Simonas Bartkus | Blog

Arba kažkas įtakingas Tėvynės Sąjungoje perskaitė tą pačią knygą, kurią aš neseniai perskaičiau ir užvakar aprašiau, arba kažkokie neblogi internetinės komunikacijos specialistai įtikino tą patį įtakingą Tėvynės Sąjungos sprendimų priėmėją, kad jei vykdo visą internetinės komunikacijos veiksmų planą nuo A iki Ž (nežinau, kurį etapą Tėvynės Sąjunga jau pasiekė ir kiek dar siurprizų mūsų laukia iki rinkimų).

Jūs tik pažiūrėkite – „Baltijos kelias 2.0”, fotoparoda „Flick”, videokanalas „YouTube”, account’ai „Facebook’e”, „MySpace”, One.lt. Maža to, vakar dar startavo visai linksmas virusinis žaidimas „Aplenk Kubilių”.

Pritariu Dovilei iš Marketer.lt, jog visi šie veiksmai, kuriuos vykdo „Gaumina”, kainavo turbūt labai daug. Bet rezultatas turbūt vertas to – internetinėje komunikacijoje „Tėvynės sąjunga” aplenkė konkurentus kokiais penkiais ratais. Kai daugelis artėjant rinkimams eilinį kartą atnaujina savo internetines svetaines, arba tiesiog, artėjant rinkimams prisimena, jog reikia jas nuolat pildyti, „Tėvynės sąjunga” vykdo veiksmus, kuriais galėtų didžiuotis ir nuolat komunikacijos naujovėms pinigus leidžiančios tokios bendrovės kaip „Omnitel” ar „Bitė”. Nemažiau svarbu yra ir tai, jog šie veiksmai atlikti labai laiku – kai jau internetas nebėra medija, kurioje ka nors nuveikus galima „pasiPR’inti” kitose medijose apie tai, o tada, kai internete galima pagauti bent jau trečdalį Lietuvos suaugusių žmonių.

Prognozuoju, jog po tokių „Tėvynės Sąjungos” veiksmų, konkurentai turėtų skubiai pradėti vykdyti savo veiksmus internete, ir, turbūt daugelis nudegs nagus nuo to, jog tie veiksmai bus vykdomi skubotai ir neapgalvotai. Tikėtina, jog ir nelabai sąžiningi „interneto konsultantai” atliks savo juodą darbą – partijoms siūlys visokio plauko „originalius” sprendimus, o partijos juos negalvodamos pirks, nes „reikia daryti kaip konkurentai daro”. BLOG’ą iki rinkimų turbūt turės kiekviena partija. O juk toli gražu ne viskas internete yra efektyvu ir neviskas kainuoja adekvačiai. Galima šiandien kurti salą „Second Life”, atidaryti podcast’ą, … Tokiais veiksmais gal galima sužavėti penkis interneto geek’us, bet poveikio padaryti įspūdi apčiuopiamam elektoratui – vargu.

Rasti argumentų kritikai į „Tėvynės sąjungos” veiksmus internete yra nesunku. Į vartotojų kuriamo turinio sekcijas visada prilenda kenkėjų, o „nusižeminti” iki flashinio dviratininko lygio kažkam gali atrodyti „nelygis”. Bet – c’mon, tai juk „web 2.0”.

P.S. Ar man vienam atrodo, kad Kubilių aplenkti šiek tiek per lengva. Anyway, marškinėlių turbūt negausiu, nes greičiau už mane tai padarė šimtai, o gal net tūkstančiai. Vistiek, emocija gera, nes tikru dviračiu tai jo neaplenkčiau.

P.S.2. Už „Baltijos kelio 2.0” idėja reklamos festivalyje IMHO verta medalio. Kas žino – ar čia „Gaumina” ar DDB?

Po ilgai trukusio susirašinėjimo su įvairiomis institucijomis, Marketingo Specialistų Asociaciją pavyko pervadinti į Lietuvos Marketingo Asociaciją.

Organizacijoms, kurių pavadinime yra žodis „Lietuvos”, reikalingas Teisingumo ministerijos leidimas, kuri leidimą išduoda tik organizacijoms, atitinkančioms tam tikrus kriterijus.

