų, jog jie leidžia puoselėti lietuviams savo tautiškumą, o realiai siekė tautos bukinimo ir žemdirbio mentaliteto puosėljimo. Tačiau – jau 19 metų esame nepriklausomi, o literatūros programa nepasikeitė.
Literatūros vadovėliuose vis dar dievinama tokia poetė kaip Salomėja Nėris. S. Nėries eilėraščių kokybė yra tokia pat kaip Radžio dainų tekstų: galite laisvalaikiu pažiūrėti, kaip jos skamba jos eilėraščiai. Tačiau, vidurinės mokyklos programoje S.Nėriai valandų yra skiriama daugiau negu Vonegutui, Hemingvėjui, Tvenui, Dostojevskiui ir Balzakui kartu sudėjus.
Lietuvos literatūros užuomazgos matomos tik tarpukariu, kada rašė tokie rašytojai kaip Balys Sruoga, Kazys Binkis, keturvėjininkai. Jų sukurti kūriniai įsipaišo į pasaulinį kontekstą, yra pakankamai modernūs. Šių kūrėjų sukurti darbai gali būti laikomi labai perspektyviais lietuvių literatūrai darbais – deja, perspektyva nepavirto į nieką: vėl ta nelemta okupacija.
Galima diskutuoti, kokią realią lietuvių literatūros mokymo programa įtaką daro lietuvių tautą šiandien, tačiau įtaka matoma akivaizdžiai. Pradėkime nuo tokio paprasto dalyko, kaip paauglių baidymas nuo literatūros – jeigu esi verčiamas vasaros atostogas skirti beprasmio „Viliaus Karaliaus” ir „Aukštujų Šimonių likimo” teksto skanavimui, tai tikrai atrodo, jog visa literatūra yra tokia. Kitas dalykas, jeigu tave ugdo Salomėjos Neries eilėraščiai, tai tavo mėgstamiausias atlikėjas bus grupė „Yva” – nes mėgstama yra tai, kas artima ir pažįstama, ar ne? Galų gale, laiko gaišimas simbolikos ir prasmės paieškos tekste, kuriame to nėra, o jei atsirado, tai tik rašytojui netyčia. Bingelis lietuvišką „popsą” įdomiau interpretuoja.
Šitą klausimą reikia spręsti nedelsiant. Neturime teisės kritikuoti, jog „Kelias į Žvaigždes X” bukina jaunuomenę, kai tai oficialiai daroma mokykloje per pamokas.
Galite sekti šio įrašo komentarus per RSS.
99 komentarai
Leave a reply
Įdomus pamąstymas. Prisiminęs mokyklą, kurią ne taip jau ir seniai užbaigiau, turiu pasakyti, kad tai tiesa. Asmeniškai pats apvalų nulį kūrinių perskaičiau 11-12 klasėje, visus atsiskaitymus iš kūrinių parašydavau jų neskaitęs, užtekdavo šabloninius atsakymus, kurie jau nuo seno į galvą įkalti būdavo panaudoti ir vuolia. Vargu ar tai ką nors gero pasako apie tuos kūrinius. Sutinku, kad dėmesys skiriamas turėtų būti kaip įmanoma vertingesniems kūriniams, neatsižvelgiant į kur ir kada jie buvo parašyti.
Labiausiai man nepatikdavo beprasmiškas kūrinių mokymasis mintinai ir deklamavimas…
Pritariu. Turėjau tokį jausmą, bet nepatogu buvo garsiai sakyti. :-) Yra drąsesnių žmonių ….
Kūrinių mokymasis mintinai nėra beprasmis – lavina atmintį.
griežtai čia… iš pradžių kilo pasipiktinimas – bet juk tai „istorija”, „mūsų pagrindas” etc. gal todėl, kad ta literatūra mokykloje taip ir buvo pristatyta – be analizės, kaip ji atrodo pasauliniame kontekste.
bet iš principo sutinku su autoriumi. supažindinti reikia, tačiau ne versti kalti atmintinai. ir daugiau pasaulinės literatūros.
Nesu tikras, kiek čia Simo, o kiek Algučio minčių, bet šis įrašas tiesiai ten kur reikia:)
O aš galvojau, kad čia tik aš vienas nemačiau prasmės tuos dalykus skaityt.
Stipriai čia stipriai. Bet teisingai.
dėl Žemaitės galima sutikti, tačiau nereiktų perlenkti lazdos ir pradėti gretinti Biliūną su Žvaguliu ar Nėrį su Radžiu. dabartinių dainų tekstų autoriams iki Nėries kaip iki mėnulio pesčiomis. be to, kam arčiau keturiasdešimt, tas žino, kaip skamba Nėris, kai ją groja „Hiperbolė” :)
Nu tai jo… O Romeo su Džiuljeta – kaip šiuolaikiniai emo.
O aš prisimenu jog Salomėjos Neries tėtis prūde augino karpius, o patvinus šalimais esančiai upei jie išplaukė(ar kažkas pan). To aš per literatūros pamokas mokiaus. Turiu sutikti jog literatūrai ištikro skiriama daug akademinių valandų, bet mažai dėmesio skiriama pasaulinei literatūrai, klasikai ir populiariajai literatūrai. Pamokos turėtų sudominti skaityti, bet mane kaip tik atstūmė. Po mokyklos praėjus tik 3 metams sugebėjau paiimti knygą į rankas(ne vadovėlį paskaitoms).
O aš manau, kad lygindamas S. Nerį su Yva Tu visiškai nusišneki. Niekada nemėgau literatūros mokykloje, bet šis tavo straipsnis man vistiek atrodo mažų mažiausiai sapalionės. Taip, švietimo sistema kiaura, galima tą patį sakyti apie Informatiką, Matematiką, Fiziką, Rusų kalbą ar dar ką, kad moko ne to, ko reikia ir/ar ne taip kaip reikia. Tačiau, taip nuvertinti lietuvių autorius yra nesąmonė. Visų pirma, reiktų nepamiršti, kad čia mokykla ir kai kuriuos užsienio autorius taip pat gali būti labai sunku. O jei nesupranti ir neinterpretuoji, kaip kad Tu šiuo atveju, tai tiek užsienio, tiek Lietuvos literatūra gali nonsense’as būt…
Įdomus klausimas paliestas dėl mokymosi eilėraščių atmintinai – mano manymu, tai irgi yra beprasmybė. Atminties lavinimui yra kitų pratimų, o jeigu jau tokia metodika pasirinkta, tai turėtų būti leidžiama rinktis tekstą. Dėl paties eilėraščių mokymosi atmintinai – nemanau, jog pasaulyje egzistuoja tekstų, kurie verti to (čia jau ne apie Žemaitę, bet ir apie tikruosius pasaulinius klasikus). Išsilavinimui tai nėra reikalinga.
buduliskas straipsnis.
