Simonas Bartkus | Blog

Vasario 28 dieną teks skristi darbo reikalais į Oslą – šiuo maršrutu tenka skraidyti labai dažnai. Ketvirtadienis, yra, beje, vienintelė diena savaitėje, kai „AirBaltic” turi rytinį tiesioginį reisą Oslas-Vilnius. Todėl skrisiu 6:30 iš Vilniaus į Oslą, o vakarop 18:05 skrisiu Oslas-Kopenhaga, o 20:30 – Kopenhaga-Vilnius.

Kadangi Lietuvoje įsikūrė visa krūva aviabilietų pardavimą internetu vykdančių bendrovių, labai įdomu pasidarė, koks kainų skirtumas tarp jų.

Kadangi skrydžių bilietų kainos kinta kas kelios valandos, tai pateikiu tokias kainas, kokias pateikė tinklapiai vasario 19 dieną, 20:30 – 21:00 val.:

Greitai.lt: 938 LTL;

Avia.lt: 933 LTL; (beje, Avia.lt pasiūlė dar pigesnį skrydį su dukterine SAS kompanija Wideroe , kuri skraido „Dash’ais” Oslas-Kopenhaga, bendra skrydžio kaina 926 LTL);

KalevaTravel (ex. bilietai.lt): 923 LTL (analogiškas Avia.lt pasiūlymas su Wideroe irgi pateiktas – 916 LTL);

tiesiai.lt: 932 LTL („geniali” sistema pasiūlė skristi tiesioginiais norwegian.no reisais su maža smulkmena: skrydis Vilnius-Oslas prasideda 13 val., Oslas-Vilnius 9.30 val…. suprask, grįžk anksčiau nei išskrisi, jei su Wideroe – 925 LTL);

skrendu.lt: 933 LTL (su „Wideroe” – 926 LTL);

skrisk.lt: 908 LTL (su „Wideroe” – 901 LTL);

aviabilietai.lt: 933 LTL (su „Wideroe” – 926 LTL).

Ką siūlo „AirBaltic”?

Ogi nieko. Vakarinių skrydžių per Kopenhaga „AirBaltic” per savo interneto svetainę tiesiog nesiūlo. Siūlo skristi ryte tiesiogiai į Oslą už 211 LTL, o grįžti siūlo tik per Stokholomą arba pietiniu skrydžiu per Kopenhagą… Iškilo klausimas – gal jie geriau žino, jog jų vykdomame skrydyje nebėra vietų? Nė Velnio – renkantis tiesioginį skrydį Kopenhaga-Vilnius pasiūlymas atsirado. Rezultatas – tiesiogiai iš „AirBaltic” skrydžio įsigyti nepavyks.

Ką siūlo „AirBaltic” didžioji motina „SAS”?

Parodo viską gražiausiai ir patogiausiai. Ir brangiausiai – už 1048 litus.

Pastebėtina tai, jog didžioji aviabilietų rezervavimo sistemų neturi galimybės rinktis papildomas opcijas bilietui – daugelis jų parduoda tik žemiausios ekonominės („lowest economy”) klasės bilietus, reta kuri atskiria ekonominės ir verslo klasės bilietus. Nė viena iš sistemų neleido rinktis bilietų keičiamumo/gražinimo opcijų, pasirinkti specialių klasių (konkrečiu atveju „SAS” „Economy Extra”). Tą galima padaryti tik užsakant bilietus per SAS. Dėl to verslo reikmėms šios sistemos sunkiai pritaikomos – mano darbovietė bilietus perka per kelionių agentūrą, ir, kaip iš šio tyrimo supratau, vargiai gali ją pakeisti į kažkurią iš bilietų rezervavimo sistemų.

Jeigu daryti išvadas: lyderis Greitai.lt turi ir didžiausią maržą – natūralu, kad gali sau leisti nežaisti žemos kainos korta. Mažiausią maržą bent jau šiuo metu taiko „BPC Travel” valdomas skrisk.lt – klausimas, galbūt tai laikinas dalykas, įvedant naują sistemą į rinką.

Aišku, vienas testas tai labai primityvios išvados – galų gale tos pačios kompanijos gali turėti skirtingas maržas skirtingų aviakompanijų bilietams.

Kažkodėl pastaruoju metu jaučiu pagarbą „IKI”. Nežinau, gal čia tik mano asmeninis įspūdis, bet „IKI” eilės atrodo trumpesnės negu „Rimi” ar „Maximoje”. Mano pamėgta „Rimi” nuo eilių kenčia ypač – net darbo dienos vėlų vakarą apie 23 val. geba atidaryti tik dvi kasas, kurioje išsirikiuoja po dvidešimt žmonių, todėl eiti į „Rimi” ne piko metu nėra išeitis.

