Archive for the 'lietuva' Category


Rinkimai, rinkimai, rinkimai …

Pradžiai motyvacinis filmukas iš JAV:

Iki rinkimų liko 5 dienos ir atliekami paskutiniai veiksmai, vykdomi „media” planų paskutiniai stulpeliai.

Partijų komunikacijos planuotojai šiemet turi žaisti žaidimą – lėšų reklamai nesumažėjo, o reklamą televizijoje ir radijuje uždraudė. T.y. reikia išleisti kelis gross’inius milijonus kitose media priemonėse. „Tėvynės Sąjunga” įgyvendino visą vadovėlį „Naujosios viešųjų ryšių taisyklės”, Liberalų Sąjūdis prisidėjo gigantiškų video bannerių (video banneriai buvo naujiena jau turbūt kokiais 2004 m.), o kitos partijos kovoja dėl statinių pozicijų „Delfi”.

Man atrodo, kad tradicinės partijos sau papildomą duobelę išsikasė uždraudę balsavimą paštu.

Galbūt esu naivus, bet tikiu, kad išsilavinę (arba besilavinantys) 18-27 metų piliečiai labiau palaiko tradicines partijas, o ne „paksistus” ar „darbiečius”. 2004 m. Seimo rinkimuose, kuriuose dar buvo galima balsuoti paštu, balsavo 7,60%. O ar tikite, jog jaunesni judantys žmonės labai dažnai realiai gyvena kitoje vietoje negu yra įrašyti į rinkėjų sąrašą? Taip, aš irgi toks.

Ir problemą išspręsti gali tik balsavimo internetu įteisinimas. Konservatorių/liberalų (plačiąja prasme) vietoje versčiausi per galvą, kad šį daiktą kuo greičiau įteisinti.

Tuo tarpu likimo brolius kviečiu atlikti šią procedūrą:

Atsispausdinus VRK puslapyje (www.vrk.lt) rinkėjo pažymėjimą spalio 8-9 dienomis nuo 12 dienos iki 20 vakaro eiti į gyvenamosios vietos (nebūtinai deklaruotos) savivaldybę ir balsuoti už pasirinktus kandidatus ten.

Kalbant apie tiesioginę rinkodarą, tai vakar apygardoje, kurioje gyvenu, vienmandatėje kandidatu iškeltas Gintaras Steponavičius agituoti atėjo asmeniškai į namus. Draugiškai pasikalbėjome tarpduryje, davė lankstinuką. Visgi manau,

Esu tikras, kad G.Steponavičius susegmentavo savo elektoratą ir jo apsilankymas pas mane namuose nebuvo atsitiktinis. Manau, jog jaunas Liberalų Sąjūdžio kandidatas savo tiksline auditorija laiko jaunesnius žmones, o naujos statybos namuose jų daugiau. Kažkodėl galvoju, jog Lazdynų senuose devynaukščiuose jis nesilankė (aišku dėl laiko stokos, bet kai laikas ribotas resursas, tai svarbu tinkamai išskirti prioritetus).

Šio dabartinio LR Seimo nario bendravimas buvo, beje, labai teigiamas, logiškas, neperkrautas dirbtine agitacija – žodžiu, bendras įspūdis iš šio apsilankymo labai geras. A.Zuoko ir Darbo partijos skrajučių minią pralenkė. O konkurencija Lazdynų vienmandatėje, mano supratimu, milžiniška.

Įdomu ar G.Steponavičius iki galo apgalvojo neigiamą aspektą – naujakuriai turi tokią „problemą” – nedeklaravę savo naujos gyvenamosios vietos, todėl negali balsuoti toje rinkimų apygardoje. Spėju, jog G.Steponavičius apie tai galvojo ir jo klausimas „Ar jau deklaravote čia gyvenamąją vietą” buvo neatsitiktinis, o panašus į sistemingą socialinę apklausą – jos rezultatai, ko gero, bus panaudoti jau kituose rinkimuose.

Žinau, jog didžiųjų partijų atstovai iš savo lėšų bei partijos indėlių agitacijai vienmandatėje išleidžia 50-100 tūkst. litų. Tai yra už kiekvieną gautą balsą sumokama ~50 litų. Tai jau tikrai, jog galima į individualią rinkodarą su tokia suma pereiti …

Lietuviška žiniasklaida pervertina „žvaigždiškumą”

Prisimenu, prieš kokius penkerius-septynerius metus per vieną iš radijo stočių girdėjau laidą apie tai, ką Lietuvoje klausytojai laiko žvaigždėmis. Klausytojai beveik pripažino, jog vienintelė žvaigždė Lietuvoje yra Arvydas Sabonis.

Arvydas Sabonis ir elgiasi „žvaigždiškai”. Jis kartais pasirodo viešumoje girtas, kartais savo kiek stačiokišku humoru „pasiunčia” kokį politiką, kartais pasistato nelegalų namelį ant jūros kranto, kartais surengia išgertuves savo draugams draustinyje, kartais jo žmoną pagauna girtą prie vairo, nevengia atvirai pasityčioti iš kvailo žurnalisto. Su G.Einikiu nelyginkite – kitas lygis.

Bet dabar ne apie A.Sabonio lygio žvaigždes. Labiau apie tokias, kurioms būti „žvaigžde” yra darbas – iš to jos uždirba pinigus.

Man atrodo, kad tikra lietuviška žvaigždė buvo (yra) Egidijus Dragūnas. Jis nuolat konfliktavo su policija, teisėsi dėl nesantuokinių veiksmų, o tiesioginiame eteryje sugebėdavo apsiverkti nuoširdžiomis vaikiškomis ašaromis dėl negauto „Bravo” apdovanojimo. Negana to, jis leisdavo savo skelbti, jog „Saulės miestą” sukūrė toli gražu ne Andrius Mamontovas, o jis.

Dabar iš „žvaigždiškumo” gyvenančių personų yra visas būrys. Tas būrys toks didelis, kad jie vis nebetelpa į žurnalą „Žmonės” ir pastarasis yra priverstas vis storėti ir storėti. Negana to, „Žmonėms” konkurentų priviso galybė, o „žvaigždžių gyvenimo būdui” skirtų laidų didžiųjų televizijų tinkleliuose jau yra tirštai (keturis kartus per savaitę „Kakadu”, reitingų lyderė „LT Paparaciai”, o su „Lietuvos ryto televizija” grįš dar ir „Super L.T.”).

