Simonas Bartkus | Blog

Jeigu kada būsite Niujorke, rekomenduoju užsukti į M&M’s ir M&M’s atributikos krautuvę, kuri yra įsikūrusi Times Square – gatvėje, garsioje savo spindinčiomis ne visai skoningomis reklamomis – vienoje labiausiai fotografuojamų Niujorko vietų.

Ši parduotuvė sudegins jūsų iliuziją, jog gerbėjus turi tik „Harley Davidson” ir „Apple”.

Atributikos krautuvė prekiauja menkniekiais ir ne visai, tačiau kainos yra labai aukšto lygio. M&M’s nesiekia parduoti daug smulkios atributikos, kad ją išsinešusieji taptų spalvingais ir plačiai matomais ambasadoriais – sumokėję aukštą kainą tapsite prisiekusiais prekės ženklo gerbėjais, įrodžiusiais savo išikimybę spalvingiems rutuliukams.

Parduotuvėje galima įsivyti visko su stilizuota M raide

Kartoju – visko …

Tikras M&M’s mėgėjas miega M&M’s patalynėje …

… ir žaidžia M&M’s šachmatais.

Būsimas spalvingas M&M’s ambasadorius

Lietuvoje M&M’s prekės ženklo vertybės komunikuojamos labai prastai. Prisiminkim baltos spalvos purvinus maketus „Forum Cinemas Vingis” kino teatre ir nykius kalbančius žmogeliukus, sunkiai primenančius tikrus M&M’s. Todėl Lietuvoje tėra tik keli M&M’s fanai. Šiek tiek asmeniškai gaila, jog šis prekės ženklas Lietuvoje yra nuskriaustas.

Kokios spalvos M&M’s tau mėgstamiausi? …

Kažkaip tarptautiniams prekės ženklams, kurie šliejasi prie raidės M („M&M’s” ir „McDonald’s”) Lietuvoje sekasi ne taip. M raide turbūt užsiims „Maxima”, nes ji „Prasideda MA, bet ne MAMA”.

Ilgiausios atostogos per paskutinius šešerius metus prasideda.

Pagrindinis atostogų akcentas: maršrutas Vilnius-Šiauliai-Ryga-Stokholmas-Londonas-Niujorkas-Baltimorė-Vašingtonas-Majamis-Puerto Rico-Čikaga-Londonas-Stokholmas-Ryga-Šiauliai-Vilnius.

Pirmą kartą lankysiu „McDonald’s”, krepšinio, „iPod’o” ir „Ford” tėvynę. Organizmas atsigaus paragavęs natūralios „Coca Colos”, o „iPhone” pasijus devintam danguj gavęs energijos ne per kvailą adapterį iš „Senukų”, o per originalų elektros kištuką.

Na, o šitas tinklaraštis atsipūs nuo srauto marazmų apie aviaciją, rinkodarą ir kiną.

Nuo naujojo skrydžių sezono pradžios, kovo 29 dienos, maršrutu Maskva-Vilnius-Maskva skraidys Rusijos oro bendrovė „Aeroflot”.

Nuo kovo 29 dienos iki birželio 1 dienos „Aeroflot” lėktuvai iš Maskvos į Vilnių skraidys tris kartus per savaitę – trečiadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais. Nuo birželio 1 dienos lėkttuvai pradės skraidyti keturis kartus per savaitę – papildomai skrydis bus vykdomas pirmadieniais.

Lėktuvas iš Maskvos į Vilnių skris 16:30 – 17:10. Iš Vilniaus pakils 18:00, o Maskvoje leisis 20 val. 30 min. „Aeroflot” skraidys 116 vietų lėktuvu „Airbus A319”. Skrydžiai bus vykdomi iš Šeremetjevo oro uosto.

Šiuo metu kasdien iš Maskvos Vnukovo oro uosto į Vilnių skraido bendrovės „utair” lėktuvas. Vilniaus oro uostas buvo pranešęs, jog bendrovė ketina imti skraidyti du kartus per dieną, tačiau planai nebuvo įgyvendinti. Nuo birželio 15 dienos „utair” ketina atnaujinti skrydžius iš Maskvos į Palangą du kartus per savaitę.

Tai trečioji Vilniaus oro uoste pasirodanti nauja bendrovė po „flyLAL” veiklos sustabdymą. Veiklą reise Kijevas-Vilnius pradėjo „Donbass Aero”, nuo kovo 29 d. be „Aeroflot” į Vilnių pradės skraidyti „Brussels Airlines” iš Briuselio.

Šis įrašas yra parašytas tinklaraščiui „Apie reklamą internete”.

