Simonas Bartkus | Blog

Liepos 11-osios virusas ėmėsi ristis per pasaulį. Dabar, kai rašau šį įrašą, įvairūs „Mac” gerbėjų forumai lūžta nuo didžiulio vartotojų srauto. Sklando įvairūs gandai, kelintą valandą turėtų oficialiai būti leista diegti „iPhone 2.0” programinės įrangos versiją pirmosios „iPhone” kartos aparatų turėtojams. „Apple” jau išleido „iTunes” atnaujinimą (7.7), kuriame jau yra aktyvuota „AppStore”. „Apple” gerbėjai sugebėjo surasti slapta nuorodą, per kurią galima parsisiųst „iPhone 2.0” programinę įrangą ir įdiegti ją telefone „iTunes” pagalba.

Lietuviams neatsiverė nei „iTunes”, nei „AppStore”. „AppStore” siųstis nemokamas programas galima tik vartotojams, turintiems aktyvuotus „iTunes” „account’us”. O aktyvuoti „account’o” ir toliau negalima – šalių sąraše yra Lebanonas ir Liuksemburgas, bet Lietuvos nėra.

Lietuvoje dabar naudojantys „iPhone” įdiegti 2.0 programinės įrangos versijos negali, kadangi visi naudoja laužtus „iPhone” aparatus, o 2.0 programinė įranga kol kas nėra nulaužta.

Tuo tarpu „Omnitel” Lietuvoje paskelbė registracijos formą, kur gali užsiregistruoti laukiantys „iPhone” ir kol kas jokių žinių neskelbia. Aišku, svarbiausias klausimas visiems laukiantiems yra „Kada”?

Tuo tarpu ledimą platinti „iPhone 3G” Skandinavijoje ir Baltijos šalyse gavusi „TeliaSonera” („Omnitel” mama) Švedijoje („Telia”) „iPhone 3G” pradeda prekiauti oficialią aparato išleidimo dieną – liepos 11 dieną. Dar prieš tai „Telia” paskelbė apie „iPhone” pardavimo sąlygas ir, taip buvo nušvilptos galimų pirkėjų, kad likus kelioms dienoms iki „iPhone” pasirodymo nusprendė jas pagerinti.

Pradiniai „Telia” planai sakė, kad „iPhone” pirkėjams sukuriama speciali mokėjimo planų serija. Pirkėjai gali rinktis „iMini”, „iMidi” ar „iMaxi”.

„iMini” plano vartotojams už 109 litus per mėnesį suteikiama 100 minučių pokalbiams, 100 SMS žinučių ir 100 MB duomenų srauto. „iMidi” klientai už 178 litus per mėnesį gauna 250 minučių pokalbiams, 250 SMS žinučių ir 250 MB duomenų srauto. „iMaxi” klientai už 313 litų per mėnesį gauna 1000 minučių pokalbiams, 1000 SMS žinučių ir 1000 MB duomenų srauto.

Su 24 mėnesių sutartimi „iPhone” pasirinkusiems „iMini” kainuotų 619 litų, o „iMaxi” jį gautų už litą.

Su tokiais paskelbtais mokėjimo planais, „Telia” sulaukė tiek daug išankstinės kritikos, kad net nelaukė dienos, kuomet mokėjimo planai ir „iPhone 3G” bus pradėtas platinti. Liepos 11 dienos išvakarėse „Telia” paskelbė, kad „iPhone 3G” galės įsigyti ir norintieji pasirinkti standartinius mokėjimo planus, kur sąlygos kur kas geresnės. Papildomai prie standartinių planų „TeliaSonera” abonentai, norėdami pilnai išnaudoti „iPhone 3G” galimybes galės įsigyti neribotą 3G/EDGE duomenų srautą už 72 litus per mėnesį.

Tiesa, pats aparatas bus brangesnis – kaina priklausys nuo sutarties trukmės ir pasirinkto iš vieno iš standartinių planų.

Kažin, ar pamena kas Lietuvoje tokį atvejį, kada stambus paslaugų teikėjas pakeistų sąlygas vien dėl pirkėjų reakcijų? ..

„Omnitel”, naudodamąsi išskirtine padėtimi ir didžiuliu susidomėjimu galėjo surengti ir JAV labai populiarų „išankstinį pirkimą” (pre-ordering) – būtų įrašę savo vardą į istoriją. Paprasta forma interneto puslapyje su registracija apie „iPhone” prekybos pradžią (ir dar koks PR apie tai ir žinutės blogeriams!) visoje laukimo aplinkoje atrodo labai nerimtai.

