Simonas Bartkus | Blog

Šiandien „Best Western” vyko Marketingo specialistų asociacijos visuotinis susirinkimas, kurio pagrindinis dienotvarkės klausimas – naujos MSA valdybos rinkimai.

Be didesnių diskusijų, buvo išrinkta ir patvirtinta valdyba:

1. Jonas Jankūnas, 32m. „Actual City Media” marketingo ir  pardavimų vadovas.
2. Saulius Kazlauskas, 35m. Reklamos ir marketingo agentūros „Onyx BMT” direktorius.
3. Julius Neviera, 29m. „Via Media” tyrimų vadovas.
4. Simonas Bartkus, 24m. „Lietuva Statoil” marketingo vadovas, www.kinas.info vadovas.
5. Saulius Majauskas, 32m. Viešųjų ryšių agentūros „Euro RSCG PR” direktorius.
6. Vytautas Gailevičius, 24m. Lietuvos Nacionalinės Filharmonijos visuomenės informavimo skyriaus vadovas

MSA yra pakankamai jauna organizacija, vienijanti apie 120 narių. Pagrindinė organizacijos misija – bendro marketingo lygio kėlimas.

Artimiausiu metu ketinama organizaciją pervadinti į Lietuvos Marketingo Asociaciją.

Persikėlus iš Pašilaičių (Gabijos g.) į Lazdynėlius (Jonažolių g.) vienas iš esminių teigiamų kasdienybės pokyčių – laikas, sugaištas važiuojant iš/į darbą.

Pabandžiau atlikti 8 kelionų iš/į darbą testą keliaujant iš Pašilaičių ir 8 kelionės iš ir į darbą iš Lazdynėlių. Į darbą važiuoju 8 valandai, iš darbo startuoju 17-18.30.

Jeigu iš Pašilaičių kelionėje į „Verslo trikampį” užtrukdavau vidutiniškai 46 minutes, tai tą patį tikslą iš Lazdynėlių pasiekiu per 19 minučių.

Grįžimui iš darbo į Pašilaičius užtrukdavau 28 minutes, į Lazdynėlius – 9 minutes.

Skirtumas, kodėl dabar į darbą važiuoju 10 minučių ilgiau susidaro ne tik dėl didesnių kamščių ryte, bet ir dėl to, jog norėdamas patekti iš Geležinio Vilko g. patekti į A.Goštauto gatvės galą, turiu apsukti nemažą garbės ratą.

Miesto plėtra drastiškai vyksta šiaurės vakarų kryptimi, nors transporto atžvilgiu toje pusėje beveik nieko nedaroma. Mano skaičiavimu „iš akies”, Ukmergės gatvės prieigose kasmet apsigyvena apie 8000 naujų gyventojų – pabandykime primesti, kiek naujų automobilių kas rytą vis daugiau juda Ukmergės, Geležinio Vilko, Laisvės gatvėmis.

Kol kas tiesioginis ryšys tarp nekilnojamojo turto kainų ir laiko, sugaištamo kamščiuose važiuojant iki populiariausių „darbo” zonų yra dar mažas. Manau, tas ryšys artimiausiu laiku vis taps akivaizdesnis. Visgi, jeigu kelionėje iš darbo/į darbą sugaištate po 1,5 valandos per dieną, tai yra 7,5 valandos per savaitę, 34,5 valandos per mėnesį ir 414 valandų per metus.

Kiek vertos jūsų 52 darbo dienos? Tiek „darbo dienų” nemažai žmonių prasėdi transporto spūstyse.

Sausra Lietuvoj. Nors dienomis ir, ypač, naktimis yra bedieviškai karšta ir drėgna smegenų džiuvimas pasireiškia aukščiausia forma. Laikraščiuose galima paskaityti apie priimtus ir siūlomus sprendimus tokius, kokie apskritai protu nesuvokiami.