——————–

Interneto reklamos pajamos GROSS 2008 m. augo 50%. Nieko nuostabaus, sekant visas paskutinio penkmečio tendencijas. Bendras reklamos išlaidų (kitiems pajamų) pyragas augo 19%.

2008 m. rudenį žurnalo „Valstybė” surengtoje marketingo specialistų apklausos rezultatai rodo, jog dauguma reklamos ir rinkodaros srities darbuotojų mano, jog išlaidos reklamai 2009 m. internete augs 10%. Apie bendras išlaidas reklamai kalbama spektiškiau. Prisiminkime tai, jog apklausa buvo daryta 2008 m. rugsėjį, kada dar nuotaikos rinkose buvo kitokios.

Rugsėjį ir spalį bendras reklamos rinkos augimas buvo 5% (spalį jis buvo didesnis dėl vykusių Seimo rinkimų), o 2008 m. gruodį reklamos rinka jau mažėjo, palyginus su 2007 m. gruodžiu (TNS duomenys). Internetas laikėsi stabiliau.

10% augimas nėra tas skaičius, kurį esame įpratę matyti pastaruosius kelerius metus kai kalbame apie išlaidas interneto reklamai. 40, 50, 60 – tai procentai, kokiais augo išlaidos interneto reklamai pastaraisiais metais.

Klausimas – kokia bus koreliacija tarp išlaidų reklamai pokyčio ir bendro išlaidų reklamai pokyčio?

Ar išlaidos reklamai mažės 2009 m.?

Atsakymas – taip, jeigu ekonominė situacija nesiims keistis į gerąją pusę.

Recesija yra įtakojama vartotojų psichologijos nei faktinės ekonomikos. Paprasčiau tariant – elgesį lemia ne reali padėtis, o lūkesčiai. Bendrovių rezultatai nėra šiuo metu nėra tokie prasti – pardavimo rezultatai net būna geresni nei 2006 ar 2007 m. (nekalbam apie specifines rinkas – nekilnojamąjį turtą bei kitus pirkimus, kurie buvo atliekami skolintais pinigais). Tačiau, kreivės pajudėjo žemyn, o tai davė impulsą ir žiūrėti žemyn.

Vartojimas yra mažėjimo stadijoje, o greitas išlaidų mažinimas yra tipinis elgesys trumpuoju laikotarpiu. Marketingo išlaidos  yra vienos iš tų, kurias sumažinus efektas sąnaudų eilutėje yra labai greitas. Todėl jo griebiamasi tada, kuomet neaišku, kokiu dydžiu pardavimai mažės toliau. Bendrovės, nors ir nepriima sprendimo drastiškai mažinti marketingo išlaidų, dažnai priima „laukimo” vaidmenį tol, kol rinkos situacija stabilizuosis.

2009 m. išlaidos reklamai mažės dėl šoko, kurį patyrė didelė dalis kompanijų 2008 m. pabaigoje ar  2009 m. pačioje pradžioje, stebėdamos savo pardavimų kreives. Apie realų išlaidų reklamai dydį galėsime kalbėti tada, kai ekonominė padėtis stabilizuosis (paprasčiau tariant, pasieks dugną). Tada kompanijos matys realius pardavimo srautus, galės daryti tikslias prognozes, ir, svarbiausia, turės laiko tinkamai paskirstyti biudžetus.

2009 m. gali būti „sukrėtimo” metais vien todėl, jog rinkose yra daug nežinomybės.

Kaip bus perskirstomos reklamos išlaidos?

Kuomet yra būtina mažinti išlaidas reklamai, tai tipinis elgesys – „kirpimas nuo apačios”. Jei spaudoje pirkau reklamą dešimtyje leidinių,  tai prireikus mažinti išlaidas 30%, atsisakysiu reklamos trijuose „apatiniuose” ar „mažiausiai naudinguose” leidiniuose.

Kurie leidiniai taps „apatiniais”? Greičiausiai atsirinksiu pagal reitingus, tiražą, ar kitą objektyvų kriterijų. Dešimtuko apačioje atsidurs trys mažiausiai skaitomi leidiniai – tiesiog nepirksiu juose reklamos.

Tokie sąrašai yra sudaromi ir atsirenkant reklamos kanalų sąrašą. Tarkime, praėjusiais metais bendrovė reklamavosi televizijoje, laikraščiuose, radijuje, lauko reklamoje, žurnaluose, vaizdo ekranuose ir internete. Šiemet, mažiant išlaidas 30%, turiu atsisakyti dalies kanalų.

Grėsmė interneto kanalui

Skiriant pinigus reklamos kanalams, galios tas pats „apatinių” atsisakymo principas. Marketingo specialistai susidarys reklamos kanalų sąrašą (tai gali būti nesąmoningas veiksmas!) ir nurėš apatinius. Šioje vietoje yra didelė grėsmė internetui, nes jam gresia tapti „apatiniu”.