Via:

„Telia Sonera changes iPhone plans in response to customer outrage”

„Telia Sonera Changes iPhone 3G Plans Due To Customer Complaints”

„Telia Sonera revisits iPhone 3G plans in Sweden”

Išsamiai apie „Telia” mokėjimo planus galite sužinoti čia.

Už pagalbą ir nuorodas ačiū „Adoro La Musica” autoriui.

Po ilgai trukusio susirašinėjimo su įvairiomis institucijomis, Marketingo Specialistų Asociaciją pavyko pervadinti į Lietuvos Marketingo Asociaciją.

Organizacijoms, kurių pavadinime yra žodis „Lietuvos”, reikalingas Teisingumo ministerijos leidimas, kuri leidimą išduoda tik organizacijoms, atitinkančioms tam tikrus kriterijus.

Klaustukas ilgai kabojo dėl žodžio „marketingas” naudojimo, bet po pateiktų argumentų ir šio žodžio panaudojimo precedentų analizės, valstybės institucijos sutiko su jo naudojimu. Realiai egzistuojanti Lietuvos Marketingo Asociacija bus dar vienu argumentu „marketingas prieš rinkodarą” kare.

Nuo 2004-ųjų pabaigos veikianti Marketingo specialistų asociacija (MSA), vienijanti per 140 šalies marketingo specialistų iš įvairių verslo sričių, keičia pavadinimą į Lietuvos marketingo asociaciją (LiMA). Pavadinimas keičiamas siekiant pristatyti asociaciją kaip pagrindinę Lietuvos organizaciją, vienijančią šalies marketingo specialistus.

„Atstovaudami marketingo specialistams visos šalies mastu, mes galėsime glaudžiau bendradarbiauti su užsienio šalių ekspertais, sustiprinti ryšius su tarptautinėmis marketingo asociacijomis. Taip pat numatome toliau plėtoti savo veiklą, pritraukti ne tik fizinius, bet ir juridinius asmenis, o greitu metu pradės veikti LiMA skyriai ir kituose Lietuvos regionuose”, – sakė Saulius Majauskas, LiMA valdybos narys.

Pagrindinis asociacijos tikslas ir toliau išliks profesinis šalies marketingo specialistų tobulėjimas, apsikeitimas patirtimi. Jau dabar interneto svetainėje www.marketingas.org sukaupta nemažai praktinio pobūdžio profesinės informacijos, galima susipažinti su profesinėmis naujovėmis, atliekamais tyrimais, o elektroninė konferencijų sistema leidžia jiems itin operatyviai keistis turimomis žiniomis. Šiuo metu yra kuriama ir LiMA biblioteka.

Per pataruosiu dvejus metus asociacija surengė daugiau nei 20 profesiniam tobulėjimui skirtų renginių: seminarų, apmokymų, diskusijų, praktinio pobūdžio užsiėmimų – juose savo patirtimi dalinosi tiek vietos, tiek užsienio ekspertai.

Aišku, labai geras dalykas yra, kada reklama labai gerai integruojasi į interneto tinklalapį. Štai aš neiškarto pastebėjau bannerį brangiausiame Lietuvos portale VZ.lt:

Savotiškai įdomus investicijų pritraukimo būdas – Lietuvoje nelabai kas tokį yra naudojęs. Iš kitos pusės, šis atvejis yra labai panašus į Lietuvos valstybės reklamą žurnale „The Economist”.

O bannerį, tai kaip ir dažniausiai būna, gamino „vyriausioji specialistė iš viešųjų ryšių skyriaus„.

Susipažinti su galimybe investuoti galite Radviliškio savivaldybės interneto tinklavietėje.

Šiandien man, kaip ir krūvai kitų absolventų, tradicinėje Vilniaus Universiteto ceremonijų vietoje – šv. Jonų bažnyčioje – buvo įteiktas magistro diplomas. Baigiau Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto Europos ekonominių studijų programą, mokslinio tiriamojo darbo tema – „Europos Sąjunga kaip globalinės ekonomikos veikėjas. ES prekybos su JAV, Kinija ir kitais pagrindiniais prekybos partneriais problemos”.

Atsiimant studijas vainikuojantį diplomą kyla įvairių minčių – tiek apie studijų kokybę, tiek apie rezultatus, tiek apie tai, ką studijos davė (ir ką atėmė).

Visgi, Universitetas pirmiausia yra Žmonės – tiek studijų draugai, iš kurių gali išmokti ir kurie tave kartais motyvuoja ar paskatina, tiek Universitete dirbantys dėstytojai. Todėl diplomo gavimo proga padarysiu nedidelį pliusų/minusų vakarą – per 6 metus Ekonomikos fakultete teko susidurti su daugybe lektorių, docentų, profesorių, daktarų, akademikų. Visgi, ne visi paliko vienodą įspūdį – nemažai jų paliko neigiamą.

