Simonas Bartkus | Blog

Gana netikėtas Lietuvos kino rinkos posūkis – „Forum Cinemas” kino teatrų tinkle nebus rodomas lietuviškai dubliuotas filmas „Asteriksas olimpinėse žaidynėse”. Juostą platinanti „Acme Film” rodys filmą tik Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Marijampolėje.

Faktas toks, jog tarp „Forum Cinemas” ir „Acme” kažkas nedraugiškas perbėgo. „Acme Film” vadovas apie tai, jog kai kurie filmai nebus sukami „Forum Cinemas” prabilo prieš kelias savaites, bet, atrodė, jog daugiau kalbama apie filmus, kurių komercinė sėkmė yra abejotina. Natūralu, jog dvi komerciškai besielgiančios organizacijos nesutaria, verta ar neverta siaurai auditorijai skirtą filmą rodyti kino teatre.

Bet – šį kartą kalbame ne apie kažkokį abejotinos komercinės sėkmės filmą. „Acme” Lietuvoje rengia pasaulinę prancūzų filmo premjerą. Maža to, juosta yra dubliuota lietuviškai – pirmas keturias pelningiausių filmų 2007-aisiais sąrašo vietas užima lietuviškai dubliuoti filmai. Galiu garantuoti, jog įprastine tvarka sukamas filmas Lietuvoje būtų uždirbęs mažiausiai 600-700 tūkst. litų.

Filmas nebus rodomas trijuose „Forum Cinemas” valdomuose kino centruose. Kadangi Vilniuje veikia tik „Forum Cinemas” kino teatrai („Skalvija” ir „Ozas” tokie maži, jog net prie pilno užpildymo neatpirktų juostos gamybos kaštų), tai sostinės žiūrovai apskritai negalės pamatyti „Asterikso olimpinėse žaidynėse”.

„Delfi” jau pasirodė žinutė apie šį įvykį – kiek keistoki yra „Forum Cinemas” argumentai. „Filmas nebuvo laiku parodytas FC atstovams” – na, šiuolaikinėje kino rinkoje platintojai tikrai kartais filmą net platintojams pristato likus savaitei kitai iki premjeros: slepiamos filmo detalės, vykdoma piratavimo prevencija (patikėkit, „Fox” ar „Warner Bros” tikrai nėra ramios, jog kokioje šalyje panašioje į Lietuvą filmai nenutėkės piratams) – laiko vos pakanka vertimui ir titravimui. Platintojai turi pasikliauti aprašymais, nuotraukomis ir kita informacija. Juolab, „Asterikso” istorija yra žinoma ir, įvertinus lietuvišką dubliažą, filmo lygį galima nesunkiai numatyti. Nuogastavimas dėl galimų keiksmažodžių irgi keistas – Lietuvoje veikia filmų reitingavimo sistema.

Taip pat keistai skamba argumentai, jog šiuo metu filmo nebėra galimybės įtraukti į repertuarą – neva, šiuo metu yra „didesnių” filmų. Vasario 1-ąją „Forum Cinemas” tinkle įvyks tik dvi premjeros (paprastai „sezono” metu vyksta 3-4) – tos pačios „Acme Film” rodoma romantinė komedija „P.S. Myliu tave” ir „Garsų pasaulio įrašų” rusiška komedinė drama „20 cigarečių”. „Asteriksas olimpinėse žaidynėse” tikrai būtų pelningiausias savaitgalio filmas, jei būtų rodomas pilname kino teatrų „komplekte”.

Aišku, keistoka ir „Acme Film” pozicija – filmo reklama sukama labai garsiai, net nepaminint, kokiuose kino teatruose filmas bus rodomas. Galbūt užsakytų „media” plotų ir nebuvo galima atšaukti, bet papildyti informacija, kur juosta bus rodoma – tikrai galima.

Keista, ir jog „Acme Film” ėmėsi dubliavimo į lietuvių kalbą net neturėdama patvirtinimo, jog bus kur filmą rodyti – visgi, dubliažas kainuoja per 100 tūkst. litų.

Kad ne viskas iki galo su šia istorija yra aišku, pasako ir tai, jog „Asterikso olimpinėse žaidynėse” lietuviškai įgarsinti filmo traileriai buvo rodomi „Forum Cinemas” kino ekranuose. Jeigu „Forum Cinemas” nežinojo, jog „Acme” ketina rodyti šį filmą – galėjo peržiūrėti trailerius, kuriuos suko savo ekranuose.

