Simonas Bartkus | Blog

Kai pirmą kartą buvo paskelbta apie filmo „Likimo ironija, arba po pirties” tęsinio kūrimą, ne iš vieno teko išgirsti: „nieko švento šiuolaikiniame kine nebėra”. Klasikinio sovietinio Eldaro Ryazanovo populiariojo filmo tęsinys buvo planuotas ilgai, bet vistiek netikėtas – tai įprasta Holivude, bet iš Rusijos kinematografijos mes to dar nesame įpratę laukti.

Naujos komercinių filmų dalys dažniausiai statomos vienu iš dviejų būdų: tai būna perdirbinys arba tęsinys. „Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų” yra „du viename”: istorija tęsiasi po 32 metų (tiek beje, praėjo ir nuo pirmosios dalies pasirodymo), bet herojų laukia beveik tie patys nuotykiai.

„Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų” ėmėsi statyti vienas iš naujųjų laikų komercinio Rusijos kino žymiausių prodiuserių Timuras Bekmambetovas – jo darbai „Nakties sargyba” ir „Dienos sargyba” sulaukė milžiniškos komercinės sėkmės. Ateinančiais metais T.Bekmambetovas pristatys ir pirmąjį darbą Holivude – veiksmo filme „Ieškomi” pasirodys tokios žvaigždės kaip Angelina Jolie, Morganas Freemanas ir James McAvoy.

Antrosios romantiškos nuotykių komedijos biudžetas siekia 5 milijonus JAV dolerių – vakarietiškais masteliais tai tikrai maža suma. Pagrindiniam – Eugenijaus sūnaus Kostios – vaidmeniui T.Bekmambetovas pasikvietė Konstantiną Khabenskį, matytą jau „sargybose”. „Laimingų naujųjų” pasirodo ir pats Eldaras Ryazanovas – įrodymas, jog tęsinys buvo susuktas su legendinės juostos autoriaus palaiminimu.

„Likimo ironija 2” istorija sukasi apie pirmosios dalies herojų vaikų susitikimą. Pirtyje sėdintys vyrai sugalvojo pokštą – Eugenijaus sūnus Naujųjų išvakarėse turėtų suorganizuoti susitikimą su sena meile Nadia. Išvykęs tuo pačiu adresu kitame mieste Kostia sutinka Nadios dukterį, kuriai pajunta taurius jausmus.

„Likimo ironija 2” taiko į masinį skonį. Herojų charakteriai – modernūs, stereotipiški, gyvenimo istorijos paremtos šių dienų vertybėmis (Nadiušos, jos tėvų ir „beveik” sužadėtinio santykiai), fone vyksta tipiškos dabartinės socialinės padėties istorijos (namo gyventojų kova dėl TV antenos). Atskirą vaidmenį vaidina mobilieji telefonai – šie bene labiausiai keičia istoriją ir dėl jų „Likimo ironija 2” netapo tiksliu pirmosios dalies perdirbiniu.

Be jokios abejonės, „Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų” pokštai susiję su tradiciniu rusų tautos pomėgiu kilnoti taurelę. Kaip ir pirmojoje dalyje, „Likimo ironijoje 2” geria visi. Daugiausia geria Senelis Šaltis, policininkai ir pasienietis. Tas, kuris negeria – apsimeta girtu. Išgėrusių rusų nuotykiai jau tapo folkloro, literatūros ir kino klasika.

Naujoji „Likimo ironija” pusantro karto trumpesnė už savo pirmtakę, bet pagal šiems laikams kiek per ilga. Fantazijos išlaikyti aukštą humoro klasę dvi valandas scenaristams neužteko. Dalis juokelių kartojasi iš pirmosios „Likimo ironijos” dalies, dalis yra paskolinta iš kitų rusiškų filmų. Ir su visu šituo – laiko nuobodžioms scenoms užtenka.