Rugsėjo 1 dieną nebus galima prekiaut alkoholiu. T.y. „Maxima” ir „Iki” užblokuos savo kasos aparatuose blokavimą atskiroms prekių grupėms. Degalinės juodai uždengs lentynas su alkoholiu ir išstums paletes su alumi į sandėlį. Kabakai užsuks „Švyturio” ir „Horno” kranelius.

Aišku, nuo to daug kam bus geriau. Geriau bus man, nes jeigu netyčia šeštadienį sugalvosiu Pilies gatvėje atsisėsti ir išgerti „Švyturio”, tai sutaupysiu pinigų, nes man neparduos. Geriau bus viešbučiams, kurie turės užrakinti arba iškrauti minibarus ir apšilę britai negalės nusipirkti 0,2l buteliuko „Grant’s” už 79 litus. Geriau bus Santuokų rūmams, kurie negalės vaišinti jaunavedžių šampanu. Geriau bus ir visiems vienuoliktokams, kurie, pasak B.Vėsaitės, geriau tegul geria rugpjūčio 31 arba rugsėjo 2 d. (jo, geriau pagiringam eiti į rugsėjo 1 šventę arba rugsėjo 3 į pirmas tikras pamokas). Geriau bus ir miniai susirinkusiai Palangoje, kurie šeštadienį vakare skaičiuos atbuline tvarka skaičius iki dvylikos kaip per Naujuosius (rugsėjo 2 d. 0 val. 0 min. vėl bus galima prekiauti).

Visiškas absurdas.

Maža to, siūloma, kad rugsėjo 2, jeigu išeisite iš parduotuvės, maišelį pirkinių privalėsite dėt į bagažinę, jeigu į maišelį pakliuvo butelis alaus. Priešingu atveju, grėsmė, jog nubaus už girtumą. Visiška Amerika.

O viskas dėl to, kad karo keliuose nebūtų ir kad mokinukai neprisigertų …

Negana to, pasirodo, kad alaus reklamos rodymas dienos metu per TV kenkia. Aišku, internete, spaudoje ir prekybos vietose – nekenkia. Absurdas.  O taip pat, prekyba degalinėse didina karą keliuose, o pakelės kavines – ne. Kosmosas.

Siūlau:

1. Uždrausti prekybą alkoholiu kioskuose (aišku, pusė užsilenks, nors nuo to tik geriau).

2. Trigubai pabranginti alkoholio licenzijas – tai aišku smogtų smulkiajam verslui ir šiek tiek gali ūgtelti alkoholio kainos, bet apribotų prekybą mažose nekontroliuojamose parduotuvėlėse.

3. Patrigubinti baudas už alkoholio pardavimą nepilnamečiams.

4. Uždrausti nepilnamečiams vartoti alkoholį (nieko nesuprantu, kodėl to nėra padaryta).

5. Liautis švaistyti lėšas nevykusioms reklamos kampanijoms (NEGALVOK, KADA TU PASIEKSI KELIONĖS TIKSLĄ ….).

Ir esu tikras, jog sugebėčiau prie +19 temperatūros sugalvot dar 5 pasiūlymus, kurių kiekvienas būtų protingesnis už viršuje aprašytus.

Šia optimizmo ir pasitikėjimo savimi gaidele ir baigiu šios savaitės darbus. Viskas planuoja būti tik geriau. Ir bus.

Įkvėptas Gobbito, pristatau jums trumpą vidurinės mokyklos prisiminimų apžvalgėlę :)

Lietuvių kalba – 8 (A), valstybinis egzaminas – 75 bendras, 89 tik testo dalis.

Iki 9 klasės lietuvių kalbą dėstė mūsų auklėtoja Branguolė Šimkūnienė, bet ji buvo akivaizdžiai per švelni ir per geras žmogus, kad galėtų gerai išmokyti. 10 klasėje gavome naują lietuvių kalbos mokytoją ir tuo pačiu auklėtoją Samulionienę, kuri buvo gruboka ir šiek tiek kirvis, bet bent jau „mokėjo mokyti”.

