Simonas Bartkus | Blog

2007-aisiais Lietuvos kino teatruose pasirodė tik vienas lietuviškas kino filmas („Nuodėmės užkalbėjimas”). Pati 2008-ųjų pradžia suteikia viltį, jog šiemet gali pasirodyti daugiau, kadangi praeitų metų rezultatas pasiektas jau antrąją metų savaitę – sausio 10-ąją įvyko Lietuvoje jau gerai žinomo latvių režiseriaus Mario Martinsons filmo „Nereikalingi žmonės” premjera.

Darbas dar įdomus ir tuo, jog pastatytas tik už privačias lėšas. Iki šiol tokių iniciatyvų platesniu mąstu ėmėsi tik projektas „AXX”, kuriam pavyko susukti porą pilnametražių filmų. Tiesa, taupumo sumetimais net kino juosta nebuvo naudojama. „Nereikalingi žmonės” – tikrai profesionalus darbas – nuo garso ir vaizdo kokybės iki marketingo veiksmų.

„Nereikalingi žmonės” vaikosi kino madų. Kodas „Viskas susiję” 21-ojo amžiaus kinematografe naudojame labai dažnai („Babelis”, „21 gramas”). Pasirodyti filme pakviesti ne tik aktoriai, bet ir pusiau aktoriai ir visai ne aktoriai. Tematika – aktuali šiandienos Lietuvai. To nė kiek negalima smerkti – populiarumas ir bilietų pardavimai komerciniam projektui yra labai svarbūs.

Svarbūs filmui yra ir rėmėjai – oro linijų bendrovės „airBaltic” reklama juostoje yra labai akivaizdi. Kitąvertus, pažiūrėkite rusų „Likimo ironiją 2” ar Michealo Bay’aus „Salą”, jei norite įvertinti, kaip atrodo filmas su tikrai daug reklamos.

„Nereikalingi žmonės” primena „Babelį” ir „21 gramą”. Pirmąjį dėl susipynusių istorijų ir „grūzo”, o antrąjį dėl laike skirtingai išmėtytų scenų struktūros, montažo ir kameros stiliaus. Didelė M.Martinsons filmo problema – būsimą eigą per daug lengvai galima atspėti ir išpainioti pinamą istorijos mazgą. Jeigu suprasite, kaip filmas baigsis jau pradžioje – turėsite daug laiko ieškoti filmo trūkumų ir vertinti kiekvieną smulkmeną – nes istorija jau bus neįdomi.

„Nereikalingus žmones” žiūrėti yra labai sunku. Sunku pirmiausia dėl to, jog rodomos scenos ir pasakojamos žmonių istorijos yra sudėtingos ir nelaimingos. Šį įspūdį sustiprina įmantrus kameros judėjimas – prie statiškesnių vaizdų (populiarusis kinas yra būtent toks) pratusiems žiūrovams gali pradėti suktis galva. Gerai, jog filmas trunka tik pusantros valandos. Meniniu požiūriu – latvių operatoriaus Ginto Berzinio darbas labai profesionalus.

Trys geriausios „Nereikalingų žmonių” savybės yra operatoriaus darbas, muzika ir Kosto Smorigino vaidyba. Andrius Mamontovas šiame filme geriau pasirodo kaip kompozitorius, o ne aktorius. Jo vaidinamas herojus – Airijos lietuvis kunigas lieka iki galo neatskleistas – tarsi ekrane vaikščiojanti kaukė. Neatskleista filme lieka daug veikėjų (kai kurie dėl aktorių neprofesionalumo, kai kuriems tiesiog neliko laiko), maloni išimtis – Kosto Smorigino vaidinamas Benas. Nuoširdus, stačiokiškas, įžūlus, bet principingas girtuoklis, buvęs verslininkas, savo gyvenime praradęs beveik viską.

Nepakankamas dėmesys smulkmenoms šiek tiek užkliūva – Airijos ligoninė su kapota anglų kalba kalbančiais darbuotojais ir be to perdaug primena lietuvišką gydymo įstaigą. Kuomet viena iš herojų atsiverčia savo pasą – į akį iš karto krinta akivaizdžiai „photoshopinta” gimimo data – net šriftų nepasivarginta suvienodinti. Be abejo, tai tik smulkmenos – bet labai geras filmas yra tas, kurio „blogų” smulkmenų nepastebi.

Sunku atspėti, kokio dydžio yra „Nereikalingų žmonių” biudžetas ir kiek žiūrovų turi nusipirkti bilietą į filmo seansą (taip pat dar vėliau laukiantys DVD pardavimai ir TV teisių pardavimas), jog juosta būtų pelninga. Komerciniu požiūriu viskas su šiuo projektu yra gerai – galbūt tik keista, jog pasirinktas „nelengvas” žanras – žiūroviškesnis kinas yra komedija ar veiksmo juosta.

„Nereikalingi žmonės” kovodami dėl žiūrovų dėmesio neturi tokiu išankstinių reitingo taškų, kokius „Dievų miškui” suteikė populiarus romanas ar „Nuodėmės užkalbėjimui” Jurgos Ivanauskaitės vardas. Mano asmenine nuomone, „Nereikalingi žmonės” yra stipresnis filmas už ką tik išvardintus du. Sunkus ir nelabai žiūroviškas, bet profesionalus. Iki pilnos laimės trūksta stipresnio scenarijaus ir aukštesnio lygio aktorių pasirodymo.