Simonas Bartkus | Blog

Reikjavikas yra sąlyginai mažas Šiaurės šalių oro uostas. 2014 metais aptarnavęs 3,9 mln. keleivių jis negali lygintis su kitais regiono sostinių oro uostais – Stokholmas, Kopenhaga ir Oslas aptarnauja po 25 mln. ir daugiau, o Helsinkis virš 16 mln.

Tačiau Reikjavikas yra ypatingai karštas taškas, demonstruojantis nematytą augimo tempą lėtai vakarietiškai Europai. 2014 m. oro uosto keleivių srauto augimas buvo 20%, o 2015 m. jau 28%.

Dar 2011 m. Reikjaviko oro uostas aptarnavo 2,5 mln. keleivių, o 2015 m. – jau 4,9 mln. 2016 m. aviakompanijos suplanavo net 30% „capacity” augimą Reikjaviko oro uostui, todėl tikėtina, jog or šie metai gali atnešti jau 6 mln. keleivių. Sparčiai auga dvi bazinės kompanijos „Icelandair” ir „WOW Air”, o taip pat apstu naujokų – „Iberia”, „airBaltic”, „Czech Airlines”, „Germania” planuoja skrydžius pradėti šiemet.

Kol kas Reikjavikas atlaiko spartų augimą, bet netrukus gali atsiremti į aplinkinės infrastruktūros (pirmiausia, viešbučių) ribas.

O kelis kartus mažesniu masteliu, tačiau rimtą „capacity” augimą šiais metais pamatysime Palangoje.

Kovo 26 dieną skrydžius į Palangą tris kartus per savaitę pradės „Wizz Air” – jų lėktuvai skraidys iš Londono Lutono oro uosto. Jau po trijų dienų, kovo 29 dieną beveik kasdienius skrydžius pradės „LOT Polish Airlines” – kiekvieną ankstų rytą jų lėktuvai skris iš Palangos į Varšuvą. O nuo birželio 19 dienos „Belavia” pradės kassavaitinius skrydžius iš Minsko „Boeing 737” lėktuvu.

Mažai? Visame naujokų bume visai paskendo informacija, jog šį rudenį ištikima Palangos oro uosto partnerė SAS maždaug 70% padidino „capacity”. SAS pridėjo trečią – vakarinį – skrydį darbo dienomis maršrute Palanga-Kopenhaga, o be to, anksčiau naudotus CRJ200 50 vietų lėktuvus visiškai pakeitė į 88 vietų CRJ900 (retkarčiais panaudodami 70 vietų ATR72).

„airBaltic”, pridėdama į Palanga anksčiau skrydžius tik sezono įkarštyje, dabar suplanavo visą vasaros sezoną skraidinti 9 kartus per savaitę.

Koks galutinis rezultas? 2016 m. Palangoje siūlomų vietų skaičius išaugs net 75%!

Todėl, 2016 m. laukia rimtas iššūkis Vakarų Lietuvos regiono. Ilgai lauktas ir išsvajotas krypčių augimas 2016 m. Palangoje driokstels su kaupu. Tam, kad aviakompanijų vidutinis lėktuvų užpildymas liktų panašus kaip 2015 m. Palangos oro uoste turės „atsirasti” 100 tūkst. naujų keleivių. Ar tai daug? Tai daug – tai beveik tiek pat, kiek Palanga sulaukdavo per metus.

Juolab, kad tai didelis šansas mažam regioniniui oro uostui. Jeigu 2016 m. viena iš rimtesnių žaidėjų pasitrauktų, tai būtų rimtas blogas ženklas bet kokiai tolimesniai krypčių plėtrai iš Palangos. Todėl visas regionas turėtų rimtai ruoštis 2016 m. sezonui jau dabar.

2010-ųjų metų 15-ąją savaitę leidau Tulūzoje. Buvo suplanuota turininga savaitė – 5 mokymų dienos Europos aviacijos širdyje ir savaitgalis Amsterdame. Pietuose balandžio viduryje jau buvo šilta ir kvepėjo artėjančia vasara.

Jau kelionė į Tulūzą buvo savotiškai įdomi. Į Tulūzą skridau iš Frankfurto „Cirrus Airlines” „Embraer 170”. Perone sulaipinus keleivius į lėktuvą kapitonas pasveikino įdomia žinia, jog vienas iš Frankfurto oro uosto kilimo/tūpimo takų yra uždarytas ir mes gavome slot’ą pakilti po 5 valandų. Yra tikimybė, jog netikėtai atsilaisvins slot’as, todėl galime laukti lėktuve, bet jeigu yra salone daugiau nei vienas keleivis, kuris nori grįžti į oro uostą ir pareikš norą paspausdamas mygtuką – visus keleivius parvešime į terminalą ir skrydis bus atidėtas 5 valandoms. Įdomi demokratijos apraiška. Tokių neatsirado ir į lėktuvą buvo papildomai atvežta laikraščių bei sulčių, prasidėjo laukimas. Bet, praėjus gal 50 min., kapitonas džiugiai pranešė, kad atsirado slot’as ir ruošiamės staigiai pajudėti.

„Cirrus Airlines” 2012 m. sausį sustabdė veiklą.