Konkurencija tarp „žvaigždžių” didėja. Girdėjau, jog viena iš konkurencinės kovos aukų tapo Rytis Cicinas, kuris neatlaiko Eugenijaus Ostapenko spaudimo ir savęs parduoda vis mažiau.

Gerbiu žurnalo „Žmonės” leidėjus, TV prodiuserius, kurie laiku užčiuopė kad ir nelabai storą, bet auksinę gyslelę – uždirbti iš žvaigždžių istorijų platinimo. O verslo planas neblogas – turinio galima prigeneruoti pigiai, o reitingai labai aukšti. Turiniu pasirūpina pačios „žvaigždės” vis žurnalistams kišdamos tai „pranešimus spaudai”, tai asmeninius „užuominas” apie vieną ar kitą savo gyvenimo naujieną. Pakanka tik nusiųsti fotografą į eilinį vakarėlį, kur rasi mažiausiai 100 „žvaigždžių” koncentratą ir nuotraukomis gali užpildyti keturis puslapius. Skaitytojai jais labai patenkinti, tik spaustuvė ne, nes rašalo daugiau reikia.

Nepaisant visko, manau, jog konkurencija tarp žvaigždžių Lietuvoje šiai dienai yra per maža. Galbūt tai sąlygoja tai, jog žiniasklaidos šaltinių, per kuriuos žvaigždės gali reikštis staigiai pasidarė per daug. Dabar užtenka bet kokiai vieną singlą į radiją išsiuntusiai žvaigždutei išsiųsti bet kokio turinio žinutę (pvz. „Sapnavau, jog mane persekioja manijakas” arba „Susižavėjau atostogomis Antalijoje”), o ją kaip rykliai ima ir valgo žiniasklaidos kanalai bei plačiai ištransliuoja.

Ar iš „žvaigždiškumo” galima gyventi? Taip, mąstantys tai sugeba. Kai kurios lietuviškos žvaigždės jau sugeba gauti realius ir apčiuopiamus pinigus už savo vestuvių ar kūdikio nuotraukas. Kai kurios geba uždirbti netiesiogiai – pavyzdžiui Žilvinas Grigaitis. Išspirtas iš vienos pozicijos, kelis mėnesius ankstesnio įdirbio dėka pasitrynė eteryje kaip „svarstantis įvairius pasiūlymus” ir gavo kitą darbą, ko gero, irgi su nebloga alga. Viename iš pirmųjų žurnalo „Versus” numerių buvo Žilvino Grigaičio gana atvira abėcėlė, kaip jis pažintimis ir žvaigždės statusu statėsi sau karjerą – gaila „Google” šio straipsnio neranda.

Reikia pripažinti, jog didelė dalis žvaigždžių po savo kojomis neturi jokio pagrindo. Aišku, ne kasdien į „žvaigždžių” pasaulį įlenda tokie žmonės kaip Arūnas Valinskas ar Marijus Mikutavičius, bet daugelis šiandieninių ekrano žvaigždžių gali būti išmestos kaip musės iš barščių ir po pusmečio jų niekas neprisimins.

Šiemet iš ekranų buvo išstumtos Giedrė Rusytė, Agnė Šemberienė, Agnė Jagelavičiūtė, Eglė Jackaitė … Kaip susitarusius beveik visos „svarsto įdomius pasiūlymus ir nenori imtis bet ko”, užsiima „širdžiai miela veikla” arba dirba „gyvenimo būdo vadybininkėmis” arba „verslo konsultantėmis”. Kas už to slypi? Taip, banalus noras grįžti į ekraną.

Kas reikalinga TV prodiuseriui? Balansas. Balansas tarp kainos (honoraro), žvaigždiškumo lygio, sugebėjimo ir noro dirbti. Kadangi yra krūva žvaigždžių, kurių vidurinis parametras neturi jokio pagrindo, tokias žvaigždes labai lengva keisti. Agnė Jagelavičiūtė rodo kaprizus filmavimo metu? Velniop ją, gali įvesti naują „žvaigždę” paėmęs eilinę manekenę – jai ir honoraro pakaks mažesnio ir atsidavimas darbui bus didesnis. O atlikusius pinigus galėsi skirti jos „populiarinimui”. Giedrė Rusytė užsiprašė per didelio honoraro? Velniop ir ją.

Jeigu nenori naujos žvaigždės lipdyti iš eilinės manekenės, gali ją „nusipirkti” iš Lietuvos televizijos. Štai Živilė Vaškytė arė metus keldamasi 4 valandą ryto po tris valandas tiesioginiame eteryje, o dabar jai pakanka filmavimo aikštelėje užtrukti tik porą valandų per savaitę. O alga, ko gero, ta pati. Tiesa, papildoma sąlyga – reikia tris kartus per metus reikia paskolinti savo krūtinę fotosesijai ir interviu.

Tuo tarpu išmestosios visaip bando išbristi iš kūdros. Kiek nustebino prieš porą savaičių pasirodžiusio žurnalo „Žmonės” viršelis, ant kurio buvo mano mėgstama Jagelavičiūtė. Teko garbė perskaityti visą interviu su šia žvaigžde – retas tuštybės ir bukumo rašinys. Spėju, žurnalistė kankinosi iš tuščio interviu medžiagos lipdydama straipsnį. Jau straipsnio antraštė kelia gailestį žurnalistės darbui: „A.Jagelavičiūtė: Išmokau nebendalinti pažadų, kurių negalėčiau tęsėti” ( ???? !!!! )

Norėčiau pamatyti kaip „Žmonių” kreivė kito tą savaitę, kai ant viršelio buvo nuoga „nugesinta” Jagelavičiūtė. Iš media žmonių girdėjau, jog šio žurnalo pardavimai ir tiražo išplatinimas tiesiogiai priklauso nuo tos savaitės viršelio.