Tokia grėsmė internetui tapti „apatiniu” yra didesnė negu kitiems kanalams dėl kelių priežasčių.

Pirma, internetas, kaip reklamos kanalas, atsirado neseniai, o kanalų reitingo sąrašas gali būti sudaromas pagal jų išplėtojimą (sutikim, televizija vis dar yra „numeris vienas”,  o spauda „numeris du” ir tos pozicijos galvose greitai nebus išjudintos).

Antra, internetas sąlyginai yra mažiausią maksimaliai galimą auditoriją turintis žiniasklaidos kanalas. Maksimalus pasiekimas televizijos, lauko reklamos ar spaudos pagalba vis dar yra mažesnis nei maksimalus interneto kanalo pasiekiamumas. „Internetu naudojasi vis daugiau žmonių, o televiziją žiūri visi” – populiarus mitas, tūnantis galvose.

Trečia, internetas vis dar buvo yra laikomas „nauju” kanalu, kuriame dažnai marketingo specialistai tik atlieka „bandymus”. Krizė – ne laikas atlikinėti bandymus.

Ketvirta, internetas stereotipiškai vis dar suvokiamas kaip smagus žaisliukas – vieta, kur galima išnaudoti kūrybiškumą, vartotojų įsitraukimą, kurti virusinius filmukus, animacinius žaidimus ar sudėtingesnes interaktyvias bendravimo formas. Didelei daliai vartotojų internetas susideda iš trijų dalykų: „Outlook’o”, „Delfi” ir „juokingų powerpointų”.

Išlaidos, skirtos brangių (keliasdešimt tūkst. litų kainuojančių) „smagių dalykėlių”, kurių efektyvumą yra sunku išmatuoti, kris staigiai. „Žaidimams” tiesiog neliks pinigų, o marketingistams bus sunku vadovybei apginti tokius projektus skirstant marketingo biudžetus. Interneto reklamos pardavėjai turi dar labiau akcentuoti interneto reklamos išmatuojamą efektyvumą ir investicijų grąžą (return on investment).

Be abejo, šios priežastys yra gana stereotipinės ir interneto reklamos pardavėjai gali paneiginėti kiekvieną iš jų. Šiuo metu tam reikia dėti visas pastangas (nors ir ne-krizės laikotarpiu reklamos internete pardavėjai daugiausia užsiėmė mitų laužymu). Ko nepažįstu – tą valdo mitai.

O kokios galimybės internetui?

Mokestis už rezultatus gali būti svarus argumentas krizės laikotarpiu interneto reklamai kovojant dėl didesnės dalies besitraukiančiame reklamos pyrage. Tai tvirtas argumentas visiems – tiek marketingo specialistams, tiek vykdantiesiems direktoriams ar akcininkams.

Lietuvos interneto rinkos augimui vilčių suteikia faktai, jog išlaidos interneto reklamai neprilygo net kaimynėms Latvijai bei Estijai, o internetui tenkanti dalis išlaidų reklamai pasiskirstymo pyrage buvo daug mažesnė nei Europos vidurkis. Tačiau marketingo ir reklamos srityse dirbantys žmonės liko tie patys, o vartotojų elgesys krizės metu keičiasi. Tai reiškia, jog sprendimus dėl reklamos išlaidų paskirstymo priimančių asmenų elgesys keičiasi, o jo atspirties taškas ne kitų šalių pyragai, o prieš krizę buvęs elgesys. „Išlaidas reklamai internete didinu todėl, kad vakaruose internetui tenka didesnė dalis” – toks motyvas krizės laiktarpiu sunkiai veiks.

Įvaizdinių, naujų „brandų” įvedimo, socialinių kampanijų šiais metais tikrai mažės, o ir vyksiančiose internetui bus skiriamas mažesnis dėmesys (įvaizdžio kampanijose televizija, spauda ir žurnalai tikrai liks „numeris 1”).

Tačiau galimybės interneto reklamai atsiveria, nes šiais metais daugės pardavimo skatinimo kampanijų. Internetas šioje vietoje yra dėkingas kanalas dėl savo išmatuojamumo, galimybės greitai pradėti kampaniją ir galimybės greitai sekti bei reaguoti į rezultatus.

Interneto reklamos pardavėjai gali labiau akcentuoti greitį – internetas vis dar yra tas kanalas, kur reklaminę kampaniją galima suorganizuoti ir paleisti per tris dienas išsaugant miegą naktimis. O pardavimų kreivėms svyruojant, korekcines kampanijas tenka rengti vis greičiau.