Klaustukas ilgai kabojo dėl žodžio „marketingas” naudojimo, bet po pateiktų argumentų ir šio žodžio panaudojimo precedentų analizės, valstybės institucijos sutiko su jo naudojimu. Realiai egzistuojanti Lietuvos Marketingo Asociacija bus dar vienu argumentu „marketingas prieš rinkodarą” kare.

Nuo 2004-ųjų pabaigos veikianti Marketingo specialistų asociacija (MSA), vienijanti per 140 šalies marketingo specialistų iš įvairių verslo sričių, keičia pavadinimą į Lietuvos marketingo asociaciją (LiMA). Pavadinimas keičiamas siekiant pristatyti asociaciją kaip pagrindinę Lietuvos organizaciją, vienijančią šalies marketingo specialistus.

„Atstovaudami marketingo specialistams visos šalies mastu, mes galėsime glaudžiau bendradarbiauti su užsienio šalių ekspertais, sustiprinti ryšius su tarptautinėmis marketingo asociacijomis. Taip pat numatome toliau plėtoti savo veiklą, pritraukti ne tik fizinius, bet ir juridinius asmenis, o greitu metu pradės veikti LiMA skyriai ir kituose Lietuvos regionuose”, – sakė Saulius Majauskas, LiMA valdybos narys.

Pagrindinis asociacijos tikslas ir toliau išliks profesinis šalies marketingo specialistų tobulėjimas, apsikeitimas patirtimi. Jau dabar interneto svetainėje www.marketingas.org sukaupta nemažai praktinio pobūdžio profesinės informacijos, galima susipažinti su profesinėmis naujovėmis, atliekamais tyrimais, o elektroninė konferencijų sistema leidžia jiems itin operatyviai keistis turimomis žiniomis. Šiuo metu yra kuriama ir LiMA biblioteka.

Per pataruosiu dvejus metus asociacija surengė daugiau nei 20 profesiniam tobulėjimui skirtų renginių: seminarų, apmokymų, diskusijų, praktinio pobūdžio užsiėmimų – juose savo patirtimi dalinosi tiek vietos, tiek užsienio ekspertai.

Pastebėjau, kad mano rašinius apie lėktuvus ir oro uostus pamėgo kai kurios žiniasklaidos priemonės. Ačiū toms, kurios informuoja apie rašinių panaudojimą (Alfa.lt), tuo tarpu kai kurių kitų („Kauno diena”) prašau daugiau korektiškumo.

Kompanija „Ryanair” šią savaitę anonsavo naują rudenį atidaromą reisą iš Kauno į Birmingemą. Skrydžiai bus vykdomi du kartus per savaitę. Lietuviai Britanijoje šiuo reisu džiaugiasi – kalbama, jog visuomeniniu transportu iš Birmingemo pasiekti Londono centrą yra paprasčiau ir pigiau negu iš Londono oro uostu vadinamo Stanstedo.

Žinoma, apie naujienas pranešama, bet apie uždaromus reisus garsiai nekalbama. Bet nuo rudens „Ryanair” iš Kauno nebeskraidys į Liverpulį, taip pat sumažins savaitinių skrydžių skaičių iš Kauno į Frankfurtą. Pernelyg stebėtis tuo nereikėtų – buvo ir anksčiau aišku, jog greičiausiai šios kryptys bus tik vasaros sezonui.

Tuo tarpu spaudoje plačiai nenuskambėjo Latvijos valstybės pareigūno pasisakymai apie „airBaltic” planus Kaune – pasirodė tik trumpa žinutė BNS, kurios spauda nepasigavo.

Latvijos nacionalinė aviakompanija „airBaltic” gali pasiūlyti skrydžius iš antro pagal dydį Lietuvoje Kauno oro uosto, pranešė Latvijos susisiekimo ministras A. Šleseras.
Jis nepasakė, kada šie planai gali būti įgyvendinti, ir kokiais maršrutais skrydžius iš Kauno „airBaltic” gali pasiūlyti.
„Dabartiniai „airBaltic” aptarnaujami maršrutai iš Rygos yra gana rentabilūs. „airBaltic” gali žengti į Kauno oro uosto keleivių rinką, kurioje jau yra Airijos pigių skrydžių aviakompanija „Ryanair”, – sakė Latvijos ministras.

Aišku, neaišku, kiek už rimtą pinigą galima imti šiuos Latvijos susisiekimo ministro pasisakymus. Nors Latvijos respublika ir valdo „airBaltic” kontrolinį paketą, visgi, tai yra komercinė organizacija ir pasisakymai iš jos vidaus yra kur kas svaresni nei Latvijos politikų.