Žvaigždžių skelbiamos žinutės ir pranešimai gana nykūs. Siūlau kokiai „žvaigždei” tiesiog nusisamdyti vidutinio lygio lietuviškos reklamos agentūros copywriter’į, kuris po darbo „pachaltūrintų” – už 1000 litų per mėnesį kiekvieną savaitę sugeneruotų įdomų pranešimą apie „žvaigždės” gyvenimą.

Ir kai atrodo, jog pseudo žvaigždynų košėje malošėje atsirado kažkas įdomesnio – „Mia susimušė su Zvonke”, žiniasklaidos noras pervertinti žvaigždžių įdomumą šią žinią tiesiog sunaikino ir supaprastino. Muštynės kaip muštynės, bet po to sekė tokie dalykai kaip laidos dalyviai gali išbalsuoti vedėją iš laidos, Stano daina apie muštynes …. Gausybė nesąmonių ir jokio skonio.

O prisimenate istoriją apie Marijų Mikutavičių ir Astą Staišaitytę prieš gerus dešimt metų? Kuomet ši pora išplatino savo vestuvines nuotraukas ir rimtu veidu kelis mėnesius dalino spaudai interviu apie savo bendrą buitį. O po kelių mėnesių patys pranešė, jog tai viso labo yra tik blefas. Pripažink Jagelavičiūte, Bžeskai, Jauniau ir Rusyte – tai tikrai aukštasis „žvaigždiškasis” pilotažas.

Tik tuo metu, vienintelis beveik bulvaras buvo „Ausis”, o laikraščiai, spausdinantis žvaigždžių interviu buvo „Lietuvos ryto” priedai „Gyvenimo būdas” ir „Mes”. Tuo tarpu, kas atsitiktų su tokia istorija dabar? …

Pripratom prie naujo laidų tinklelio, televizijoms teks priprast prie reitingų

Naujasis televizijų sezonas jau išgyveno mėnesį. Naujokų sėkmė blėsta, mažiau reklamuotos laidos-senbuvės pamažu gražinasi reitingus, bet žvelgiant bendrai – drumzlių vandenyje jau mažėja.

Į stojantį vandenį žiūrėdama daugiausia ašarų lieti turėtų LNK. Labai LNK pamiršti norėtų 2008 m. rugsėjį, kurio metu ji televizijų reitingų rikiuotėje liko trečia. Pasikinkiusi Olimpiados žirgą, nacionalinė televizija LRT surinko 18,8% vidutinės mėnesio auditorijos ir nustumę LNK į trečią vietą (17,5%). TV3 – 23,1%.

Rugsėjo mėnesio vidutinės auditorijos reitingai dar nepasirodė. LNK neišvengiamai grįš į antrąją vietą, bet atotrūkis nuo TV3, panašu, gali būti dar didesnis negu praėjusiame sezone.

Mia (LNK) ir Zvonkės (TV3) fizinė dvikova, pavirto į turbūt mėnesius truksiantį žodžių karą (vyrai elgiasi atvirkščiai). Už kiekvienos blondinės stovi po didžiąją komercinę televiziją. Tai savotiškas karo dėl reitingų simbolis – LNK išeina apsikraujavusi ir lūžusiais nagais.

„Nekviestos meilės” ir „Brolių” tiesioginė dvikova baigėsi  pralaimėjimu abiems. Praėjusį pavasarį „Nekviesta meilė” rinkdavo apie 16% reitingą, tuo tarpu šiemet surenka 10%. Pirmąją rodymo savaitę „Broliai” net sugebėjo lenkti „Nekviestą meilę”, bet tai buvo tik naujoko sėkmė. Šiuo metu „Broliai” atsiliko nuo „Nekviestos meilės” ir, nors, atima dalį reitingų iš trečią sezoną rodomo kasdienio serialo, bet patys renka labai nekokius reitingus. Ar TV3 atsisakys po naujų metų brangaus projekto?

TV3, paaukojusi „Brolius” kovai su „Nekviesta meile” laimėjo kitur – serialas „Moterys meluoja geriau” tapo pačia populiariausia laida Lietuvoje – užpraeitą savaitę šis kasdienis serialas surinkdavo 14% kasdien. „Moterys meluoja geriau” aplenkė gausiai reklamuojamą žurnalo „Žmonės” paskutinių puslapių televizinę versiją „Kakadu” (iš kino platintojų esu girdėjęs, jog juodaodžiai aktoriai Lietuvoje labai nepopuliarūs …) ir šešėlyje palieka jau n metų rodomą „Dviračio šou”.

Girdėjau pastabą, jog „Dvyračio šou” šiuo metu nusisuko nuo politikus ir daugiau šiepia šou pasaulį. Ar tai susiję su artėjančiais rinkimais? Gi taip paprasta – paimi duoklę iš visų politinių partijų, jog jų nerodysi ir rodai Mia, Zvonkę ir Jackaitę. Skandalo tiek pat, o abi kišenės pilnos.

Įdomu (ir džiugu) tai, jog autorinių laidų segmente LNK stipriai atsilieka nuo TV3 su viena ryškia išimtimi: eterio senbuvė „Anapus sienos” (LNK) duoda į kaulus debilizmo apraiškai ekrane „Kriminaliniai tyrimai” (TV3). Pastarojoje su Gediminu Jauniumi ant komisaro munduro užsilipęs Vytautas Grigaravičius rimtu veidu tiesioginiame eteryje gaudo Zamolskį. Siųskite žinutę su raidele A, jeigu žinote, jog Zamolskis šiuo metu yra Labanoro girioje. B – jeigu žinutė, jog jis ne Lietuvoje. Žinutės kaina 2 litai.

TV3 dar kartą „atrado” jau daug kartų nurašytą komedinio teatro žanrą. Antroje ir trečioje populiariausių Lietuvos televizijų laidų sąraše užima „Ambrozijos TV” ir „Dzin”. Pirmoji beviltiškai triuškina Grinevičiūtės asmeninę humoro laidą „Paskutinė instancija”, o antroji tą patį daro su „Atleisk” atmaina „Kaip gyveni?”. „Takeshi” pilimi kvepianti jokio turinio neturinti laida „Skylė sienoj” stipriai lenkia tuo pat metu rodomą Mios vedamą, pazintys.lt veikėjų atliekamą mini-teatrą „Trečias nereikalingas”. O Natalija Zvonkė su eiliniais „paparaciais” įveikė net moteriško Krivicko vedamą seną laidą „Nuo… Iki…”.