Sudarydamas šį sąrašą, labai stengiausi vengti asmeniškumų – nė vienas nenusipelnė minuso vien dėl to, jog kažkada parašė blogesnį pažymį, ar dar blogiau – įpaišė skolą. Į pažymius didesnį dėmesį nustojau kreipti turbūt antrame bakalauro kurse.

Žalioji pliusų zona:

prof. habil. dr. Jonas Čičinskas
prof. dr. Rimvydas Skyrius
prof. habil. dr. Borisas Melnikas
doc. dr. Antanas Rimantas Stanikūnas
doc. dr. Linas Čekanavičius
doc. dr. Gindra Kasnauskienė
prof. habil. m. dr. Stanislovas Martišius
doc. dr. Teodoras Medaiskis
doc. dr. Benjaminas Pladis
doktorantė Jakaterina Rojaka
Prof. dr. Sigitas Urbonavičius
lekt. Petras Venantas Mačiekus
doc. dr. Vadimas Titarenka
dr. Raimundas Kuodis
dr. Jonas Rasimavičius

Raudonoji minusų zona

doc. dr. Ona Barčkutė
doc. dr. Norbertas Balčiūnas
doc. dr. Bronislava Barzdenytė
doc. dr. Stasys Valentinavičius
Lekt. Algirdas Savaniauskas
prof. habil. m.dr. Petras Vytautas Vengrauskas
prof. habil. m. dr. Povilas Gylys
prof. habil. dr. Algirdas Miškinis

Mėlynoji neutralioji zona

prof. habil. dr. Birutė Galinienė
doc. dr. Algirdas Astrauskas
Doc. dr. Jonas Niaura
doc. dr. Jonas Martinavičius
doc. dr. Rima Česynienė

Noriu pasakyti atskirą pagiriamąjį žodį, kai kuriems iš „žaliojo” sąrašo:

prof. habil.dr. Jonui Čičinskui – didelis ačiū už tai, jog buvo mano baigiamojo mokslo tiriamojo darbo vadovu ir davė daug sveiko požiūrio į globalinės ekonomikos sritis – vien dėl vadovo džiaugiuosi, jog pasirinkau svetimą baigiamojo darbo temą, kurią menkai išmaniau – pasaulinės ekonomikos tendencijos ir užkulsiai man dabar daug aiškesni;

doc.dr. Rimantui Stanikūnui, doc. dr. Linui Čekanavičiui, doc. dr. Benjaminui Pladžiui, doc. dr. Teodorui Medaiskiui, prof. dr. Sigitui Urbonavičiui, doc. dr. Vadimui Titarenkai – už labai įdomias paskaitas, už labai įdomias ir naudingas diskusijos – DAUG duodančios paskaitos įsimena ir išlieka ilgam;

dr. Raimundui Kuodžiui, lektorei Jekaterinai Rojakai, prof. dr. Raimundui Skyriui – už sveiką požiūrį;

prof. habil. dr. Borisui Melnikui ir prof. habil. dr. Stanislovui Martišiui – už norą pasakyti tiek daug – jų kalbos priverčia ir pamąstyti. Ir kartu už akivaizdų norą, jog jų studentai būtų protingi žmonės;

dr. Jonui Rasimavičiui – už principingumą (plačiau šio įrašo apačioje).

Apibendrinant galima pasakyti, jog į pliusų sąrašą daugiausia pateko žmonės, kuriems darbas Universitete nėra pagrindinė veikla – matyt, šie žmonės geriau suvokia šių dienų ekonomiką, yra žingeidesni ir geriau supranta, ko studentams reikia. Pavyzdžiui, Vadimas Titarenka, Jekaterina Rojaka, Benjaminas Pladis užima pakankamai aukštas pareigas banke „DnB Nord”, Raimundas Kuodis – Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius, Rimantas Stanikūnas – Konkurencijos tarybos pirmininkas ir t.t.

Didžiausias VU EF minusas – nemaža grupė „žuvusių” dėstytojų, kurie nesugeba nieko duoti studentams, o savo tokią savotišką impotenciją stengiasi paslėpti kaišiodami pagalius į ratus studentų gyvenimui. Tipiniai tokių kentėjų bruožai:

– mokslo darbų gynymo metu jie stengiasi parodyti savo išprusimą ir ilgomis, visiškai bereikšmėmis kalbomis tarsi stengiąsi pasiteisinti, už ką jie gauna atlyginimą;

– egzaminų metu jie demonstruoja savo besąlyginį pranašumą prieš studentą – būtą ar nebūtą;

– jų dėstomos programos būna pasenusios kelis dešimtmečius;

– kreipia dėmesį į beprasmes smulkmenas.

