Simonas Bartkus | Blog

Kuo toliau, tuo labiau įtikiu, jog visa Lietuvos mažmeninė prekyba dirba velniškai mažomis maržomis.

Kodėl taip yra?

Priežasčių galima ieškoti lietuviškame būde, charakteryje ir požiūriu į verslą. Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje pradėjus kurtis privatiems verslams, tuometiniai verslininkai vis dar buvo vadinami „spekuliantais” (neigiamą šio žodžio reikšmę visi puikiai žinome). Šešėlinė ekonomika, tiesioginė agresyvi konkurencija ir ekonomikos žinių trūkumas suformulavo padėtį, kurioje visi dirbo „už tiek, kiek apsimoka”.

1995-1998 metais formuojantis didiesiems prekybos centrams teko konkuruoti tarpusavyje ir su smulkiuoju verslu, kuris ir movėsi kelnes, ir skundėsi valdžiai. Pirmieji rimtai besiformavę „IKI” su prancūziška koncepcija ir aukštesnėmis kainomis nudegė nuo agresyviomis kainomis įžengusio „VP Market” (dabar – „Maxima LT”). Jau šiame amžiuje žengę į Lietuvą „Rimi” vėl bandė kilstelėti kartelę aukšty, bet buvo nusodinti „VP Market” ir tuo metu jau įsibėgėjusios „praktiški žmonės renkasi” „Norfos”.

Nuo mažų mažmeninės prekybos rinkos maržų kenčia:

1) Tiekėjai. Iš principo oligopolinėje didžiųjų prekybos centrų rinkoje jie verčiami nusivilkti kelnes. Mokėjimo už prekes gražinimų atidėjimo terminai yra ~90 dienų nuo prekės pardavimo (!) yra normalu. Ką tai reiškia mažoms įmonėms, nesunkiai suprantate, ką reiškia gauti mokėjimus už prekes realiai po beveik pusės metų. Ilgą laiką jiems besilaikius, 2006-2007 metais drastiškai pradėjus didėti atlyginimams, nuvilnijo bankrotų banga ir nemaža dalis tiekėjų buvo priversti pasitraukti.

2) Prekybos centrai.  Nuolatinis kainų karas, maržas vis tempia žemyn ir žemyn. Didieji tinklai gelbstisi pramonines prekes importuodami milžiniškais kiekis, stumdydami labai mažomis kainomis ir bandydami laimėti didelės apyvartos dėka. Keli didieji tinklai, konkuruodami kainomis, jau pora metų vaisius ir daržoves, įvertinus nurašymus, parduoda į minusą. Dėl to kenčia ir kokybė, nes niekas nenori kelti kainos, o bando užsitikrinti tiekimą kuo mažesnėmis sąnaudomis.

3) Darbuotojai. UAB „Maxima LT” Lietuvoje dirba ~15 tūkst. darbuotojų. Tarkime, UAB „Maxima LT” nori pakelti visiem algas 500 LTL ant popieriaus. Į rankas pakiltų 350 Ltl (manau logiškas kiekis šiems metams išspręst darbuotojų trūkumo problema). Darbo vietos kaina „Maximai” – 650 LTL. toks pokytis per mėnesį kainuoja 9,75 MILIJONO litų. Per metus – 117 MILIJONAI LITŲ. „Maxima” neskelbia pelno, skelbia tik apyvartą (2006 m. – 4 mlrd. Lt.).

4) Lietuvos ekonomika. „Lidl”, „Tesco”, „IKEA” ir dar keletas gigantiškų tinklų, kurie atneštų milžiniškas užsienio investicijas, neša mieles iš Lietuvos, pamatę, kokiomis maržomis dirba vietinės bendrovės.

Be abejo, iš tokios padėties laimi vartotojas (sakoma, „kainų kare pralaimi visi, išskyrus pirkėją”) . Turime žemo kainų lygio ir vidutinio lygio prekybos centrus. Bet kokia diferencijacija jau mirė – „kokybės lyderis”, „kainų lyderis”, „aptarnavimo kultūros lyderis”, „paslaugų kokybės lyderis” – tokios sąvokos mažmeninėje prekyboje nebeegzistuoja, visi viską daro labai panašiai.

Visgi, penktu punktu į pralaiminčiųjų (žinoma, iš dalies, tik) pusę įrašau ir Vartotojus. Iš tokios padėties mes pralaimime, nes:

1) Negalime nusipirkti plataus asortimento, išskirtinių prekių.

2) Gauname trečiarūšioms šalims skirtas prekes (pvz. „Fairy” Britanijoje bene dvigubai tirštesnis nei pas mus. Dėl to, kad tinklai spaudžia tiekėjus, jog jie tiektų kuo pigesnę prekę).

3) Nėra iš ko rinktis! Vis pasitaiko situacijų, jog tenka rinktis iš supuvusio ir mažiau supuvusio persiko, nes labai noriu persiko. Paskui dažnai nusispjaunu ir nusiperku šokoladą arba „Pringles”.

Išvardinti pavyzdžiai galioja ne tik prekybos centrams – krūva rinkų veikia panašiomis sąlygomis dėl panašių priežasčių. Visiškai kitoks atvejis yra drabužių, avalynės ir aksesuarų rinka, kurioje vis dar buriama nematomais prestižiniais brand’ais ir laikoma kainų kartelė labai aukštai.

O kas gi bus?

Vienas dalykas jau vyksta – darbo jėga brangsta ir atlyginimų lygio kilimas jau vyksta.

Brangs. Ilgai lauktas euro įvedimas neatėjo, o būtent iki jo, kainos laikėsi įvairiose ūkio šakose. Euro įvedimas būtų puiki priedanga pakeisti kainas, kaltę suverčiant „eurui”. Dėl to kainų kilimas vyksta išlėto ir nuolat. Labiausiai tai turbūt pasijautė viešojo maitinimo įstaigose, kur meniu per paskutinius porą metų buvo keisti bene keturis kartus.

Šiuo metu, gerėjant ekonominei padėčiai, yra pats laikas į rinką įžengti nišiniams rinkos žaidėjams, kurie galėtų būti „kitokie”. Galbūt brangesni, galbūt mažesni, galbūt visada garantuojantis šviežumą, galbūt dar kažkokie, kokių Lietuvoje šiuo metu nėra ir už kuriuos pirkėjas sutiktų sumokėti aukštesnę kainą.

Pigių kainų prekybos centrai galėtų kurtis už miesto, pateikti nelabai aukšto lygio aplinką ir aptarnavimo kultūrą.

Mažos maržos Lietuvos mažmeninėje prekyboje visiškai priešingos padėčiai bankų rinkoje … Apie tai atskirai …