LNK „Kelio į žvaigždes” sagą pakeitė į „Muzikos akademiją”. Tuo tarpu perbėgęs į TV3 Valinskas atidarė „Žvaigždžių vartus”. Ar kūrėjai nepastebėjo, jog abi laidos yra vienodos? Žiūrovai pastebėjo. Ir iš reitingų karalienių šeštadienio savaitiniai koncertai tapo pilkomis reitingų vidutinybėmis. O baisiausia, jog tuo pat metu, nacionalinis transliuotojas taip pat elgiasi su vaikais.

Gana tyliai naujame sezone LNK pakeitė savo perlo „Snobo naktis” laiką. Naujajame sezone „Snobo naktis” rodoma … sekmadieniais po 23 val. (!!!). Sveikinu visus gero kino gerbėjus – jiems pirmadienis tapo dar blogesne savaitės diena. „Labanakt ir sėkmės”, „Tramdomieji”, … Pasakykite man ar vidutinis tokių filmų auditorijos atstovas pirmadienį darbą pradeda vėliau nei 9 val.?

Keli keiksmažodžiai apie lietuvišką „shopping experience”

Rašau šį įrašą sėdėdamas ant suoliuko „Europos” prekybos centre. Kartu tai ir bandymas rašyti tinklaraštį tik iPhone pagalba.

Lietuvos drabužių ir avalynės prekybos taškų tarpe ima rastis parduotuvės, kurios savo prekės ženklu pavadintose parduotuvėse bando pardavinėti kiek brangesnių nei vidutinių prekės ženklu padabintus rūbus ar batus.

Tai nėra visiška naujovė. Prieš aštuonerius metus, kai pas mus nebuvo „Mexx”, „Tommy Hilfiger” ar „Gant” analogiškos parduotuvės pardavinėdavo šių kompanijų rūbus su 200% marža (dabar toliau tą daro „Apranga” su 150% marža ir prekės ženklų savininkų palaiminimu).

Kuom baigiasi tokių parduotuvių gyvavimas? Vienu iš dviejų.

Dažniausiai tokios parduotuvės greitai bankrutuoja, o jų savininkai į spaudą meta pareiškimą – „lietuviai dar nepribrendę pirkti šių prekės ženklų”.

Antras variantas įdomesnis. Kada statistinio lietuvio perkamoji galia pasiekia tam tikrą tašką X, o prekinio ženklo plėtros specialistas, sėdintis Londone ar Prahoje savo 100 tūkst. eurų kainavusioje „Nielsen” ataskaitoje tai pamato, tuomet įvyksta prekės ženklo „įvedimas į rinką”, o parduotuvėlės tiesiog išstumiamos.

Dabar „noname” parduotuvėlės pardavinėja „Ralph Lauren”, „Joop!” ar „Yves Saint Laurent”. Tokios parduotuvėlės pasivadina taip banaliai kaip „Vip-X”, „Denim” ar „Elegant Line”.

Jų savininkai dar nesubrendo suvokti, kad sėkmei pagauti neužtenka atsivežti atsitiktinius garsių ženklų gaminius (dar blogiau – outlet’us), pridėti 300% antkainį, per išpardavimą pritaikyti 20% nuolaidą ir išsinuomoti 80 kvadratų bet kuriame prekybos centre.

Įdomu, ar „Ralph Lauren” vadybininkai numano, jog mažoje Europos Sąjungos šalyje Lietuvoje jų gaminius parduoda rusiškai besikeikiančios ir tarpusavyje besikoliojančios 19 metų studentės, vilkinčios „Effigy” maikutėmis?

O ar „Calvin Klein” nujaučia, jog megztinis iš jų outlet’o Lietuvos parduotuvėse parduodamas po 300 eurų? O šalia jo pakabinta „Tom Tailor” blizganti striukė?

Ko gero nežino – nes jiems tai nerūpi. Parūps tada, kai „Nielsen” parodys, jog Lietuvos rinka jau pajėgi priimti šį prekės ženklą, o korporacijos veiklos strategijoje plėtros planuose bus Baltijos šalys pažymėtos raudonu kryžiuku.

Bet tuo metu tų parduotuvių, ko gero, nebebus (jų vietoje galbūt bus kitos). Jos bus bankrutavusios, o jų savininkai burbės, jog „prekybą pradėjo per anksti”.

P.S. Testas su „WordPress” aplikacija „iPhone” pavyko. Šį įrašą parašiau per 32 minutes.

Apie privatumą ir „Žaidime „TAIP ar NE?” tavimi susidomėjo”

Ėmiau vakar ir be gailesčio ištryniau savo vardą iš frype.lt. 44 mano buvusių draugų ratas sumažėjo vienu egzemplioriumi.

Iškentėjau daug to pirmojo lietuviškai kalbančio (?) socialinio tinklo laikų. Laikus, kada sistemoje galėjai matyti vien tik latviškas pavardes, ir laikus, kada ten buvo mažiau ką veikti negu LinkedIn.

Bet negalėjau toliau žiūrėti, kaip uždaras socialinis tinklas visiems ima ir rodo mano nuotrauką, o į mano el. pašto žinutę siunčia išmaldos žinutes su „Subject”  „Žaidimas „TAIP ar NE?”, sugeneruotais random’iniais vardais ir zyziančiu prašymu paaukoti du litus.

Puikiai suvokiu, kad šiais laikais mano asmens duomenis gauti ir jais manipuliuoti realiai gali daug kas ir nieko čia nepadarysi. Tiesiog būnant tiesiog vienetu iš statistinių vienetų gausos, tie duomenys nėra įdoomūs piktiesiems demonams, kuria gali su jais pasiielgti kažkaip negerietiškai. Bet, c’mon, rodyti mano draugams skirtą nuotrauką bet kam yra įžūlu.

Net one.lt per aštuonerius metus nė karto taip nesuerzino ir mano 2000-aisiais nemokamiems SMS įkurtas account’as vis dar gyvuoja. Tik draugų beveik nėra.