Kadangi „IKI” ir arčiausiai namų, ir arčiausiai darbo, tai jos kol kas mažiau kenčia nuo labai ilgų eilių.

Pagarbą „IKI” jaučiu ir už tvirtus žingsnius ekologiško prekybos centro link – medžiaginiai maišeliai visam gyvenimui tikrai brangus projektas ir, manau tikrai reikėjo drąsos jo imtis.

Sausio pradžioje „IKI” pranešė apie diegiamas savitarnos kasas – dar vienas drąsus žingsnis. Kalba buvo apie 100 kasų įrengimą dar šį pavasarį. Džiugu, jog tai netapo tik PR’u prieš konkurentus – „IKI” kasos pastarąsias dvi dienas intensyviai montuojamos ir testuojamos prie mano darbo esančioje „IKI”.

Kasos turės specialų pavadinimą – „Bitutė”. Aparatai priiminės ir korteles, ir grynus pinigus. Pagalba vartotojui bus teikiama ne tik ekrane, bet ir balsu. Keturių kasų kompleksą aptarnaus vienas pardavėjas, stovintis prie pulto – pvz. įmušus alkoholinį gėrimą užsidegs oranžinė lemputė ir pardavėjas turės patvirtinti, jog pirkėjui yra daugiau nei 18 metų.

Dar neveikia – bet tikrai nekantrauju išbandyti.

Gana netikėtas Lietuvos kino rinkos posūkis – „Forum Cinemas” kino teatrų tinkle nebus rodomas lietuviškai dubliuotas filmas „Asteriksas olimpinėse žaidynėse”. Juostą platinanti „Acme Film” rodys filmą tik Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Marijampolėje.

Faktas toks, jog tarp „Forum Cinemas” ir „Acme” kažkas nedraugiškas perbėgo. „Acme Film” vadovas apie tai, jog kai kurie filmai nebus sukami „Forum Cinemas” prabilo prieš kelias savaites, bet, atrodė, jog daugiau kalbama apie filmus, kurių komercinė sėkmė yra abejotina. Natūralu, jog dvi komerciškai besielgiančios organizacijos nesutaria, verta ar neverta siaurai auditorijai skirtą filmą rodyti kino teatre.

Bet – šį kartą kalbame ne apie kažkokį abejotinos komercinės sėkmės filmą. „Acme” Lietuvoje rengia pasaulinę prancūzų filmo premjerą. Maža to, juosta yra dubliuota lietuviškai – pirmas keturias pelningiausių filmų 2007-aisiais sąrašo vietas užima lietuviškai dubliuoti filmai. Galiu garantuoti, jog įprastine tvarka sukamas filmas Lietuvoje būtų uždirbęs mažiausiai 600-700 tūkst. litų.

Filmas nebus rodomas trijuose „Forum Cinemas” valdomuose kino centruose. Kadangi Vilniuje veikia tik „Forum Cinemas” kino teatrai („Skalvija” ir „Ozas” tokie maži, jog net prie pilno užpildymo neatpirktų juostos gamybos kaštų), tai sostinės žiūrovai apskritai negalės pamatyti „Asterikso olimpinėse žaidynėse”.

„Delfi” jau pasirodė žinutė apie šį įvykį – kiek keistoki yra „Forum Cinemas” argumentai. „Filmas nebuvo laiku parodytas FC atstovams” – na, šiuolaikinėje kino rinkoje platintojai tikrai kartais filmą net platintojams pristato likus savaitei kitai iki premjeros: slepiamos filmo detalės, vykdoma piratavimo prevencija (patikėkit, „Fox” ar „Warner Bros” tikrai nėra ramios, jog kokioje šalyje panašioje į Lietuvą filmai nenutėkės piratams) – laiko vos pakanka vertimui ir titravimui. Platintojai turi pasikliauti aprašymais, nuotraukomis ir kita informacija. Juolab, „Asterikso” istorija yra žinoma ir, įvertinus lietuvišką dubliažą, filmo lygį galima nesunkiai numatyti. Nuogastavimas dėl galimų keiksmažodžių irgi keistas – Lietuvoje veikia filmų reitingavimo sistema.

Taip pat keistai skamba argumentai, jog šiuo metu filmo nebėra galimybės įtraukti į repertuarą – neva, šiuo metu yra „didesnių” filmų. Vasario 1-ąją „Forum Cinemas” tinkle įvyks tik dvi premjeros (paprastai „sezono” metu vyksta 3-4) – tos pačios „Acme Film” rodoma romantinė komedija „P.S. Myliu tave” ir „Garsų pasaulio įrašų” rusiška komedinė drama „20 cigarečių”. „Asteriksas olimpinėse žaidynėse” tikrai būtų pelningiausias savaitgalio filmas, jei būtų rodomas pilname kino teatrų „komplekte”.