11 klasėje buvo paskirta nauja mokytoja Vėlaitienė, kuri buvo tik mokytoja, bet ne auklėtoja. Žmogus, kuris nelabai gerai išmanė ir patį dalyką, visiškai nesugebėjo dėstyti ir valdyti audotirijos, o savo pamokų vedimo ir įvertinimo principai buvo visiškai sveiku protu nesuvokiami. 12 klasėje jautė pareigą paklausinėti iš literatūros kūrinių turinio, už ką vieną kartą sėkmingai nusipelniau dvejeto (vienintelis dvejetas 12 metų karjeroje).

Mokytoja atvirai niekindavo mano rašymo, minties dėstymo ir kalbos kultūros sugebėjimus. Ironiška, jog kelis metus beveik iš to gyvenau ir dabar į tai nespjaunu – už tai dar nė vienas laikraštis ar žurnalas „neišbrokijo”.

Matematika – 9 (S), valstybinis egzaminas – 69.

Kelis kartus laimėjau matematikos olimpiadą Šiaulių mieste, vienąkart dalyvavau respublikinėje, porą kartų aukštos vietos „Kengūros” konkurse. Dėl to nenuostabu, jog egzamino rezultatas nuvylė. Dėl to šiek tiek kaltinu matematikos mokytoją Dalią Alasauskienę, kurį mokė matematikos nuo penktos klasės. Pamokų turinys dažnai buvo vadovėlio skaitymas ir teoremų formuluočių mokymasis mintinai.

Anglų k. – 10A, egzaminas – 10.

Anglų kalbos žinioms man tikrai trūko iki dešimtuko toli gražu. Čia labiau suveikė palyginamasis principas – egzaminas nebuvo valstybinis, o vyko mokykloje, tai kažkas turėjo gaut dešimtukų.

Anglų kalbos mokė tikrai labai gera specialistė ir mokytoja Rasa Rimienė. Galbūt tik disciplinos ir tvirtesnės rankos trūko, kad iš mokyklos išeičiau su stiprėsnėmis anglų k. žiniom. Universitete pagal žinias patekau tik į 6 grupę iš 8.

Istorija – 8A, valstybinis egzaminas – 91.

Istorija tikrai patiko, o kadangi valstybiniame egzamine daug klausimų buvo iš bendro išprusimo ir iš politologijos, tai gavau aukščiausią pažymį, kuris leido įstoti į VU ekonomikos fakultetą.

Istoriją mokė senmergė Nida Rimkevičiūtė, mokytoja su savais „pričiūdais”, tvirtais, bet kartais keistais ir nevisada teisingais, principais. Pažymių gailėdavo.

Kiek girdėjau, praėjus keleriems metams po to, kai baigiau mokyklą, istorijos mokytoja laimingai ištekėjo ir pasikeitė.

Fizika – 9A, valstybinis egzaminas – 35.

Fizikos mokė tikrai netradicinis ir hyperaktyvus mokytojas Romualdas Uža. Per pamokas išklausydavom begalybę kandžių replikų, išgirsdavom pamokslus apie visokias politikos, ekonomikos ir pan. nūdienos problemas, prisirašydavom šimtus nemirtingų citatų.

Būtent mokytojas įtikino mano mamą, o po to ir mane, jog „fiziką laikyt būtina”, „be fizikos nė žingsnio”, todėl pasirašiau laikyti valstybinį fizikos egzaminą, nors visiškai man to nereikėjo ir buvau minimaliai tam pasiruošęs. Dėl to ir rezultatas – 35 – visiškai teisingas ir, iš tiesų, bereikšmis.

Chemija – 10B

Iki 9 klasės mokė nesuvokiamų principų ir nepavydėtino charakterio mokytoja Vosylienė, kuri po to paliko mokyklą. 10 klasę pasiekėm su minimaliom chemijos žiniom, bet nauja mokytoja, kurios pavardės nepamenu, greitai įsuko mus ir viską sugebėdavo logiškai paaiškinti.