„Likimo ironija 2” tapo sėkmingu komerciniu projektu. Per pirmąsias kelias dienas Rusijoje buvo parduotas milijonas bilietų. Istorija „Po pirties” aštuntajame dešimtmetyje buvo rodoma tik per televiziją – „Likimo ironija 2” prodiuseriai užsibrėžė du metus rodyti tik kino teatruose.

Lietuvoje, tuo tarpu, „Liekimo ironija 2” seansai sulaukė antšlago ir netgi bilietų perpardavinėtojų dėmesio – to Lietuvoje dar nebuvo. Matosi, jog nostalgija ir lietuvaičiams nesvetima. Ar toliau – Šuriko nuotykių eilė?

Plačiau apie filmą – Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų | Ironiya sudby, ili S novym schastem!, 2007

Viešųjų ryšių išnaudojimas kino demonstravimo versle Lietuvoje darosi įdomesnis, nors beveik visų platintojų informacinis triukšmas susidaro tik iš banalių vertimų – žinučių iš garsenybių gyvenimo.

Štai vakar pirmą kartą kino centre „Coca Cola Plaza” pamačiau ūsuotą vyriškį, kuris trynėsi pagal eilių prie kasų galą ir siūlė bilietus į 19.30 prasidedantį filmo „Likimo ironija arba Laimingų Naujų” seansą po 20 LTL. Ant kino centro švieslentės tuo metu jau kabėjo A4 lapas, pranešantis, jog „19.30 seanse bilietų nėra”.

Šiandien apie šį nutikimą užsiminiau vienam pažįstamam „Forum Cinemas” darbuotojui. Ši mano trumpa žinutė virto išsamiu straipsniu – „Likimo ironija, arba Laimingų Naujų!” sulaukė bilietų perpardavinėtojų dėmesio”.

Tiesa, pranešime jau kalbama, jog „Kino teatro darbuotojai pastebėjo perpardavinėtoją” ir keli kiti faktai buvo švelniai pakeisti. Bet „ACME Film” interesams atstovaujanti kompanija „Infor” pukiai mano pranešimą „suvirškino”. Nenuostabu, kad šią žinią maloniai suvirškino beveik visi didieji interneto portalai (pvz, kaip čia).

Pamoka paprasta – gaudykite visas smulkmenas ir rašykite istorijas. Jos patinka visiems.

Norėjau ir aš šiandien šį filmą pamatyti, bet, nebuvo bilietų.

Prodiuseris Jerry Bruckheimeris pastaraisiais metais gražino į Holivudą nuotykius. Pastatęs tris „Karibų piratų” nuotykių dalis, produktyvus kino verslininkas po ta pačia „Walt Disney” vėliava 2004-aisiais pastatė šiandieniniame pasaulyje vykstančią lobių ieškotojų nuotykių istoriją.

Statydamas pirmąją „Kodas L.O.B.I.A.I.” dalį J.Bruckheimeris, stengėsi pasinaudoti „Da Vinčio kodo” ir kitų Rono Howardo romanų sukeltu domėjimųsi paslaptingais ženklais ir užbėgo už akių „Da Vinčio” kodo ekranizacijai, kuri pasirodė 2006-ųjų pirmoje pusėje. Užbėgo ir sugebėjo aplenkti – tiek kritikai, tiek žiūrovai beveik vieningai sutaria, jog originali „Kodo L.O.B.I.A.I.” istorija daug labiau įtraukia nei R.Howardo bestselerio ekranizacija.

Kas žino, ar nebus „Kodo L.O.B.I.A.I” sėkmė priežastimi, dėl ko Stevenas Spielbergas kitų metų vasarą į ekranus sugražins legendinį lobių ieškotoją Indianą Džonsą. Kol Indiana Džonsas dar tik pakeliui į ekranus, o „Angelų ir Demonų” ekranizavimo procesas stringa, 2007-ųjų Kalėdoms ekranus suskubo pasiekti „Kodo L.O.B.I.A.I.” tęsinys „Paslapčių knyga”.