Aišku, keistoka ir „Acme Film” pozicija – filmo reklama sukama labai garsiai, net nepaminint, kokiuose kino teatruose filmas bus rodomas. Galbūt užsakytų „media” plotų ir nebuvo galima atšaukti, bet papildyti informacija, kur juosta bus rodoma – tikrai galima.

Keista, ir jog „Acme Film” ėmėsi dubliavimo į lietuvių kalbą net neturėdama patvirtinimo, jog bus kur filmą rodyti – visgi, dubliažas kainuoja per 100 tūkst. litų.

Kad ne viskas iki galo su šia istorija yra aišku, pasako ir tai, jog „Asterikso olimpinėse žaidynėse” lietuviškai įgarsinti filmo traileriai buvo rodomi „Forum Cinemas” kino ekranuose. Jeigu „Forum Cinemas” nežinojo, jog „Acme” ketina rodyti šį filmą – galėjo peržiūrėti trailerius, kuriuos suko savo ekranuose.

Eilinė principų kova ar eilinį kartą paaštrėjusi konkurencinė kova? Bet kokiu atveju – kinas yra tokia sritis, kur susikovus pralaimi ne tik kovojančios pusės – praranda ir žiūrovas, kuri negali gauti pramogos.

P.S. Naujas kino teatras Šiauliuose, prekybos centre „Tilžė”, vadinsis „Atlantic Cinema” – atidarymas už dviejų savaičių.

Kažkada jau rašiau apie tai, jog vienas moderniojo pasaulio išradimų – didelis dėmesys „operations” tobulinimas – pas mus į tai kreipiama mažai dėmesio. Retai kada dedama pastangų dėl problemų sprendimo beigi dėl paprasto dalyko – geresnio „usability”.

Štai dabar dažnai aptarinėjamas Vilniuje įdiegtas „e-bilietas”. Tokia kortele, kuri jokios naudos neduoda – kontrolieriai neturi skaitytuvų, tai ji naudojama tik su … kasos aparato čekiu, kuris yra įrodymas, jog tu sumokėjai už viešojo transporto paslaugas.

Noriu pasidalinti su viena patirtimi, kurią „pasigavau” Osle – mieste, kuris turi _tikrai_ didelius kamščius. Į Oslą tenka skristi bent kartą per mėnesį, todėl ir jo sistema pradedu „virškinti” vis geriau.

Kelionė nuo oro uosto iki miesto centro taksi Osle kainuoja ~1000 litų. Jeigu tą faktą numesime, nes už verslo keliones moka kompanija, tai vistiek nėra geras sprendimas, kadangi pati kelionė trunka ~1,5 valandos ir dar tai yra žaidimas su ugnimi – gali bet kada pakliūti į kamščius.

Tam norvegai rado sprendimą – prieš keletą metų buvo pastatytas traukinys, kuris 210 km/h (čia nėra kažkas tokio – Stokholmo traukinys iš oro uosto lekia 300-350 km/h) greičiu nuveža iki senamiesčio per 19 minučių. Be jokios abejonės, traukinio sėkmės priežasčių ieškoti toli nereikia: greitas transportas, dažnas kelionės intervalas (kas 10 minučių), punktualumas (96%), dar pridėti galima saugumą ir ekologiją.

Aišku, prisideda ir kaina – standartinis bilietas iš oro uosto į centrinę geležinkelio stotį kainuoja 170 kronų, kas yra 85 litai – su taksi kaina negali ir lygint.

Bet dabar šiek tiek ne apie tai – šiek tiek apie „e-bilietą”, kurį šiemet sukūrė „Flytoget” traukinys. „E-bilietas” tiksliau atitinka šūkį – „Travel without a ticket”. Principas toks – eidamas per įėjimo vartus, brūkšteli ne bilietu, o tiesiog savo kreditine kortele (gal ir „Visa Electron” tinka – nebandžiau). Vartai atsidaro ir eini į traukinį. Išlipdamas taip pat brūkšteli kortele (jeigu pamiršti – užskaito kaip kelionę iki galutines stoties, bet didelės esmės nepakeičia – 30 kronų skirtumas). Kaip tikrina kontrolieriai (iš tikrųjų, tai jų ten nelabai ir būna, bet jeigu būtų) – užtektų pasakyti savo pavardę ir jie savo delninuke mato, ar esi sumokėjęs.

Reikia sąskaitos faktūros už kelionę? Paprasta. Įvedi internete bet kada savo kortelės numerį ir matai visas keliones bei kiekvienai iš jų ar visoms kartu gali atsispausdinti sąskaitą.

Be kitą ko, su „e-bilietu” pigiau – kelionė mano maršrutu sutaupo 20 NOK, kas yra apie 10 LT.