Eilinė principų kova ar eilinį kartą paaštrėjusi konkurencinė kova? Bet kokiu atveju – kinas yra tokia sritis, kur susikovus pralaimi ne tik kovojančios pusės – praranda ir žiūrovas, kuri negali gauti pramogos.

P.S. Naujas kino teatras Šiauliuose, prekybos centre „Tilžė”, vadinsis „Atlantic Cinema” – atidarymas už dviejų savaičių.

Kažkada jau rašiau apie tai, jog vienas moderniojo pasaulio išradimų – didelis dėmesys „operations” tobulinimas – pas mus į tai kreipiama mažai dėmesio. Retai kada dedama pastangų dėl problemų sprendimo beigi dėl paprasto dalyko – geresnio „usability”.

Štai dabar dažnai aptarinėjamas Vilniuje įdiegtas „e-bilietas”. Tokia kortele, kuri jokios naudos neduoda – kontrolieriai neturi skaitytuvų, tai ji naudojama tik su … kasos aparato čekiu, kuris yra įrodymas, jog tu sumokėjai už viešojo transporto paslaugas.

Noriu pasidalinti su viena patirtimi, kurią „pasigavau” Osle – mieste, kuris turi _tikrai_ didelius kamščius. Į Oslą tenka skristi bent kartą per mėnesį, todėl ir jo sistema pradedu „virškinti” vis geriau.

Kelionė nuo oro uosto iki miesto centro taksi Osle kainuoja ~1000 litų. Jeigu tą faktą numesime, nes už verslo keliones moka kompanija, tai vistiek nėra geras sprendimas, kadangi pati kelionė trunka ~1,5 valandos ir dar tai yra žaidimas su ugnimi – gali bet kada pakliūti į kamščius.

Tam norvegai rado sprendimą – prieš keletą metų buvo pastatytas traukinys, kuris 210 km/h (čia nėra kažkas tokio – Stokholmo traukinys iš oro uosto lekia 300-350 km/h) greičiu nuveža iki senamiesčio per 19 minučių. Be jokios abejonės, traukinio sėkmės priežasčių ieškoti toli nereikia: greitas transportas, dažnas kelionės intervalas (kas 10 minučių), punktualumas (96%), dar pridėti galima saugumą ir ekologiją.

Aišku, prisideda ir kaina – standartinis bilietas iš oro uosto į centrinę geležinkelio stotį kainuoja 170 kronų, kas yra 85 litai – su taksi kaina negali ir lygint.

Bet dabar šiek tiek ne apie tai – šiek tiek apie „e-bilietą”, kurį šiemet sukūrė „Flytoget” traukinys. „E-bilietas” tiksliau atitinka šūkį – „Travel without a ticket”. Principas toks – eidamas per įėjimo vartus, brūkšteli ne bilietu, o tiesiog savo kreditine kortele (gal ir „Visa Electron” tinka – nebandžiau). Vartai atsidaro ir eini į traukinį. Išlipdamas taip pat brūkšteli kortele (jeigu pamiršti – užskaito kaip kelionę iki galutines stoties, bet didelės esmės nepakeičia – 30 kronų skirtumas). Kaip tikrina kontrolieriai (iš tikrųjų, tai jų ten nelabai ir būna, bet jeigu būtų) – užtektų pasakyti savo pavardę ir jie savo delninuke mato, ar esi sumokėjęs.

Reikia sąskaitos faktūros už kelionę? Paprasta. Įvedi internete bet kada savo kortelės numerį ir matai visas keliones bei kiekvienai iš jų ar visoms kartu gali atsispausdinti sąskaitą.

Be kitą ko, su „e-bilietu” pigiau – kelionė mano maršrutu sutaupo 20 NOK, kas yra apie 10 LT.

Aišku, Vilniaus troleibusams ši idėja labai daug investicijų pareikalautų, bet iš esmės, tai tik pavyzdys principo, kaip galima procesus padaryti labai „simple”.

Atspėkite, kiek žmonių perka popierinius bilietus? Na, statistikos nežinau, bet faktas, jog stotyje, iš kurios kasdien keliauja apie 13 tūkst. žmonių, bilietus pardavinėja _viena_ pardavėja ir dirba _viena_ kasa. Tiesa, dar yra grynus pinigus priimantys automatai, kurie spausdina bilietus – ne visi likę keliauja atidarydami visas duris kortelės brūkštelėjimu.