Kadangi chemijai pasinešusių mūsų laidoje nebuvo, mane 11 klasėje delegavo į miesto chemijos olimpiadą, kur užėmiau teisingą priešpaskutinę vietą. Norėjo deleguot ir 12 klasėje, bet savo iniciatyva įtikinau mokytojų komisiją, jog geriau siųsti merginą, kuri ruošiasi studijuot medicinoje, nors ir silpnesnė.

Biologija – 8B

Mokslas, kuris visiškai manęs nedomino ir niekas nesugebėjo juo sudominti. Iki 9 klasės mokė Saldokienė, o nuo 10 – nusipelniusi ekspertė Miltenienė, bet visur man buvo tas pats. Beje, nuo 10 klasės Saldokienė tapo mūsų auklėtoja, bet biologijos mokytoja išliko Miltenienė.

Per kontrolinius dažniausiai nusirašinėdavau nuo rankoje laikomo lapelio, ant kurio informaciją susirašydavau pieštuku, o kad prakaituojančioje rankoje nenusitrintų, „laminuodavau” lipnios juostos pagalba.

Vokiečių kalba – 9B

Vokiečių kalbos mokymosi istorija yra totalus kosmosas. 7 klasėje reikėjo rinktis antrą užsienio kalbą, o kadangi tuo metu buvo kažkur 1994-1995 metai, tai vieningai buvo nubalsuota rusų nesimokyti, o mokytis vokiečių.

Mokykla rimtų vokiečių mokytojų neturėjo. Dėl to pradžioje buvo paskirta kokių 22 metų vienos pradinių klasių mokytojos duktė, kuri buvo gyvenusi Vokietijoje (tipo, dirbo guvernante). Sugebėjimu mokyti nepasižymėjo, dėl to nuo 9 klasės buvo paskirta Svetlana Kosiakova, verta atskiros pastraipos.

S.Kosiakova buvo daug gyvenimo mačiusi apie 55 metų mokytoja, kuri mokėjo kalbėti: vokiškai, rusiškai, ispaniškai, prancūziškai, angliškai, lenkiškai ir itališkai. Kaip pastebėjote, lietuvių kalbos sąraše nėra. Taip mes sėkmingai ir mokėmės šnekamojo vokiečių-anglų-rusų kalbos mišinio. Toks jis ir išliko :-)

Geografija – 10

My favourite mokslas, kuris, deja, užsibaigė 10 klasėje. Dvi skirtingos mokytojos, įvertinimai visada būdavo tie patys. Žemėlapį galėdavau įsivaizduoti tiksliai su smulkmenomis užsimerkęs, o dirvožemių rūšis išmokdavau mintinai.

Muzika – 10

Muzikos mokė Romualdo Užos žmona Virginija Užienė. Moteris, kuri galėtų laimėti apdovanojimą už pernelyg teigiamą savęs vertinimą.

Kadangi buvau baigęs muzikos mokyklą, tai mažiau 10 gauti negalėjau. Kontrolinius dar parašydavau ir pusei klasiokų. Iš mokytojos jaučiau švelnią bet nuolatinę neapykantą.

Beje, Romualdo Užos ir Virginijos Užienės duktė Edita Užaitė dabar yra garsi aktorė. Jos sesuo Vaiva Užaitė iki 9 klasės buvo mano klasiokė, bet neiškentųsi klasiokų spaudimo persikėlė į kitą mokyklą.

Dailė – 8

Piešimo sugebėjimai buvo lygus 0, o nuo 5 klasės, kada baigėsi plastilino kursas, būtent šiai meno rūšiai buvo skiriama daugiausia dėmesio. Kūrybines užduotis atlikdavau tragiškai, 0 meno istoriją nusirašydavau, tai bendras įvertinimas – 8.