Tai buvo mano pirmas apsilankymas Tulūzoje, po to šiame Prancūzijos pietų mieste buvau dar du kartus. Puikus, ramus, optimalaus dydžio man miestas (dažnai mane sužavi miestai, panašaus dydžio kaip Vilnius). Tuo metu padarė įspūdį Tulūzos naktinis gyvenimas – su labai daug žmonių gatvėse ir lauko baruose. Dabar jau lygiai tokį turime ir Vilniuje.

Naktinis gyvenimas Tulūzoje

Įdomios žinios atėjo tos savaitės ketvirtadienį, kuomet jau ne tik aviacinė žiniasklaida, bet pamažu ir populiarieji kanalai pradėjo skelbti apie ugnikalnio išsiveržimą Islandijoje ir skrydžių apribojimus Škotijoje ir Norvegijoje. Darėsi įdomu. Daug dėmesio tam neskyriau, ruošiausi egzaminui penktadienį.

Po egzamino penktadienį ryte visa grupė kartu atsitokėjome, jog, panašu, jog jokie skrydžiai iš Tulūzos į Šiaurę nevyksta. Į Vilnių galimybės keliauti tik per Paryžių, Amsterdamą ir Frankfurtą. Kanadiečiai mokymų instruktoriai privalėjo sekmadienį būti Narobyje, todėl susiorganizavo automobilį su vairuotoju, kuris šeštadienį ryte juos nuveš 400 kilometrų iš Tulūzos į Barselonos oro uostą, o iš ten „Turkish Airlines” skraidins per Stambulą į Nairobį.

Mano savaitgalis Amsterdame atšauktas. Nuvykstu į „Air France” biurą Tulūzos oro uoste pasidomėti galimybėmis skristi šeštadienį ar sekmadienį. Skrydžiai neatšaukti, tačiau artimiausia diena, kuomet yra laisvų vietų į Amsterdamą yra antradienio rytas – „Air France” atsiprašo ir man išrašo „Business Class” bilietą į Vilnių antradieniui. Sužinau įdomu niuansą, jog dėl mokesčių vingrybių, „Air France” negali perrašyti tarptautinių segmentų į domestic, t.y. negalima skristi per Paryžių vietoje Amsterdamo (tuo metu „Estonian Air” skraidydavo AMS-VNO, o „airBaltic” dar „Dash” paskutinį sezoną skraidė CDG-VNO). Prasitęsiu savo viešnagę „Novotel” ir sudalyvauju penktadienio vakaro mokymų pabaigtuvėse, kuriose neplanavau dalyvauti.

Šeštadienį mokslo draugai ėmė skristytis. Kai kas prisijungė ir išvyko į Barseloną iš ten skristi į JAV, Afriką ir Artimuosius Rytus. Kiti traukiniais pajudėjo į Ženevą ir Romą.

Šeštadienį apie piet supratau, jog artimiausiu metu skristi link Lietuvos sunku tikėtis. Turimas bilietas antradieniui toli gražu neleidžia tikėtis, jog antradienį kažkur judėsiu – tuo metu sklindančios žinios buvo pesimistiškesnės viena už kitą.

Keliauju į Tulūzos geležinkelio stotį – ji graži, buvau jau ją apžiūrėjęs, bet neteko įsivaizduoti, kad galėčiau kur iš jos keliauti.

Atstovėjęs poros valandų eilę susipažįstu su žvitriu bilietų pardavėju, su kuriuo pradedame planuoti mano kelionę. Nežinau, kur keliauti geriausiai, bet „kažkur link Lietuvos”. Pažiūrėjus į žemėlapį įvertinau, jog geriausia galima stotelė man gali būti Berlynas – iš Berlyno į Lietuvą kursuoja autobusai.

Ne viskas taip paprasta – skrydžiams nevykstant traukiniai perpildyti. Užtrukę apie valandą sudėliojame man maršrutą: startuoju sekmadienį ryte iš Tulūzos į Bordo, iš ten kitu traukiniu iš Bordo į Paryžių, iš Paryžiaus į Strasbūrą. Strasbūre tektų nakvoti, visi naktiniai traukiniai perpildyti. Pirmadienį ryte – trumpas pervažiavimas iš Strasbūro į Karslrūhę Vokietijos pusėje, o jau iš ten – 5 valandų traukinys į Berlyną. Skamba egzotiškai. Prasitęsiu dar vienai dienai viešnagę „Novotel”, rezervuoju „ibis” šalia Strasbūro geležinkelio stoties ir nusiperku „Eurolines” bilietą iš Berlyno į Vilnių, kuris išvyksta iš Berlyno pirmadienio vėlų vakarą.

Pirmas etapas – iš Tulūzos į Bordo

Kelionė traukiniais nebuvo tokia bloga ir varginanti – nors ir aplinkiniais keliais, keliauti paprasta ir patogu. Eilinį kartą įsitikinu „travel light” taisykle, kuri galioja visada ir visur. Ilgesnė kelionė negu savaitė, daug stovėjimo vienoje vietoje suplanuota, todėl gausiai prisirinkau daiktų ir keliavau su dideliu lagaminu. Ši kelionė davė pamokų, kurių dėka į Nairobį ar Sidnėjų vėliau keliavau su rankiniu lagaminu.