Galima tik atspėti, kiek norvegai sutaupė išlaidų darbo jėgai – pas juos ji yra labai brangi. Paprastumas vartoti, lengva pirkti – vienas iš pagrindinių raktų į sėkmingą pardavimą. Pas mus dažnai tokiose situacijose pasitenkinama „uždėtu pliusu”, jog „taip, ši paslauga pas mus veikia” ir paskui sekančiais lozungais „niekas kažkodėl šia paslauga nesinaudoja”.

Prie to pačio – kelionė iš Vilniaus ir Kauną traukiniu vis dar trunka valandą ir dvidešimt minučių – kažin, ar daug pagreitėjo nuo tarpukario laikų?

Rusijos kino ekranų lyderė komedija “Likimo ironija 2 arba Laimingų Naujų” po savaitės pertraukos grįžo į populiariausių filmų Lietuvoje sąrašo viršūnę. Timuro Bekmambetovo juosta sausio 18-20 dienomis mūsų šalies kino teatruose uždirbo 103 tūkst. litų – filmo pajamos smuko labai mažai, nors Naujųjų šventės jau praėjo, o juosta kino teatruose sukama jau šeštą savaitę.

Tik vieną savaitę pelningiausių juostų sąrašo pirmąja vieta teko džiaugtis lietuviško kino atstovui – juostai “Nereikalingi žmonės”. Mario Martinsons filmo pajamos smuko beveik dvigubai – iki 98 tūkst. litų. Bendros projekto pajamos Lietuvos kino teatruose – 377 tūkst. litų.

Keturi praėjusią savaitę debiutavę filmai išsidėstė nuo 7-osios iki 14-osios populiariausių juostų sąrašo vietose. Geriausiai sekėsi Weso Andersono filmui “Kelyje su “Dardžylingu”, kuris uždirbo 30 tūkst. litų. Silpniau sekėsi fantastiniam filmui šeimai “Stebuklinga žaislų krautuvėlė” – 19 tūkst. litų pajamos.

Pakankamai sėkmingai Lietuvos kino teatruose debiutavo politinė drama “Maiklo Kleitono sukurta tiesa” su George Clooney – 16,9 tūkst. litų. Tai neblogas rezultatas atsižvelgiant į tai, jog buvo surengta tik po porą seansų per dieną dviejuose kino teatruose. Atitinkamo rezultato sulaukė Kim Ki Duko naujausias filmas “Kvėpavimas” – tik viename kino teatre sukta juosta uždirbo 5,3 tūkst. litų.

Sausio 25 dieną Lietuvoje įvyks trijų komercinių juostų premjera. Lankomiausiu savaitgalio filmu turėtų tapti fantastinė drama su Willu Smithu “Aš esu legenda”. Neaišku, kaip filmui pakenks pavėluotas juostos pasirodymas Lietuvoje – JAV juosta pasirodė gruodžio mėnesį, o piratinės filmo kopijos internete paplito stebėtinai greitai.

Sunku prognozuoti, kaip Lietuvos kino teatruose seksis rusiškų filmų parodijai “Labai rusiškas filmas” – pirmą kartą iš rytų į mūsų šalies kino teatrus atkeliauja šio žanro juosta.

Trečioji savaitgalio premjera – Beno Afflecko režisūrinis debiutas “Dingusioji”.

Be komercinio repertuaro naujienų Vilniuje penktadienį prasidės prancūzų kino festivalis “Žiemos ekranai” bei tradiciškai paskutinią mėnesio savaitę vyks “Gala” kino festivalio seansai.

Savaitės pelningiausių filmų sąrašą galite rasti čia.

Apžvalga paskelbta: www.kinas.info, „DELFI”, „Alfa”, vtv.lt, …

Šiandien su kassavaitiniais „Forum Cinemas” repertuarais buvo išplatinta ir trumpa žinutė apie „Forum Cinemas” veiklos Lietuvoje penkmetį – šioje žinutėje, lyg tarp kito, pridėta:

Artimiausiu metu „Forum Cinemas“ nudžiugins ir kitus Lietuvos žiūrovus, kuomet bus atidaryti naujausi ir moderniausi kino centrai dar šiemet – Panevėžyje ir Šiauliuose, 2009 metais – Klaipėdoje, Kaune ir net Vilniuje.