Aišku, Vilniaus troleibusams ši idėja labai daug investicijų pareikalautų, bet iš esmės, tai tik pavyzdys principo, kaip galima procesus padaryti labai „simple”.

Atspėkite, kiek žmonių perka popierinius bilietus? Na, statistikos nežinau, bet faktas, jog stotyje, iš kurios kasdien keliauja apie 13 tūkst. žmonių, bilietus pardavinėja _viena_ pardavėja ir dirba _viena_ kasa. Tiesa, dar yra grynus pinigus priimantys automatai, kurie spausdina bilietus – ne visi likę keliauja atidarydami visas duris kortelės brūkštelėjimu.

Galima tik atspėti, kiek norvegai sutaupė išlaidų darbo jėgai – pas juos ji yra labai brangi. Paprastumas vartoti, lengva pirkti – vienas iš pagrindinių raktų į sėkmingą pardavimą. Pas mus dažnai tokiose situacijose pasitenkinama „uždėtu pliusu”, jog „taip, ši paslauga pas mus veikia” ir paskui sekančiais lozungais „niekas kažkodėl šia paslauga nesinaudoja”.

Prie to pačio – kelionė iš Vilniaus ir Kauną traukiniu vis dar trunka valandą ir dvidešimt minučių – kažin, ar daug pagreitėjo nuo tarpukario laikų?

Šiandien su kassavaitiniais „Forum Cinemas” repertuarais buvo išplatinta ir trumpa žinutė apie „Forum Cinemas” veiklos Lietuvoje penkmetį – šioje žinutėje, lyg tarp kito, pridėta:

Artimiausiu metu „Forum Cinemas“ nudžiugins ir kitus Lietuvos žiūrovus, kuomet bus atidaryti naujausi ir moderniausi kino centrai dar šiemet – Panevėžyje ir Šiauliuose, 2009 metais – Klaipėdoje, Kaune ir net Vilniuje.

Iš ties, labai įdomios užuominos. 2008-aisiais „Forum Cinemas” atsidarys Panevėžio „Babilone”. Atrodo, pildosi ir mano antroji prognozė – Šiauliuose „Forum Cinemas” turėtų įsikurti „Akropolyje”. Tiesa, vargiai atidarymas „tilps” į šiuos metus: statybos prasidėjo tik dabar, todėl realesnė prognozė atidarymui – 2009 m. pirma pusė.

Apie 2009 m. numatytus kino teatrų atidarymus Kaune ir Klaipėdoje apskritai sunku spėlioti – kur kino centrai galėtų įsikurti. Dėl Vilniaus, tai variantai gali būti du: arba mano šeštadienį išsakyta prognozė, jog „Oze” turėtų įsikurti „Cinamon” buvo neteisinga, arba jau 2009-aisiais ketinama spėti atidaryti kino teatrą antrajame „Akropolyje” „Velgos” gamyklos teritorijoje.

Kaip bebūtų – planai labai drąsūs, džiugūs ir labai optimistiški. Jeigu per du metus Lietuva praturtėtų net penkiais kino teatrais – labai džiugus reiškinys.

Pirmą kartą „direct-selling” iš arti pamačiau kokiais 1995-aisiais, kuomet tikras „amerikoniškas salesman’as” atėjo į mūsų namus ir visai šeimai pristatė dulkių siurblį „Rainbow”. Tai buvo laikai, kuomet visi buvo „vadybininkai” (ne daug kas ir pasikeitė, iš tiesų), visi sutartinai nešiojo žalius švarkus, o mobilių telefonų dar nebuvo.

„Rainbow” dulkių siurblys iš tiesų atrodė stebuklingas daiktas. Dar stebuklingesnė buvo jo kaina – berods standartinė kaina buvo apie 1900 dolerių (taip, tais laikais kainas sakydavo doleriais), o tradicinis „direct-selleriams” „greito apsisprendimo” pasiūlymas buvo 1500 dolerių.

Nesuklysiu pasakydamas, jog tuo metu ši kaina už dulkių siurblį 99,5% Lietuvos gyventojų apskritai buvo nesuvokiama. „Pagooglines” internete atradau, jog šiandien įmanoma naują „Rainbow” įsigyti už ~6000 LTL, kas ir šiandien yra penkis kartus didesnė kaina už aukštos klasės buitinį dulkių siurblį parduodamą parduotuvėje.

Taip pat „pagooglinęs” atradau, jog šį siurblį tiesioginiai pardavėjai ir šiais laikais vis dar pardavinėja – daugiausia apie tai galima rasti kur ne kur, o „Supermamų” forume. Šiek tiek nustebau – maniau, jog iš Lietuvos jie jau pasitraukė.