Išvados?

Kaip šiemet keisis išlaidos interneto reklamai absoliučiais skaičiais? Nežinau. Prognozė – išlaidų interneto reklamai pokytis 10% didesnis nei bendrų išlaidų reklamai pokytis. Į teigiamą pusę. Jeigu bendros išlaidos reklamai kris 20%, tuomet internetui kris 10%. Žirklės tarp bendro pokyčio ir interneto pajamų pokyčio bus mažesnės.

Nupiešiau ne pačią šviesiausią prognozę internetui. Interneto reklamai, kaip paskutinius metus greičiausiai besivystančiam media kanalui, šie metai taip pat bus nelengvi. Jauniausią yra lengviausia ir nuskriausti, todėl internetui reikia skubiai „rodyti raumenį”.

Ilguoju laikotarpiu (kalbam ne apie 2009-uosius, o apie 3-5 metus į priekį), ši krizė interneto reklamai gali išeiti į naudą. Mažėjant reklamos išlaidų bendram pyragui, šis procesas gali skatinti esminį pyrago persiskirstymą. Nors interneto reklama praėjusiais metais augo po keliasdešimt procentų, jie augo bendro pyrago augimo sąskaita, tiesiogiai neatimdamas išlaidų iš kitų žiniasklaidos kanalų. Pradėjus daugiau skaičiuoti ir atidžiau vertinti reklaminių kampanijų rezultatus, internetas gali tiesiogiai auginti savo gabalą kitų kanalų sąskaita.

—————-

Šis įrašas yra parašytas tinklaraščiui „Apie reklamą internete”.

Sekmadienį iš Susisisiekimo viceministro p. Arūno Štaro gavau Lietuvos oro uostų (Vilniaus, Kauno ir Palangos) plėtros galimybių studijos santrauką bei išvadas ir rekomendacijas. Labai ačiū viceministrui – kiti Susisiekimo ministerijos pareigūnai atsisakė ja pasidalinti motyvuodami tuo, jog pati ministerija su studija dar nesusipažino ir kitais panašiais nelabai aiškiais motyvais.

Na, galimybių studijos santra užima lygiai 100 lapų – teko girdėti, jog visa studija užima 900 lapų. Skaityti yra ką.

Studijos „Oro transporto plėtros galimybės” rengėjai – UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” bei tarptautinė kompanija „Ramboll“ – išanalizavusi šalies oro uostų infrastruktūrą, pasiūlė infrastruktūros plėtros scenarijus bei finansavimo galimybes.

Per kelis vakarus su ja susipažinau – pabandysiu apžvelgti pagrindines studijos rekomendacijas bei pateikti pagrindines studijoje minimas pastabas.

Lietuvoje reikėtų statyti naują pagrindinį oro uostą

Pagrindinė Galimybių studijos rekomendacija – Lietuvoje reikėtų statyti naują modernų oro uostą, su patogia infrastruktūra. Naujasis oro uostas turėtų būti apie 50 km atstumu nuo Vilniaus link Lietuvos centro, kad jį būtų patogu pasiekti kauniečiams, Pietų ir Vidurio Lietuvos gyventojams.

Atidarius naują oro uostą, Kauno oro uostą rekomenduojama uždaryti. Vilniaus oro uostas toliau turėtų būti vystomas kaip regioninis oro uostas, tenkinantis verslo poreikius. Reguliarieji reisai iš jo turėtų būti uždrausti, esant reikalui šį oro uostą galima panaudoti kaip atsarginį oro uostą.

Pagrindinis klausimas – kodėl nepaversti vieną iš dviejų dabar veikiančių – Kauno ir Vilniaus – oro uostų pagrindinių oro uostų. Todėl, kad kiekvienas iš jų turi esminių problemų, kurios yra lemiamos, vystant bet kurį iš jų kaip pagrindinį šalies oro uostą.

Jeigu Vilniaus oro uostas būtų vystomas kaip pagrindinis šalies oro uostas, tai apie 2023-2025 metus šis oro uostas pasieks teritoriškai apspręstą galimybių ribą. Galima ilginti VNO kilimo ir tūpimo taką, galima statyti naujus keleivių aptarnavimo terminalus, tačiau galimybių riba egzistuoja ir ji yra netoli: keliamas triukšmas, oro tarša mieste, oro avarijų virš miesto tikimybė, auto spūstys netoli oro uosto, galimybės tiesti antrą KTT nėra.