Iš ties, labai įdomios užuominos. 2008-aisiais „Forum Cinemas” atsidarys Panevėžio „Babilone”. Atrodo, pildosi ir mano antroji prognozė – Šiauliuose „Forum Cinemas” turėtų įsikurti „Akropolyje”. Tiesa, vargiai atidarymas „tilps” į šiuos metus: statybos prasidėjo tik dabar, todėl realesnė prognozė atidarymui – 2009 m. pirma pusė.

Apie 2009 m. numatytus kino teatrų atidarymus Kaune ir Klaipėdoje apskritai sunku spėlioti – kur kino centrai galėtų įsikurti. Dėl Vilniaus, tai variantai gali būti du: arba mano šeštadienį išsakyta prognozė, jog „Oze” turėtų įsikurti „Cinamon” buvo neteisinga, arba jau 2009-aisiais ketinama spėti atidaryti kino teatrą antrajame „Akropolyje” „Velgos” gamyklos teritorijoje.

Kaip bebūtų – planai labai drąsūs, džiugūs ir labai optimistiški. Jeigu per du metus Lietuva praturtėtų net penkiais kino teatrais – labai džiugus reiškinys.

Pirmą kartą „direct-selling” iš arti pamačiau kokiais 1995-aisiais, kuomet tikras „amerikoniškas salesman’as” atėjo į mūsų namus ir visai šeimai pristatė dulkių siurblį „Rainbow”. Tai buvo laikai, kuomet visi buvo „vadybininkai” (ne daug kas ir pasikeitė, iš tiesų), visi sutartinai nešiojo žalius švarkus, o mobilių telefonų dar nebuvo.

„Rainbow” dulkių siurblys iš tiesų atrodė stebuklingas daiktas. Dar stebuklingesnė buvo jo kaina – berods standartinė kaina buvo apie 1900 dolerių (taip, tais laikais kainas sakydavo doleriais), o tradicinis „direct-selleriams” „greito apsisprendimo” pasiūlymas buvo 1500 dolerių.

Nesuklysiu pasakydamas, jog tuo metu ši kaina už dulkių siurblį 99,5% Lietuvos gyventojų apskritai buvo nesuvokiama. „Pagooglines” internete atradau, jog šiandien įmanoma naują „Rainbow” įsigyti už ~6000 LTL, kas ir šiandien yra penkis kartus didesnė kaina už aukštos klasės buitinį dulkių siurblį parduodamą parduotuvėje.

Taip pat „pagooglinęs” atradau, jog šį siurblį tiesioginiai pardavėjai ir šiais laikais vis dar pardavinėja – daugiausia apie tai galima rasti kur ne kur, o „Supermamų” forume. Šiek tiek nustebau – maniau, jog iš Lietuvos jie jau pasitraukė.

Bet kokiu atveju – „direct selling’as” nėra pas mus paplitęs tokia forma, kaip, tarkime JAV. Vargu, ar jie turi kažkokių perspektyvų.

Tiesioginiai pardavėjai į namus nesiveržia (kiekvieną rudenį šeštadieniais 7,30 A.M. į duris skambinantys ūkininkai ir siūlantys bulves nesiskaito, be to, naujos statybos namų jie tikslingai privengia), „TV Shop’ai” užima gal tik kelias minutes eterio per dieną, pardavimais telefonu užsiima tik bankai ir mobiliojo ryšio kompanijos.

Kokios tokios padėties priežastys? Išskirčiau dvi:

1. „Mano namai – mano tvirtovė” – lietuviai labai nenoriai atidaro duris nepažįstamiems žmonėms į savo namus. Ar daug iš jūsų atveriate duris „užgavėnių žydukams”?

2. „Tiesioginiai pardavėjai parduoda šlamštą”. Šlamšto pardavėjų XXa. pabaigoje į gyventojų namus vaikščiojo daug. Kadangi lietuviai yra gana patikli tauta, nemažai jo ir įbruko, todėl jeigu net neturi pats patirties, kaip nusipirkai niekalą, tai tikrai turi tavo giminaitis ar kaimynas. Šlamštą parduoda ne visi ir tikrai nemažai kompanijų Pasaulyje parduoda gerus daiktus tiesioginio pardavimo būdu, bet jie jau turi užklijuotą „blogiečių štampą” ant kaktos.