Kelionė padeda pažinti. Tik atvykus į Paržių supratau, jog atvykau į Gare Montparnasse, o į Strasbūrą išvyksta traukinys iš Gare du Nord (ta pati, iš kurios važiuoja traukiniai į Charles De Gaulle oro uostą). Pervažiavimas duoda dar vieną pažintį su Paryžiumi, kuriame apsilankiau tuometu tik antrą kartą ir kuria mažus kelionės malonumus.

Greitos prancūziškos kavos puodelis Gare du Nord

Sekmadienio vakare iš Paryžiaus atvažiuoju į labai europietišką Strasbūrą. Parodoksalu, jog tai ir lieka vienintelis mano apsilankymas Stasbūre, antrojoje Europos sostinėje. Į „Facebook” tą vakarą dedu šią nuotrauką su prierašu „Čia daugiau Europos, net yra žurnalų neprancūziškai.”

„Strasbūras. Čia daugiau Europos, net yra žurnalų neprancūziškai.”

Tą patį vakarą Strasbūre sužinau, jog prie stoties yra du „ibis” viešbutyje, po 10 minučių aiškinimosi suvokęs, jog atėjau ne į tą viešbutį. Kiek žinau, dabar vieną iš viešbučių „Accor” grupė pervadino į „Mercure” ir Strasbūro stotis turi vieną „ibis”. „ibis” yra mano vienas nemėgstamiausių viešbučių brand’ų – bet puikiai atlieka savo darbą tokiose kelionėse.

Strasbūro geležinkelio stotis man primena Šiaulių areną

Balandžio 19 diena, pirmadienis. Lietingas pirmadienio rytas prasideda trumpu reisu per sieną – iš Strasbūro į Karslrūhę. Ten dar vienas didelės kelionės mažų džiaugsmų taškas.

Pusryčiai Karslrūhės geležinkelio stotyje

Žodį Karslrūhė užrašyti per dvi sekundes išmoksiu po pusantrų metų – tada su „Ryanair” skelbėme apie naują maršrutą iš Vilniaus į Karslrūhę/Baden Badeną, kuris gyvavo nepilnus metus. Niekada negali žinoti.

Tą rytą pasklinda žinios, jog skrydžiai Europoje jau „tuoj tuoj” gali vykti. Užsisakau „airBaltic” bilietą tam vakarui Berlynas-Ryga-Vilnius, jeigu nevyks – gražinsiu.

Dėl nepatyrimo keliaujant traukiniais Karslrūhėje pasirinkau ne tą traukinio galą ir vietoje reikalingo antro vagono patekau į šešioliktą. Kol su lagaminu („travel light”! „travel light”!) perėjau per visą traukinį mano vieta buvo užimta, nes pagal taisykles vietos rezervacija galioja 10 minučių nuo kelionės pradžios. Pamoka – po jos bene dvi valandos kelionės stovint, nes vietų traukinyje tiesiog nėra. Atsiranda tik įpusėjus kelionei.

Prieš atvykdamas į Berlyną sužinau, jog šį vakarą skrydžiai iš Berlyno oro uosto dar nevyks. Gražinu lėktuvo bilietą.

Į Berlyną traukinys atvyko popietę, autobusas į Vilnių išvyksta 22 val. Nors iki autobusų stoties 8 kilometrai, nusprendžiu pasivaikščioti šį atstumą pėsčiomis. Puiki pažintis su Berlynu – vienu mėgstamiausiu mano miestų.

Berlyno autobusų stotis tamsi, šalta ir baisi, nelygintina su geležinkelio stotimi. Visgi, tai visai kitos kategorijos transportas. Autobusas vėluoja, informacijos apie tai nėra. Leidžiu laiką skaitydamas apie tai, kaip „Apple” tyčia/netyčia pametė barė „iPhone 4”.

Berlyne keleivių į autobusą įlipa tik trys. Autobuso auditorija – lietuviai, keliaujantys iš įvairių Vokietijos miestų ir miestelių, nes autobusas kelionę pradeda Štutgarte. Naktinė kelionė autobusu labai labai varginanti ir padedanti suvokti oro susisiekimo Lietuvai svarbą.

Balandžio 20 diena, antradienis. Tik atvykus į Kauną suprantu, jog bilietas su „autobusiniu transferu” – Kaune tenka persėsti į kitą autobusą, vežantį į Vilnių.

Kelionė baigiasi balandžio 20 dienos popietę. Tos pačios dienos vakarą lėktuvų skrydžiai pradėjo Europoje vykti. Merfis gyvas.

Kaip žadėjau, pasakoju apie savo keliones – pradžiai siūlau paskaityti apie tai, koks esu keliautojas.

Singapūrui jaučiu keistą meilę. Šį miestą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir su kiekvienu apsilankymu myliu jį vis labiau.

Singapūre buvau tris kartus ir visus kartus pavasarį.

Tą meilę sunku paaiškinti. Man Singapūras yra subalansuotas didmiesčio etalonas. Tokijo infrastruktūra, Dubajaus modernumas, Londono multikultūriškumas, Hong Kongo greitis sudėta į vieną vietą ir užtepta pavyzdiniu saugumu, švara ir tvarka. Didelės baudos už kramtomosios gumos įvežimą į Singapūrą, rūkymo vietų kontrolė priveda prie nuostabios tvarkos. Idealiai tvarkingai surikiuoti dangoraižiai. Jeigu pradedi tvarką, ji negali būti fragmentiška.