Kažkada seniai „airBaltic” yra išreiškę mintį, jog neatmeta galimybės, jog ateis į Kauno oro uostą. Tiesa, tai labiau skambėjo kaip mandagumo pareiškimai, skambantys maždaug „būtinai skraidysime, kai pamatysime, jog yra pakankamas keleivių srautas” arba „kai bus įrengta tinkama infrastruktūra”.

Mano nuomone, jeigu „airBaltic” atidarytų nors vieną kitą reisą iš Kauno, tai būtų labai didelis postūmis Kauno oro uostui, kuris dabar yra visiškai priklausomas nuo „Ryanair”. Jeigu „airBaltic” atidarytų kasdienę liniją „Kaunas-Kopenhaga” arba „Kaunas-Stokholmas”, tai būtų tikrai didelis žingsnis Kauno oro uostui. Jungtys su strategiškai svarbiais Europos oro uostais padarytų oro uostą ne tik pigių tiesioginių reisų nusileidimo aikštele,  bet kur kas svarbesne figūra bendrama Europos oro uostų žemėlapyje.

Aišku, pesimistinė prognozė yra tokia, jog „airBaltic” atidarys (jeigu atidarys) tik reisą „Kaunas-Ryga”, kuriuo vešis sau tranzitinį žmonių srautą į savo vadinamąjį „hub’ą”.

Atėjusi į Kauno oro uostą „airBaltic” politiškai vėl aplenktų savo konkurentę „FlyLAL”. Be abejo, „FlyLAL” tikrai nepradės atidarinėti reiso Kaunas-Vilnius, kad veštųsi savo tranzitinius keleivius, dėl to „FlyLAL” atėjimas į Kauną galėtų būti tik su tiesioginiais tarptautiniais reisais. „FlyLAL” pradėjo į Londoną ir Dubliną vežti iš Palangos, todėl nemanau, kad vertėtų dar didinti pasiūlą reisuose į lietuvių emigrantų žiemojimo vietas (be to, iš Kauno ten skraido „Ryanair”).

Bet, jeigu „FlyLAL” atidarytų reisą „Kaunas-Amsterdamas” ar „Kaunas-Briuselis”? …

Aišku, labai geras dalykas yra, kada reklama labai gerai integruojasi į interneto tinklalapį. Štai aš neiškarto pastebėjau bannerį brangiausiame Lietuvos portale VZ.lt:

Savotiškai įdomus investicijų pritraukimo būdas – Lietuvoje nelabai kas tokį yra naudojęs. Iš kitos pusės, šis atvejis yra labai panašus į Lietuvos valstybės reklamą žurnale „The Economist”.

O bannerį, tai kaip ir dažniausiai būna, gamino „vyriausioji specialistė iš viešųjų ryšių skyriaus„.

Susipažinti su galimybe investuoti galite Radviliškio savivaldybės interneto tinklavietėje.

Šiandien dvi didžiausios Lietuvoje dirbančios aviakompanijos „FlyLAL” ir „airBaltic” išplatino po pranešimą spaudai ir nemažai leidinių šios dvi kompanijų paskelbtos naujienos atsidūrė greta.

Latvių „airBaltic” šiandien kalbėjo apie finansinius 2007-ųjų rezultatus. „Delfi”, kaip ir kiti „mąstantys” leidiniai neužkibo ant „airBaltic” komunikacijos specialistų kabliuko – originalaus pranešimo spaudai pavadinimas yra „airBaltic” metų veiklos rezultatą padidino 25 milijonais litų. Natūralu, jog ženklus pelno sumažėjimas yra kur kas svarbesnis faktas, nusakantis veiklos rezultatus negu paaugusi apyvarta.

Trumpai paanalizuokime pateiktus „airBaltic” duomenis. Apyvarta – 791 mln. litų, pelnas – 6,15 mln. litų, keleivių – 2 mln.

Toks paprastas primityvus paskaičiavimas, neturintis jokios ekonominės reikšmės, bet nedidelis įsivaizdavimas, apie komercinės aviacijos biznį.

Vidutinė vieno bilieto kaina ~ 395,5 LTL.

Vidutinis pelnas, uždirbamas iš vieno keleivio – 3 litai 8 centai (!)