Bet kokiu atveju – „direct selling’as” nėra pas mus paplitęs tokia forma, kaip, tarkime JAV. Vargu, ar jie turi kažkokių perspektyvų.

Tiesioginiai pardavėjai į namus nesiveržia (kiekvieną rudenį šeštadieniais 7,30 A.M. į duris skambinantys ūkininkai ir siūlantys bulves nesiskaito, be to, naujos statybos namų jie tikslingai privengia), „TV Shop’ai” užima gal tik kelias minutes eterio per dieną, pardavimais telefonu užsiima tik bankai ir mobiliojo ryšio kompanijos.

Kokios tokios padėties priežastys? Išskirčiau dvi:

1. „Mano namai – mano tvirtovė” – lietuviai labai nenoriai atidaro duris nepažįstamiems žmonėms į savo namus. Ar daug iš jūsų atveriate duris „užgavėnių žydukams”?

2. „Tiesioginiai pardavėjai parduoda šlamštą”. Šlamšto pardavėjų XXa. pabaigoje į gyventojų namus vaikščiojo daug. Kadangi lietuviai yra gana patikli tauta, nemažai jo ir įbruko, todėl jeigu net neturi pats patirties, kaip nusipirkai niekalą, tai tikrai turi tavo giminaitis ar kaimynas. Šlamštą parduoda ne visi ir tikrai nemažai kompanijų Pasaulyje parduoda gerus daiktus tiesioginio pardavimo būdu, bet jie jau turi užklijuotą „blogiečių štampą” ant kaktos.

Prie šlamšto filosofijos skleidimo prisideda ir kasdienis „TV Shop’as”, kuris pardavinėja labai abejotinos kokybės daiktus, tiesa, gan pigiai. Pastebėjau, jog jie keliose vietose atidarė tikras parduotuves, kur pardavinėja savo produkciją – spėju, labiau politinis žingsnis – realią parduotuvę turintis pardavėjas atrodo patikimiau – jau bent nueiti ir ką nors aprėkti, kada reikia, gali.

Kokios tiesioginio pardavimo kompanijos sėkmingai veikia Lietuvoje? Prismenu tik „Avon”, „Tupperware”, iš dalies „Zepter”. Panašiu principu dirba ir „Eastcon”, kuri, matyt, dėl šių priežasčių pakeitė šiek tiek profilį ir nebesibrauna aktyviai į namus, o pardavimus vykdo kviesdami klientus į kavines/restoranus/koncertus.

Kas vyksta gilias „direct selling” tradicijas turinčiose šalyse? Ogi tiesioginiai pardavėjai buvo pirmieji, kurie sugužėjo į internetą. Jeigu pas mus tokių būtų, matyt, elektroninė prekyba gal aktyvesnė būtų. Man atrodo, jog tradiciniam pardavėjui sunkiau yra persilaužti ir eiti į internetą, negu tiesioginiais pardavimais užsiimančiai kompanijai išplėsti veiklą iki elektroninės prekybos. Dabar elektroninę prekybą judina flagmanai, kurie užsiima _tik_ prekyba internetu – neriba.lt, level.lt, patogupirkti.lt.

Negaliu su Jumis nepasidalinti žavesiu, kurį man toliau suteikia bendravimas su TEO LT konsultantėmis.

Čia galite susipažinti su ankstesne istorijos dalimi. TEO LT konsultantų primokytas, jog jeigu niekas su manim dvi savaites nesusisieks, užpildyčiau paraišką įrengti TEO LT paslaugas internetu dar kartą, vakar taip ir padariau.

Šiandien iš TEO LT sulaukiau keturių (!) skambučių. Skambino keturi skirtingi žmonės.

1 skambutis: Šiuo metu įrengti šviesolaidį internetą galimybės jūsų namuose nėra. Paskutinį kartą galimybes analizavome sausio 4 dieną, dėl to nėra būtinybės šiandien tikrinti dar kartą. Susisieksime su Jumis už dviejų savaičių.

2 skambutis: Šiuo metu įrengti jokių TEO LT paslaugų jūsų name galimybės nėra.

3 skambutis:  Šiuo metu įrengti jokių TEO LT paslaugų jūsų name galimybės nėra.

4 skambutis: Šiuo metu įrengti šviesolaidį internetą jūsų namuose galimybės nėra. Bet yra galimybė įrengti DSL technologija pagrįstą interneto ryšį. Sakote, tiktų, kol nėra šviesolaidžio? Gerai, mes dar karta patikrinsime galimybes ir perskambinsime Jums sutarti, kada įrengsime DSL internetą.

Tai dabar laukiu, kol perskambins. Papildysiu.