Nors atrodo, jog raudonasis sąrašas gavosi trumpesnis, bet jų yra per daug, kad negadintų Ekonomikos fakulteto įvaizdžio ir atsiliepimų apie jį, jau jį pabaigus. Pas tokius dėstytojus studentas pralaimi kelis kartus – gaišta laiką klausydami jų beprasmių paskaitų, yra priverstas mokytis jo bereikšmę programą ir dar turi su juo kovoti per egzaminą!

Keli konkretus VU EF trūkumai:

– Mokymo programos yra labai nesuderintos. Neblogiausias pavyzdys, kad magistro studijose kartojasi bakalauro programos, bet skirtingų dėstytojų skirtingai pavadintos programos kartojasi – kartais net tą patį semestrą!

– Studentui suteikiama galybė bereikšmio triukšmo – dalis programų yra labai silpnos, paviršutiniškos, skirtos tik išsaugoti kai kurių dėstytojų darbo vietas;

– ir, žinoma, dėstytojai.

Mano požiūriu, Universitetas nėra skirtas mokyti amato. Leidžiuosi į didelius ginčus su tais, kurie kritikuoja mūsų universitetus, jog šie nesuteikia praktinių žinių ir „baigęs ekonomiką, net buhalteriu negali normaliai dirbti”. Mano atrodo, jog Universitetas yra gyvenimo mokyklos dalis, kuri turi formuoti išsilavinusio žmogaus pasaulėžiūrą, mąstymą, suteikti pagrindą ir pamatą praktinei, darbinei veiklai.

Kaip šiandien prisimenu 2001 m. spalio mėnesį dr. Jono Rasimavičiaus pasakytus žodžius per vieną pirmųjų jo mikroekonomikos paskaitų – „Mano tikslas yra, jog po ketverių studijų metų, jūsų mąstymas pasikeistų ir jūs mąstytumėte kaip ekonomistai. Toks yra Universiteto uždavinys”. Jokio ekonominio pasiruošimo neturinčiam devyniolikmečiui (tuo metu ekonomikos pradmenų mokyklose nemokė, nežinau kokiame lygyje dabar moko), šie žodžiai atrodė keisti ir ne iki galo suprantami. To nesuprantamumo pasekmė – dvi skolos iš mikroekonomikos. Su jom sutinku – vidurinėje mokykloje mokytam tik matematikos, sunku yra persilaužti ir perprąsti mikroekonomikos dėsnius – sritį, kurioje 2+2 ne visada yra keturi. Akademines skolas pas dr. J.Rasimavičių turėjo daugiau nei pusė kurso – šis dėstytojas principingai nepraleisdavo tų, kurie nesugebėdavo perkąsti mikroekonomikos principų. Už savo principingumą šiam JAV mokslus baigusiam daktarui teko nukentėti – kuomet buvau berods trečiame bakalauro kurse, šio dėstytojo principingumas kažkam užkliuvo, jis pateko į pirmą „Lietuvos ryto” puslapį už tai, jog pusė grupės neišlaikė jo egzamino. Po šio „incidento” dr. J.Rasimavičius pasitraukė iš Vilniaus Universiteto …

Ir pačiai pačiai pabaigai – ar rekomenduoju kitam mokytis Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakultete?

Performuluoju klausimą taip – ar tai, ką duoda šios studijos yra verta sugaištų metų ir įdėtų pinigų? Deja, ne. Šiuo metu yra geresnį ROI („Return On Investment”) teikiančių mokslo įstaigų. Ypač (YPAČ!) magistro studijose.

Gali būti, jog šis įrašas tapti garbinimo giesme vienai parduotuvei, bet gerai vietai negaila, o ir ne pirmas toks būsiu – kolega Miesčionis irgi savo gerąja patirtimi dalinosi.

Reikalas tas, jog po kelių apsilankymų „Suit Supply” neisivaizduoju kitos vietos, kur įmanoma vyrams greitai, patogiai ir be streso įsigyti kokybišką kostiumą ar kokį kitą klasikinį rūbą.

Pamenu, dar prieš gerą gerą penkmetį, kada sukausi interneto svetainių kūrimo versle, tos srities žmonės buvo įsikandę populiariosios verslo literatūros maldelę – „mes neparduodame produktų, mes spredžiame problemas”. Konsultacinis verslas pirmasis įsikirto, jog klientai perka problemų sprendimus, o ne produktus. Šiandien matosi, kad tos interneto svetainių kūrimo kompanijos, kurios realiai suvokė, jog turi būti orientuotos į sprendimus, išgyveno, o kitos, liaudiškai tariant, „užlinko” arba vegetuoja.