Ta proga prisiminiau tobulą pukomuko panegeriką one.lt:

mano įsitikinimu, tai tie šūdtinkliai yra geriausia, kas galėjo nutikti lietuviškam internetui. ten uždaryti visi žmonės, su kuriais aš nenoriu susitikti internete. tegul jie ten gyvena ir dauginasi, tai interneto getas. kodėl mums turėtų rūpėti, kas ten vyksta?

Minties lyderystė: pretendentų į G.Nausėdos vietą kova?

Kai viešųjų ryšių agentūros dalyvauja konkurse dėl vieno ar kito kliento, vadinamoji „minties lyderystės” programa yra dažnas punktas veiksmų plane, kaip viešieji ryšiai perkels klientą į „aukštesnį lygmenį”. Iš ties, kompanijoms yra naudinga, kuomet jų atstovas(-i) yra kviečiami žiniasklaidoje komentuoti vieną ar kitą aktualų visiems klausimą. Atskirais atvejais, toks „minties lyderis” ne tik neša naudą kompanijoms formuodamas teigiamą ir patikimą įspūdį apie kompaniją, bet atskirais atvejais, minties lyderis, pakilęs į aukštesnį lygį gali net savo komentarais daryti įtaką rinkos situacijai.

Geriausias ir aiškiausiai matomas minties lyderystės pavyzdys yra SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda – jo per daug metų atliktas įdirbis jau ne tik kelią pasitikėjimą pačiu SEB, bet atskirais momentais jo komentarai daro įtaką ir bendrai ekonominei situacijai (ne mažai verslo žmonių sudarinėja planus pagal jo makroekonomines prognozes).

Bet Gitano Nausėdos, kaip ekonomikos minties lyderio kėdė susvyravo. Ne, dėl to, jog visuomenė prarastų pasitikėjimą šiuo socialinių mokslų daktaru. Tiesiog, pradėję sklisti gandai, jog šis dabar visuomeninis prezidento Valdo Adamkaus patarėjas gali pasukti į politiką – dėl ko jam automatiškai tektų palikti ekonomikos minties lyderio vardą.

Dėl to, pastebėjau, jog kiti bankai pradėjo aktyviai siūlyti savo kandidatus į ekonomikos minties lyderio vardą. Ryškiausiai tai daro „DnB Nord” bankas, į ekonomikos minties lyderio vardą siūlantis vyeresniąją banko analitikę Jekateriną Rojaką. Anksčiau bankas, kuomet žurnalistai teiraudavosi banko specialistų nuomonės, atsitiktinai leisdavo kalbėti tai Vadimui Titarenkai, tai Rimantui Ruzgiui, tai tai pačiai J.Rojakai, tai dar kam nors – pastebėkite, jog paskutinius du mėnesius žiniasklaidoje šmėžuoja jos tekstai, balsas ir veidas.

„Danske bankas” ekonomine minties lydere bando padaryti vyresniąją analitikę Baltijos šalims Violetą Klyvienę – šios pasirodymai ne tik spaudoje,  bet ir seminaruose pastaraisiais mėnesiais ženkliai suaktyvėjo.

Šiek tiek keista, jog pagrindinis SEB konkurentas „Hansabankas” niekuomet neturėjo savojo minties lyderio, ir, atrodo, neketina taikyti į galimai atlaisvėsiančią nacionalinio ekonominės minties lyderio vietą – mintinai nežinau nė vieno „Hansabanko” analitiko pavardės. O juk, šiam bankui užimti vietą būtų lengviausia – žiniasklaida geriausiai sutinka „didžiųjų” atstovus. Aišku, jeigu minties lyderiu taptu kažkas iš mažųjų bankų, tai suteiktų mažam dalyviui daug daugiau pliusų negu Nausėda suteikia SEB’ui, ar misteris X galėtų suteikti „Hansabankui”. Bet mažam dalyviui į tokio lyderio vietą iškelti savo žmogų yra velniškai sunku, jeigu net, neįmanoma.

Nebūtinai ekonomikos minties lyderis turi dirbti banke – tiesiog Nausėdos pavyzdys sukūrė tokį stereotipą. Į nacionalinio ekonomikos lyderio vardą sąmoningai ar nesąmoningai pretenduoja ir dr. Raimundas Kuodis, kuris šiuo metu dirba Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriumi, bet spaudoje pasirodo jo analitiniai asmeniniai komentarai apie ekonomikos tendencijas. Be to, jis savo vardu (kaip ir G.Nausėda, beje), rašo ekonominius straipsnius žurnalui „Valstybė”.

Ekonomikos minties lyderiui reikia ne tik labai aukšto lygio ekonominių įžvalgų. Tam reikalinga ir charizma, asmeninis patrauklumas, mokėjimas bendrauti su žurnalistams ir juos „šerti”. Vartodamas žodi „šerti”, turiu omenyje, jog žurnalistams reikalingi ar drastiški pareiškimai, ar arši kritika vienų ar kitų asmenų atžvilgiu, ar šiaip taiklūs ir smagūs juokeliai (pvz. šiandieninė J.Rojakos citata VŽ: „Recesija – kai darbo netenka kaimynas, o depresija – kai be darbo lieki pats”).

Pagal asmenines savybes realiausiu kandidatu į galimus ekonomikos minties lyderiu laikyčiau Raimundą Kuodį – jo kalbėjimo manieros yra „įtiknančios”, kalba aiški, pareiškimai kartais drąsoki, gebėjimas juokauti neblogas. Šiek tiek abejotina yra jo motyvacija tapti minties lyderiu – galbūt tai yra jo asmeninis noras pagarsėti, kaip patikimu ekonomikos analitiku (ir taip padidinti savo vertę darbo rinkoje), galbūt čia yra „Lietuvos banko” įvaizdžio ir aktyvumo kėlimas, bet gali būti, jog šis ekonomistas stato pagrindą savo krypčiai į politiką (tai mano asmeninė spėlionė).

Jekaterina Rojaka turi fizinio žavesio, traukiančio vyrų dėmesį, bet tai gali pakenkti formuojant patikimos ekonomistės įvaizdį (tiesiog reikės įdėti darbo reikės daugiau negu griežto veido vyrui). Taip pat žvelgiant kaip į daug kalbantį (ir dar daugiau turėsiantį kalbėti) žmogų, J.Rojakos seksualiam balsui gali pakenkti  girdimas rusų kalbos akcentas.