Pirmoji nuotykių filmo dalis kainavo 100 mln. JAV dolerių ir uždirbo 338 milijonus. Atrodo, sėkmė ir nuotykiai įkvėpė visą juostos komandą, todėl „Paslapčių knygos” pirmosiose titrų eilėse – tos pačios pavardės kaip ir „Kode L.O.B.I.A.I”. Už režisieriaus šturvalo stovi Jonas Turteltaubas, ekrane – Nicolas Cage, Diane Kruger, Jonas Voightas, Harvey Keitelis. Antrosios juostos biudžetas, matyt, ūgtelėjo ir pavyko prisivilioti dar karštą „Oskarą” laikančią Helen Mirren (ši, atsisakė audiencijos pas Karalienę Elžbietą II dėl filmavimosi JAV) ir Edą Harrisą.

Jerry Bruckheimeris yra tikrai apsukrus šių laikų prodiuseris, kadangi jam, kaip ir „Kode L.O.B.I.A.I.” pavyksta išlaikyti tas pačias žvaigždes filmo tęsiniui, kaip pavyko ir „Karibų piratams”. XXI-ajame amžiuje komerciniame kine darosi sunku statyti neplanuotus tęsinius, kadangi su žvaigždėmis darosi labai sunku sutarti.

„Paslapčių knyga” neišradinėja dviračio ir plaukia pirmajame filme prakasta vaga: Beno Geiso (akt. Nicolas Cage) vadovaujama grupė ieško paslaptingų istorinių raktų, kad surastų lobį (aišku, garbė aukščiau turtų). Konkuruojantys blogiečiai jiems trukdo, o pakeliui iki lobio komandai tenka įminti neįtikėtinų viešuose istoriniuose objektuose paslėptų mįslių.

Scenarijų „Paslapčių knygai” rašė ta pati autorių grupė, pasivadinanti „The Wibberleys”. „Paslapčių knygoje” lobių ieškotojai Aukso kambario, o rakto iki jo tenka ieškoti ir ant Laisvės Statulos, stovinčios Paryžiuje ir Bekinhemgo rūmuose, ir iš JAV prezidento lūpų. „Paslapčių knygoje” scenarijus vietomis „persistengia” ir pradeda peržengti tą ribą, kur žiūrovas įsijautęs į nuotykius dar gali patikėti vaizdu ekrane. Vietomis tenka atitrūkti nuo filmo tempo ir badyti pirštais į akivaizdžias „nesąmones”.

Kaip ir didžioji dalis populiariosios literatūros apie lobių ieškotojus ar istorinės tiesos mįslių sprendėjus, „Kodas L.O.B.I.A.I” manipuliuoja istorijos spragomis – laisvai interpretuojami istorijoje ginčytini klausimai, šiek tiek istorinių mitų ir žaidimas žiūrovo fantazija. Jeigu žiūrėtum filmą sulėtintai – smulkmenos badytų akis taip, jog visas nuotykis virstų niekalu.

Deja, „Paslapčių knyga” turi smulkmenų, kurios iššoka iš nuotykių juostos tempo ir kiša pagalius į filmo ratus. Nepaisant to, „Kodas L.O.B.I.A.I. 2” yra „žiūralas” per kurį smagu ir nesinori miego. Pakilus nuo šventinio stalo nedaug rastume pramogų, kurios nepriverstų snausti.

„Paslapčių knyga” baigiasi akordu, kuris tiesiai daro įžangą į dar vieną tesinį. Iš tiesų, dar neaišku, ar tęsinys tikrai bus. Bet jeigu būsite tinkamai nusiteikę ir gerai įsijautę, istorijos tęsinį norėsis žiūrėti iškart.