Paprasta ir ne kartą jau aprašyta tiesa – visi pinigai yra mokami ne už produktus, o už problemu sprendimus. Žmonėms nereikia mėsainių, jiems reikia alkio problemos sprendimo. Žmonėms nereikia auskarų, jiems reikia išskirtinumo problemos sprendimo. „Suit Supply” matosi, jog yra orientuota į paprastos, bet svarbios problemos sprendimą – „klasikinio rūbo vyrams trūkumo problemą”.

„Suit Supply” yra mažas parduotuvių tinklas, veikiantis tik Olandijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje, bet, visur kur veikia, sulaukęs didelės sėkmės. „Suit Supply” Lietuvoje yra puiki atsvara „Aprangos” nekokybei, tos pačios „Aprangos” valdomam „City” brangumui, „Mosaic”/”Baltman”/”Monton” silpnam asortimentui ir visiems galiojančiam labai blogam aptarnavimui.

Ar kas nors dar žino, nors vieną parduotuvę, kuri būtų sukurta vyrams?

Tik kelios plika akimi pastebimos smulkmenos, kurios paverčia „Suit Supply” iš „produktų parduotuvės” į „problemų sprendėją”:

1. Kostiumai parduotuvėje sukabinti pagal dydžius, o ne pagal modelį;

2. Pardavėjai / konsultantai – aukšto lygio. Patikėkite, 40-ties moteris kelia didesnį pasitikėjimą savo kompetencija patariant renkantis rūbą nei antro kurso studentė (dažniausiai arba „šūdo atsikandusiu veidu” (c) Pumprickaite) rodanti prekes, arba nuolat kartojanti frazę „šitas tai puikiai jum tinka”) – ir ne tik kelia pasitikėjimą, bet iš tiesų sugeba patarti;

3. Parduotuvės interjeras ir prekių išdėstymas yra aiškiai nukreiptas į tikslą – „išspręsti klasikinio rūbo trūkumo problemą” – viskas išdėliota tiksliai, be jokių nereikalingų detalių, viduryje salės – iš veidrodžių sudėtas kvadratas, kur gali save apžiūrėti iš visų pusių;

4. Greitai ir už pakankamai sąžiningą kainą tiesiog parduotuvėje gali būti palenktos kelnės, atliktas susiaurinimas ar pečių pakėlimas – dažnai standartinėje parduotuvėje taip gana neblogi modeliai geba pavirsti maišais kūnui.

„Suit Supply” pasijusite nejaukiai tik tada, jeigu užsuksite į parduotuvę eidami per visas „Europos” prekybos centre įsikūrusias parduotuvės iš eilės – neturėdami minėtos problemos, kurią sprendžia „Suit Supply” – nesuprasite parduotuvės esmės.

Džiugu, jog Lietuvoje nors jie vaidina ir labai siaurą vaidmenį, bet yra pora žaidėjų iš kurių gali visa rinka pasimokyti tam tikrų dalykų:

1. Iš „Suit Supply” – kiek mažai reikia, kad sukurti beveik tobulą parduotuvę vyrams;

2. Iš „Marks&Spencer” – kaip reikia mokėti žymėti produktus (tik atkreipkite dėmesį į jų etiketes, spec. užrašus, skirtingas pakabų spalvas, dydžių žymėjimą!).

P.S. Atimti perkant drabužius iš pirkėjo pakabą atleistina tik „Maximai” ir dėvėtų rūbų parduotuvėms.

Šiandien „Lietuvos ryto” vedamasis straipsnis išties labai panašus į užsakytą straipsnį ar tiesiog gerą „FlyLAL – Lietuvos avialinijų” viešųjų ryšių specialistų lobistinį darbą. Kol Vilnius ropinėja – Ryga jau nuskrido.

Iš tiesų, faktas žiaurus. Dar 2003 m. Vilniaus oro uoste buvo simboliškai net keliais keleiviais daugiau nei Rygos oro uoste – šiek tiek daugiau nei 700 tūkst.

2007-ieji – Vilniaus oro uoste keleivių skaičius vos perlipo milijoną, o Ryga skaičiuoja virš trijų milijonų…

Kad ir kaip konkretus „Lietuvos ryto” straipsnis pūstų į „FlyLAL” dūdą – Vilniaus oro uostą reikėtų plėsti jau šiandien. Nes po paskutinės plėtros maksimalus keleivių pralaidumas yra apie 3,5 mln. keleivių per metus. Keleivių augs neišvengiamai, tai gali jau 2010-aisiais tekti pagaliu baidyti lėktuvus iš Vilniaus oro uosto, nes jų nebebus įmanoma aptarnauti.