Jau pradedu galvoti, jog protingesnė šioj vietoje yra „Vinita” nuolat spam’inanti pašto dėžutes ir kabinanti skelbimus name su pasiūlymais įsirengti jų paslaugas. Paskambinus nurodytais numeriais vyriškis praneša, jog „registruoja visus į eilę ir 2008 m. antroje pusėje bus galimybė įrengt paslaugas”.

Beje, tarpušvenčiu garaže atsirado didžiulė TEO lipdukais apklijuota telekomunikacinių jungčių dėžė, o iš jos laidai keliauja į viršų per visus aukštus. Antroji skambinusioji tarp kitko paminėjo, jog įrengimo darbai vyksta lėtai, nes „įšalusi žemė yra”. Matyt, aš didžiąją žiemą pramiegojau, o nuo dėžės garaže iki buto labai daug kasti reikia.

Nordea is a leading provider of electronic financial services and operates one of the most comprehensive Internet banking services in the world.

Čia ištrauka iš oficialaus „Nordea” banko internetinio puslapio.

Na, nežinau, kaip atrodo „Nordea” bankininkystė kitų šalių klientams, bet lietuviškosios „Nordea” e-bankas yra visiškas grybas. Šį lapkritį jie pakeitė savo ankstesnę bankininkystės versiją „Solo” į naują „netbank’ą” (pagal URL netbank.nordea.com spėčiau, kad čia tarptautinė sistemą) ir nebereikia kaskart jungiantis tušinuku braukyti skaičiukų savo kortelėje (!!!), kas buvo visiškas briedas, bet sistemoje matomas skaičiais ir kita informacija toli gražu negali pasitikėt.

Mėnesį e-bankas rodė visiškai neteisingą būsto paskolos mokėjimo grafiką, o mergaitės iš „support’o” į užklausimus atrašinėdavo, jog „taip yra todėl ir todėl, mes šia problema žinome. Teisingą grafiką matysite sausio 11 dieną”. Sulaukiau aš šios dienos ir įlindau pažiūrėti „teisingo” grafiko, bet nuo šiol „Nordea” e-bankas man teigia „Jūs neturite kreditų”.

Kažin puslapio printcreen’as (aj, teisininkai sako, kad geriau fotkinti fotoaparatu monitorių) suveiktų diskusijoje su „Nordea” banku klausimu „Nemokėjau kredito įmokų, nes maniau, jog neturių kreditų ir tikėjau, jog bankas man sumą dovanojo”?

Be viso šito naujajame „Nordea” e-banke dingo galimybė peržiūrėti lėšas investiciniuose fonduose.

Kažkaip man nesiriša tarpusavyje:

– „Nordea” Lietuvoje yra gana lankstus ir kokybiškai dirbantis bankas;
– „Nordea” Europoje yra elektroninių banko paslaugų lyderis.

Bet „lanksčiai ir kokybiškai” perkelti į elektroninio banko patirties į Lietuvą nesugebama. Matyt, problemos slypi kažkokiose parūdijusiose grandyse.

Galbūt „Hansabankas” perdaug gerai pus pripratino prie labai aukšto lygio elektroninės bankininkystės paslaugų.

2003-ųjų pabaigoje visos iki tol valstybei priklausiusios alkoholio gamybos įmonės buvo privatizuotos. Be materialaus turto, naujieji savininkai „paveldėjo” ir po krūvą stipresnių ir silpnesnių brand’ų.

Prancūzų koncernas „Belvedere S.A.” įsigijo „Vilniaus degtinę” ir gavo bene mažiausiai brand’ų srityje: „Bajorų”, „Karvedys”, „Valstiečių”.

Fiziniai asmenys su lietuviškų kapitalu įsigijo „Alitą” ir gavo „Alitos šampaną” ir „Alitos brendį”.

Ta pati „Alita” 2004-ųjų pradžioje įsigijo „Anykščių vyną”, kuris turėjo „Bobelinę” ir krūvą (tikrai – krūvą) eilės pabaigoje besivelkančių brand’ų.

„MG Baltic” „Mineralinių vandenų” rankomis įsigijo „Stumbrą”, kuris be viso gėrio turėjo krūvą neblogai išvystytų brandų: pirmiausia aišku „Lithuanian” ir „Lithuanian Auksinė”, „Trejos devynerios”, brendžiai „Gloria” ir „Stumbras”, o kur dar „Starką”, „Malūnininkų” ir kt. smulkesni.

Kas pasikeitė per trejus metus, kai Lietuvos alkoholio gamintojai veikia kaip komercinės kompanijos?

Išvados dvi:

1) Užsienio kapitalas atnešė ir labai daug patirties iš užsienio – importuotojai bei užsienio kapitalo privatizuota „Vilniaus degtinė” stumia „Stumbrą” ir „Alitą”.