Jeigu Kauno oro uostas būtų vystomas kaip pagrindinis šalies oro uostas, tai jo infrastruktūros, reikalingos pagrindiniam šalies oro uostui sukūrimas kainuotų beveik tiek pat, kiek naujo oro uosto statyba (sutinku, tai skamba nerealiai, tačiau studijoje yra įdėti skaičiavimai, pagal kuriuos infrastruktūros trūkumai Kauno oro uoste, kaip pagrindiniame šalies oro uoste, yra per dideli). Be to, Kauno oro uostas neturi kokybiško susisiekimo su šalies sostine ir ekonominiu centru Vilniumi, o jų tiesimas daugiau kaip 100 km atstumu pareikalautų didelių investicijų. Trečia, atstumas nuo Kauno oro uosto iki Vilniaus yra didelis, todėl laiko nuostoliai vistiek būtų dideli.

Tokia yra pagrindinė kelis šimtus puslapius užimančios Oro uostų plėtros galimybių studijos rekomendacija – šalia yra dar daug kitų, tačiau ją laikau svarbiausia. Ar jai pritariu? Kuomet pirmą kartą išgirdau apie šią idėją, tai ji per daug manęs nežavėjo ir atrodė neprotingai brangi, tačiau galimybių studija įtikina, jog tai yra efektyviausias sprendimas.

Kaip būtų galima koreguoti šį scenarijų? Sunku prognozuoti 2025 m. ekonominę šalies būklę, tačiau manau, jog galbūt pastačius naują oro uostą nėra būtina visiškai  uždrausti reguliariuosius skrydžius iš Vilniaus. Tai galėtų būti brangus oro uostas, kuriame galėtų vykti verslo keliautojams reikalingi skrydžiai į artimiausius finansinius centrus – Taliną, Stokholmą, Kopenhagą, Briuselį, Frankfurtą, Maskvą. Vykdant šią rekomendaciją, Kauno oro uostą rekomenduojama uždaryti pastačius naują oro uostą. Tačiau mano pasiūlymas būtų, jeigu priimame sprendimą statyti naują oro uostą, tai Kauno oro uostą galima uždaryti iš karto priėmus tokį sprendimą – 10 metų skrydžiai gali išsitekti ir viename oro uoste.

Kaip greitai galėtų būti naujas oro uostas? Galimybių studijos rengėjų teigimu, statybos užtruktų trejus metus, tačiau įvertinant politinį šio klausimo aspektą, tai nuo sprendimo iki atidarymo prireiktų aštuonerių metų. Jeigu šiemet Vyriausybė priima sprendimą statyti naują oro uostą, tai jis gali būti atidarytas 2017 metais.

Kiti įdomūs dalykai paliesti studijoje.

Jeigu skaičiuojame aviacines ir neaviacines paslaugas, Kauno oro uostas iš vieno keleivio uždirba 15,4 LTL, Palangos oro uostas 43,4 LTL, Vilniaus oro uostas 75,6 LTL. Taip, aš sutinku, jog oro uostui pelnas nėra „tikslas numeris vienas”, tačiau šitie skaičiai taikliai parodo kainą, kurią Kauno oro uostas sumoka už tokios bendrovės kaip „Ryanair” turėjimą.

Šitas skaičius dar netiksliai parodo skirtumą tarp „Ryanair” ir kitų vežėjų mokamų kainų, kadangi Kauno oro uostas daugiau nei Palangos uždirba iš neavicinių paslaugų: prekybinio ploto nuomos, stovėjimo aikštelių nuomos, reklamos oro uoste ir t.t. Iš avialinijų Kauno oro uostas uždirba 7 litus, Palangos – 40 litų.

Iškalbingas skaičius – Vilniaus oro uosto ataskaitoje apie iš reklamos uždirbtus pinigus nurodomas skaičius 0. Ar tai reiškia, jog krūvos reklaminių stendų atvykimo salėje kabo nemokamai? Imu tris! Iš ploto automobilių stovėjimo aikštelių nuomai Vilniaus oro uostas uždirbo 300 tūkst. litų per metus. Imu visas!

Lietuvos oro uostų pajamos iš neaviacinės veiklos yra tragiškai mažos. Iš neaviacinių paslaugų VNO uždirba 3,6 LTL, Kauno oro uostas – 3,2 LTL, Palangos oro uostas – 2,4 LTL iš vieno keleivio. Palyginimui, Talino oro uostas uždirba 12,7 LTL, privatus Glazgo oro uostas – 22,6 LTL.

Londono „Gatwick” ir „Heathrow” oro uostų beveik 60% pajamų sudaro neaviacinės pajamos. „Žemiškesnių” ir artimesnių mums oro uostų taip pat ženklią pajamų dalį sudaro neaviacinės pajamos – Osle 46%, Hamburge – 36%, Diuseldorfe 33%. Mūsų oro uostuose tik Kauno oro uoste neaviacinės paslaugos sudaro didesnę pajamų dalį – 21% (tiesa, tai labiau yra dėl to, kad aviacinės pajamos labai yra maž0s), Vilniaus oro uoste šis rodiklis yra nepilni 5%, Palangos oro uoste – šiek tiek daugiau nei 5%.