Plačiau apie filmą – Kodas L.O.B.I.A.I.: Paslapčių knyga

„Vilniaus degtinė” valdo vieną man labiausiai patinkančių prekės ženklų Lietuvoje – „Sobieski”. Turėdami tikrai mūsų ausiai neartimą pavadinimą, „Vilniaus degtinės” marketingo specialistai išvystė jį į bene patį stipriausią stipriųjų alkoholininų gėrimų rinkos brand’ą.

Prieš tris savaites „Vilniaus degtinė” įžengė į brendžio rinką – parduotuvėse pasirodė brendis „Old Vilnius”. Visai gražus pavadinimas, įnešiantis naujų vėjų į (spėju) augančią brendžio rinką, kurioje telpa „Alita”, „Stumbras” su „Gloria” ir „Victoria”, krūva tarptautinių brand’ų („Torres”, pirmiausia).

Brendis gaminamas Prancūzijoje. Bet – jeigu matėte „Old Vilnius” reklamą spaudoje ar televizijoje, jau pastebėjote – pagrindinė perduodama žinia – „tikras pranūziškas brendis, pagamintas Prancūzijoje”. Ar toks produkto pristatymas yra tinkamiausias gėrimui, kuris vadinasi „Old Vilnius”? Prancūzijos provincijos aplinka, kurioje tikras prancūzas ištraukia butelį „Old Vilnius” …. ?

Ta pati „Vilniaus degtinė” jau sugriovė mano naivų tikėjimą, jog didžioji dalis Lietuvos gamintojų alkoholinių gėrimu yra gaminama Lietuvoje (kaip jie tai darė žiūrėkite čia ir čia). Aš nieko prieš, jog brendis „Old Vilnius” gaminamas ne Lietuvoje. Tai natūralu – absoliuti dauguma šio gėrimo pagaminama Pietų šalyse.

„Old Vilnius” prekės ženklas buvo kuriamas Lietuvos rinkai. Kažin, ar šio brand’o kūrėjams buvo pasakyta, jog gėrimo pavadinime turi atsispindėti „prancūziška dvasia”?!

Man šis pavyzdys yra atspindys atvejo, kai „marketingistai” ir „produktistai” tempia kaldrą į savo pusę ir ją perplėšia. Geras pavadinimas, geras gėrimas (tarkim, iš tikrųjų, tai neragavau), bet vartotojo galvoje bandomas piešti nesuvokiamas peizažas („Old Vilnius”. Tikrai pranūziškas).

Ar pastebėjote, jog dideles saldainių „Vilnius” dėžutės gamina Latvijos „Laima”? Bet tai daro tyliai – kaip atrodytų – „iš Latvijos širdies į jūsų burną saldainiai „Vilnius”?

Pabandžiau įsivaizduoti kelis kitus brand’us, jeigu jiems tektų nukentėti nuo tokių klaidų: „Finlandia. Vokiška kokybė”, „BIG. Mažų krautuvėlių tinklas”, …

Nors dėmesio stokojantys marketingo konsultantai vis garsiau drįsta riktelti „Pozicionavimas mirė”, bet produkto pozicionavimą priešpastatyti produkto pavadinimui? Drąsu …

„MacPartijos” forume pastebėjau nuorodą į šią nuotrauką:

Na, į fotomontažą nepanašu … Fotografijos autorius teigia, jog nuotrauka padaryta gruodžio 15 dieną. Skirtingi forumo dalyviai skelbia, jog šis atvejis nėra vienintelis ir „iPhone” anksčiau buvo pastebėtas „Topo Centre” Klaipėdoje. Tiesa, „Topo Centro” internetiniame kataloge šios prekės nėra (nors elektroninis katalogas ir taip labai labai netikslus).