Apie Vilniaus oro uosto vadovo (kuris vadovauja nuo 1991-ųjų ir kuris turi pasistatęs nomenklatūros laikais dvelkiantį paminklą sau VNO puslapyje) vadovavimą turiu savo labai kategorišką nuomonę – jai „Lietuvos ryto” žurnalistė straipsnyje pritaria.

Vilniaus oro uosto vadovo „kompetencijos” pavyzdį galima rasti net pačiame Oro uosto steigėjos – LR Susisiekimo ministerijos puslapyje.

Archyvinis straipsnis – 2005 m. balandžio 13 d.:

Pasak Susisiekimo ministerijos sekretoriaus Valdemaro Šalausko, jau po dešimties metų Vilniaus oro uostas turės aptarnauti tris su puse milijonų keleivių. Ir tai yra pakankamai atsargi prognozė, nes vidutiniškai ES šalių sostinių oro uostai aptarnauja keleivių dvigubai daugiau nei yra gyventojų tose šalyse . Tačiau Vilniaus oro uosto direktoriaus Mindaugo Ivanausko nuomone, 2015 metais keleivių skaičius neviršys pusantro milijono.

Primenu, 2005 m. Vilniaus oro uoste buvo 1,3 mln. keleivių, 2006 m. – 1,5 mln., 2007 – 1,65 mln., per 2008 m. penkis mėnesius – 780 tūkst.

Su tokia prognozavimo kompetencija ir pavydėtina ambicija nenustebčiau pamatęs patį oro uosto direktorių vaikantį keleivius iš oro uosto.

Dviejų Lietuvos skaitmeninės TV transliuotojų lyderių – „TEO LT” ir „Viasat” paklausinėjau apie jų planus pradėti transliuoti televizijos kanalus raiškiuoju būdu. Ačiū jų viešųjų ryšių vadovams (atitinkamai Antanui ir Dianai), jog pateikė atsakymus į man rūpimus klausimus.

„TEO LT” pripažino, jog raiškiosios TV bandomąsias transliacijas jau daro – tai jau buvo pastebėta, „Gala” vartotojai gali tą testinę transliaciją žiūrėti kompiuteriu VLC pagalba, jeigu kompiuteris pakankamai pajėgus. Testuoti viešai neduos dėl technologinių ir teisinių priežasčių (nujaučiu, jog dėl teisinių priežasčių žiūrėjimas per VLC yra „nedraudžaimas, bet neleidžiamas”, panašiai kaip TEO kažkada reklamavo „Visi pasaulio filmai tavo” – kaip ir nieko blogo, bet visi supranta apie ką kalba).

Klausimas „Kada?” kol kas lieka toks pat abstraktus kaip ir skelbiant „TEO LT” finansines ataskaitas – šiemet. Gal tai metų galas, o gal po mėnesio. Visgi, labai norėtųsi, jog tokios galimybės atsirastų iki Pekino olimpinių žaidynių – reikia pripažinti, jog būtent sporto transliacijoms raiškiosios TV galimybės duoda didžiausią efektą.

Bet ar bus galima žiūrėti Pekino olimpines žaidynes HDTV priklauso ne tik nuo „TEO LT” – vis dar vienetai TV kanalų rodo raiškiuoju būdu. Pavyzdiniu postūmiu šioje srityje laikau šių metų gegužės 25 dieną – vienas iš populiarių viešų TV kanalų „Eurosport” pradės „Eurosport HD” transliacijas (tuo pačiu ir pakeis įprastinio kanalo ratio iš 4:3 į 16:9). „Eurosport” rodo ir daugelis kabelinių TV operatorių. „Eurosport” nerodo brangaus ir populiaraus sporto (kaip „Čempionų lyga”, elitinių šalių futbolo čempionatai ar „Formulė 1”), bet rodys Pekino olimpines žaidynes, Europos futbolo čempionato rungtynių vaizdo įrašus bei daug teniso. Būtent nuo gegužės gale prasidedančio „French Open” ir pradedamos HDTV transliacijos.

Į klausimą ar rodys „Eurosport HD” „TEO LT” atstovas Egidijus Steponavičius („Interaktyvioji GALA” projekto vadovas) atsako diplomatiškai – „Tokia galimybė šiuo metu vertinama”.

Kažkada LRT vadovas Kęstutis Petrauskis leptelėjo, jog ruošiasi Pekino olimpiadą rodyti HD formatu – buvo ši citata išlindusi ir į „TV anentą” (bet niekaip nerando nuorodos internete). Sakyčiau, pareiškimas iš utopinių serijos – jeigu taip įvyks, niekas K.Petrauskiui per makaulę neduos, kadangi vadovas jau net nebe tas.