Singapūre pastatytas „Marina Bay Sands” vertas atskiro paminėjimo. Šį 2010 m. pastatytą pastatą daugelis laiko viešbučiu, nors tai nei tik viešbutis. Man tai pavyzdys, kaip tinkamas valdžios darbas planuojant miestą papildo ir pakeičia miestą (kitas mane žavintis pavyzdys yra Barselonos transformacija per/po Olimpinių žaidynių 1992 m. – verta atskiro įrašo). „Marina Bay Sands” yra laikomas brangiausiu Pasaulyje pastatytu pastatas, kurio kaina – apie 4,7 milijardo JAV dolerių.

O viskas buvo taip: XXI amžiaus pradžioje Singapūro valdžia paskelbė konkursą dviems kazino licenzijoms laimėti. Mainais į licenzijas, investuotojai turėjo pasiūlyti ir pastatyti pramogų parką, kuris atitiktų Singapūro turizmo strategiją ir papildytų miestą. Konkurso rengėjai kad gavo tai gavo – „Las Vegas Sands” bendrovė pastatė „Marina Bay Sands”, o kiti investuotojai įrengė „Resorts World Sentosa” su „Universal Studios Park”, antrąjį už JAV ribų.

Marina Bay netikėtai ne saulėje

„Marina Bay Sands” kazino (kazino būtina aplankyti – dydis pribloškia, o dar labiau pribloškia bandymas įvertinti, kokio dydžio pinigai ten sukasi) su virš kazino įrengtu viešbučiu, konferencijų centru ir prekybos centru yra žmogiškųjų malonumų triumfas. Apsilankymas baseine ant „Marina Bay Sands” stogo kaip niekas kitas sukuria tą jausmą „Life is good” (sakyti tuo balsu, kuriuo Michael Douglas sako „Greed is good” 1987-ųjų filme „Wall Street”).

„Marina Bay Sands” yra užmušantis argumentas visiems, kurie sako, jog anksčiau žmonija buvo darbštesnė ir kūrybingesnė – žiūrėk, statydavo piramides, Eifelio bokštus ir kitą žavesį, o ką dabar? Nuvažiuokite niurgzliai į Singapūrą. Aš nebuvau Singapūre kol „Marina Bay Sands” nebuvo, bet tokio pataikymo, kas mieste turi būti, galima labiau nei pavydėti. Eifelio bokštas Paryžiuje ir po daugiau nei 100 metų atrodo svetimkūnis, o „Marina Bay Sands” Singapūre atrodo tarsi užaugęs medis stebuklingu vandeniu palaistytas.

Nueini į „Akropolį”, plaukioji iš „Zaros” į „Can Can Pizza” su valtim. Marina Bay Mall.

„Marina Bay Sands” viešbutis toli gražu nėra pats geriausias Pasaulyje ir netgi toli nuo geriausio, kuriame esu apsistojęs. Jis turi 2561 kambarį ir tai padaro neįmanoma užduotimi paversti jį į kažką panašaus į geriausią viešbutį – pasaulis dar neturi metodikos, kaip kurti tikrą prabangą tokiais kiekiais. Pakanka prie „Marina Bay Sands” prisiliesti vieną naktį. Girdėjau, „Burj Al Arab” Dubajuje irgi tragiškas aptarnavimas.

Jeigu galimybės leidžia, siūlau Singapūre kolonijinę atsvarą šiandienos modernumui „Raffles Hotel”, kurį šiandien valdo istorinių viešbučių valdymo meistrai „Fairmont”. „Raffles Hotel” buvo pastatytas prie jūros (šiandien jūros krantas 500 metrų nuo „Raffles Hotel”), jį įkūrė dar 19 amžiuje arabas prekybininkas ir kinas verslininkas apgalvotai išnuomoję jį dviems versliems armėnams, kurie įsigudrino į viešbutį įleisti visų rasių atstovus. Sako, kad tame viešbutyje japonų kariai per antrąjį pasaulinį karą užtiko vietinius šokančius valsą. XX amžiaus pradžioje šio viešbučio „Long Bar” barmenas iš Hainano salos sugalvojo kokteilį „Singapore Sling”. „Raffles Hotel” apsistojęs nebuvau, todėl turiu motyvą dar ten sugrįžti.

Mano Singapore Sling. Singapūre, bet ne „Raffles”. Vilniuje neblogai tokį daro „Alchemikas”. 

Singapūras taip pat yra puiki vieta išbandyti „Mandarin Oriental” prabangą. Šitas tinklas man yra viešbučių prabangos etalonas – ne tiek kaip pastatyti prabangą, o kaip sukurti tobulą ir išlaikyti tobulą prabangą (antra dalis daug sudėtingesnė). Persų įlankos prabanga – apipilti viską auksu ir demonstruoti analfabetizmą valdyme, amerikiečiai tiesiog nemoka kurti prabangos (užtat turi neįtikėtino aukšto lygio „average level”), o rytiečiai turi prabangos valdymo talentą, o „Mandarin Oriental” yra tiesiog karūna. Norėčiau pasenti ir numirti „Mandarin Oriental”.