Trijų šalies oro uostų valdymą reikėtų centralizuoti, sako galimybių studija. Argumentas vienas – Palangos ir Kauno oro uostai artimiausius penkerius metus neturi realių perspektyvų dirbti pelningai: kaštų mažinimas realiai neįmanomas, o pajamų augimas priklauso nuo naujų aviakompanijų pritraukimo, kur artimiausiems metams perspektyvos nėra didelės.

Šioje vietoje neturiu nuomonės, ar šitas sprendimas yra pats geriausias. Akivaizdu, jog trijų oro uostų konkurencija tarpusavyje naudos neatneša. Aš esu už konkurenciją dėl keleivių ir avialinijų, tačiau ši konkurencija labiau vyksta kovoje dėl investicijų, kurias daro valstybė (ir ES fondai valstybės rankomis). Oro uostų darbą ir veiklą reikia labai derinti tarpusavyje. Ar valdymo centralizavimas yra geriausia išeitis? Galbūt. Geresnio varianto nežinau, todėl tebūnie.

Įgyvendinus naujo pagrindinio oro uosto kūrimą, Palangos oro uostą reikia perduoti į privačias rankas. Tos rankos tai nebūtinai privatus kapitalas, tai gali būti savivaldybė arba apskritis. Šitoje vietoje tai pritariu – labiausiai dėl to, jog Palangos oro uosto valdytojo reikėtų ieškoti privataus kapitalo. Koks bus veiklos būdas – dalies akcijų pardavimas, infrastruktūros nuoma tam tikram laikotarpiui, koncesija ar kt. – ne taip svarbu.

Galų gale, kuomet kalbame apie pagrindinį Lietuvos oro uostą, tai svarstome tik variantus – Kauno oro  uostas kaip pagrindinis, Vilniaus oro uostas kaip pagrindinis arba naujai statomas oro uostas kaip pagrindinis. Palangos oro uostas šiame paveiksle visgi lieka kaip regioninis oro uostas. O jeigu jis būtų privačiose rankose, efektyviai dirbdamas galėtų rimtai kartas nuo karto spirti į užpakalį pagrindiniam, kad tas stiebtųsi.

Galimybių studijoje atkreiptas dėmesys į oro uostų vidines valdymo problemas. Jos net aptariamos anksčiau nei išorinės (infrastruktūros, finansavimo, aplinkosaugos) į kurias oro uostų vadovai taip nori atkreipti dėmesį. Atkreipiamas dėmesys, jog daugelis oro uostų vadovų orientuojasi į materialinių investicijų įsisavinimą, o ne į komercinę veiklą; neidentifikuoja atskirų klientų grupių poreikių ir nekuria strategijų, kaip jas patenkinti; darbuotojams trūksta valdymo ir užsienio kalbų žinių; vadovams trūksta marketingo, finansų valdymo ir turto valdymo įgūdžių, oro uosto administravimo įvaizdis visuomenėje yra prastas.

Mano nuomone, būtent valdymo problemos yra pagrindinė dabartinės oro transporto problemų priežastis. Valdymo problemos lenda visuose lygiuose – Lietuvos Respublika vis dar neturi patvirtintos oro uostų vystymo strategijos, kiekviena vyriausybė vykdo skirtingą politiką, atskira trijų oro uostų valdymo sistema skatina pridėtinės vertės nekuriančią konkurenciją dėl valstybinių investicijų, o oro uostų vadovų darbe yra krūva klaidų (apie buvusio Vilniaus oro uosto vadovavimą septynioliką metų galima atskirą pasaką pasekti).

Galimybių studijoje gana detaliai pažvelgta į oro uostų veiklos apribojimus – daugiausia dėl infrastruktūros, be abejo (iki tokio lygio, kad registracijos stalus Kauno oro uoste reikėtų perstumti porą metrų į šoną). Į juos iš tiesų reikia atkreipti dėmesį. Populiariojoje žiniasklaidoje daugiausia kreipiamas dėmesys į kilimo tūpimo takų ilgius, nors problemų yra daug žemiškesnių. Pvz. Vilniaus oro uosto KTT pralaidumas yra 20 lėktuvų per mėnesį, tuo tarpu Kauno – tik 12, o padidinti pralaidumą Kaune reikalingos kone 100 mln. litų investicijos. Aišku, tam poreikio kol kas nėra jokio.