Situacija neįtikėtina: prieš gerą mėnesį telefonas pasirodė Prancūzijoje, mobiliojo ryšio gigantai kovoja dėl teisės jį parduoti kitose Europos šalyse, tuo tarpu tykiai ramiai jis guli „Topo Centro” vitrinoje …

Įdomu, kokiu būdu „Topo Centras” gavo ir parduoda šį telefoną. Ar čia parduodamas JAV prekybai skirtas neaktyvuotas telefonas? Bet kokiu atveju, taip pažeidžiamos pardavimo sąlygos („U.S. Sales Only. No shipments can be made outside the United States. The Apple Store sells and ships products to end user customers only. You may not purchase for resale.”). Jeigu sąlygos bet kokiu atveju jau pažeidžiamos, galbūt „Topo Centras” pardavinėja atrištus „iPhone” aparatus?

Įdomu, koks vienintelio oficialaus „Apple” platintojo vaidmuo šiame reikale? Ar jų darbas baigiasi tik lozungais, grasinančiais, „nepirkite nulaužtų iPhone”? Ar čia yra „Topo Centro” kerštas, jog „Apple” įrengia „MacSpace” BMS ir „Elektromarkt”, bet taip glaudžiai nedirba su „Topo Centru”?

Ar „Topo Centro” garantinis centras ir taisys „iPhone”, jeigu jis suges?

Bet kokiu atveju, šis atvejis yra skandalingas. Vienas didžiausių mažmeninės prekybos buitine technika tinklų Lietuvoje pardavinėja vogtus daiktus?

Šiaip aš nemėgstu labai kritikuoti ir skųstis, bet paskutiniai keli „post’ai” beveik vien apie tai.

Kadangi gyvenu ką tik pastatytame name, tai prie mano durų nesirikiuoja interneto ir kabelinės TV paslaugų tiekėjai, kurių dešimtys konkuruoja Pašilaičių ar Šeškinės daugiabučiuose. Bene labiausiai šiuo klausimu juda „TEO LT”, vis žadanti ateiti su šviesolaidiniu tinklu.

Iki šio bendravimo su „Teo LT” procedūra budavo tokia: aš internetu užsakau paslaugas, tada jie paskambina ir praneša jog techninių galimybių nėra, „paskambinsime, kada jos bus, jei nesulauksite skambučio, po kelių savaičių pakartokite užsakymą”. Aš kas kelias savaites pakartodavau ir jie vėl paskambindavo.

Ir šį pirmadienį sulaukiau „džiaugsmingo” skambučio! „Teo LT” pranešė, jog gali įvesti ne DSL, o internetą ir skaitmeninę televiziją šviesiolaidiniu tinklu. Per dvi dienas ilgais pokalbiais su „Teo LT” vadybininke suderinome visas sutarties sąlygas, jų atvykimo laiką ir dar daug visokių kitokių smulkmenų.

Jau ramiai sau laukiu ketvirtadienio ryto, kada jau paslaugos turi būti įjungtos.

Šiandien skambutis:

„Laba diena, skambiname iš TEO LT. Šiuo metu įrengti paslaugų jums nėra techninių galimybių (????!)”
„Tai pirmadienį buvo, o dabar nebėra”
„Taip, technikai ne tą namą pridavė”
„O DSL galimybė įrengti yra”
„Ne, irgi nėra” (šitas net prieš porą savaičių buvo)
„Irgi ne tą namą pridavė?”
„Nežinau kaip ten, bet nėra galimybių dabar”.

Va taip va. Suderini sąlygas, kone pasirašai sutarti, bet, sąlygos paslaugos teikimui per tą laiką spėja ir išgaruoti.