Na taip. Sutinku. Reikia atnaujinti mokyklos liet.lit. programą.
Gal įtraukti A. Račą ir stresuojančią UFB. Išmesti išvardintus, kurious atsimena tik Algis Greitai ir kurie šiandien mažiau aktualūs už kokainą. Daugiau Škėmos, Parulskio ir LSD, bei užsienio literatūros. Strazdas chronius, o Gintaras Gutauskas miręs. Pezat pezalus bile pezėti apie save.
Lietuvių literatūra gali būt ne tokia kankinanti, kaip nacionalinėj programoj – pvz. licėjuj esančioj International Baccalaureate programoj per lietuvių analizuojamas Škėma, Savickis, Granauskas, o ‘kursinį darbą’ galima rašyt iš, pavyzdžiui, K. Binkio.
Nacionalinės lt programos sudarytojai galėtų pasižiūrėt, kaip galima sudaryt tikrai įdomią lietuvių programą.
Haha, pavariau kaip analfabete, bet pasizadu kad moku ir pora sinonimu.
Beje, Škėma tai gėris :)
Lietuvos kaimiečiai, morozai, buduliai ir kiti analfabetai tikriausiai nėra pritaikyti tam, kad iš karto pradėtų nuo Škėmos, Dostojevskio, Henry Millerio ar Bukovskio. Tad treniruojasi ant Žemaitės pezalų.
UFB: priėjom prie klausimo, kuris ir vakar buvo diskusijoje iškeltas – ar Žemaitės literatūra generuoja budulius, ar buduliams reikalinga Žemaitė. Čia aišku ratas, kaip ir su vištos bei kiaušinio atsiradimu. Vėlgi pacituosiu A.Greitai mintį apie televizijų lygį: „televizija turi taikyti į vidutinį žiūrovą, tačiau būt šiek tiek aukščiau, kad keltų lygį ir rodytų kryptį”.
Mokykla turi būti aukščiau vidurkio tam, kad keltų lygį į viršų. IMHO, Žemaitės skaitymas neveda niekur – prisiskaitęs jos, Dostojevskio neužsinorėsi.
O Taip to homoseksualaus rasytojo PUTINO kur rase progresyvia erotika tikrai niekad i programa analizei neitraukia kaip bebutu gaila musu potencialiausiu galvu edukacijos
Oi… Dėl televizijos, tai man atrodo, kad esama padėtis yra praktiškai nepataisoma. Tiesiog jos tikriausiai nėra kam taisyti.:-) Visi eina papraščiausiu babkių kalimo būdu. Ne kartą teko girdėti: „daryk laidą taip, kad suprastų ir Plungės rajone sėdintis kaimietis”. Tai jei taip bus daroma ir toliau, telikuose liks tas pats provincialus šūdas (keliai į žvaigždes ir visokie keikądu) ir niekada nebus jokio progreso.
Grįtant prie Žemaitės ir pan., manau, kad jų skaitymas tik atbaido vaikus nuo skaitymo APSKRITAI.:) Ir po to jie nenori išvis nieko skaityt.
Aš irgi pacituosiu Algį Greitai
Prabilta labai įdomiu klausimu, tačiau labai neobjektyviai ir vienpusiškai…
Norėtųsi paklausti paties A. Ramanausko, ar kitų, kurie taip mano, iš kur ateina šitoks pasipiktinimas? Ar tai nėra Jūsų paties asmenybės problema, neišprusimo stoka, ar tiesiog prasta lietuvių kalbos mokytoja, vedus šias pamokas??? Straipsnyje paminėti vos keli iškilesni rašytojai, bet tuo ir apsiribojama, tai ar čia norima pasakyti, kad literatūros istorijoje yra tik penki autoriai? Ar vėlgi, per literatūros pamokas gaudėte, mielieji, varnas ir į savo kvailas galveles nepriėmėte nė vienos protingos minties?
Mano manymu, šis straipsnis yra labai neobjektyvi nuomonė, beje, dargi ir informacija netiksli (Lietuvių literatūros istorija ne nuo Žemaitės ar Biliūno prasideda, o daug anksčiau, ir beje, labai įdomių faktų toje pradžioje yra!; antra – literatūros pamokose pakankamai analizuojama ir užsienio literatūros kūrinių – perverskite skaitinių vadovėlius ir chrestomatijas, patys įsitikinsite; ir gal visgi susimąstykite, kodėl pamoka vadinasi lietuvių kalba ir literatūra – ar čia užsimenama apie svetimą kūrybą?)
Ir dar – iš praktikos žinau, kad visada buvo ir bus tokių, kuriems literatūra, priešingai nei gramatika, tik ir liks paistalai, kažkoks knaisiojimąsis ir prasmių ieškojimas ten, kur neva jų nėra, o kiti skaitys knygas ir domėsis viskuo be išankstinės nuostatos ir supras, apie ką kalba kiekvienas tekstas, kaip jis įsiterpia į visą literatūros istoriją, teoriją ir pan., kuo jis kitoks, nei kiti ir mokės lyginti ir įvertinti lietuvių literatūros kūrinių kokybę ir užsienio literatūros tekstus, kurie daugeliu atveju svyruoja tarp populiariosios literatūros ir rimtosios.
Na ir pabaigai, jei jau rašote straipsnius ir talpinate savo tinklalapyje kaip labai kokybiškus, įdomius, provokatyvius, tai būkite malonūs, nederkite savo raštliavomis lietuvių kalbos kokybės, išsitaisykite gramatines ir kalbos kultūros klaidas ir mylėkite kalbą, kuria šiaip ar taip kalbate nuo mažens, ir kuri Jums yra gimtoji!
Straipsnis su panašiomis mintimis, bet gal santūresnis ir truputį kitu kampu:
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=918&kas=straipsnis&st_id=16399
Kiek aš pamenu savo mokyklos metus Žemaitė mums leido susipažinti su paprastomis grožinės kalbos priemonės – metafora, palyginimai ir t.t. Ir tikrai jos nesimokėme (neskaitėme) dvyliktoje klasėje. Jei tiksliai prisimenu tai buvo 8-9 klasės. Ar tai yra tas amžius kai mums reikėjo skaityti Dostojevskį?