Aišku, čia neatsižvelgta į užsakomuosius reisus ir dar daugybę niuansų, kurie tikrai ženkliai įtakotų šį primityvų tyrimą, bet – sutikite, šis faktas pasako nemažai apie verslo „slidumą”.

„FlyLAL”, tuo tarpu, finansinių duomenų apie rezultatus 2007-aisiais dar nepaskelbė, nors jų interneto tinklalapyje teigiama, kad AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ nuo 2007 m. pristato aviakompanijos finansinius duomenis kiekvieną pusmetį (nuo 2007 m. I-ojo pusmečio). Papildomai aviakompanija skelbia statistinius duomenis kiekvieną menesį (nuo 2007 m. birželio mėn.). Viskas kas paskelbta – tik 2007 m. I-ojo pusmečio duomenys, o mėnesinės ataskaitos baigiasi ties gruodžiu …

O pati „FlyLAL” šiandien pakartojo savo naujieną apie skrydžius iš Vilniaus į Stokholmą (tiesa, pačiame pranešime spaudai nepasakyta, iš kur bus vykdomi skrydžiai – visgi, tai bus Vilnius). Apie šią naujieną „FlyLAL” skelbė dar kovą, o šiandien pasinaudojo proga paleisti naują pranešimą spaudai, kadangi šiandien yra pirmoji diena, kada vyksta „FlyLAL” skrydis Vilnius-Stokholmas-Vilnius.

Bet – tiek pirmąjame pranešime, tiek šiandieniniame yra melo. Melas pakankamai nemažas. Pranešimo tekste, sakoma, jog skrydžiai bus vykdomi „Boeing 737-500” tipo orlaiviais. Šį faktą kovo mėnesį „FlyLAL” naudojo ir savo reklamoje, anonsuodama naują kryptį ir parduodama išankstinius bilietus po 95 litus. Faktas prieštarauja pranešimams – jau šiandien, į patį pirmąjį reisą keleiviai išskrido ne su „Boeing 737”, o su išbirbė su „SAAB 2000”. Ir tai nebuvo atsitiktinis orlaivio keitimas, kaip pasitaiko neretai šiuolaikinėje komercinėje aviacijoje. Panaršykite po „FlyLAL” bilietų rezervavimo ir užsakymo sistemą ir įsitikinsite, jog su „SAAB 2000” skrydis bus vykdomas ir trečiadienį, ir penktadienį, ir visą kitą mėnesį, ir rugpjūtį, ir rugsėjį …

Be abejo, orlaivio tipas nėra garantuojamas ir tai tik aviakompanijos žodžio keleiviams klausimas. „Boeing 737-500” naudojimas skrydžiui, be abejo, yra šioks toks konkurencinis pranašumas prieš pagrindinę konkurentę „airBaltic”, kuri į Stokholmą skraido su „Fokker 50”.

Pilnai suprantu ir ekonominę viso reikalo logiką – užpildyti pilną „Boeing’ą” keleiviais vos atidarius naują kryptį, kuria konkurentas skraido jau seniai yra labai sunku – net parduodant bilietus už 95 litus. Suprantu ir gražų „FlyLAL” planą (tikiu, kad toks buvo), pasiūlyti šiam reisui „Boeing 737” ir pradėjus pardavimus supratus, jog tai yra rožinė svajonė.

Faktas akivaizdus – „FlyLAL” atvirai meluoja savo klientams. Būtų atleistina, jei šiandien tiesiog nebebūtų apskritai kalbama apie lėktuvo tipą, bet net tą dieną, kai jau pakilo pirmasis „SAAB 2000” skrydžiui į Stokholmą, žarstomas pažadas, jog „skrisime su Boeing 737„.

Beje, dar galėčiau padiskutuoti ir su pranešime išsakytais argumentais, jog toks skrydis reikalingas. „FlyLAL” iš Vilniaus į Stokholmą skrendą 6.35 val. ryte, o 7.35 jau prasideda skrydis Stokholmas-Vilnius. Jeigu ir skrisi su „FlyLAL” į vieną pusę verslo reikalais, grįžti vistiek reikės su „airBaltic”, kadangi sunku įsivaizduoti, jog atgalinį skrydį atliktum tokį ankstyvą rytą. „airBaltic”, beje, keturis kartus į savaitę prie rytinio ir vakarinio, dar pridėjo vidurdienio reisą Vilnius-Stokholmas-Vilnius.