Apie techninę oro uostų plėtros galimybes apžvelgsiu kada atskirai.

Keleivių srautų augimo prognozės, kuriomis remiasi galimybių studija yra gana pesimistinės. Gal tiktų labiau žodis realistinės, tačiau aviacijos fanų tie skaičiai nenudžiugintų. Keleivių skaičiaus augimas pagal bazinį scenarijų yra apie 6 proc. kasmet – tuomet 2025 m. visi oro uostai Lietuvoje turės apie 6 mln. keleivių.

Galų gale, didesnis keleivių srauto augimas turbūt dar labiau sustiprintų rekomendacija, jog Lietuvai reikia naujo oro uosto. Tik kainos, kiek jis kainuotų, taip ir neradau …

(apie plėtros galimybių studiją temą dar tęsiu)

Televizijose dabar turėtų būti karšta. Labai karšta. Pirmiausia, spaudžia visagalė krizė ir akcininkų spaudimas mažinti kaštus, kadangi pardavimų skyrių prognozuojamos pajamų kreivės jau yra ne tokios gražios, kaip buvo keletą metų anksčiau. Iš kitos pusės, dėl reitingų pyrago kova tapo dar „kietesnė” – LNK panaikino tą TV3 pranašumą, kurį pastaroji televizija kūrė keletą metų ir jau kelintą mėnesį kvėpuoja į nugarą. Klaidų kaina dabar labai didelė.

Mūšis su kardais

LNK ypač sėkmingai įvedus „Žvaigždžių duetus” šeštadienio vakarais, TV3 traukiasi iš šios pozicijos. Po naujųjų metų įvesta TV3 naujiena šeimų šou „Nerealieji” yra perkeliami į penktadienio vakarą. Kaip lyderei, tai gėdingas pasitraukimas iš kovos lauko, tačiau galutinis reitingų rezultatas yra svarbiausias – „Žvaigždžių duetai” suvalgė nepigų autorinį projektą „Nerealieji”, todėl kišti pinigus į laidą, kurios niekas nežiūri, yra neefektyvu.

„Nerealieji” bus bandomi reanimuoti penktadienio vakaro pozicijoje. Šiose kovose paaukojamas bus „Penktadienio muzikos šou” avinėlis – Viktorijos Perminaitės ir Edmundo Kučinsko ekrane daugiau nebematysime. TV3 aptiko tašką, kur LNK stengiasi mažiau (daugiausia tik seni koncertai) ir nusprendė, jog „Nerealieji” gali išvystyti didesnį pranašumą prieš LNK penktadienio vakaro metu.

TV3 visiškai aukoja šeštadienio vakaro laiką, tuo metu rodydama tik filmus. Po „Žvaigždžių duetų” žiūrovas tegul jungiasi „Lietuvos balsus”.

Reanimavimas elektrošoku

LNK laidą „Vienas prieš visus” bandys reanimuoti pakeisdama laidos vedėją – vietoje Arnoldo Lukošiaus šioje laidoje pasirodys Algis Ramanauskas-Greitai. Nors man nepatiko A.Lukošius toje laidoje, tačiau neįsivaizduoju ir A.Ramanausko-Greitai tame vaidmenyje. Tačiau laidos vedėjas praktiškai yra viskas, ką tame pirktame laidos formate LNK gali keisti.

TV3 bando sustiprinti savo žinias susigrąžindama iš „Lietuvos ryto TV” charizmatiškąjį orų guru Naglį Šuliją. Pastarasis, beje, išnyko ir iš kasdienio „Lietuvos ryto” dienraščio. Kažin, TV3 tiek daug moka, jog laikraščiams rašyti nebeverta, ar „Lietuvos rytas” neapsikentė tokio akibrokšto ir atsisakė Naglio Šulijos spausdintų prognozių? Nežinau, kas ir kiek kam moka, tačiau pralaimėjo daugiausia „Lietuvos ryto TV” žiūrovas, nes dabar žiūrint Violetos Blėdienės vedamą orų prognozę pirštas pats prašosi perjungti kanalą.

Paulius Korsakas iš „Baltijos televizijos” persikelia į TV6. Juk TV6 – vyrų televizija. Tačiau laidą rodys sekmadienio ryte, šalia Džeimio Oliverio ir Manto Petruškevičiaus. Turbūt jie irgi skirti vyrams … Antrasis, ypač.

Taupuko programa

Taupuko programą tęsia Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, nusprendę, jog antrojo kanalo sezonas baigsis balandžio mėnesį, o po to eteris bus užpildomas kartojimais. Tiesa, klausimas kas turi didesnį biudžetą – ar visas antrasis kanalas ar viena laida „Lietuvos balsai”? Pastaroji, beje, tikrai nėra bloga, tačiau toks vertinimas prašyte prašosi.