Tuo tarpu „Viasat” jau yra išsprendusi HDTV turinio problemą – Skandinavijoje ši kompanija transliuoja nuo paskutinio 2007 metų ketvirčio. Transliuoja nuosavas TV programas – TV1000 HD, Viasat Sport HD, National Geographic HD. Tuo tarpu Baltijos šalių „Viasat” žiūrovai šių programų nemato”. „Viasat” diplomatiškas atsakymas – „stebime žiūrovų poreikius, kai tik atsiras poreikis, pradėsime teikti šią paslaugą, kokius kanalus rodysime, numatę nesame”. Faktas, kad tai nebus „Eurosport HD”, nes net „Eurosport” „Viasat” pakete nėra – jis konkuruoja su jų nuosavais „Viasat Sport”, „Viasat Sport 2” ir „Viasat Sport 3”.

Čia pasimato vienas, mano nuomone, svarbus dalykas – šiuo metu „Viasat” dotuojama ir abonentines sutartis sudarantiems nemokamai dalinama įranga yra nepakankamai, kad būtų galima žiūrėti HD kokybės vaizdą – tam reikalingas specialus priedėlis. Dėl to, suprantama, kodėl „Viasat” vis dar „stebi žiūrovų poreikius” – investicijos (greičiausiai ir klientams kažką reikės papildomo pirkti), ko gėro, yra pakankamai didelės, kad paleisti komercinę HDTV kokybės paslaugą. Iš palydovo transliuoti Baltijos šalių vartotojams tą patį, ką jau transliuoji Skandinavijoje, ko gero, nesunku. Kiek aš suprantu švediškai, tai HD paketas „Viasat” vartotojams toje šalyje kainuoja 99 kronas per mėnesį (~37 litai). Palyginimui, „Viasat” reguliari abonemento kaina yra 418 kronų, t.y. 154 LTL. Jeigu panašus santykis su reguliaria būtų išlaikytas ir Lietuvoje, tai, manau, dauguma HD televizorių turėtojų tokį paketą įsigytų (aišku, priklauso nuo to, kokia dar papildoma įranga reikalinga).

Tuo tarpu „TEO LT” sako, jog vartotojams nieko papildomai nereikia – „Interaktyvioji GALA” vartotojams suteikiami priedėliai gali priimti raiškiosios televizijos transliacijas. Matyt, papildomai reikės tik prijungti juos per HDMI jungtį – bent jau man suteikta „Motorola” tokią jungtį turi.

Beje, reikėtų atkreipti dėmesį, jog kalbame tik apie „Interaktyviosios GALA” vartotojams ketinamas pradėti raiškiosios TV transliacijas, t.y. tiems, kurie DSL linija ar optiniu kabeliu yra įsirengę „Gala” paslaugą (rašant šį sakinį, kilo dar vienas klausimas – ar DSL linija galima transliuoti HDTV, gal būtinas optinis kabelis?). Taip yra todėl, jog anžeminiu būdu („TEO LT” atveju tai yra paslauga „Skaitmeninė Gala”) transliuoti raiškiąją televiziją reikalinga atskira licenzija, kurią dalina Ryšių reguliavimo tarnyba – įdomių žinių apie tai pateikia skaitmenine.lt – pasirodo, jog konkursas licenzijoms net nepaskelbtas.

„Skaitmeninės GALA” vartotojai niekada negalės naudotis kai kuriais privalumais, kuriuos turi „Interaktyviosios GALA” vartotojai, pvz. „Videonuoma”, kadangi tokioms paslaugoms reikalingas abipusis signalo siuntimas, o skaitmeninė anžeminė televizija tokio privalumo neturi – DVD leidėjai dar gali kurį laiką pagyventi ramūs.

Taigi, pavygvensim – pamatysim. „TEO LT” argumentas, jog nėra HD turinio yra gana įtikinamas. Negi dažnai žiūrėtumėte štai šitokius kanalus?…

P.S. Atsiprašau RSS skaitytojų dėl klaustukų – neatrandu kame bėda, panašu, jog tarp „WordPress” ir „Feedburner”, bet nė viena pusė nenori prisipažinti kalta.

Kadangi labai nemėgstu skaityti kriminalinių puslapių, tai dažniausiai po juos „žvalgausi”. Žvalgybą šeštadienio „Lietuvos ryto” numeryje davė tokį vaisių.

Nuotrauka darytą Kauno apygardos teisme. Atrodo, kažkoks eilinis tragiškai pasibaigęs šeimyninis konfliktas, bet už jo slypi kažkas daugiau. Apšaukite mane sovietofobu, bet tokie plakatai/paveikslai LR teismo salėje yra šis tas … įdomiau, negu eilinė byla vykstanti toje salėje.