Bendrai tariant, „FlyLAL” žingsnis atidaryti reisą į Skandinavijos sostinę yra sveikintinas (sveikinau jį ir tik prabilus apie naują kryptį). Pirmiausia, dėl atsirandančios konkurencijos Šiaurės kryptimis su „airBaltic”. Reisas turėtų būti dėkingas skrendantiems toliau per Stokholmą – Arlandos oro uostas jungia su daugybe krypčių. Tiesa, vėlgi – grįžti į Lietuvą teks arba su „airBaltic”, arba ne per Stokholmą …

Prieš gerą savaitę teko laimė išbandyti „Audi” atstovo Vilniuje „Keturi žiedai” programą arba „Vairuok su galva”. Dabar turiu sertifikatą, jog esu išlaikęs antrosios pakopos pažangaus vairavimo sesiją „Keturi žiedai ProDrive”.

Man, kaip ir taip ištikimam „Audi” ženklui, programa paliko įspūdį. Viskas prasideda Vilniaus Audi centre, kur „Keturi žiedai” suteikia automobilį kelionei iki Kačerginės Nemuno žiedo. Pakliuvo 2007 m. „Audi A6” su 2,0 dyzeliniu varikliu ir automatine pavarų dėže – šiam automobiliui akivaizdžiai trūksta galios, be to, žvyrkelyje automobilis tikrai nesielgė kaip liukso klasės mašina – virpesys automobilio salone buvo nemažas, o stabilumas taip pat vidutiniškas (važiuoti iki Kačerginės teko ne pagrindiniais keliais, o pagal specialią legendą). Aišku, čia gal atsiliepė tai, jog A6 buvo nuvažiavęs jau virš 25 tūkst. kilometrų ir, ko gero, visi tie kilometrai buvo nuvažiuoti vairuotojų-bandytojų, kurie tikrai netausojo važiuoklės.

Kačerginės Nemuno žiede vadovaujant Girdausko ralio mokyklos instruktoriams laukė keturios važiavimo sesijos. Pirmoji bandymo auka – „Audi Q7” – taip pat 2007 m. laidos su 3,0 dyzeliniu varikliu. Tai mažiausias į šį mažąjį džipą montuojamas variklis, bet jo trūkumo pajausti neteko.

Pirmoji sesija – „Audi Q7” bandymas žvyrkelio trasoje su kliūtimis. Labai gerai pavyko pajusti elektronikos pagalba šiam automibiliui teikiamas savybes. Teko lėkti lauk iš trasos posūkyje ir pajusti, jog praradęs sukibimą automobilis pradėjo elgtis nepriklausomai nuo mano (vairuotojo) veiksmų – bet, elektronika susitvarkė puikiai.

Antroji sesija – „Audi Q7” bandymas ypač ekstremaliomis sąlygomis – tiek įvairiomis dirbtinėmis kliūtimis, tiek natūraliomis. Didžiausią įspūdį paliko važiavimas į 45 laipsnių smėlio kopą aukštyn ir leistis nuo jos žemyn. Aišku, išvada viena – tokiose situacijose vairuotojui paliekama praktiškai tik sėdėti už vairo – visus realius veiksmus atlieka elektronika.

Trečiajai ir ketvirtajai sesijai turėjo būti važiavimas skirtingais „Audi A4” automobiliais. Sakau, turėjo, kadangi prieš tai važiavę ekipažai sugebėjo sudeginti net dviejų „Audi A4” automobilių sankabas – du 2008 m. laidos „Audi A4” su mechanine pavarų dėže ir 3,0 dyzeliniais varikliais buvo sugadinti vairuotojų-bandytojų. Taigi, teko išbandyti tik senesnį, 2007 m. laidos „Audi A4” su 2,0 benzininiu varikliu ir mechanine pavarų dėže – aplėkti keletą ratų Kačerginės lenktynių žiede su krūva kliūčių joje.

Įspūdis iš greito važiavimo sesijos su „Audi A4” – automobilių yra labai gaila, ypač, kai stebi kitų žmonių važiavimą, o ne vairuoji pats. Automobiliai cypia lėkdami į posūkį, trankosi stabdžių kaladėlės staigiai stabdant … Be abejo, serijinės gamybos automobiliai yra nepritaikyti tokiems ekstremaliems bandymams, todėl visi smūgiai ir cyptelėjimai tikrai neskamba maloniai.