Prie šlamšto filosofijos skleidimo prisideda ir kasdienis „TV Shop’as”, kuris pardavinėja labai abejotinos kokybės daiktus, tiesa, gan pigiai. Pastebėjau, jog jie keliose vietose atidarė tikras parduotuves, kur pardavinėja savo produkciją – spėju, labiau politinis žingsnis – realią parduotuvę turintis pardavėjas atrodo patikimiau – jau bent nueiti ir ką nors aprėkti, kada reikia, gali.

Kokios tiesioginio pardavimo kompanijos sėkmingai veikia Lietuvoje? Prismenu tik „Avon”, „Tupperware”, iš dalies „Zepter”. Panašiu principu dirba ir „Eastcon”, kuri, matyt, dėl šių priežasčių pakeitė šiek tiek profilį ir nebesibrauna aktyviai į namus, o pardavimus vykdo kviesdami klientus į kavines/restoranus/koncertus.

Kas vyksta gilias „direct selling” tradicijas turinčiose šalyse? Ogi tiesioginiai pardavėjai buvo pirmieji, kurie sugužėjo į internetą. Jeigu pas mus tokių būtų, matyt, elektroninė prekyba gal aktyvesnė būtų. Man atrodo, jog tradiciniam pardavėjui sunkiau yra persilaužti ir eiti į internetą, negu tiesioginiais pardavimais užsiimančiai kompanijai išplėsti veiklą iki elektroninės prekybos. Dabar elektroninę prekybą judina flagmanai, kurie užsiima _tik_ prekyba internetu – neriba.lt, level.lt, patogupirkti.lt.

Tik antradienį Steve Jobs pristatyti nauji gaminiai labai greitai atsirado „Apple” atstovų Lietuvoje kainyne – nelabai aišku, ar šiuos daiktus jau galima įsigyti, bet, atsiradimas kainynuose reiškia, jog tai padaryti bus galima labai greitai.

Ploniausias nešiojamasis kompiuteris pasaulyje „MacBook Air” Lietuvoje kainuos 5999 litus (išorinis „SuperDrive” – 319 LTL, USB>Ethernet adapteris – 109LTL), „TimeCapsule” su 500GB disku – 1059 litai, su 1TB disku – 1769 litai.

„Apple” kainodaros politika nesikeičia ir toliau – Europoje „Apple” gaminiai ženkliai brangesni nei JAV, o Lietuvoje dar brangesni nei Vakarų Europoje. Palyginimas – „MacBook Air”: JAV – 1799$, UK – 1199 svarai, Vokietija – 1699 EUR. Pagal šios dienos kursą: JAV – 4245 Lt, UK – 5575 LTL, Vokietija – 5878 LTL.

Kuo arčiau Lietuvos – tuo „Apple” gaminiai brangesni. Turbūt, politika nepasikeis tol, kol privačiais kanalais technikos migravimas iš JAV į Europą nepasidarys ženkliai apčiuopiamas – jau dabar kone kiekvienas mano pažįstamas, vykstantis į JAV, gauna daugybę prašymų iš draugų nupirkti ir parvežti IT technikos. Pirmojoje vietoje, be abejo, „iPod” ir „MacBook”.

Įdomu būtų palyginti, kiek privačiame sektoriuje Lietuvoje naudojamos „Apple” produkcijos yra pirkta Lietuvoje. Kuomet kainų skirtumas yra 40%, prekių judėjimo negalima sustabdyti.

Aš naudoju „Apple MacBook” pirktą Lietuvoje (argumentas – mokesčių lengvata), „iPod Shuffle” ir „iPhone” man parvežė iš JAV, belaidę „MightyMouse” pirkau per „eBay” iš Taivanio pardavėjo, „.Mac” pirkau europietiška kaina internetu, įmautę „MacBook’ui” pirkau Paryžiuje, krepšį specialiai „MacBook” – iš Brenthaven.com … Lietuvoje pirkau adapterį išorinio monitoriaus prijungimui.

Žvelgiant į šviesiąją pusę – „Apple” gaminiai Lietuvoje dabar atsiranda jau greitai – pagyrimai atstovams Lietuvoje. Gal tai požymiai, jog „iTunes” account’ą greitai bus galima susikurti ir lietuviams (bala nematė, kad ir be „Movie Rental” galimybės)?