Kūno kultūra – 9

Kūno kultūroje buvo nekas. Ypač šuoliuose į tolį iš vietos ir jėgos pratimuose, ala prisitraukimai. Šiek tiek geriau būdavo bėgime, bet visą tai susivesdavo pastoviai į vieną pažymį – 7. Bet, sutarus su mokytoju, vardan vidurkio negadinimo, būdavo pridedami du balai.

Be abejo, aš sutinku, jog žurnalisto darbas nėra lengvas. Tenka rašyti ir nemėgstamom temom, arba pavaduot atostogaujantį kolegą, ir rašyti jo temas.

Be abejo, aš sutinku, jog Lietuvoje „Apple” nėra populiari kompanija ir į jos gaminių subtilybes yra sunku įsigilinti kiekvienam žurnalistui.

BET – šis lrytas.lt straipsnis apie naujus „iMac” mane pribloškė: „Apple“ pristato plonesnius „iMac“ kompiuterius.

Šis straipsnis parašytas rugpjūčio 9 dieną, nors apie tai buvo jau žinoma rugpjūčio 7 d.

1. Kodėl prie straipsnio buvo įdėta „iMac G4” nuotrauka? Šis produktas buvo gaminamas nuo 2002 iki 2004 metų. Po nuotrauka pridėtas komentaras, jog paskutinį kartą „Apple” atnaujino „iMac” bla bla bla, bet tai net nėra paskutinis ne „Intel” kompiuteris!

2. Prieš pusę metų „Apple” paskelbė, jog pardavė 100 mln. vienetų „iPod’ų”, o straipsnio autorius teigia, jog „„Apple“ stengiasi panaudoti „iPod“ <…> kaip masalą, kad priviliotų pirkėjus į savo parduotuves ir sudomintų kompiuteriais” ! Nėra net ko pridėti ;)

Be abejo, dar galima kabinėtis prie to, jog brangiausia standartinė „iMac” komplektacija kainuoja daugiau nei 1799$ dolerius ir „Macintosh” kompiuterių dalis jau prieš metus perkopė 5% ribą, bet čia jau tik uogelės …

Praėjusią savaitę teko praleisti Paryžiuje.  „Žaidimų patarėjas” ir „Autoblogas” viename SMS informavo, jog „Apple” oficialios parduotvės Paryžiuje nėra. Iš tiesų – „Apple” kol kas turi oficialių savo „Apple store” krūvą kiekviename didesniame JAV mieste, taip pat Kanadoje ir Japonijoje, o ekspansija į Europą prasidėjo nuo Didžiosios Britanijos – ten veikia beveik 10 „Apple” parduotuvių. Šiais metais numatoma atidaryti dar vieną Edinburge, Škotijoje.

Be Didžiosios Britanijos – jokioje Europos šalyje nėra „Apple” valdomos parduotuvės. Iš tiesų, dėl to didele dalimi kalta ir „Apple” politika – arba „Apple” yra pačioje didmiesčio širdyje arba jos nėra visai. Turbūt garsiausia „Apple Store” – penktojoje Niujorko aveniu – 24 valandas 365 dienas per metus dirbantis centras su „GeniusBar”, kasdieniais „workshop’ais” ir t.t.

2005-aisiais Steve Jobsas prisipažino, jog norėtų įkurti „Apple Store” Paryžiuje, bet nuo 2003-ųjų nesėkmingai bando įsigyti patalpas Eliziejaus laukuose. Daugiau oficialių kalbų apie „Apple” atėjimą į Paryžių nebuvo – matyt „Apple” vis dar ieško tinkamo ploto Meilės mieste.

Prancūzijoje, nors ir nėra „Apple” parduotuvės, „Apple” veikia – priešingai negu daugelyje kitų šalių, kur veikla vykdoma per IMC (Independent Marketing Company) kompanijas. Beje, Lietuvoje „Apple IMC Lietuva” įsikūrė tik praėjusių metų pabaigoje (ją įkūrė „Apple IMC Russia”, na, bet čia atskira tema).