Be abejo, tokios vieno gamintojo organizuojamos mini vairavimo mokyklos yra brangiai kainuojanti marketingo priemonė pirmiausia orientuota į „Audi” automobilių įvaizdžio kėlimą ir galbūt kelianti pardavimus. Džiugu yra tai, jog organizatoriai atsilaiko (kas ne visiems pasiseka) dideliam norui paversti šią programą smegenų plovimu apie „Audi” automobilius – be važiavimo sesijos, programą sudaro tik nedidelė paskaita apie automobilių sukibimo su danga savybes, „Audi” sukurtą „quattro” sistemą bei teisingą sėdynės ir vairo reguliavimą bei saugos diržų naudojimą. Apie „Audi” – ne per daug, kad tai taiptų įkyru.

Beje, šiandien „Audi” penktą kartą iš eilės laimėjo Le Mano 24 valandų lenktynes. Trečią kartą tai buvo padaryta su „Audi R10” automobiliu. Kačerginės Nemuno žiede stovėjo 2000-2002 ir 2004-2005 metų Le Mano lenktynių daugkartinio čempiono „Audi R8” serijinė versija, deja, jo išbandyti neteko.

„Keturių žiedų” atstovai jau grįžus į Vilnių teigė, jog parašys laišką, kuomet bus galima papildomai išbandyti naujos kartos „Audi A4” su mechanine pavarų dėže, kurio išbandyti neteko dėl jau aprašytų techninių problemų – lauksiu.

Gali būti, jog šis įrašas tapti garbinimo giesme vienai parduotuvei, bet gerai vietai negaila, o ir ne pirmas toks būsiu – kolega Miesčionis irgi savo gerąja patirtimi dalinosi.

Reikalas tas, jog po kelių apsilankymų „Suit Supply” neisivaizduoju kitos vietos, kur įmanoma vyrams greitai, patogiai ir be streso įsigyti kokybišką kostiumą ar kokį kitą klasikinį rūbą.

Pamenu, dar prieš gerą gerą penkmetį, kada sukausi interneto svetainių kūrimo versle, tos srities žmonės buvo įsikandę populiariosios verslo literatūros maldelę – „mes neparduodame produktų, mes spredžiame problemas”. Konsultacinis verslas pirmasis įsikirto, jog klientai perka problemų sprendimus, o ne produktus. Šiandien matosi, kad tos interneto svetainių kūrimo kompanijos, kurios realiai suvokė, jog turi būti orientuotos į sprendimus, išgyveno, o kitos, liaudiškai tariant, „užlinko” arba vegetuoja.

Paprasta ir ne kartą jau aprašyta tiesa – visi pinigai yra mokami ne už produktus, o už problemu sprendimus. Žmonėms nereikia mėsainių, jiems reikia alkio problemos sprendimo. Žmonėms nereikia auskarų, jiems reikia išskirtinumo problemos sprendimo. „Suit Supply” matosi, jog yra orientuota į paprastos, bet svarbios problemos sprendimą – „klasikinio rūbo vyrams trūkumo problemą”.

„Suit Supply” yra mažas parduotuvių tinklas, veikiantis tik Olandijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje, bet, visur kur veikia, sulaukęs didelės sėkmės. „Suit Supply” Lietuvoje yra puiki atsvara „Aprangos” nekokybei, tos pačios „Aprangos” valdomam „City” brangumui, „Mosaic”/”Baltman”/”Monton” silpnam asortimentui ir visiems galiojančiam labai blogam aptarnavimui.

Ar kas nors dar žino, nors vieną parduotuvę, kuri būtų sukurta vyrams?