„Viasat” tyliai atidėjo planus paleisti TV6 atitikmenį, orientuotą į moteris, pavadinimu 3+. „Viasat” tyliai susimokėjo baudą už laiku nepradėtas transliacijas, mainais už tai gavo leidimą kanalą paleisti tik nuo 2010-ųjų.

TV1 uždarė tik kelis mėnesius gyvavusią laidą „Pabusk su TV1”, kuriai LNK skyrė begalinį kiekį anonsų. Žiūrovų tuo metu nėra daug, o ta saujelė yra įpratusi žiūrėti „Labą rytą”. Kažin kodėl LNK grupė rytinės laidos nepaleido per pagrindinį kanalą – LNK?

Gėda – pelėda

Yra laidų, kurių net pačios televizijos gėdyjasi (ne, tai ne „Angelai”). Tai senas geras „Sveikinimų koncertas”, kuris bus vėl rodomas per TV3 po dvi popietės valandas šeštadieniais ir sekmadieniais.

Gėda ne tik dėl žanro, bet gėda ir dėl to, jog lyderė TV3 šioje vietoje bando įdurti visų pamirštai „Baltijos televizijai”, kuri rodo tokią laidą būtent tuo pat metu.

Vietoj išvadų

Šiemetinis televizijų sezonas įdomus savo užkulsiniais žaidimais – kelerius metus to nebuvo. Pardavimo kreivės kildavo aukštyn, todėl į reitingus akcininkai, matyt, ne taip gilinosi. Dabar klaidos labai skaudžios – ne tik dėl grėsmės reitingams (arba jų nepakilimui), bet ir dėl kaštų mažinimo, kuriuos reikia taupyti visur ir visada. Kiekviena prodiuserio ir programų direkcijos klaida dabar matoma iš karto, ir, kaip matom, už tas klaidas yra baudžiama.

Ar keičiasi žiūrovas krizės metu? Reikia pasakyti, jog „taip” ir pridėti žodelį „deja”. Deja, taip. Krizės metu žiūrovui reikia pigesnių juokų (kaip „Dzin” ir „Laba diena”), daugiau loterijų ir žaidimų („Taip arba Ne” šią savaitę truks beveik tris valandas!), daugiau laimingų istorjų (pvz. kaip „Angelai” Jonaičiui darbo Vilniuje ieškojo).

Per Europą nuskambėjo vakar rytą Rumunijoje nuskambėjęs inicidentas, kuomet „CarpatAir” priklausęs lėktuvas „SAAB 2000” leidosi „ant nosies”, t.y. neišsiskleidus priekinei važiuoklei.

„SAAB 2000” yra vienas greičiausių turbopropelerinių lėktuvo modelių, tačiau labai nepopuliarus – šiuo metu pasaulyje tokių skraido apie 50, tokie lėktuvai buvo gaminami septynerius metus, o gamyba nutraukta 1999-aisiais.

Bendrovė „flyLAL” buvo viena iš nemažų šio modelio lėktuvų naudotojų – vienu metu savo flotilėje jų turėjo šešis, pastaraisiais metais keturis.

„Carpatair” yra pati didžiausia „SAAB 2000” lėktuvų naudotoja, savo lėktuvų parke turinti 12 tokio tipo lėktuvų.

Iš Kišiniovo skridusio lėktuvo pilotas pastebėjo, jog ruošiantis leistis, lėktuvo priekinė važiuoklė neišsiskleidė. Buvo priimtas sprendimas apsukti dar keletą ratų aplink oro uostą, jog būtų sudeginta kaip įmanoma daugiau kuro, o tuo tarpu oro uosto tūpimo takas buvo padengtas nedegia medžiaga. Lėktuvas čiuožė pilvu, tačiau nusileido sėkmingai.

Įdomiausia šio inicidento vieta yra viešųjų ryšių krizės suvaldymas – nepraėjus valandai nuo inicidento „Carpatair” išplatino išsamų pranešimą spaudai apie inicidentą, o praėjus dviems valandoms savo interneto tinklalapyje patalpino avariniu būdu nusileidusio lėktuvo nuotraukas bei net įdėjo filmuotą nusileidimo medžiagą!

Tokiu būdu žiniasklaida ir visuomenė gavo išsamią informaciją apie inicidentą, neliko vietos spekuliacijoms ir gandams apie žuvusius ar nukentėjusius – o po tokių inicidentų dažnai mėgstama tirštinti spalvas.

Beje, vieni iš investuotojų į bendrovę „Carpatair” yra Švedijos koncernas „IKEA”.