Man atrodo, kad šiek tiek įraše pervertinama ir netiksliai suprantama mokyklos funkcijas – ar mokykloj turime išmokti pagrindų, esmės, ar skaityti „kas yra populiaru pasaulyje”? Žymiai didesnė problema, mano galva, yra tai kad grožinės/pasaulinės/pasaulėžiūrą lavinančios literatūros neskaito vyresnis jaunimas, studentai. Va jiems (kaip, galbūt, ir 12 klasės moksleiviams) tikrai tinka jau ir Dostojevskis ir kiti rimtesni autoriai.
Su vienu argumentu sutikčiau – mokyklose per mažai pasaulietiškų kūrinių, reikia pagalvoti dėl balanso. Bet sąsajos tarp Nėries ir Yvos yra kvailos ir netikslios. Nėries kūryba man didžia dalimi labai siejasi ir su Lietuvos istorija.
P.S. aš irgi nemėgau atmintinai eilėraščių mokytis/sakyti, bet dabar manau kad buvau kvailas. Eilėraščių sakymas moko vaikus raiškiai kalbėti, deklamuoti, sklandžiai kalbėti prieš publiką. Gal galima rasti ir kitų formų, bet aš tokios priemonės tikrai nenuvertinčiau.
P.P.S. labai labai labai daug kas priklauso nuo mokytojo/mokytojos.
P.P.P.S. kodėl puolat tik mokyklą? Manau, tai ką vaikas skaito/pradeda skaityti labai daug lemia kokios knygos yra namuose (t.y. tėvų asmeninė biblioteka).
Plati komplesiška problema, labai siauras požiūris :)
@Inga
Dėl pamokų pavadinimo… Geriau būtų lietuvių kalba, ir atskiras dalykas – literatūra (nebūtinai lietuvių). Tada galima būtų literatūros pamokose lengviau išlipti iš vien tik lietuviškos literatūros rėmų.
Į tokį drastišką ir poleminį straipsnį, galima reaguot dideliais išvedžiojimais, bet stengsiuos glausčiau…
Pirmiausia man nelabai aišku kurios minty yra A.Greitai (Ramanausko), o kurios paties Simono. Ar čia yra viena ištisinė citata.
Kas link eilėraščių mintinai, tai pastebėsiu, kad vienas mano chemijos profesorių tai įvardino, kaip bendro išsilavinimo kriterijų. Nebūtina kalti mintinai „Anykščių šilelio” ar „Metų”, bet pora trejetą mokėt neprošal. Aš nuo mokyklos laikų atsimenu 10-12 eilėraščių, nors baigiau, prieš keturiolika metų.
Su Lietuviu literatūra, tai norėčiau pastebėt, kad pas mus užmirštamas kitas jos aspektas- Lietuvos literatūra. Kur sutelpa Mickevičius, Slovackis, Sarbievijus ir t.t. Ši literatūra, būdama kalbiškai nelietuviška yra platesnė ir senesnė. O su Lietuva dažnai labai susijus.
Kitas dalykas A.Greitai užmiršta pedagoginį aspektą. Ar Dostojevskis, Džoisas ir pan. yra lengvai įkandami keturiolikmečiui? Kiekvienai amžiaus grupei turi būt tinkama literatūra. Ir lietuviška ir pasaulinė. Tiesa pastebėsiu, kad atskiro „pasaulinės literatūros” dalyko nėra- viskas bendroj krūvoj.
O dėl konkrečių autorių galim ginčytis iki numirimo. Man pavyzdžiui patinka Vaižgantas, nors dauguma jo nekenčia.
S.Neris buvo įvertinta valstybine premija. Tad pripažinta dar Smetoninėj Lietuvoj. Matyt nebuvo paskutinė poetė tada, nėra ir dabar. Šiaip gi lietuviai poetų tauta. Jų čia tiek daug, kad net ir gerų pasitaiko nemažai. Tik neužmirškim, kad globaliai poezija yra nišinė lietaratūra- ne masėms.
Deja, Lietuva maža šalis- ne viskas tobula. Airiai neturi Lietuvos lygio teatro, bet lietuviai neturi airių lygio dramaturgijos ir t.t. ir pan.
[…] Dienos diskusijos: apie pagarbą dirbančiam, apie stulpus ant lentos ir apie tai, kad šiandieninė tinklaraštija kasdien sugeneruoja tris kart geresnių tekstų nei Žemaitės apsakyma…. […]
Kiek žinau Algis jau labai seniai deklaruoja tas idėjas ir jas tikrai sunku paneigti,nes tai panašu į tiesą.Geriau daugiau laiko skirtų „Altorių Šešėliui” ar „Dievų Miškui”,nors ir tie kūrinėliai tarptautiniu mastu-šnipštas.Kad to laikmečio literatūra menkavertė jau aišku,bet visai ignoruoti jos negalima-reikia jaunimą supažindinti su situacija,trumpai aptariant ir visus straipsnyje minėtus autorius su jų kūriniais.O aš,nors jau ir daug metų praėjo vis dar atsimenu,kaip reikėjo rašyti rašinį tema „Kodėl man patinka Žemaitės kūryba” -buvo tikrai sunku,gaila nepamenu ką tada parašiau…Manau,dabartiniai mokiniai daug drąsesni ir ir gavę analogišką temą nemeluotų ir nesvaičiotų,kad jiems patinka Žemaitė…
Man tik įdomu ar Andrius galėtų įvardinti pasaulinėj literatūroj „Dievų miško” analogą? Apie konclagerius daug prirašyta, bet apie antrą „Dievų mišką” girdėt neteko…
Man tai įdomiausia iš kur atsiranda tokios frazės „laikmečio literatūra menkavertė”, „kūryba apgailėtina” ir pan. Iš kur pas ponus tokia galia įvertinti? Ar čia labiau žaidžia patinka/nepatinka, įdomu/neįdomu skaityti, algis ramanauskas sako, kad tai geras/blogas kūrinys?
Vėlgi pasikartosiu, problema yra ta, kad užsiparinę, nuo pirmo kurso dirbantys studentai neskaito knygų.
Nebent studijuoja lietuvių literatūrą. Ahaha, kaip ironiška.
gal išties viskas nuo mokytojos priklauso? :)
bet nesutinku, kad išsilavinimui nereikia ir nėra tekstų, kuriuos verta mokėti atmintinai.
tiek donelaitis, tiek šileris – abu verti to.
Autoriaus požiūris į literatūrą (sprendžiant iš šio teksto) – snobiškas ir, sakyčiau, kai kuriose vietose net provincialus. Toks jausmas, kad autorius nematė bendrojo lavinimo mokyklų literatūros programos…juk joje ne tik penki lietuvių realizmo autoriai.