Tik kelios plika akimi pastebimos smulkmenos, kurios paverčia „Suit Supply” iš „produktų parduotuvės” į „problemų sprendėją”:

1. Kostiumai parduotuvėje sukabinti pagal dydžius, o ne pagal modelį;

2. Pardavėjai / konsultantai – aukšto lygio. Patikėkite, 40-ties moteris kelia didesnį pasitikėjimą savo kompetencija patariant renkantis rūbą nei antro kurso studentė (dažniausiai arba „šūdo atsikandusiu veidu” (c) Pumprickaite) rodanti prekes, arba nuolat kartojanti frazę „šitas tai puikiai jum tinka”) – ir ne tik kelia pasitikėjimą, bet iš tiesų sugeba patarti;

3. Parduotuvės interjeras ir prekių išdėstymas yra aiškiai nukreiptas į tikslą – „išspręsti klasikinio rūbo trūkumo problemą” – viskas išdėliota tiksliai, be jokių nereikalingų detalių, viduryje salės – iš veidrodžių sudėtas kvadratas, kur gali save apžiūrėti iš visų pusių;

4. Greitai ir už pakankamai sąžiningą kainą tiesiog parduotuvėje gali būti palenktos kelnės, atliktas susiaurinimas ar pečių pakėlimas – dažnai standartinėje parduotuvėje taip gana neblogi modeliai geba pavirsti maišais kūnui.

„Suit Supply” pasijusite nejaukiai tik tada, jeigu užsuksite į parduotuvę eidami per visas „Europos” prekybos centre įsikūrusias parduotuvės iš eilės – neturėdami minėtos problemos, kurią sprendžia „Suit Supply” – nesuprasite parduotuvės esmės.

Džiugu, jog Lietuvoje nors jie vaidina ir labai siaurą vaidmenį, bet yra pora žaidėjų iš kurių gali visa rinka pasimokyti tam tikrų dalykų:

1. Iš „Suit Supply” – kiek mažai reikia, kad sukurti beveik tobulą parduotuvę vyrams;

2. Iš „Marks&Spencer” – kaip reikia mokėti žymėti produktus (tik atkreipkite dėmesį į jų etiketes, spec. užrašus, skirtingas pakabų spalvas, dydžių žymėjimą!).

P.S. Atimti perkant drabužius iš pirkėjo pakabą atleistina tik „Maximai” ir dėvėtų rūbų parduotuvėms.

„Forum Cinemas” atsikratė ne tik „Coca Cola Plaza” kino centro pavadinimo. Maža to, „Forum Cinemas” tinklo kino teatruose įsikūrusiuose baruose „Coca Cola” pakeitė „Pepsi”!

Štai tokį vaizdelį „nušoviau” praėjusį penktadienį kino teatre „Forum Cinemas Akropolis”, belaukdamas „Kung Fu Panda” seanso.

Man asmeniškai „Pepsi” patinka labiau nei „Coca Cola” dėl didesnių simpatijų būtent šiam prekės ženklui, todėl aš pasikeitimu esu patenkintas.

Tik pamąstymui, kabo tik klaustukas – ar šis pakeitimas yra labiau principinis, ar paremtas grynai ekonominiu išskaičiavimu (kad ir tiekimo sąlygomis, marketinginiais „Pepsi” pinigais ar tyrimo, rodančio, jog kinomanams labiau patinka „Pepsi”, o ne „Coca Cola”)? Žinant Lietuvą, spėju, greičiau taip padaryta iš principo.

Juolab, kad „Pepsi” veikla Lietuvoje labai siaura. Kiek žinau, „Pepsi” Lietuvoje veikia per distributorių „Mineraliniai vandenys”, o jų marketingo veikla praėjusius trejetą metų yra beveik nulinė. HORECA kanale apskritai „Pepsi” pastebėti iki šiol teko tik „Cinamon” kino teatruose. Na, dabar vien tik su pasirodymu „Forum Cinemas” „Pepsi” taps kur kas labiau matomi.

O kažin, ar „Forum Cinemas Vingis” perdažys/perdažė ir didžiąją dalį savo interjero, kurio sienos yra „užbrand’intos” „Coca Colos” buteliukų formomis?…

P.S. O jeigu „Siemens Arena” atsisakys „Siemens” pavadinimo, tai ir visas tualetuose pvz. esančias rozetes pakeis iš „Siemens” į, pvz. „Bosch”?

Dvi Vilniaus oro uoste dominuojančios bendrovės – „FlyLAL” ir „airBaltic” – realaus apčiuopiamo skirtumo beveik neturi. Abiejų:
– bilietų kainos realiai yra vienodos;
– lėktuvų parkas yra labai panašus;
– aptarnavimo kokybė yra labai panašaus lygio;
– skrydžių krypčių iš Vilniaus sąrašas yra labai panašus.

Bet – „FlyLAL” turi vieną kozirį, kurį išsitraukusi, galėtų savo pusėn patraukti didelę dalį Lietuvos keleivių. „FlyLAL” yra lietuviška kompanija, tuo tarpu „airBaltic” – Latvijos bendrovė.