Nors „Teo LT” sėkmingai pakeitė savo vardą, vykdo pakankamai stiprų ir kokybišką komunikavimo programą, bet vidinėse struktūrose (o gal tik vidiniame informacijos vaikščiojime) vis dar kažkas tebėra išpuvę. Keista jau tai, jog laidą pratempti į ant to paties pamato stovintį namą užtrunka kelis mėnesius, kai tuo tarpe name laukia koks 100 realių paslaugų vartotojų (manau, jog 167 butus turinčiame name tiek gyventojų naudosis internetu). Dar labiau keista tai, jog techninės paslaugos tai atsiranda tai vėl dingsta, vienos paslaugos vieną dieną galimos, kitądien nebe …

Girdėjau, kad AB „Teo LT” pradėjo „stiprų” etatų valymą ir optimizuoja darbuotojų skaičių. Kaip vakar sakė Gitanas Nausėda, dėl įvairių priežasčių ekonomikai slenkant į duobelę, ji turės ir teigiamos įtakos – viena iš jų, jog verslas permąstys, kaip efektyviau išnaudoti darbuotojų išteklius ir kaip produktyvumą kelti bent jau tiek, kiek kyla atlyginimai. Nuo darbuotojų pertekliaus kenčiančių įmonių Lietuvoje dar labai daug (jau nekalbame apie valstybės institucijas) – ypač tai matosi bankų sektoriuje (gal čia ir skandinaviška įtaka – daugelį bankų valdo skandinavai).

Toliau tęsiu vargą su „Omni Connect”.

UPDATE, 12.12 13:26: Ką tik sulaukiau kitos „Teo LT” darbuotojos skambučio. „Reaguodami į jūsų prašymą įjungti paslaugas, norime pranešti, jog šiuo metu pas jus nėra galimybių įrengti paslaugą. Jeigu nesulauksite mūsų skambučio iki Naujųjų metų, pakartokite užsakymą”. Nežinau, ką ir pridėti … Belekas, matyt, jų vidinėje komunikacijoje.

 Be abejo, aš puikiai suvokiu, jog komunikaciją valstybinėms įstaigoms ir valstybės valdomoms įmonėms daryti yra nelengva. Išlaidos marketingui vis dar daugelyje struktūrų yra suvokiamos kaip kaštai ir nieko daugiau.

Štai šiandien „Verslo žinių” portale vz.lt pamačiau žemiau esantį banner’į.

Banner’io nekeičiau ir jokios įtakos jam nedariau, net nekeičiau dydžio – jis toks koks yra.

Keturi klausimai šito banner’io kūrėjui:

1. Kas yra tas „baibokas” begantis?

2. Ar tau asmeniškai gražiai dera spalvos? Žydra ir žaloka.

3. Ar interneto banner’iui specialiai buvo naudojamas „JPG” formatas ir panaudota stipri optimizacija?

4. Ar būtum panaudojęs kitą šriftą jeigu reikalo negadintų raidė „ė”, kuri apriboja šriftų arsenalą iki tų kelių, kurie standartiškai yra „Windows”?

Mintis gera, elektroninių paslaugų idėja dar geresnė. Be abejo, ir viešinti tai reikia. Bet, jeigu išleidžiate (šiek tiek susipažinęs su reklamos vz.lt kainomis) bent jau 10 tūkst. šio bannerio transliavimui, gal verta dar 500 litų pridėti bannerio sukūrimui? Be abejo, kam švaistyti pinigus, jeigu bannerius puikiai daro „Aldona iš marketingo skyriaus” (STD turbūt vietoje marketingo skyriaus yra koks ryšių su visuomene departamentas, bet esmės tai nekeičia).

Aišku, šis Lietuvos Statistikos Departamento pavyzdys tėra tik pavyzdys. Pavyzdys to, ką daro absoliuti dauguma valstybinio sektoriaus kompanijų. Net valstybės valdomos įmonės, negali išsivaduoti nuo „Aldonos iš marketingo skyriaus” sindromo – vien ko verta „Lietuvos geležinkelių” „Ej, jaunime, nežiopsok, traukiniais pigiau važiuok!” (??!!)