Grįžtant prie to, jog Prancūzijoje „Apple” veikia – pastebėti nesunku. Kiekvienoje metro stotyje galima pamatyti „iPod” reklamų, prestižinių automobilių salonai Eliziejaus laukuose ir Naujajame Paryžiaus rajone akcentuoja naujų automobilių integraciją su „iPod” … Rezultatai akivaizdūs – jeigu 50 proc. iš kelių milijonų metro keleivių klausosi muzikos ausinėse (o tai daro ir seni ir jauni, ir su treningais ir BOSS kostiumais) – kokių 8 iš 10 ausyse – „baltosios iPod ausytės”.

Na, o įsigyti „Apple” produkcijos galima nemažai specializuotų parduotuvėlių, kurios drąsiai imasi prekybos tik išskirtiniais vienos kompanijos produktais. Žemiau pavaizduotoje vienoje iš jų, įsikūrusioje priešais šiuolaikinio meno „Pompidu” centrą, įsigijau naują įmautę savo „MacBook’ui” – tikiuosi, nespalvins balto daikto juodai, kaip BMS įsiūlytas šūdas.

P.S. šios parduotuvės darbuotojai atsisakė kalbėtis angliškai, nors akivaizdžiai tą kalbą mokėjo. Nieko nepadarysi – tai Prancūzija …

Seniai audžiau mintį įsigyti „Apple” „Bluetooth” technologija su kompiuteriu susijungiančią „Mighty Mouse”. Prisipažinsiu – iki šiol namie su „MacBook’u” naudota „Logitech” pelė tikrai neatrodė gražiai ir nebuvo patogi – maža to, su 5 metrų laidu.

Į Lietuvą belaidė „Mighty Mouse” keliavo ilgokai. „Akropolio” „Elektromarkt” esančio „Apple” stendo konsultantai dievagojosi, jog „tuoj tuoj” bus, o „BMS” siūlė „Mighty Mouse” su laidu arba senos kartos „Apple” belaidęs peles. Dėl to nusprendžiau užsisakyti pelę per „EBay” – juolab, jog kainoraščiuose nurodyta kaina (239.00 Ltl) tikrai kandžiojosi.

Didžioji dalis JAV e-shopų elektronikos į Lietuvą nesiunčią, o vokiškose ir britiškose parduotuvėse kainos kaip Lietuvoje + gana brangus sprendimas. Dėl to susiradau vaikiną, kuris pardavinėje visokią elektroniką per „Ebay” ir siuntinėja visiems iš Singapūro. Aukšas „Ebay” reitingas (daugiau nei 98 proc.) neleido abejoti pasitikėjimu juo.

Taigi, „Mighty Mouse” užsisakiau praėjusių metų gruodžio 28 dieną, bet ji atkeliavo tik apie sausio 22 dieną – tai daugiausia pardavėjo kaltė, kadangi jis ją ir teišsiuntė vos sausio 15 d. Tai vienintelis nusiskundimas apie pardavėją (bet – tą pačią gruodžio 28 d. užsisakiau knygas iš „Amazon.com”, bet jos atkeliavo tik sausio 30 d.).

Toliau – malonus išpakavimo procesas.

Siutinys supakuotas į popierių ir adresai užrašyti flomasteriu. Pagal antspaudus spėju, jog daug kur šis siuntinys apkeliavo. Lietuvos mutinė uždėjo antspaudą – neapmokestinamas. Priešingai negu tada, kuomet pirkau krepšį iš JAV – muito pavyko išvengti. Matyt pardavėjas labai gerai išmano apmokęstinimo klausimus – šone ant siuntinio buvo lipdukas, kuriame nurodyta, jog tai yra „Mouse for PC” ir vertė – 10 dol. (kainuoja tikrai ji ne tiek :)

Į „FedEx” vyniojamąjį popierių buvo įdėta nepraplėžta originali „Apple” „Mighty Mouse” dėžutė.