Taip, Žemaitė nėra literatūros šedevrų pavyzdys, bet kam ją taip piktai ir kategoriškai nurašyti, kam pulti vargšelę? Juolab, kad jos kūryba – TIKRAI ne „pagrindinis akcentas”. Pritariu prieš tai komentavusiesiems – reikia susipažinti ir su jos kūryba – ne tik, kad susipažintum su pagrindinėmis teksto kūrimo ir skaitymo taisyklėmis, bet ir vardan po to galėtum palyginti su kitais autoriais, turėtum suvokimą apie lietuvių realizmą kaip sąvoką.
Taip, pasaulinio konteksto turimoje programoje trūksta, tačiau nėra taip, kaip mėginate įteigti – neva mokiniai išvis nesuvokia, kad už Lietuvos ribų galima pasiskaityti šio to gero.
programa taisytina, bet tamstos požiūris – labai jau tiesmukas ir neprofesionalus… Geriau rašykite apie lėktuvus ir marketingą, apie ką išties turite, ką pasakyti.
Gerbiamas Vytautai-nematau jokios prasmės ieškoti analogų nei „Dievų Miškui”,nei jokiai kitai knygai.To nereikia.Analogijų buvimas ar nebuvimas nedaro knygų nei geresnėmis nei blogesnėmis.
Straipsnis neargumentuotas. Daug kartų pakartojama, kad vertės nėra, aukštųjų materijų irgi, bet jokių argumentų nepateikiama tokiam vertinimui. Greičiau mokyklos metų palikimas bei manymas, kad jei jau lietuvių rašytojai užsienyje nežinomi, tai aiškiai nieko verti. Man tai koks nors Balzakas ar Hugo lygiai taip pat neįdomūs, tokie pat blogeriai.
Kodėl reikia būti susipažinus su minėtųjų autorių kūryba? Apie jokias gilias prasmes ten mes ir nekalbame. Ne visa literatūra tik tam turi būti skirta. Aš iš jų su tų laikų Lietuva susipažinau, ir tai yra mano istorija, mano paveldas, kurių nepažindamas lieku nematantis toliau savo nosies ir šios akimirkos. Tauta, valstybė – tai atmintis.
Sutinku tik su teiginiu, kad pasaulio literatūros turėtų būti žymiai daugiau. Dabar baigi mokyklą ir negali nė vieno rašytojo nuo 1960-ųjų paminėti.
Ačiū už audringus komentarus, to ir buvo galima tikėtis po mano kategoriškos nuomonės (o nedažnai taip darau) išsakymo.
Galbūt per daug daviau peno detalėms lygindamas lietuvių rašytojų kūrinius su Radži dainomis – realiai tai yra detalės. Kaip ir pastebėta, kalbant konkrečiai apie kiekvieną kūrinį galima turėti ir kitokią nuomonę. Tačiau bendra mano nuomonė šiuo klausimu yra kategoriška – literatūros ugdymo programa ir požiūris į ją Lietuvos mokyklos yra labai bloga. LABAI.
Dar kartą pakartosiu, kad aš nekritikuoju Žemaitės kaip personalijos – ji nėra kalta dėl sistemos, kaip literatūra Lietuvos mokyklose yra nagrinėjama. Problema yra programose, koks turinys Lietuvos moksleiviams yra kišamas.
Pritariu tam, jog problema yra, jog „nuo pirmo kurso dirbantys stundentai neskaito knygų”, bet kur priežastys? Jie atmušami nuo literatūros vidurinėje mokykloje. Tėvai lygiai taip pat atmušti; o kadangi neturėti knygų namuose yra nelygis tai gali nusipirkti storus Donelaičio „Raštus”, kad uždengtum antroj eilėj stovinčius „Svajonių romanus”. O kad namuose tupi kokia klasikinės vidurinės mokyklos programos knyga, tai šeimai iš to jokios naudos, niekas savo noru jos neskaito.
Aišku, jog yra sunku išspręsti problemą pribėgom, čia visos švietimo sistemos yda yra. Viena iš esminių, tokios organizacijos kaip VPU egzistavimas, kurios švietimo sistemoje apskritai neturi būti. Mokyklose fiziką turi dėstyti fizikai, matematikai matematiką, o filologai literatūrą. Dabar pas mus viską dėsto pedagogai, kurie ir programas sudarinėja. Tokia sistema apskritai žlugdo progresą.
Oi, Simonai, perlenkei lazdą:) Argumentuotai galima sudirbti kone kiekvieną tavo teiginį. Tavo įrašas – tai bulvaras, tarsi būtum pasąmoningai paveiktas popukltūros ir popžurnalistikos, kuri iš kiaulės išpjausto smulkias daleles ir suteikiai jai žuvies skonį.
Nemažai komentatorių jau pažymėjo, kad tavo akcentuoti rašytojai yra tik maža dalis literatūros programos mokykloje. Jei gerai pamenu, tai 7-8 klasės programoje mūsų laikais (-10 metų) buvo tik lietuvių literatūra – chronologiškai ir išsamiai. Tik aukštesnėse klasėse buvo nagrinėjama pasaulinė literatūra ir tikrai nemažas dėmesys buvo skiriamas ir tai pačiai Antikai (nesakykit kad Odisėjos ištraukos mintinai nesimokinote), ir Šekspyro dramaturgijai, ir Getei, ir tam pačiam Balzakui, kuris iš esmės buvo popsistas ir savo laiku rašė tai, kas dabar leidžiama „Svajonių romanų” serijoje. Literatūros programa nebuvo (ir tikiuosi DABAR nėra) tokia skurdi, kokią pieši, tikrai. Nemanau, kad tiek tu (ekonomikos mokslai), tiek Algis Ramanauskas (Studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, nebaigė), nesate kompetetingi šiuo klausimu. Dėl tautos durnininimo kalta televizija, ir tik televizija, už kurios pateikiamą srautą savu metu buvo atsakingas pats p. Algis. Literatūra čia ne prie ko.
p.s. Žemaitę ant lito uždėjo ne dėl jos literatūrinių sugebėjimų, o tikriausiai labiau dėl visuomeninės veiklos na ir dėl to, kad ji… moteris.
* 13 eilutėje žodį „nesate” pakeisti į „esate”
Yra toks dalykas kaip bendrasis išsilavinimas, išprusimas. Nemanau, jog tamstos nurodyti autoriai yra beprasmiškai įtraukti į mokymo programą. Gal tik ne visi mokytojai sugeba prasmingai viską paaiškinti, sudominti mokinius?