Štai valstybės valdomas „Lietuvos paštas” savo interneto tinklalapyje net yra patalpinęs savo brandbook’ą! Keletas auksinių citatų iš jo:
„Bendrovės stilius yra viena iš įvaizdžio sudedamųjų dalių. Jo dėka bendrovė išsiskiria iš kitų organizacijų. Jis formuoja pagarbą, pasitikėjimą bendrovės siūlymais.”
„Bendrovės spalvos: juoda ir geltona. Be šių spalvų, papildomai gali būti naudojamos aukso arba sidabro spalvos.”

P.S. Nostra, perduok linkėjimus viešinimo kompanijos darbo grupei ;)

Praėjusį ketvirtadienį (gruodžio 6 d.) Marketingo specialistų asociacijos nariams vyko seminaras „Outdoor – In and Out”. Pranešimą apie 30 susirinkusių narių skaitė Vadimas Komarskis, „JCDecaux” marketingo vadovas Baltijos šalims.

Išskirčiau keturias pagrindines tezes:

„Outdoor” Skandinavijoje pradedama pardavinėti „už kontaktus” – anksčiau ar vėliau taip įvyks ir Lietuvoje (taip, kaip pardavinėjamos sekundės televizijoje). Bus parduodama „milijonas kontaktų”, o ne „200 stotelių”.

„Outdoor” veikia ne kūrybinės imantrybės, o seni klasikiniai „pastebimumo” ir „matomumo” kriterijai, kuriuos kiekvienas kūrybininkas galėtų prakeikti – didesnis produktas visada geriau, daugiau nei 6 žodžiai yra blogai, mažo logotipo niekas nepamatys.

„Outdoor” dalis bendrame „media” pinigų „pyrage” užima stabilią dalį – visose rinkose nusileidžia televizijai ir spaudai, o su radiju dalijasi 3-4 vietą. Įdomu tai, jog ta dalis nei didėja nei mažėja – lauko reklamos bendrovių pajamų augimas beveik sutampa su bendru reklamos rinkos augimu (taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir dar daug kur).

„Outdoor” variklis – inovaciniai sprendimai. Laimi kompanijos ir kampanijos, kurios naudoja ne tradicinius plakatus, o įdomesnius sprendimus. Beje, apie inovacijas trimituoja visi – bet kokių medijų atstovai. Galbūt dėl to TV dalis pamažu mažėja, kadangi ten yra mažiausiai vietos inovaciniams reklamos sprendimams. Net tokioje naujoje ir drąstiškai augančioje medijoje kaip internetas tradicinius bannerius pardavinėti (o pirkėjams žiūrėti) yra nebeįdomu – inovaciniai sprendimai akcentuojami visur. „Outdoor” (plačiąja prasme) yra bene labiausiai naujovėms laisva priemonė – riboja tik siauras kūrybininkų mąstymas, savivaldybių reikalavimai, vandalizmas ir, žinoma, pinigai.

Pabaigai norėjau įdėti ką nors iš inovatyvių „Outdoor” išnaudojimo sprendimų, bet nesuradau mėgstamiausio. Dėl to iš Gobbito pavogiau vieną maketą, koks kabo Panevėžyje. Kai kūrybiškumas išsilieja per kraštus:

Per praėjusią savaitę teko apsilankyti dviejuose renginiuose, kurie tarsi susikeitė savo vietomis.

Pirmadienį Nacionaliniame Operos ir Baleto Teatre „Kaunas Jazz” festivalis surengė Arturo Sandoval koncertą.

Sekmadienį Vilniaus Kongresų Rūmuose žiūrėjome Wolfgango Amadejaus Mozarto operą „Užburtoji fleita”.

Įdomu yra tai, jog dažniausiai „Kaunas Jazz” renginiai vyksta būtent Kongresų rūmuose, tuo tarpu operą esame įpratę žiūrėti Operos ir Baleto teatre. Naujausia Dalios Ibelhauptaitės režisuota opera „prieglobstį” rado Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro „namuose”, todėl „Kaunas Jazz” Metų koncertas nukeliavo į kitą Vilniaus gatvės pusę.