Kaip aviatorius, turiu pasisakyti ir apie Changi bei „Singapore Airlines”. Singapūro Changi oro uostas pagal įvairius reitingus ir apdovanojimus renkamas Nr.1 tarp Pasaulio oro uostų. Ar man jis patinka? Taip, viskas Changi yra gerai. Tačiau, mano manymu, per visą plėtrą ir nuolatinį kokybės viršūnės išlaikymą Changi neturi tos razinos, kuri užkabintų. Jame viskas tobula ir nėra prie ko prikibti, bet su ypatingai aukštais lūkesčiais keliamais Changi, jam trūksta galutinio prieskonio. Kuomet Kuala Lumpūro oro uoste netyčia aptikau džiunglių taką („Jungle Braodwalk”) viduryje sterilios zonos tarp parduotuvių – ištiko didelis „wow”. Kuomet Hong Kongo oro uosto pamačiau, kaip galima efektyviai sutvarkyti 60 milijonų keleivių aptarnavimą, ištiko „kodėl kiti to nekopijuoja?” efektas. Singapūro oro uoste man trūksta tos razinos, kuri sukurtų „wow efektą”. Šiemet Changi turėtų pradėti Terminal 5 statybas – esu tikras, jog jiems pavyks pagauti tą bangą.

Myliu išvykimo lentas oro uostuose. Ypač tokias, kur rodo miestus, apie kuriuos nesu girdėjęs.

„Singapore Airlines” yra geriausia aviakompanija, kurią esu išbandęs. Nuostabus balansas tarp visų svarbių dalykų – saugos, išlaikytumo, prabangos ir pastovumo. Nors nesu ekspertas, bet mano žiniomis paremta nuojauta neleidžia man iki galo patikėti MEB3 vežėjų tinkamu dėmesiu skrydžių saugai – kai kuriuos dalykus jie daro labai keistai ir nors skridau tiek „Etihad”, tiek „Qatar”, tiek „Emirates” ne po kartą ir nebijau skristi su jais vėl, aš nesu šventai įsitikinęs, jog šioms aviakompanijoms skrydžių ir keleivių sauga yra „numeris vienas” (tai mano asmeninė nuomonė). Šalia to, arabai nelabai gerai moka kurti prabangų servisą – jie sugeba nupirkti „Moët & Chandon” į ekonominę klasę ar paauksuoti unitazus Dohos „business class” terminale, tačiau jiems nesiseka tinkamai apmokyti įgulų išlaikyti tinkamą prabangą – tai įgula per įkyri, tai daro klaidas, tai pernelyg perduoda savo vidines emocijas. „Turkish Airlines” turi didžiulę nepastovumo problemą – jie sugeba padaryti gerai, bet sugeba aptarnauti ir labai blogai bei labai prastai sprendžia nestandartines situacijas, skrydžių atšaukimus, „missed connections” ir kitus „irregularities”. „Singapore Airlines” vakarietiškas požiūris ir ilgametė tradicija jiems leidžia būti „pastoviai geriems”. Kai keliauji ne vieną kartą, tai ypatingai svarbu. Būti „pastoviai geru” yra daug sunkiau tegu „dažniausiai puikiu”. Todėl šiek tiek liūdina, kad paskutinius kelerius metus „Singapore Airlines” rezultatai nėra labai geri – gerą kokybę parduoti sunku.

Šiaip, ypatingai darbo kelionėms visada esu linkęs rinktis vakarietiškas aviakompanijas, ypatingai keliaudamas į sudėtingesnes keliones. Vakarietiškos aviakompanijos neturi pačių geriausių paslaugų ir geriausio maisto, bet jos geriausiai sprendžia nestandartines situacijas ir su jomis gali jaustis saugus Bužumbūroje, Kabule ar žinodamas, jog jie nepaliks tavęs Maniloje. Tas užtikrintumo jausmas nugali galimai skanesnį maistą, kokybiškesnes ausines ar dviem centimetrais geresnį legroom’ą (tiesa, nenugali profesinio noro išbandyti aviakompanijas, kuriomis dar nesu skridęs).

„Singapore Airlines” įrašyčiau prie vakarietiško stiliaus aviakompanijų, kurios dar turi ir labai gerą servisą ekonominėje klasėje bei tobulą „business” klasėje. „SilverKris” lounge Changi oro uoste, mano nuomone, yra pats geriausias Pasaulyje (tiesa, „Star Alliance GOLD” neįleidžia, net jei skrendi su „Singapore Airlines” – „Star Alliance GOLD” jie turi atskirą lounge, kuris gerokai prastesnis negu tas, kuris skirtas išskirtinai „Singapore Airlines” business keleiviams. Kas yra nepagal „Star Alliance” taisykles, bet „Singapore Airlines”, panašu, nelabai rūpi „Star Alliance”) – geresnis už daugelio giriamą „Turkish Airlines” lounge Stambule. Na, o „Singapore Airlines” verslo klasės kėdės yra tiesiog tobulos – „Lufthansa First” neprilygsta „Singapore Airlines” Business. Šalia to, „Singapore Girl” konceptas – braškė ant torto, kurios nereikia keisti kas penkerius metus. Verta taupyti pinigus ar kaupti „Star Alliance” mylias „Singapore Airlines” Business class išbandymui.

Todėl šiuo įrašu išpažįstu savo meilę Singapūrui – man šis miestas turi kažką tokio. Jis man labiau patinka nei Seulas, Hong Kongas, Kuala Lumpūras, Dubajus. Net labiau nei Tokijas. Gal tik New York vis dar kiečiausias miestas Žemėje.  Bet Singapūras ir Niujorkas per daug skirtingi – apelsinas ir obuolys.