Beje, kokiose JAV vaikai irgi skaito „literatūrinį paveldą” ir prakaituoja ties klasikiniu „Mobiu Diku”, kas, mano nuomone, yra baisiai nuobodus kūrinys. Ne pas mus vienus klasikinė literatūra nekvepia nuotykiais ir intrigomis.
Tačiau išsilavinęs lietuvis turi žinoti, iš kur atėjo – iš paprastų būrų, apie kuriuos rašė Donelaitis ar Žemaitė.
O I. Simonaitytės knygos, drįstu teigti, yra vienos įdomesnių to laikmečio veikalų.
Ir Maironio eilės už širdies griebia. Ta pati Salomėja Nėris paliko įtaigių eilėraščių. O kad nemokama su(si)dominti – tai jau mokytojos ir mokinio problema. Kiek žinau, net nemėgusiems literatūros keturvėjiški Kazio Binkio eilėraščiai patiko – o juk tai irgi „nuobodžiosios” lietuvių literatūros palikimas..
Pabandysiu trumpai apgint Simono poziciją. Jis nepeikia minėtų lietuvių literatūros kūrėjų kaip asmenybių, niekas nesiginčija, kiek ir ko jie mums davė. Argumentuojama yra, kad tos, kaip pavyzdys, Žemaites ir jos, kaip pavyzdžio, Vingių Jono yra PER DAUG. Tie kūriniai nėra joks menas – tai ano meto ganėtinai prastos kokybės tinklaraštis, pilnai sutinku su Simono nuomone. Vienos 45 minučių pamokos, PILNAI pakaktų 6-7 klasės moksleiviams susipažinti su tokio kūrėjo kaip Žemaitė, kūryba. Mano vienas vaikų yra mokyklinio amžiaus, ir matau, kokias kančias suteikia tokių kūrinių skaitymas – po to, gerb. literatai, nesistebėkite, kad jaunoji karta kaip ugnies vengia knygų. Aš pats perskaitęs begalę knygų, tame tarpe ir poezijos – ir galiu labai atsakingai išreikšti nuomonę, kad čia minimos S. Neries poezija yra visiškas, apgailėtinas niekalas lyginant kad ir su Puškino ar Lermontovo kūryba. Airijoje, kuri taip pat nepasižymi dideliais literatūros perlais, vietos kūrėjams skiriamas epizodinis vaidmuo. Plečiamas moksleivių akiratis viso pasaulio literatūros suvokimu. O mūsų literatūros mokytojams ir programų sudarinėtojams, linkiu į viską šiek tiek pažiūrėti plačiau!
Vytautui: Šiaip nemėgstu ginčytis internete, bet neiškenčiau: jei manote, kad Airija nepasižymi literatūros perlais, tai nieko neišmanote apie pasaulio literatūrą. Linkiu atidžiau ja pasidomėti.
blah: ir nereikia ginčytis, dėl to kiekvienas turim asmeninę nuomonę. Linkiu pasidomėti jų mokykline programa – ten airių rašytojams skiriama dėmėsio tiek pas mus vien žemaitei.
Na jau čia Vytautas tai pavarė-„Airijoje, kuri taip pat nepasižymi dideliais literatūros perlais”-teiginys ne ne neprotingas o tiesiog super kvailas.Aš net nežinau kitos valstybės kuri 19 a. pabaigoj- 20 a. pradžioj turėjo tiek puikių rašytojų…Pasidomėkit Vytautai…
Ironiška, tačiau kai dabar žmonės bandys įvesti lietuvių literatūros programa ar pan. į google, pirmu numeriu rodys subjektyvų Simono įraša šiame bloge:)
ok ok, pripažystu – dėl jų literatūros palikimo leptelėjau neįsigilinęs. My fault;) Pries porą savaičių buvau ten pas savo draugus, kurių vaikai eina jau kelis metus į normalią airišką mokyklą, ir išėjo iš kalbos, kad savo literatūra jie vaikų nežsmaugia kaip pas mus – turi didelę laisvę rinktis ką skaityt, ką mokytis.
andriui: gal galėtumėte paminėti vieną kitą?
Francis Bacon, Edmund Burke, William Congreve, Oliver Goldsmith, James Joyce, Frank O’Connor, John O’Keefe, George Bernard Shaw, Richard Brinsley Sheridan, and William Butler ir,manau,būtų galima surasti dar daugiau…;)
straipsnis nelabai vykęs – parašyta bet kas, kad tik daugiau komentarų sulauktų.
95% tinklaraščių dar toli iki tos pačios Žemaitės. O apie Biliūną ar Salomėją Nerį tik pasvajot.
Vienok sutinku, kad lietuvių literatūrai mokykloje skiriama per daug dėmesio, kai tuo tarpu pasaulinės literatūros šedevrai paliečiami tik paviršutiniškai.
Man tai Biliūno katytės buvo nuoširdžiai gaila. Tai taip išeina, jeigu tas mokyklinis skaitinys sukėlė nuoširdžių emocijų, tai veltui nenuėjo. Nėr toks blogas tas Bilūnas. Propaguoja bendražmogiškas vertybes, pats tas jaunesnių ir gal vidurinių klasių moksleiviams. Simonaitytė irgi gerai rašė, padeda susidaryti tam tikrą supratimą, kaip mūsų protėviai gyveno. Kitas dalykas, ar tikrai reikia versti skaityti tiek daug – kai aš buvau mokyklinis, tai nebuvo kompiuterių ir interneto, per televiziją rodė 2 kanalus, nu tai knygos buvo pagrindinis informacijos šaltinis, bet tie laikai jau praėjo, todėl reikia mažinti literatūrinį krūvį, paliekant tik geriausius autorius, tik kaip juos atsirinkti? Šiaip tai gal reikėtų žiūrėti pagal vertimų į užsienio kalbą skaičių, bet taigi neduosi vaikams Ivanauskaitės skaityti ir interpretacijų rašyti. Dėl poezijos, tai ką jau turime lietuviškai, tą ir skaitome, nieko čia nepadarysi. O smegenis reikia lavinti ir šita kryptim.
Dar yra toks dalykas kaip bendrasis išsilavinimas. Manau, kad tauta turi prisiminti savo herojus, literatūrinius irgi.
Esu programuotojas, tai prisižiūriu, kaip jauni kolegos sakinio be klaidų parašyti nesugeba. Kartais atrodo, kad kai kurie moka kokius 300 lietuviškų žodžių, ne daugiau. Nepaisant to, jie kažkaip sugebėjo gauti brandos atestatą.