Puikiai žinau, kaip Lietuvos kompanijos, dirbančios Latvijoje, kenčia nuo to, jog latviai nekenčia lietuvių verslo (aišku, dėl visko labiausiai kalta „Maxima”) – net lietuvių kompanijos, kurdamos reklamą Latvijai, stengiasi, jog joje būtų kaip įmanoma mažiau „lietuvizicmo”. Lietuviai tokios neapykantos latviams neturi, bet bent jau aš, neperku latviškų sūrelių vien dėl to, kad jie latviški – Lietuvos gamintojų gaminiai neatsilieka tiek daug, kad pirkčiau Latvijoje pagamintus.

„FlyLAL” yra lietuviška kompanija – netgi viena iš nedaugelio stambiojo kapitalo bendrovių, kurių pagrindinis akcinis paketas priklauso lietuviškam kapitalui – nedaug tokių egzempliorių beturime. Nežinau, kokiais tyrimais vadovavosi naujieji savininkai, kuomet 2005-aisiais, vos privatizavus „Lietuvos avialinijas”, kompanija buvo pervadinta į „FlyLAL”.

Ar keičiant įmonės pavadinimą nauji savininkai vadovavosi tik emocijomis, politika, jog keičiantis bendrovės savininkams, reikia keisti ir įmonės pavadinimą, ar rinkos tyrimais, jog „Lietuvos avialinijos” turi klientų mintyse blogą istorinį šleifą?

Taip, „Lietuvos avialinijos” paskutiniais metais prieš privatizavimą buvo nuostolinga bendrovė ir vis garmėjo žemyn. Bet – ar jos įvaizdis buvo toks blogas? „Lietuvos telekomas” buvo blogą vardą turinti kompanija, dėl to, pirmiausia pakeitus pačią kompaniją (!) buvo pakeistas ir jos pavadinimas. Ir ir visiškai priešingas pavyzdys
– jau daug metų privati bendrovė „Lietuvos draudimas” mėgaujasi savo pavadinimo teikiamais vaisiais.

Juk „Lietuvos avialinijos” buvo pirmoji kompanija buvusioje Sovietų sąjungoje, kuri sugebėjo įsigyti pirmąjį „Boeing 737-200”.

„Lietuvos avialinijos” buvo pirmoji kompanija postsovietinėje erdvėje, kuri jau 1991-1993 metais sugebėjo perorientuoti savo skrydžių kryptis iš Rytų į Vakarus. Be to, „Lietuvos avialinijų”
lėktuvai pasižymėjo patriotiškomis spalvomis – „Lietuvos avialinijų” lėktuvų fiuzeliažas iš toli švietė trispalve.

„FlyLAL” lėktuvų parke liko jau tik vienas „Boeing 737” su „lietuvišku” dažymu.

„FlyLAL” tyliai supranta, jog jų lietuviškumas yra jų koziris. Jeigu įsižiūrėsite, jog lietuviškuose marketingo veiksmuose naudojamame „FlyLAL” logotipe išlaikomas prierašas viršutiniame kairiame kampe „Lithuanian Airlines”, tuo tarpu užsieniui skirtuose lankstukuose šio užrašo nėra.

Net ir pakeitusi spalvas ir pavadinimą „FlyLAL” dar gali savo lietuviškumu pasinaudoti. Klausimas – kodėl tuo nesinaudoja?

Jei taip bus ir ilgiau, tai žalia „airBaltic” uodega emociškai net ir lietuviui gali tapti artimesne nei „FlyLAL” šaltibarščiai …

Kaip ir laukiau, „Coca Cola Plaza” iškaba jau nuimta nuo kino teatro – nors dar oficialiame puslapyje skelbiama apie kino teatrą tokiu pavadinimu. Paaiškėjo, jog kontraktas tarp „Forum Cinemas” ir „Coca Cola” galiojo penkerius metus – nuo šiol šis pavadinimas liks tik istorijoje su amžinai gyvais „delfistų” komentarais.

O iš to paties „Delfi” galima prisiminti, jog „Siemens” vardas Vilniuje įsikūrusiai arenai suteiktas 10 metų nuo 2004 m. – vadinasi, „rebranding’o” galim laukti 2014-aisiais.