Taip pat teko girdėti iš žurnalistų, jog pačiam G.Nausėdai ir ypač bankui kenkia tai, jog su Gitanu Nausėda žurnalistams tampa vis sunkiau gauti komentarą – natūralu, jog intenstyvėjant veiklai vis sunkiau sekasi surasti tam laiko. Žurnalistai nenori klausytis kito SEB analitiko minčių, geriau pasirenka kažką iš kitų ekonomikos minties „spykerių”.

Jeigu G.Nausėdos kryptis į politiką pasirodys besą teisingi gandai, į tam tikrą krizę puls ir SEB bankas. Ilgus metus statę savo „eksperto” poziciją ant G.Nausėdos pečių, SEB banko komunikacijos specialistai turės įdėti daug darbo, norėdami išlaikyti banko-eksperto poziciją. Kiekvieną ketvirtį rengiamos makroekonomikos apžvalgos, per kurias lūžta „Reval” didžioji salė, jau seniai tapo ne „SEB makroekonomikos apžvalga”, o „Nausėdos prezentacija” (ar kas nors vadina jas kitaip??). Kažin, kiek žmonių (tokios pat kokybės auditorijos) sugebėtų sukviesti VRP, jeigu kitą ketvirtį ekonomiką apžvelgtų ne G.Nausėda, o kažkoks kitas SEB analitikas.

P.S. tiek Jekaterina Rojaka, tiek Raimundas Kuodis buvo mano dėstytojai VU EF. Jie abu yra „žaliajame sąraše”, btw.

Netrinkite komentarų, žmonės gerieji

Pasakykite man, ar interneto tinklalapių komentavimas yra „WEB 1.0” ar „WEB 2.0”? :) Kaip ir vartotojų kuriamas turinys, bet atsiradęs dar tada, kai net sąvoka „Web 2.0” dar neegzistavo. Pamenu, kai kokiais 1999-2000-aisiais sėdėdavau IRC pokalbių kambariuose, susijusiuose su interneto tinklalapių kūrimu, tai pagrindinis naujokų klausimas būdavo vienodas – „kaip sukurti svečių knygą”?

Kaip bebuvo, šis įrašas ne apie istoriją. Komentavimas yra neišvengiama naujienų portalų dalis. Manau, ir viena iš „Delfi” išpopuliarėjimo priežasčių buvo leidimas komentuoti straipsnius – tuometinis pagrindinis „Delfi” konkurentas OMNI.lt komentatorius įsileido tik po kokių trijų metų, kai naujas visuomenės sluoksnis „Delfi komentatoriai” jau buvo susiformavęs tik dar taip nepakrikštytas.

Komentarus kai kurios įmonės įsileidžia savo produktų ir paslaugų komentavimui.
Toks poelgis neša ir gėrį, ir blogį. Komentarai yra laisva erdvė visiems piktiems žmonėms ir tiems, kurie pikti geba pasirodyti tik internete išreikšti visas savo emocijas ir peikti. Dalis tokių piktų žodžių dažnai būna ir nepagrįsti, todėl tai kitiems galimiems ar esamiems klientams skleidžia savo neigiamus atsiliepimus ir yra šiaip nemalonūs produkto pardavėjams. Todėl dažnai kyla klausimas – kaip elgtis skaitant tokius komentarus.

Viena iš tokių – kelionių organizatorius „Novaturas”. Jų interneto tinklalapyje kiekvienas gali rašyti komentarus apie organizatoriaus siūlomus viešbučius. Kuomet teko rinktis kelionę, prisipažinsiu, į komentarus atkreipiau dėmesį. Perskaičius daugiau komentarų susidarė įspūdis, jog komentarai yra pernelyg liaupsinantys, na, bet aš žmogus patiklus.

Gandą, kad „Novaturas” cenzūruoja komentarus išgirdau dar būdamas kelionėje iš labiau patyrusių dažnesiu „Novaturo” klientų. Dabar pamačiau tai akivaizdžiai – atsitiktinai panaršiau kelis kartus po komentarų skiltį viešbučio, kuriame buvau apsistojęs ir pamačiau, jog keli nelabai teigiami komentarai tiesiog dingo. Beje, komentarai nebuvo „delfiški”, bet buvo išsamūs, argumentuoti, ir, iš esmės, teisingi. Be to, komentarai nebuvo absoliučiai neigiami – buvo juose pateikta ir teigiamų faktų, nors bendras komentaras buvo labiau neigiamas.

„Novaturo” požiūrį galima suprasti – jų pačių pusėje esantys komentarai kenkia pardavimams. Suprantama, kad pasitaiko komentaruose visko – ir argumentuotai besipiktinantys netvarka viešbutyje, įsigiję kelionę už 699 litus dviejų žvaigždučių viešbutyje, ir tokių, kurie yra visada nepatenkinti. Tokiu atveju, arba interneto komentarų reikia atsisakyti, arba su jais susitaikyti ir imti juos valdyti (pvz. „Novaturo” vardu viešai atsakinėti į neigiamus išsakytus argumentuotus komentarus).

Jeigu nusprendėte leisti internautams komentuoti, tai neigiamų atsiliepimų trynimas yra blogiausia, ką jūs galite daryti. Atleistinas tik beprasmių ir necenzūrinių komentarų trynimas.

O kad nebūtų labai neigiamas įrašas, tai trumpai apie gerą naujieną – tik užsakomaisiais skrydžiais užsiimanti bendrovė „Aurela” įsigijo lėktuvų amžiaus mąstais tikrai apynaujį, 2000-aisiais pagamintą didelį Lietuvos sąlygoms lėktuvą „Boeing 757”. Tai jau antras toks lėktuvas „Aurelos” parke. Vieną tokį turi „FlyLAL”. Matosi, jog užsakomųjų skrydžių apimtys vis didėja – atostogautojai vis masiškiau traukia į pietus.

O kelionių organizatorius „Tez Tour” nuo gruodžio mėnesio ketina pradėti užsakomuosius tiesioginius skrydžius iš Vilniaus į Bangkoką. Kadangi su „Aurela” „Tez Tour” santykiai toliau balansuoja ant konflikto ribos, spėju, kad skrydžius vykdys „FlyLAL”. Tai bus tolimiausia tiesioginė kryptis iš Lietuvos.