Pirmiausia pasisakysiu dėl „Dievų miško”. Mano manymu tai unikalus kūrinys pasauliniu mastu, tik nepakankamai išreklamuota. Apie vokiečių konclagerius prirašyta kalnai knygų, o kas žino ką nors panašaus į „Dievų mišką”?
Todėl aš jį laikau mūsų literatūros šedevrų.
Kas link airių, tai reikia nepamiršt jų specifikos. Dauguma jų garsenybių, anglakalbiai rašytojai. Ta pati problema, kaip pas mus su Mickevičium, o pas ukrainiečius su Gogoliu.
Grįžtant prie Simono pozicijos, man nebeaišku ką gi jis siūlo? apart to, kad išbraukt Žemaitę ir Co? Kas tie lietuvių literatūros gėriečiai?
Kita problema, būdinga daugumai komentatorių,- literatūros mokyklinės programos suabsoliutinimas. Toks jausmas, kad jūs be programinių kūrinių nei vienos knygos neperskaitėt? Aš mokyklinio amžiaus laikais perskaičiau daugiau kaip 2/3 visų gyvenime perskaitytų knygų. Ir tikrai neprograminių buvo daugiau nei programinių.
Ir dar viena pastabelė dėl VPU. Aš visa gyvenima esu VU studentas. Bet pasiūlymas išnaikinti VPU yra tolygus siūlymui biologams ar veterinarais dirbti medikais. Pedagogika tai ne vien žinių, bet ir specifinių įgūdžių reikalaujanti sritis. Gal dėl to, kad pas mus daug mokytojų iš šalies, kenčiam nuo blogos „lietuvių literatūros”…
Andriui: ir sutinku ir ne. Realiai paminėjai 2 vertus demesio iš viso sąrašo. Bernard Shaw – gėda man buvo tokį pamiršti. Francis Bacon? Žmogau, pabandyk gatvėj tikram anglui paaiškint kad jis airis – mažų mažiausiai gausi į snukį. Francis turbūt grabe apsivertė kai idėjai savo komentarą:))
Likę, kurių nemažai yra istorikų bei pjesių autoriu, tikrai nenusipelno vidurinės mokyklos mokinių dėmesio. Tuo labiau, kad dar bent du iš jų yra anglai.
Savo literatūra žinoti be abejo reikia, bet mokyklos literatūros programoje ji turėtų užimti tik vos didesnę dalį, nei realiai užima pasaulinėje literatūroje. Patriotizmu nepaaiškinsi to fakto, kad Dantei, ar Dostojevskiui programoje skirta mažiau dėmesio, nei (su visa pagarba) Donelaičiui. Tai veikiau aklo ir kurčio provincialumo komplekso išraiška.
Teisingai buvo pastebėta kad yra tiesiog objektyvus faktas – neturime literatūros, kaip ir neturime kalnų. Ir nėra ko čia gėdytis. Visko negali turėti. Tik štai kalnų atveju tiesiog važiuojame slidinėti svečiuosna, o ne bandome paaukštinti Liepkalnio.
Garantuotai nemažai vaikų, apkrauti žemėm maitintojom ir petrais kurmeliais įgyja alergiją skaitymui, normalios literatūros net neparagavę. Kaip tai ateity atsiliepia žmogaus žodynui ir gebėjimui rišliai dėstyti mintis, manau komentuoti neverta.
Vytautui dar pasiūlysiu du autorius: Dž.Sviftą ir S.Beketą. Tiesa antrasis dalį laiko rašė net prancūziškai.
Bet Airiu literatūra dalykas specifiškas, nes jie reiškiasi anglų kalbiniame lauke…
Pas mus irgi būtų tokių problemų, jei paimtume Č.Milošą. O Dar O.Milašius yra, irgi nelietuviškai kūręs…
Vytautui-na dėl F.Bacon perlenkiau-atsiprašau.Bet užtai prisiminiau Oscar Wilde.Kaip ten bebūtų atsižvelgiant į Airijos dydį-literatūrinis tos šalies potencialas-milžiniškas.Tik man atrodo,kad mūsų diskusija jau nutolo nuo komentuojamo blogo temos…
Visiškai teisingai, nutolome. Mano, manymu, Simono mintis buvo ta, kad per susmirdusią Vingių Jono aslą joks sveikai ir pagal savo išgales galvojantis vaikas paskui nenori imti į rankas jokios knygos. Ir čia niekuo dėti mokytojai, niekuo dėti ir Žemaitė ar Biliūnas. Visa tiesa atsispindi įrašo pavadinime.
SImonas pila dar žibalo į ugnį – ir jau nedaug trūksta, kad šis įrašas sumuštų rekordus lankomumo. :) Dėl pedagogų: VPU filologus ruošia lygiai triskart atsakingiau ir profesionaliau nei VU. VU filologai – nuplaukę menininkėliai, iš kurių tik vienas kitas prasimuša į plačiuosius literatūros vandenis. VPU filologai – nepriekaištingai išmanantys sudėtingus kalbos procesus. Aišku, kalbant apie literatūrą, galbūt VU programa ir platesnė, bet ten kreipiama mažiau dėmesio į kalbos sistemą. Kas bus, kai VU filologas, prisiskaitęs pasaulio klasikinės literatūros, ateis į mokyklą dėstyti kirčiavimo? Mokiniai jam po kėde kiš adatas ir spjaudys į veidą.
„per susmirdusią Vingių Jono aslą joks sveikai ir pagal savo išgales galvojantis vaikas paskui nenori imti į rankas jokios knygos”
Ar tikrai čia kalta vien Žemaitė? O gal tėveliai papasakotų apie savo pastangas šioje srityje? Kiek patys knygų skaito, kokią biblioteką turi namuose, ar skaitydavo mažam vaikui?
nu ir briedas
Tai kad VU filoogai skirstomi į tris šakas – literatūros, lietuvių kalbos ir baltistikos. Jeigu nori dėstyt mokykloj kirčiavimą, tai turi rinktis kažkokias specialias paskaitas (nes kitaip pagal diplomą negalėsi mokytojauti) ir neini į literatų grupę. :-) Bet čia tik pastaruosius porą metų juos taip skirsto.
Jurgita: juk pabrėžiau, kad Žemaitė nėra kalta – kalta sistema, kalanti vaikams į galvą jos (ir dar kelių panašaus lygio autorių) kurybą. Vertinti tokius dalykus kiekvienas gali individualiai – aš gerbiu visų nuomonę. Man asmeniškai Žemaitės, Biliūno, Simonaitytės kūryba yra absoliutus šlamštas.