Šiame tinklaraštyje nutariau šiek tiek aprašyti savo kelionių įspūdžius – susikaupė daugybė įvykusių kelionių per pastaruosius penkerius metus ir varo du motyvatoriai – pirma, norisi uždokumentuoti įspūdžius sau, o antra, mano patirtis ar patarimai galbūt padės kitiems keliautojams. Prieš porą savaičių parašiau apie Odesą.

Prologo vietoje – koks aš esu keliautojas.

Mano įrašuose bus mažai patarimų, kaip keliauti pigiau: kur ieškoti pigiausių bilietų, pigiausios nakvynės ar kaip apgauti viešojo transporto sistemą. Komfortas kelionėse yra svarbu – tai dalis žavesio. Yra tūkstančiai tinklaraščių ir netgi kelionių agentūrų, kurios kupinos patarimų, kaip keliauti pigiau. Šaunu – jos ilgina žmonių sąrašą, kurie gali keliauti, nes niekas taip neplečia akiračio kaip kelionės. Tačiau yra žmonių, kurie du kartus buvę Turkijoje ir vieną kartą Londone mano, jog matę ir žino viską – koks yra „tikras kebabas”, koks turi būti suši ir kaip reikia pilti alų į bokalą, o labiau nei jie žino yra linkę tuo dalintis. Didžiausia klaida yra su jais ginčytis, aš patyliukais mintyse jų gailiuosi.

Aš žinau, kaip veikia klaidingi aviakompanijų tarifai, kuomet yra ypač mažos kelionių kainos ir esu ne kartą jomis pasinaudojęs (pavyzdžiui, legendinė „American Airlines” klaida, pardavusi maršrutą ARN-LHR-JFK-DCA-MIA-SJU-ORD-LHR-ARN už 1199 LTL, Australija roundtrip iš Dublino už 1400 LTL arba 32 000 kilometrų, praktiškai aplink pasaulį, verslo klase su keturiomis skirtingomis aviakompanijomis už 9000 LTL). Tačiau, norėčiau visada skraidyti tik „Business Class”, o dar geriau „First”.

Man sunku kalbėtis su žmonėmis, kurie yra išbandę „Singapore Airlines” A380 verslo klasę ir mano, kad gyventi reikia taupiai. Mane 12 val. „full-flat” 100x200cm kėdėje motyvuoja dirbti ir siekti, kad keliavimas būtų tik toks.

„Viešbutis yra skirtas tik pernakvoti” – kvailystė. Keliaujant, viešbučiuose dažniausiai praleidžiame daugiau negu pusę kelionės laiko. Keliaujant darbo reikalais, kartais dar daugiau, tai ne tik poilsio, bet ir darbo vieta. Net jeigu viešbutyje tik miegama, prastas miegas dėl triukšmo, nešvaros ar prasto oro gali sugadinti bet kokią kelionę. Naktis „Park Hyatt” Tokijuje gali būti visos tolimos kelionės tikslas.

Mano įrašai bus gausūs apibendrinimų – kai kuriose vietose lankiausi darbo reikalais, kai kuriose poilsio, kai kuriose dėl abiejų priežasčių. Nesistengiu konspektuoti chronologiškai įvykių – stengiuosi užrašyti kas įstrigo ir kas atrodo svarbu. Dėl šios priežasties niekada nerašysiu „ant karštųjų” – manau, kad įspūdžiai privalo susigulėti, nes karšti įspūdžiai dažnai apgauna. Pavyzdžiui, prieš trejus metus penkios dienos Marakeše atrodė baisiai – grįžęs ant Maroko norėjau piešti raudoną kryžių kaip ant šalies, kur niekada nenorėčiau grįžti. Įspūdžiams susigulėjus, tai atrodo kitaip – suprantu, kur vietą suvokiau klaidingai, ko neįvertinau ir dabar norisi Maroką aplankyti dar kartą.

Mano „Flight Diary” rodo, kad artėju prie 1 000 000 oru nukeliautų kilometrų (rašant šias eilutes jų suskaičiuoju 959 793), esu skridęs ir leidesis 609 kartus, esu aplankęs 101 Pasaulio oro uostą su 58 skirtingų aviakompanijų skrydžiais.

Kelionė į Odesą nusipelno tinklaraščio įrašo. Apie Odesą kalbama šiuo metu nemažai – vien ko vertas griausmingas buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio paskyrimas srities gubernatoriumi, o šis jau spėjo pasižymėti audringu pasisakymu aviacijos vystymo klausimais.

Odesos pasažas labai primena Milaną. Kai sovietmečiu niekas Milano nebuvo matęs, įspūdžiu turėjo pralenkti Milaną

Prasidėjo kelionė netikėtai. Kažkada pavasarį pastebėjau, kad „Ukraine International” tyliai atidarė pardavimus tiesioginiam reisui Vilnius-Odesa. Kadangi „Ukraine International” lėktuvas nakvoja Vilniuje vykdydamas vakarinį reisą Kijevas-Vilnius ir rytinį Vilnius-Kijevas, Ukrainos aviakompanija suplanavo naktinį reisą Vilnius-Odesa-Vilnius.