Kaip visada – „Apple” gaminių pakuotės subtiliai įspūdingo dizaino – nei pridėsi, nei atimsi.

Bevielė „Mighty Mouse” komplektuojama kartu su dviem „Energizer” baterijomis – ant jų užklijuotas lipdukas „Batteries for Apple products”.

Netradicinės išvaizdos „Apple” peliukas – vizualiai atrodo be mygtukų, realiai turi jų vieną – bet atskiria, kuris paspaudimas buvo kairėje, o kuris dešinėje – dėl to veikia kaip dviejų mygtukų pelė, su „Left click” ir „Right click”. Vietoj ratuko – 360 valdiklis – žiauriai patogus. Ypač naviguoti „Photoshop” atsidarius kelių megapikselių dydžio fotografiją.

Du „Apple” gaminiai vienas šalia kito – išties puikiai dera.

Per dvi dienas pastebėti trūkumai:
– kartais spaudi mygtuką dešiniau, bet jis vistiek supranta kaip kairį paspaudimą (dėl to kaltinu savo įprotį spausti „right-click’ą” viduriniu pirštu – pagal taisykles reikėtų spausti bevardžiu);
– norint pasinaudoti „Squezze” paspaudimu (kitaip tariant suspausti pelę sausoje iš abiejų pusių), reikia spausti gana stipriai – bet turbūt taip padaryta dėl to, jog neįvyktų netyčinių „squezze’inimų”.

Visa kita – labai gerai. Pelės patogumas labai geras – taip ir limpa prie rankos. 360 skrituliuko negalima nepamėgti. Be to, „Mighty Mouse” atrodo kur kas lengvesnis už kitas belaides peles – be baterijų ji būtų visai lengvutė.

Beje „Wireless” „Might Mouse” yra ne optinė, o lazerinė pelė – dėl to ji daug geriau veikia ne ant stalo, neįprastose vietose. Praktiškai be priekaištų pelė veikia ant nelygaus mano lovos čiužinio.

Pirkiniu likau patenkintas – kartu su siuntimo išlaidomis pirkimas per „Ebay” gavosi pigesnis nei pirkti pelę Lietuvoje. Tiesa, kol pelė keliavo į mūsų šalį, bevielis „Mighty Mouse” modelis atsirado daugelyje taškų, kur prekiaujama „Apple” kompiuteriais.

Ilgai vargau neturėdamas tinkamo krepšio savo „MacBookui” – visi Lietuvoje parduodami – nuo 14 colių monitoriams skirti krepšiai. Naudojau BMS’o įkištą apsaugą, kuri buvo kiek per didelė. Šiandien iš JAV sulaukiau siuntinio – Brenthaven Edge I for 13-inch MacBook (Black).

„Apple” parduotuvė gaminių į Lietuvą nepristato, šitokio krepšinio nepavyko rasti ir „EBay”. Pabandžiau užsisakyti „Brenthaveno” online-shope – jie parašė, jog internetu užsakymų į Lietuvą nepriima, bet su jumis susisieks „offline” vadybininkas. Parašė emailu – ok, galime jums atsiųsti.

Ir atsiuntė – bet įkiško į permatomą maišelį sąskaitą šalia siuntinio ir Lietuvos nusprendė apmuitinti prekę (muitinė pasakė, jei sąskaitos nebūtų pamatę, 90 proc. tikimybė, kad nebūtų plėšę siuntinio ir muito būtų pavykę išvengt). Papildomos išlaidos, bet suma sumarum, tai Lietuvoje nebūtų pavykę už tokią kainą įsigyti prekės, net jeigu ji būtų (BMS’e žinomų gamintojų kreipšiai >250 LTL).

Jeigu kas nors norite „Brenthaven” gaminių – galite jų užsisakyti jų svetainėje, shippingas nėra labai brangus, o atkeliauja per ~6 dienas. Tik – greičiausiai būsite apmuitinti.