Kaip atvykti į Lietuvą verslo keliautojams?

Šiandien užkliuvo „Delfi” straipsnelis – Lietuva pralaimi kovą dėl konferencinių turistų, kuriame kalbama apie Lietuvos konferencijų salių, viešbučių padėtį.

Man labai keista, kodėl nepaliestas atvykimo/išvykimo į Lietuvą klausimas. Šiai dienai vienintelės dvi jungtys, su kuriomis Lietuva yra palankiai sujungta verslo reikmėms yra Ryga ir Talinas.

„FlyLAL” ir „airBaltic” sudaryti skrydžių tvarkaraščiai vieningai yra nukreipti lietuviams išvežti ir juos parvežti. Bet, realiai nėra nė vienos krypties (apart Rygos ir Talino), su kuria Vilnius (ir kiti Lietuvos miestai) būtų būtų palankiai verslo reikmėms „atvežti užsieniečius” ir „išvežti užsieniečius”.

Kitos, pavienius skrydžius iš Vilniaus oro  uosto vykdančios kompanijos orientuoja savo veiklą taip, jog galėtų iš Vilniaus oro uosto išvežti vietinius keleivius į savo hub’us – tai akivaizdžiai daro „Austrian Airlines”, „Czech Airlines” ir „Finnair”. „SAS” tą daro išsiveždama keleivius iš Palangos.

Verslo kelionės šiais laikais vis trumpėja – trunka vieną arba dvi dienas. Dėl to verslo reikmėms palanku, jog būtų galima į kelionės tašką atvykti vėlai vakare arba anksti ryte, o išvykti iš jo – vakare.  Todėl jei verslo kelionės taškas Vilnius – būtina apgalvoti, jog atskirą pusdienį ar net dieną gali tekti paaukoti vien išvykimui/atvykimui.

Paprastas pavyzdys – pirmieji lėktuvai Vilniaus oro uoste pradeda leistis tik 11-12 val. dienos, todėl galimybės atvykti į Vilnių ryte ir turėti pilnavertę dieną realiai nėra. Išvykstančių iš Vilniaus lėktuvų pikas prasideda 17 val. ir baigiasi apie 18.30, todėl norėdami išvykti vakare savo reikalus tvarkyti turite baigti ~15 val. (1 val. oro uosto procedūroms + 1 val. kelionei iki oro uosto su rezervu galimiems kamščiams).

Ir pabaigai dar vienas niuansas – nė viena Vilniaus miesto taksi bendrovių nesuteikia galimybės atsiskaityti už taksi paslaugas kreditinėmis kortelėmis. Verslo keliautojams dažnai išlaidos transportui + viešbučiui + maitinimui yra vienintelės išlaidos patiriamos svetimame kelionės taške, todėl vien dėl transporto tenka ieškoti grynųjų. Negana to – paprastai išlaidas grynaisiais apskaityti įmonėms yra labai sunku.

Jeigu Lietuva norėtų vystyti konferencinį turizmą, tam reikia dar daug nuveikti sprendžiant transporto klausimus.

„Tėvynės sąjungos” internetinė komunikacija

Arba kažkas įtakingas Tėvynės Sąjungoje perskaitė tą pačią knygą, kurią aš neseniai perskaičiau ir užvakar aprašiau, arba kažkokie neblogi internetinės komunikacijos specialistai įtikino tą patį įtakingą Tėvynės Sąjungos sprendimų priėmėją, kad jei vykdo visą internetinės komunikacijos veiksmų planą nuo A iki Ž (nežinau, kurį etapą Tėvynės Sąjunga jau pasiekė ir kiek dar siurprizų mūsų laukia iki rinkimų).

Jūs tik pažiūrėkite – „Baltijos kelias 2.0”, fotoparoda „Flick”, videokanalas „YouTube”, account’ai „Facebook’e”, „MySpace”, One.lt. Maža to, vakar dar startavo visai linksmas virusinis žaidimas „Aplenk Kubilių”.

Pritariu Dovilei iš Marketer.lt, jog visi šie veiksmai, kuriuos vykdo „Gaumina”, kainavo turbūt labai daug. Bet rezultatas turbūt vertas to – internetinėje komunikacijoje „Tėvynės sąjunga” aplenkė konkurentus kokiais penkiais ratais. Kai daugelis artėjant rinkimams eilinį kartą atnaujina savo internetines svetaines, arba tiesiog, artėjant rinkimams prisimena, jog reikia jas nuolat pildyti, „Tėvynės sąjunga” vykdo veiksmus, kuriais galėtų didžiuotis ir nuolat komunikacijos naujovėms pinigus leidžiančios tokios bendrovės kaip „Omnitel” ar „Bitė”. Nemažiau svarbu yra ir tai, jog šie veiksmai atlikti labai laiku – kai jau internetas nebėra medija, kurioje ka nors nuveikus galima „pasiPR’inti” kitose medijose apie tai, o tada, kai internete galima pagauti bent jau trečdalį Lietuvos suaugusių žmonių.

Prognozuoju, jog po tokių „Tėvynės Sąjungos” veiksmų, konkurentai turėtų skubiai pradėti vykdyti savo veiksmus internete, ir, turbūt daugelis nudegs nagus nuo to, jog tie veiksmai bus vykdomi skubotai ir neapgalvotai. Tikėtina, jog ir nelabai sąžiningi „interneto konsultantai” atliks savo juodą darbą – partijoms siūlys visokio plauko „originalius” sprendimus, o partijos juos negalvodamos pirks, nes „reikia daryti kaip konkurentai daro”. BLOG’ą iki rinkimų turbūt turės kiekviena partija. O juk toli gražu ne viskas internete yra efektyvu ir neviskas kainuoja adekvačiai. Galima šiandien kurti salą „Second Life”, atidaryti podcast’ą, … Tokiais veiksmais gal galima sužavėti penkis interneto geek’us, bet poveikio padaryti įspūdi apčiuopiamam elektoratui – vargu.