Nelabai tikėjau, kad šis reisas bus atidarytas – su Odesos reisu turėjau patirties dar dirbdamas Vilniaus oro uoste. Tuometinė „Aerosvit” 2011 m. irgi tokį reisą planavo, tačiau jis taip ir neprasidėjo. O „Ukraine International” ir „Aerosvit” mažai skiriasi. Todėl savotiškai nustebau, interneto portaluose išvydęs žinutę apie pirmąjį reisą Vilnius-Odesa, kuris įvyko birželio 28 dieną. Vilniaus oro uostas „Facebook” skelbia nuotraukas iš atidarymo (įdomu, kad nuotraukose matoma VTD direktorė Jurgita Kazlauskienė, o pranešime spaudai minima Turizmo rūmų prezidentė Žydrė Gavelienė – įdomus painiojimasis :) )

Likus kelioms dienoms iki ilgojo liepos pradžios savaitgalio kilo mintis jį praleisti Odesoje. Paskelbiau „Facebook” ir susirinko dar 11 entuziastų keliauti kartu savaitgaliui į Ukrainos kurortą.

Lūkesčiai kelionei į Odesą buvo gana žemi. Pagrindinis tikslas – išvengti žmonių spūsties Lietuvos kurortuose karštą ilgą savaitgalį ir neišleisti daugiau pinigų negu per savaitgalį Palangoje. „Ukraine International” gana pigiai parduoda bilietus – tiek tada, tiek dabar matau, jog beveik visi bilietai jų tinkalapyje kainuoja po 60 EUR į vieną pusę įskaičius visus mokesčius. Įdomu, kad bilietų kainos visiškai nekyla ir artėjant skrydžiui – dalis draugų bilietus pirko likus 1-2 dienoms iki skrydžio.

Garsieji Potiomkino laiptai – tušti nebūna niekada.

Laukiau žemo užpildymo reisuose, nes labai abejojau, jog dabartinėje politinėje aplinkoje sklindant žinioms apie nestabilią padėtį Ukrainoje, atostogos prie Juodosios jūros trauktų lietuvius. Juolab, jog „airBaltic” iš Rygos vasaromis skraidindavo tiek į Simferopolį, tiek į Odesą, bet pernai dėl suprantamų priežasčių nutraukė ne tik skrydžius į Simferopolį, tačiau ir į Odesą. Nors lėktuvų užpildymas nebuvo stebuklingas, tačiau nebuvo blogas – tiek penktadienio vakaro Vilnius-Odesa, tiek pirmadienio ryto Odesa-Vilnius turėjo po 70-80 keleivių. Įdomu, kad tai nebuvo vien atostogautojai – mačiau bent kelis keleivius Odesa-Vilnius reise skrendančius su persėdimu Vilniuje (mačiau – į Frankfurtą, Rygą, Taliną), buvo ir akivaizdžiai darbo reikalais keliaujančių.

Reise Vilnius-Odesa per mano 600+ skrydžių teko patirti nutrauktą tūpimą (aborted landing; kitas buvo prieš trejetą metų Lufthansa Frankfurtas-Vilnius) – lėktuvas papuolė į audrą su perkūnija ir prieš pakartotinį tūpimą dar apsuko keletą ratų. Audros metu blaškė stipriai ir ne taip dažnai skraidantys keleiviai nusileidus papliupo labai gausiais plojimais – panašu, kad ne iš įpročio, o nurimus baimės emocijoms.

Lietus su perkūnija parodo, jog Odesa, kaip Juodosios jūros kurortas, neturi „visada gero oro garantijos”. Viduržemio jūros klimatu neįveiksi. Lietaus teko ne tik tą vakarą.

Odesa turi virš milijono gyventojų, tačiau pagal jausmą tai yra pats mažiausias milijoninis miestas, kuriame teko būti. Miestas neturi nei kamščių, nei matomų didelių daugiabučių, kuriame spaustųsi gyventojų masės.

Lanžerono paplūdimys nenusileidžiai Nicai ar Barselonai. Bet puikiai sutvarkytos vietos paryškina kontrastus

Kadangi grivina euro atžvilgiu per metus neteko 75% vertės, kainos Odesoje žemos. Vietinio alaus bokalas gali kainuoti 15-20 grivinų, pietūs restorane 100 grivinų (paprastam skaičiavimui 1 euras atitinka 25 grivinas), o už 4* viešbutį miesto centre galite tikėtis mokėti 30-50 EUR už naktį. Apsisukti pigiau nei vasarą Palangoje tikrai galima. Odesa absoliučiai grynųjų šalis – net už viešbutį nepavyko atsiskaityti mokėjimo kortele.

Odesa – kontrastų vieta. Akivaizdus vargas ir skurdas tramvajuje (bilieto kaina 2 grivinos / 0,08 EUR! perkama iš kiekvienoje transporto priemonėje dirbančio konduktoriaus) bei garsiame miesto turguje. O kurortiniame „Arkadia” rajone – prabangūs naktiniai klubai ir baseinai.