Linksmoji dalis „unpacking”:

Viskas atkeliavo supakuota tokioje dėžėje, pastebėtina, jog visi adresai ir sąskaitos rašytos ranka.

Krepšys kokybiškas, simpatiškas ir labai labai kompaktiškas.

Krepšys „MacBook’ui” tinka idealiai. Kartoju – idealiai.

Galima pakankamai patogiai dirbti ir neišėmus iš krepšio „MacBook’o”.

Būtų idealus pirkinys, bet. Kartoju – BET. BET. Krepšyje nenumatyta galimybė įsidėti krovikliui. Yra kišenė papildomai įsidėti popierių lapus, nedidėlė kišenėlė, kur galėtų tilpt distancinis pultelis ir kompaktiška pelė. BET – nenumatyti vietos krovikliui tai tikrai klaida. Teks kažkaip spręsti šią problemą.

Šiandien gailiuosi, kad į LJ meetą nepasiėmiau fotiko. Ir ne todėl, kad būčiau norėjęs nufotkint girtas gobbitas‘o akis, maliboo nugarą ar oranžinį pbg/niurku maišelį.

Kadangi jau antrą kartą iš eilės iš LJ meeto pasitraukiu paskutinis (kaip ir jolka), gobbitas paragintas nusprendžiau nesikviest taxi iškart o judėt link namų pėškomobilių. Jolab, kad jau buvo pusę šešių, kai kiekvienas tūlas jau keliasi.

Sekmadienio rytą 6 val. galima tikrai daug įdomių vaizdelių pamatyt. Visos senamiesčio aikštės, gatvės ir šaligatviai taip ir kvėpuoja tuo, kad žmonės šeštadienio vakarais linksminosi. Milijonai šiukšlių, šiukšlelių, tuščių butelių, vienas kitas ant borto sėdinčių pavargusių gražiais drabužiais.

Gatvės šviesos dar įjungtos, bet jau šviesu tiek, kad 14 fontu atspausdintas knygas jau būtų galima skaityt. Nuo miesto kyla rūkas, apgobdamas aukštesnių pastatų viršūnės taip, kad jų aukščiausiuose taškuose pakabintos lemputės atrodo taip, tarsi kabėtų ore.

Kažkur tolumoje matosi didžiausias pasaulyje krepšys sukombinuotas ant TV bokšto. Paties bokšto nesimato tik susiblurinęs krepšys atrodo tarsi miražas (ypač laipsnuotais gėrimais sudrėkintomis akimis).

Prie klubų ir barų būruojasi taxi, į kuriuos paskutinius lūžusius įkiša draugai arba apsaugininkai. Savivaldybės aikštėje ant suoliukų vienas kito glėbyje šildosi porelės. Tame fone kažkas jau laukia troleibuso.

Kadangi pėdinau nuo pilies g., gedimino pr. per žvėryną iki mėnulio kalno tai tikrai daug visokių
vaizdų mačiau.

Kaip ne kaip, kiekviena tokia nekasdienė akimirka sudaro dalį urbanistinio grožio. Meilė miestui.

IKI parduotuveje, kuri Arti namu pradejo dirbti nauja pardaveja – tokia rudaake dailiazande brunete. uzejau sulciu nusipirkt ir iskart zvilgt zvilgt i josios korteles lygiaigreciai sirdies prisegta. LILIT vardas.

budamas tulas zemaitis nepasikuklinu paklaust:
„Is kur tamista toki grazu varda nesiojate”?
„Graikiskas – prancuziskas”, atsako LILIT, graziu aukstaitisku balsu.
as tik stoviu, i usa sypsau, akutem mirksiu, o ji iskart kad nutrenks mane ant zemes is padangiu:
„O centu turesit?”

tokiam stai materialistiskai kosmopolitiskam pasaulyje gyvename