2) Įvesti naujus brand’us stipriojo alkoholio rinkoje yra baisiai sunku – kol sukasi brangi reklama rėkianti apie „NAUJIENA!”, tol egzistuoja ir pardavimai, bet ilgalaikėje perspektyvoje brand’us išlaikyti yra labai sunku ir brangu ir ilgas tradicijas turintys brand’ai sunkiau ir miršta.

Silpnoka savo asortimentu buvusi „Vilniaus degtinė” per trejus metus padarė daugiausia veiksmo – įvedė svetimą lietuvio ausiai žodį „Sobieski” į degtinių pasaulį ir, atrodo, išmokė lietuvius gerti aromatines degtines. Galų gale, paskutiniai „Vilniaus degtinės” komunikacijos veiksmai kerta „Stumbro” „Lithuanian” degtinės šaką. Pasirodo, „Stumbras” uždarė Antanavo ir Balbieriškio spirito varyklas, o Šilutės spirito varykla dabar gamina bioetanolį, o ne spiritą alkoholio gėrimams. Ir – pasirodo – vienintelė „Vilniaus degtinė” spiritą degtinei gamina Lietuvoje – veikia „Vilniaus degtinei” priklausanti Obelių spirito varykla. O „Lithuanian” degtinei spiritas varomas bene Kazakhstane …

„Stumbras” tuo metu vykdo kontraversišką ir lietuvių tautinius jausmus labiau žeidžiančią nei gaivinančią „Lithuanian” reklaminę kampaniją apeliuodami į Žalgirio mūšį …

Į „Stumbro” „portfolio” patenka tipinis pavyzdys, kaip alkoholio pasaulyje egzistuoja „laikini ir madingi” brand’ai. „Stumbras” į degtinių rinką buvo įvedęs produktą „Ozone”, kurio įvedimui buvo skiltos milžiniškos lėšos (pažiūrėkite filmą „Diringas”, prisiminkite mirksinčius butelius prekybos centruose, stilingas reklamas ir neblogai įkaltą reklamėlę …). Labai panaši istorija su „Alitos” „Gera”, kuri irgi buvo pakankamai madinga, turėjo aramatus – iš jos dabar liko vienintelė „Gera Premium”.

Ne visi „Stumbro” žingsniai buvo blogi – produktas „999” buvo išplėstas į „Žalias devynerias” – „Wazzap” ši reklamos kampanija pripažinta geriausia rinkodaros kampanija. Turbūt, ši kampanija galėtų būtų pavyzdys vadovėliams, kaip žinomą ir tradicinį brand’ą galima plėtoti.

Šiandien pasirodė žinios iš „Nielsen” tyrimų, jog „Alita” prarado brendžio rinkos lyderio pozicijas – ją išstūmė „Grand Cavallier”, „Rigas Balsams” produktas. „Grand Cavalier” žingsniai rinkoje nebuvo kažkuo išskirtiniai ar labai agresyvūs – greičiausiai tai lėmė „Alitos” „miegojimas”.

Neaišku, kaip „Alitoje” sekasi šampano ir alkoholinio kokteilių rinkose – įtariu, jog tikrai padėtis negerėja. Įtariu, jog vis dažniau vartotojai renkasi šiek tiek brangesnį (ir kokius penkis kartus skanesnį) importuotą putojantį vyną, o „Alitai” spaudimą didžiuosiuose prekybos centruose didina ir besiplečiantis asortimentas. Alkoholinių kokteilių rinkoje „Alita” buvo „first mover” su „Mix”, bet šiuo metu rinka auga ir joje dygsta krūvos konkurentų.

Nežinau kodėl „Alita” nusipirko „Anykščių vyną” – vienas iš gandų, jog pirko specialiai, jog sumažinti konkurentų skaičių. Pagal „Anykščių vyno” rezultatus panašiai ir atrodo – „Bobelinė” vegetuoja tradicijos pagalba, o „Anykščių vyno” produktų krepšelis buvo išplėstas dar visa krūva neaiškių ir silpnų brand’ų – „Labanoro” trauktinės, likerių su natūraliomis sultimis „Topi” serija, putojantis vyno gėrimas „Bon Ton”, „Stumbrinė” (???), turbūt žinomiausias – „Ledo” degtinė. Dar „Anykščių vynas” organizuoja teatralizuotą degustaciją „Vyno kelias Lietuvoje” – nepažįstu nė vieno, kas iš ten parsivežė įspūdį „skanu”.

Atrodo, jog pokyčių metą geriausiai išgyveno „Vilniaus degtinė”, smarkiai pagerinusi savo padėtį. Su keletu klaidų į priekį savo produktus vysto ir „Stumbras”. Bene visi naujieji savininkai teigia, jog pirmiausia, kokį pliusą privatizavimas suteikė gamyklos – visų jų veikla pasidarė efektyvesnė.