P.S. OK, OK, čia aišku tik kokia nors istorinė paroda, vykstanti teismo patalpose, bet juk smagu įžvelginėti sąmokslo teorijas, net ten, kur jų nėra :)

Kažin, ar daug papildomų skaitytojų sulaukiau dėl tokio įrašo pavadinimo? Spėju, kad bent vienam ar antram žmogui šis užrašas „Google Reader’yje” arba ieškant informacijos „Google” paieškos sistemoje užkliuvo, kad jį paspaudėte.

Zvonkė pasižymėjo šį kartą tuo, jog iškėlė mintį, jog žinomiems žmonėms už pasisakymus spaudai turėtų būt mokama*.

Šio įrašo pavadinimas veikia analogiškai kaip žurnalo viršelis ar laikraščio antraštė. Garsios antraštės ar įdomesnės nuotraukos ant viršelio didina skaitomumą – o dar labiau perkamumą. Kitaip tariant, jos padeda parduoti daugiau.

Garbingesnė žiniasklaida turi vidinius garbės kodeksus, jog už „Interviu herojams yra nemokama”. Bet nemaža dalis žurnalistų kartais redaktoriams nežinant (arba nenorint žinoti) moka 10 LTL už įdomesnį interviu valkatoms, 200 LTL prostitutėms. Bulvarinėje spaudoje tai yra oficialiai legalizuota. Ir tai suprantama – žiniasklaida iš esmės dirba dėl reitingų – o reitingus galima pasikelti kokybišku turiniu. Už kokybišką turinį reikia mokėti, nes nemažai straipsnių ašis yra būtent herojai.

Koks biznis Arvydui Saboniui dalinti inteviu į kairę ir į dešinę, fotografuotis žurnalams (aišku jam ir pinigai, matyt, nėra reikšmingi (tiksliau tie pinigai, kuriuos gali teoriškai žurnalai/laikraščiai/laidos sumokėti, jam nėra reikšmingi), bet galėtų žmogus nustatyti aiškius tarifus ir pajamas už juos atiduoti, kad ir savo krepšinio mokyklai?

Beje, Natalija Zvonkė mažą naujieną čia pasakė – Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas jau taip darė dar pernai. Ir nusipelnė viešo žiniasklaidos nuplakimo. Bet – ar jų darbas yra dalinti interviu? Žmonės šoko ir savo atšišoko, ką pasiekė, tą pasiekė. Juolab, jog dabar žiniasklaidai įdomus jų šeimyninis gyvenimas, o tikrai ne pasibaigusi karjera.

Kokie galėtų būt tarifai? Manau Arvydas Sabonis galėtų duoti inteviu žurnalui už 5000-1000 LTL, o TV laidoje sudalyvauti už 20 tūkst. Beje, savo laiku Drobiazko ir Vanagas save įvertino gana logiška suma – 3000 LTL.

Jeigu Lietuvoje taptų įprasta mokėti žinomiems žmonėms už interviu, ką toks žingsnis padarytų?

– mažos žvaigždes, siekiančios dėmesio gaus jo sąlyginai daugiau, nes nemažai žiniasklaidos priemonių pasirinks rašyti apie jas, kadangi kokybiškesnio turinio kūrimas bus brangesnis;

– neišvengiamai Bžeskas, Bendžius, Stano, Zvonkus ir kiti šulai turėtų jungtis į asociaciją, kuri turėtų nustatyti taisykles, kaip nustatomi honorarai už nuotraukas, interviu ir pan;

– mokami interviu su žvaigždėmis turėtų padidinti kokybiško analitinio turinio kiekį. Kaip? Ogi pavyzdys – trijų puslapių interviu su Tarasovu gali padaryti trečiakursė studentė už 150 LTL honorarą. O kad patyręs specialistas parašytų analitinį trijų puslapių straipsnį, jam atseikėti reikia 1000 LTL. Jeigu skaitomumas panašus, tai kam mokėti brangiau?;

– turėtų atsirasti žiniasklaidos priemonių, kuriose pasirodyti būtų garbė. Nors JAV yra įprasta mokėti už pasirodymą ant viršelių, CNN pokalbių šou vedėjai nemoka už pasirodymus net didžiausioms žvaigždėms. Nemoka ir nežinomiems, bet kažkuo nusipelniusiems (kartais tai būna neturtingi žmonės) – apmokamos tik kelionės išlaidos iki TV studijos.

______________________________________________

* Aš asmeniškai mokėčiau 10 LTL daugiau už „Lietuvos ryto” šeštadienio numerio pusmečio prenumeratą, su sąlyga, kad ten nerašytų apie Zvonkę.