O klausimai apie namų biblioteką ir knygas mažam vaikui adresuoti man? ar visiems komentatoriams?
Na taip taip, ir vėl kalta mokykla, sistema, ir t.t. Todėl ir buvo klausimas tėveliams, kokią atsakomybę patys prisiima.
Vytautai, kuo skiriasi variantai ar adresuota tik Jums, ar visiems? Bet kokiu atveju, jei norit – atsakot, nenorit – ne.
Vaikam mokykla nesuteikia galimybės rinktis. Ji moko vaiką kad badas iš girios vilką gena, po to mokina, kad mūsų valstybę vyrai iki paskutinio kraujo lašo gina. Viskas iki šitos vietos puiku. Tačiau, kai tokiu „šedevru” kaip „Marti” ar „Paskenduolė” 13-os metų vaikas „pratinamas” prie knygos – tai yra visiška nesamonė ir jauno žmogaus psichikos žalojimas.
Biblioteka namuose minimali – tai ko reikia mano vaikams. Bei keletas šedevrų. Visos kitos knygos atkeliauja iš Ebay, ir po to iškeliauja ten pat.
O ką Jūs vaikystėje skaitėte, Jurgita?
Turiu pasakyti, kad itin vykęs post’as, Simonai;) kiek jis teisingas, kiekvienam spręsti individualiai, tačiau aistras pakurstė kaip reikiant :)
Tai man dabar čia vardinti tas 3-5 knygas? :D
O iš tiesų skaičiau labai daug, ir įvairaus, ir jokios marčios man noro skaityti neatmušė. Ir manau, kad pratinti vaiką prie knygos 13 metų yra gerokai per vėlai – tai jau turi būti atlikta anksčiau. Todėl ir netikiu ta baisingai neigiama sistemos su Žemaite įtaka.
Žinoma, bet „užsirovęs” ant Žemaitės, ne vienas vaikas nusprendžia atsidėti kompiuteriniams žaidimams:) o konkurencija iš tos pusės – milžiniška!
Ech ta lietuvių logika- visad aplinka kalta (mokykla, telikas ir t.t.).
Jei vaikams sugebėsi pakišt įdomių, gerų neprograminių knygų, tai gali užsikabint priprast skaityt. Tam net koks Haris Poteris tiktų (su vaikų literatūra pas mus tikrai prastai).
Galiu aišku suprast tautinės literatūros kritikus. Visi mūsų klasikai (įskaitant gyvus Marcinkevičių, Granauską ir t.t.) kilę iš kaimo. Kaimo temos juose dominuoja, nors jos miestuose užaugusioms kartoms svetimos. Todėl ilgisi miestietiško Dostojevskio, nors „Gyvenimas po klevu” labai geras kūrinys, bet neužkabina, neaktualus.
Man dar įdomu ar Lietuvių literatūros kritikai skaitė S.Šaltenio „Kalės vaikus”? Puikus romanas su labai savotiška, stilinga kalba…
Taip man kažkada pakišo šveiką…:)
„Sorry, bet šiandieninė tinklaraštija kasdien sugeneruoja tris kart geresnių tekstų nei Žemaitės apsakymai”
… kad ir kaip nemėgčiau Žemaitės, šiandieninė tinklaraštija per metus atranda vos vieną veikėją, kurio tekstai iki tos moters traukia. O kiek tas veikėjas ir per kiek laiko prigeneruoja, tai jau kitas klausimas.
Problema ne autoriuose, o tame, kad mokiniai verčiami skaityti ir gilintis į jiems pagal amžių neaktualią literatūrą. Juk Biliūno (genialaus rašytojo) kūryba neskirta paaugliams ir kitokiems „bloggeriams”.
Turbut pirmas irasas privertes mane suabejoti. Ir visai ne tuo kas pasakyta, o tuo, kad nusirasyta. Jei dar iš pradžių maniau, kad tai Algio Greitai ilga citata (kaip išsireiškė kažkuris komentatorius), tai po to is p. Simono komentaru supratau kad išsakytas mintis ir išsireiškimus prisikiria sau.
Na po tokio griežto ir konkretaus išsisakymo prieš ATN, šis irašas sukelia prieštaringus vertinimus.
Pagarba INGAI uz komentarą..
Su visišku idiotu nėra ko diskutuoti.
[…] pakeisti Lietuvos himno, nes jo autorius, kaip nebūtų liūdna, irgi yra iš tos pačios, anot S.Bartkaus, ,,juodosios skylės” lietuvių […]
Apgailetinas straipsnis. Na tikrai ne tau Simonai ir ne Algiui spresti kokias knygas turetu mokiniai skaityt. Visi darykim savo darbus ir viskas bus OK.
Domina ir kitas niuansas, negi jau marketingistai siomis krizes salygomis neturi ka veikti, kad lenda i kitas sritis?
Bevardi – apgailėtinas komentaras. Niekas tamstai netrukdo rašyti apie marketingą. O ar pataikysit ar ne – matysis iš komentarų :)
Marketingistai raso apie marketinga, psichologai apie psichologija, literaturininkai apie literatura. Kas dar neaisku ?
mmm, koks nepakantumas. Jei vaikystėj mum visiem apie kosmosą prikištų galvas, dabar diskutuotume ar ta mokymo medžiaga tinkama. Kadangi prikiša netikusios mūsiškės lietratūros – diskuotuojam apie tai. Kas dar neaišku?
Tame ir problema, kad ar literatura tikusi ar netikusi turi vertinti literatai ir pedagogai. Marketingistai cia mazai prie ko.
Visiskai sutinku :)
Mokykloje labai nemegau skaityti liet literaturos. Kaip didziausia nesamone pasirode Vilius karalius, kurio per menesi 80 psl perskaiciau, ir nutrenkaiu neapsikentes nuo to sh kas tenais rasoma.. Taciau su idomumu perskaiciau to paties amziaus budamas Hamleta, Bairono Kaina, roalndo giesme, Fausta…Gal tai is tikro reiskia, kad musu literatura yra prasta? Nors kita vertus Zemaite kaip suprantu yra vertinama uz kalbos grozi kuriniuose.. ? Manau literaturos specialistai turetu ivertinti sita klausima o ne bartkus su algiu greitai.., apie Bartku nieko nezinau, o pvz algis greitai kaip muzikos kurejas yra irgi to paties lygio kaip yva (apie humora cia as nekalbu), Jis tikrai turi kazkokio pykcio viduje, tai daznai galima pastebeti jo interviu o ir kai kuriose radio show laidose, kai vieta humorui tarpais uzleisdawo pyktis.. Gal but sitoks poziuris tera dar wiena to pykcio israiska?