Alkoholio reklamos ribojimai kuo toliau, tuo labiau stiprės. Nors kiekvienas uždraudimas sukelia mažiau ar daugiau aistrų, tendenciją aiški – reklamos mažinimas apribos galimybę įvedinėti naujus produktus, pristatyti ar perpozicionuoti prekės ženklus. Dabartinis „užsigriebimas” turi ilgalaikę reikšmę – panaši istorija kaip ir tabako rinkoje, kur reklama ir bet kokie marketingo veiksmai laikomi už labai trumpo pavadžio.

Vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove!

Šiaip aš nemėgstu labai kritikuoti ir skųstis, bet paskutiniai keli „post’ai” beveik vien apie tai.

Kadangi gyvenu ką tik pastatytame name, tai prie mano durų nesirikiuoja interneto ir kabelinės TV paslaugų tiekėjai, kurių dešimtys konkuruoja Pašilaičių ar Šeškinės daugiabučiuose. Bene labiausiai šiuo klausimu juda „TEO LT”, vis žadanti ateiti su šviesolaidiniu tinklu.

Iki šio bendravimo su „Teo LT” procedūra budavo tokia: aš internetu užsakau paslaugas, tada jie paskambina ir praneša jog techninių galimybių nėra, „paskambinsime, kada jos bus, jei nesulauksite skambučio, po kelių savaičių pakartokite užsakymą”. Aš kas kelias savaites pakartodavau ir jie vėl paskambindavo.

Ir šį pirmadienį sulaukiau „džiaugsmingo” skambučio! „Teo LT” pranešė, jog gali įvesti ne DSL, o internetą ir skaitmeninę televiziją šviesiolaidiniu tinklu. Per dvi dienas ilgais pokalbiais su „Teo LT” vadybininke suderinome visas sutarties sąlygas, jų atvykimo laiką ir dar daug visokių kitokių smulkmenų.

Jau ramiai sau laukiu ketvirtadienio ryto, kada jau paslaugos turi būti įjungtos.

Šiandien skambutis:

„Laba diena, skambiname iš TEO LT. Šiuo metu įrengti paslaugų jums nėra techninių galimybių (????!)”
„Tai pirmadienį buvo, o dabar nebėra”
„Taip, technikai ne tą namą pridavė”
„O DSL galimybė įrengti yra”
„Ne, irgi nėra” (šitas net prieš porą savaičių buvo)
„Irgi ne tą namą pridavė?”
„Nežinau kaip ten, bet nėra galimybių dabar”.

Va taip va. Suderini sąlygas, kone pasirašai sutarti, bet, sąlygos paslaugos teikimui per tą laiką spėja ir išgaruoti.

Nors „Teo LT” sėkmingai pakeitė savo vardą, vykdo pakankamai stiprų ir kokybišką komunikavimo programą, bet vidinėse struktūrose (o gal tik vidiniame informacijos vaikščiojime) vis dar kažkas tebėra išpuvę. Keista jau tai, jog laidą pratempti į ant to paties pamato stovintį namą užtrunka kelis mėnesius, kai tuo tarpe name laukia koks 100 realių paslaugų vartotojų (manau, jog 167 butus turinčiame name tiek gyventojų naudosis internetu). Dar labiau keista tai, jog techninės paslaugos tai atsiranda tai vėl dingsta, vienos paslaugos vieną dieną galimos, kitądien nebe …

Girdėjau, kad AB „Teo LT” pradėjo „stiprų” etatų valymą ir optimizuoja darbuotojų skaičių. Kaip vakar sakė Gitanas Nausėda, dėl įvairių priežasčių ekonomikai slenkant į duobelę, ji turės ir teigiamos įtakos – viena iš jų, jog verslas permąstys, kaip efektyviau išnaudoti darbuotojų išteklius ir kaip produktyvumą kelti bent jau tiek, kiek kyla atlyginimai. Nuo darbuotojų pertekliaus kenčiančių įmonių Lietuvoje dar labai daug (jau nekalbame apie valstybės institucijas) – ypač tai matosi bankų sektoriuje (gal čia ir skandinaviška įtaka – daugelį bankų valdo skandinavai).

Toliau tęsiu vargą su „Omni Connect”.

UPDATE, 12.12 13:26: Ką tik sulaukiau kitos „Teo LT” darbuotojos skambučio. „Reaguodami į jūsų prašymą įjungti paslaugas, norime pranešti, jog šiuo metu pas jus nėra galimybių įrengti paslaugą. Jeigu nesulauksite mūsų skambučio iki Naujųjų metų, pakartokite užsakymą”. Nežinau, ką ir pridėti … Belekas, matyt, jų vidinėje komunikacijoje.