Abu renginiai iš tikrųjų yra labai kokybiški. Arturas Sandoval su grupe sugrojo įspūdingai. „Užburtosios fleitos” pastatymas tikrai žavi – nuo įspūdingų kostiumų (by Juozas Statkevičius) ir dekoracijų iki nemažiau įspūdingos muzikos ir balsų.

Visgi, pamatęs abu renginius galiu pasakyti, jog jeigu sukeistume erdves, kuriose vyko renginiai, vietomis, rezultatas būtų dar geresnis. A.Sandoval Operos ir Baleto teatro salėje skambėjo per garsiai – matyt, šios salės akustika yra „per gera” mikrofonais įgarsintiems instrumentams. Tuo tarpu „Užburtajai fleitai” Kongresų rūmų salėje tiesiog fiziškai trūksta vietos – dekoracijos ir gausybė atlikėjų priversti dalintis scena, o prieš ją dar susigrūdęs visas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Atrodo, kad šio „susikeitimo” istorija gana lietuviška – atskira operos trupė stato spektaklius kitose vietose, kadangi Nacionalinio Operos ir Baleto teatro scena „Rinkevičiui+Ibelhauptaitei+Statkevičiui” yra uždaryta.

(Ne į temą) P.S. Vietinės reikšmės vištelei Agnei Jagelavičiūtei visai nuvažiavo stogas, bet ačiūdie, tai netapo savaitgalio top’ine naujiena: R.Berankis kuria istoriją sporto šakoje, kuri iki šiol Lietuvoje buvo „so so”.

Kosto Smorigino herojus naujame lietuviškame filme vartoja frazę – „Venk žmonių, kuriems fortūna atsuko subinę”. Aš puikiai suvokiu aptarnavimo kultūros nuopolį Lietuvoje, kurį labiausiai sąlygoja iki nulio sumažėjęs nedarbas, bet, kad tai įvyks taip tiesmukai – nesitikėjau.

Šeštadienį čiužinio paieškas iš internetinės erdvės perkėlėme į realų parduotuvių pasaulyje. Į lankytinų vietų, kuriose galima rasti pirkinį pateko ir neabejotinas čiužinių „top of mind” brandas „Padvaiskas”, bet iš šio gamintojo firminės parduotuvės buvome … išvyti!

Puikiai suprantu, jog „klientas visada teisus” yra jau seniai pasenusi ir bent dešimtmetį nebegaliojanti taisyklė, bet, klientų atsikratymas be priežasties vis dėl šiek tiek smogia. Savanorių pr. 180 „Baldų galerijoje” įsikūrusiame firminiame „Padvaiskas ir Ko” salone šeštadienio priešpietį kelias minutes laukėme pardavėjos, kuri plepėjo su kito skyriaus darbuotoja, o kuomet ji atėjo, uždavėme keletą konkrečių klausimų (mano subjektyviu manymu, tokioje parduotuvėje kaip čiužinių, nėra nieko geriau už klientą, kuris tiksliai žino ko nori). Kai klausimų apie technines savybes (ale išmatavimai) pardavėjai pasirodė per daug, ji tiesiog pasakė:

„Tai jūs gal geriau eikite kitur”.

Va, tiesiog taip ir pasakė. Neturiu nieko asmeniško prieš tądien parduotuvėje dirbusią pardavėją (linkėjimai jai), bet šis įvykis, matyt, yra simbolis, kur ritąsi aptarnavimo sferos lygis.

Kad šis ketvirtadienio vidurdienis pasidarytų labiau teigiamas, noriu parekomenduoti tame pačiame Savanorių pr. 180 įsikūrusią „Lono” firminę parduotuvėlę, kuri turbūt galėtų idealaus aptarnavimo pavyzdys. Gaminį pristatė per 3 darbo dienas, kas irgi yra puiki. „Kaliope” čiužiniui iki Naujų Metų 7% nuolaida, beje.