O kas del Bartkaus poziurio apie eilerasciu mokymasi mokykloje, tai nesutinku kad jis nera nenaudingas, ypac verta mokytis eilerascius ir tekstus uzsienio kalbu tai labai padeda mokantis kalba…
2134 m. Lietuvos mokykla. Zemaites nebera, Biliuno nebera. Moksleiviai studijuoja auksinius Algio Greitai ir radijo sou irasus. Juokiasi puodas kad katilas juodas, taip pavadinciau Algiuko jau kelintus metus liejama pagieza ant zemaites.
p.s.beje ir paminkla jos reiketu nugriauti ir „varnu madonos” vietoje pastatyti skuduryna ar picerija.
Sutinku su tuo, kad daug valandų skiriama lietuvių literatūrai – galbūt per daug. Tačiau visa kita – nesąmonė. Pernai metais baigiau mokyklą ir man patiko, negaliu sakyti, kad visi kūriniai, tačiau dauguma iš jų. Tačiau knygos, kūriniai yra skonio reikalas ir kiekvienas vis kitaip priima skirtingus kūrinius.
O Žemaitė, Biliūnas, Vaičiulaitis, Putinas – trys iš šių buvo vieni mano mėgiamiausių, ypatingai interpretuoti. Žemaitė ne taip užkabino, tačiau taip pat turi savito grožio.
„Jonas – 2009 01 25, 18:20
Labiausiai man nepatikdavo beprasmiškas kūrinių mokymasis mintinai ir deklamavimas…”
Tai geras atminties lavinimo budas.
pritariu tikrai nesamones is keliu sakiniu parasyti interpretacija ir t.t
Keistokai jus cia mastot kai kurie. Atminti lavint ir kalbu mokintis tai galima ir ne eilerascius kalant, o po to viesai klasej deklamuojant(gal kazkuriam moksleiviui pvz. scenos baime). O kas del Algio Greitai tokie KIETU (na gerai, kartais kietakaktisku pareiskimu), tai visi jau per jautriai reguojat. Kad pas mus issilavinime, jo suteikimo procese, dar konkreciau programose yra daugybe spragu – faktas. Tik gaila, kad tinklarastininka puolat uzuot patys placiau atmerke akis.
Pirmą kartą skaitau tokią nesąmonę. Turbūt siaubingai nekentei mokyklos. Ir tai nėra tokia jau drąsi nuomonė, greičiau pavadinčiau ją įžūlia. Jei gali parašyt geriau už Žemaitę ar kitus to meto rašytojus, tai pirmyn, gal taviškiai kūriniai ateity bus įtraukti į mokymo programą ir galėsi džiūgaut. Greičiau ne lietuvių literatūra, o šis straipsnis bukina žmones.
Visiškai sutinku su tokiu mūsų literatūros vertinimu. Man mokykloje sekėsi gerai, bet niekaip negalėjau suprasti, kodėl taip nemėgstu literatūros pamokų (ne aš vienas klasėje)… Geriau jau mokytų apie pasaulyje žinomus rašytojus ir jų kūrinius.
Ypač pritariu, kad ieškoti simbolių ten kur jų nėra – nesąmonė.
„Akmenys paplentėm kauks,
sužaliuos lazda…”
———-
Čia Salomėja.
Tai yra šūdas, ir durniai tie, kas tokį šūdą vertina.
Apie ką čia apskritai kalbama?
Skaiciau as Lazdynu papuga ir peleda,satrijos vedma,zymutka.
Nepritariu.Lyginti S. nėries tekstus su Yvos- Išvis nesąmonė. Gal šis žmogus literatūros pamokų nekentė ar ką?
Labai pagelbėjo šios temos kurėjas mano išsiringtai PUPP 2011 m. potemei , ačiū kūrėjui. :)
Malonu, kad yra bendraminciu
Haha, sutinku tik dėl to, kad literatūros mokymo mokyklose bėda – pati metodika, nes po to, pasimetę mokiniai apie ją mąsto taip, kaip čia didžioji dauguma pasisakiusių. Žemaitė, Biliūnas – twiterininkai, o Balzakas, Floberas, Stendalis – kas tuomet? Facebookininkai, ne kitaip. Bėda literatūros dėstyme, kad nebandoma mokiniams parodyti, kaip per įvairių laikmečių literatūros kūrinius pasimato visos visuomenės nuostatų, vertybių, požiūrio, savęs suvokimo, kito suvokimo raida. Kaip pasimato meno suvokimo raida. Kodėl jau 18 – 19 amžiuose nevirtualiai twitino? Kodėl to nebuvo anksčiau? Ir kodėl mums tai neaktualu dabar ? – apie šitą mūsų žmonijos ir visuomenių raidą per meną (nes per meną ją lengviausia apčiuopti) reikėtų kalbėti per literatūros pamokas, o ne apie 19 amžiaus kūrinio „įsivazduojamus” ryšius su 21 amžiaus skaitytojais :D čia ir yra esminė literatūros nesuvokimo ir nuvertinimo esmė!
Ir nors ir XIX-XX a. pasaulis ženkliai modernėjo, mokyklose reikėtų mokyti ne teisti ar aukštinti , ne žiūrėti į tai kaip į privalumus ar į trūkumus, bet pamatyti objektyviai tai kaip unikalų fenomeną nepasidavusį pasaulinėms srovėms dėl tam tikrų priežasčių. Būtent čia ir svarbu Žemaitė, nes jei skaitom Žemaitę ir paskaitome palyginimui Zolią, tai pamatytume, kad skirtumai iš esmės plyti aprašomoj kultūroj, o ne tiek aprašymo būde. Tas pats su Stendaliu, Balzaku ir Floberu, kurie jos laikininkai. Tada dar pastebime, kad atsilikusios Rusijos Imperijos sudėtyje esančioje Lietuvoje – Žemaitė – rašytoja moteris, o koks moterų vaidmuo net tuose sparčiai besivystančiuose vakarų kraštuose? Užtai reikia kalbėti apie įdomius dalykus per literatūros pamokas, o ne Nėries egzaltacijas..
Besmegeniai, kurie žemina lietuvių literatūrą, tikrų tikriausi besmegeniai, aišku, yra labai gerų užsienio literatūros kūrinių,nieks neneigia, ir skaityti reikia, bet šitaip suvokti savo lteratūrą, atsirado mat pasauliniai…
I am regular reader, how are you everybody? This piece of writing posted
at this website is genuinely good.
[…] postas pasirodė labai įdomus! Kviečiu filologyną (ir ne tik) […]