Rasti argumentų kritikai į „Tėvynės sąjungos” veiksmus internete yra nesunku. Į vartotojų kuriamo turinio sekcijas visada prilenda kenkėjų, o „nusižeminti” iki flashinio dviratininko lygio kažkam gali atrodyti „nelygis”. Bet – c’mon, tai juk „web 2.0”.

P.S. Ar man vienam atrodo, kad Kubilių aplenkti šiek tiek per lengva. Anyway, marškinėlių turbūt negausiu, nes greičiau už mane tai padarė šimtai, o gal net tūkstančiai. Vistiek, emocija gera, nes tikru dviračiu tai jo neaplenkčiau.

P.S.2. Už „Baltijos kelio 2.0” idėja reklamos festivalyje IMHO verta medalio. Kas žino – ar čia „Gaumina” ar DDB?

Lietuva vidutiniokams – labai brangi šalis

Man labai patiko Vido Rachlevičiaus parašytas vedamasis birželio mėnesio „Versus” žurnale. Jį dabar jau perspausdino lrytas.lt. Pagrindinė mintis paprasta – Lietuva tapo brangia šalimi vidutiniams, kokybiškų vartojamųjų prekių ieškantiems žmonėms.

Kadangi darbo reikalais tenka keliauti nemažai, tai palyginti prekių kainas tenka ir tyčia ir netyčia. Geriausiai man pažįstama Europos pusė yra Skandinavija – net tokia šalis kaip Norvegija nėra tokia brangi, kaip atrodo. Taip, 0,5l talpos butelis „Coca Cola” Oslo oro uoste kainuoja 12 litų 50 centų, o sumuštinis šioje šalyje populiariose „corner-shop” „Deli de Luca” kainuoja 28 litus. Tą galima labai nesunkiai paaiškinti labai brangia darbo jėga ir išvystytomis socialinėmis garantijomis – uždirbi daug, bet daug turi mokėti ten, kur reikia daug darbo. Bet „Gianfranco Ferre” vyriškas kostiumas (ne per išpardavimą!) firminėje parduotuvėje Oslo centre kainuoja tik 900 litų, o „Prada” marškiniai prekybos centre –  120 litų…

Nors Europoje elektronikos prekės yra brangesnės nei JAV dėl globalių priežasčių, bet kažkodėl „Apple” produktai Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje kainuoja pigiau nei Lietuvoje.

Jeigu skrydžių bilietai dar šiek tiek atpigtų, tai vienai dienai skrisčiau apsipirkti į Paryžiaus La Défense rajoną kasmet. Pigiau ir platesnis pasirinkimas nei mūsų „Akropolyje”.

V.Rachlevičius savo straipsnyje aiškiai įžvelgia ir tokios situacijos priežastį – ilgai turtingesni žmonės Lietuvoje savo pinigus uždirbo per lengvai, todėl yra linkę labai lengvai ir išleisti. O prekybininkams tai tik į naudą – kam parduoti pigiau, jei galima parduoti brangiau.

Štai nekilnojamasis turtas: reikėjo pradinio kapitalo ir ryšių. Paėmei banko paskolą ir žinojai, kad žemę iškart nupirks vystytojai, o šie sėkmingai išparduodavo dar nepastatytus butus. Viskas apsisukdavo greitai, pelno maržos – šimtai procentų ir jokių rūpesčių. O dabar, kai prireikė pagalvoti, ką statyti, kaip statyti ir kaip parduoti už normalią kainą, pradėta šaukti: „Krizė, krizė!”

Lietuvoje tam tikrose rinkose trūksta ir kokybiškų vidutinio lygio daiktų pasiūlos. Vienas aiškiai matomas pavyzdys iš karto lendantis į galvą – batai. Nos iš šalies atrodo, jog batų parduotuvių yra daug, bet dauguma jų parduoda nežinomų gamintojų batus už 200-800 litų, kurių kokybė – loterijos bilietas…

Dar viena populiari viduriniajam sluoksniui prekė – atostogos. Reikia susitaikyti su tuo, jog Lietuvos pajūris vien dėl klimato sąlygų nebus toks patrauklus kaip Viduržemio jūros kurortai. Bet – atostogos jame kainuoja kaip aukščiausio lygio kurorte. Tokių neadekvataus santykio pasekmės prekei „Atostogos” pasijus labai greitai – dabar ten žmonės jau keliauja tik iš įpratimo, o po dešimtmečio tokių gali nebelikti.

Palyginimas labai paprastas – viena diena „viskas įskaičiuota” trijų žvaigždučių viešbutyje Turkijoje, Egipte, Graikijoje ar Tunise kainuoja 150-200 litų įskaitant kelių tūkstančių kilometrų kelionės pirmyn ir atgal kaštus. O pas mus? Naktis trijų žvaigždučių kambaryje Palangoje tik su pusryčiais kainuoja: 258 LTL, 258 LTL, 250 LTL, …

Sparčiai augant nekilnojamojo turto kainoms, nauji projektai pradėti vystyti ir Palangoje. Naujai statomame name Palangoje 50 kvadratinių metrų ploto butas kainuoja 385 tūkst. litų. Aišku, būstas dar ir šiokia tokia investicija, bet jeigu butą perkate savo atostogoms, tai vieno gyvenamasis plotas atostogoms vienams mėnesiui jums kainuos 7,7 tūkst. litų, jeigu atostogauti dar ketinate po mėnesį 50 metų. Jeigu su 300 tūkst. litų kreiptumėtės į „Novaturą” šiandien, jie, neturėtų suabejoti ir pasiūlyti už tokią sumą jums mėnesio atostogas kiekvieniems jūsų likusio gyvenimo metams.

Kas bus su Palangos verslininkais jeigu po 10 metų nebeliks norinčių ten atostogauti? … „Krizė! Krizė!”.

Kitas netiesioginis brangumas, būdingas jau ne tik Lietuvai, bet ir visai Rytų Europai – produktų kokybės bloginimas. Jau tapo vieša paslaptimi, jog „Fairy” pirktas Didžiojoje Britanijoje ar „Ariel” pirkti Vokietijoje plauna ir skalbia kur kas geriau nei analogiški produktai pirkti Lietuvoje… Kuom ne brangumo maskavimas?

« Ankstesnis puslapisKitas puslapis »