Už 8 eurocentus Odesoje tramvajus ne tik veža, bet ir konduktorių išeina pasamdyt. #odessa #odessa2015 #tram #transport #ukraine #uah #grivn

A photo posted by Simonas (@simonasbartkus) on Jul 5, 2015 at 1:52pm PDT

Sakydamas „prabangūs” negaliu vartoti žodžio „brangūs” – naktinių klubų įrengimas ir vakarėlių kokybė negali nusileisti Barselonai, Londonui ar Ibizai (beje, populiariausias ir prabangiausias Odesos naktinis klubas vadinasi „Ibiza”), tačiau kainos gerokai mažesnės. Už įėjimą galite tikėtis sumokėti 4-8 EUR (kaip prieš lygių galimybių įstatymo įsigalėjimo mūsuose moterys prie klubo duro gali tikėtis mokėti dvigubai mažiau nei vyrai), o populiariausi kokteiliai klube kainuoja apie 2 EUR. Praeitą savaitę kolegė pasakojo apie 75EUR, kuriuos sumokėjo už gulto nuomą Ibizoje (toje „tikrojoje” – saloje Viduržemio jūroje) – Odesoje tiek užteks visam savaitgaliui ir, toli gražu, ne tik gultams.

Naktinis gyvenimas Odesoje – prabangus ir spalvotas, bet ne brangus. #party #nonstop #partyhard #ibiza #odessa #nightlife #nofilter A photo posted by Simonas (@simonasbartkus) on Jul 5, 2015 at 1:26am PDT

Aplankyti vakarėliai pribloškia kokybe. Nežinau, ar dėl kultūrinio artumo, ar dėl tikro ukrainietiško nuoširdumo ir atsidavimo klubų įrengimui bei vakarėlių organizavimui, tokio naktinio gyvenimo kaip Odesoje man neteko matyti niekur. Nei Londone, nei Niujorke. Naktinis gyvenimas šiai dienai yra pagrindinis argumentas, dėl kurio raginu apsilankyti savaitgalį Odesoje.

Odesos infrastruktūra – „nuvarginta”. Duobėtos gatvės, nutrinti šaligatviai, mažai naujų pastatų ar matomų statybų. Aptarnavimo sektorius nepasižymi profesionalumu – teko ne vieną kartą susidurti su tragišku aptarnavimu viešbutyje ar restoranuose. Bet labai pykti nesinori – aptarnavimo sektoriaus darbuotojai nuoširdūs, tačiau panašūs į tokius, kurių niekas nemokė, jog garnyrą ir patiekalą vertėtų atnešti kartu arba kaip tinkamai sumaišyti romą su „Coca Cola”.

#freestyles #odessa #odessa2015 #blacksea #resort #bus #weekend #everywhere

A photo posted by Simonas (@simonasbartkus) on Jul 4, 2015 at 6:12am PDT

Atskiros istorijos verta Odesos taksi. Na, kad atvykimas oro uoste prasideda nuo rankovių tampymo ir derybų – įprastas dalykas visose šalyse į Rytus nuo Berlyno (ir sutvarkytą vėl pamatysi tik Jungtiniuose Arabų Emiratuose – ten už apgaudinėjimą baudžia taip, kad maža nepasirodo). Daugelyje pasaulio šalių tik negerbiantys saves taksistai nebando apgauti turistų (sarkazmas). Po derybų iš oro uosto į miesto centrą – 300 grivinų. Grįžom atgal į oro uostą už 40. Žymėtų taksi beveik nėra, tačiau veikia rankinio įsivaizduojamo „Uber” sistema – paskambini į „centriuką”, „centriukas” išsiunčia SMS kokiems 20 žinomų fizinių asmenų, kas pirmas atrašo „imu” – gauna užsakymą. Tada vairuotojas gauna kitą SMS su nurodyta kaina, kurią turi paimti iš kliento. Ir atvyksta pas klientą 20+ metų automobilis be jokių skiriamųjų ženklų ar taksometrų. Įprasta kaina už 5-8 km kelionę – 40-5o grivinų (primenu – mažiau nei 2EUR). Ilgai svarstėme, kaip „centriukui” apsimoka atskambinti į lietuvišką numerį – paskutinę dieną supratom, kad „centriukas” skambučių neįvertino, pranešė, kad daugiau mums nebeskambins, nes „baigėsi kreditai”. Įdomus kraštas.

Architektūra ar lankytini objektai, mums, mačiusiems 20-30 metų praeitį, nėra įspūdingi. Yra gražių ir įdomių vietų, tačiau „wow” efektą atrasti sunku.

„Beach Club” – šito Palangai labai trūksta

Odesa išgyvena įdomu virsmą. Ilgai priklausiusi nuo turistų iš Rusijos, dabar mokosi gyventi visiškai be jų. Turistų iš Rusijos neteko sutikti visai, jų vietas užpildo ukrainiečiai (netekę Krymo – pagrindinio savo kurorto – nelabai turi pasirinkimo), baltarusiai, estai, lietuviai.  Miestas neperkrautas turistų, todėl jaustis galima gana komfortabiliai.

Odesa – puiki išvyka kelioms dienoms. Gali būti sudėtinga šeimoms su vaikais, ar ieškantiems pilnavertės „all inclusive” infrastruktūros – šis Ukrainos kurortas negali konkuruoti su Turkija ir net Bulgarija (nors yra perlų, pvz. vienintelis Europoje viešbutis, kuriame įkurtas … delfinariumas – panašus į Klaipėdos, tik po atviru dangum).

„Ukraine International” skraidina penktadienio vėlais vakarais ir pirmadienio ankstyvais rytais tiesiogiai iki rugsėjo 13 dienos. Jeigu šaus dar šią vasarą mintis važiuoti į Palangą, pamastysiu, gal labiau verta dar kartą į Odesą.