Atrodo, kad viena iš mano spalį išsakytų prognozių pusiau išsipildė – „Ozo” prekybos centre Vilniuje įsikurs kino teatras. Tai galima sužinoti projekto vystytojo, Vokietijos kompanijos „ECE Project Management” interneto tinklalapyje.

Pasilieku prie prognozės, jog greičiausiai kino teatro operatoriumi turėtų tapti „Cinamon”. Prekybos centrą planuojama atidaryti 2009 m. pavasarį (įvertinus visada būnantį vėlavimą greičiau šio projekto galima laukti 2009 m. rudens sezonui), todėl pranešimai apie planuojamus operatorius jau turėtų pradėti sklisti artimiausiu metu.

Pasirodžiusiose naujienose apie bendrovės „Akropolis” vystomą projektą buvusios „Velgos” gamyklos teritorijoje, taip pat patvirtinama, jog „Akropolyje 2” (nors turbūt vadinsis ne taip) įsikurs kino teatras. Tiesa, turbūt tai atsitiks dar negreitai – visą projektą ketinama baigti iki 2015-ųjų, kol kas neaišku, kuriame etape bus įgyvendintas naujo prekybos centro projektas.

Beje, kas yra įdomu, jog prie dabar veikiančių dviejų komercinių kino centrų du planuojami geografine prasme yra labai arti – „Ozas” yra visai šalia „Akropolio”, o „Akropolis 2” – netoli nuo „Coca Cola Plaza”.

Nežinau kokią laurų dalį skirti mano blogo skaitytojui fogenous, kokią tiesiog „Teo” kompanijai, bet šiandien mano namuose po tris valandas trukusių meistro darbų pasklido „Zebra” belaidės bangos, o televizoriuje sušvietė „Gala” transliuojami vaizdai. VALIO! :)

Naujas lietuviškas filmas “Nereikalingi žmonės” Lietuvos kino teatruose per pirmąsias tris demonstravimo dienas uždirbo 191 tūkst. litų – tai geriausias pirmojo savaitgalio rezultatas mūsų šalyje sukurtam filmui. “Nereikalingi žmonės” aplenkė “Nuodėmės užkalbėjimą” (147 tūkst. Lt.) ir “Dievų mišką” (57 tūkst. litų). Jau per pirmąjį savaitgalį naujasis Mario Martinsons darbas uždirbo daugiau nei “Vilniaus getas” per visą juostos demonstravimo laikotarpį.

“Nereikalingiems žmonėms” turėtų pavykti tapti pelningiausiu visų laikų lietuvišku filmu – šiuo metu šis rezultatas priklauso “Nuodėmės užkalbėjimui”, kuris uždirbo 686 tūkst. litų. Jeigu dviprasmiški jau mačiusių filmą atsiliepimai nepakenks filmui, galbūt šiais metais sulauksime ir pirmojo “lietuviško milijonieriaus”.

Pasirodžius naujai tautinei juostai, iš pelningiausių filmų sąrašo viršūnės teko trauktis “Likimo ironijai 2 arba Laimingų Naujų”. Per ketvirtąjį rodymo savaitgalį juostai pavyko uždirbti 119 tūkst. litų. Iš viso “Likimo ironijos” tęsinio sąskaitoje jau 1,19 mln. litų – devintoji vieta pelningiausių visų laikų filmų sąraše.

Labai sėkmingai Lietuvoje debiutavo fantastinis veiksmo filmas “Drakonų karai” – juosta per tris dienas mūsų šalies kino teatruose surinko 81 tūkst. litų ir pakilo iki trečiosios populiariausių filmų sąrašo vietos.

Kur kas silpniau pasirodė kitu du premjeriniai filmai – rusų romantinė komedija “Apie meilę” dviejuose kino teatruose sulaukė 693 žiūrovų dėmesio ir surinko 9,5 tūkst. litų (11 vieta). Viename kino teatre suktą juostą “Elos slėnyje” pamatė 260 žiūrovų – 3,6 tūkst. litų ir 16 vieta.

Ateinantį savaitgalį Lietuvos kino teatruose pasirodys keturi įdomūs darbai, bet greičiausiai nė vienas iš jų neišjudins šio savaitgalio lyderių. Weso Andersono nuotykių komedija “Kelyje su “Dardžylingu” pasakoja apie tris brolis, kurie bando atgaivinti broliškus ryšius keliaudami traukiniu po Indiją. Įdomiai ekrane atrodo garsių aktorių tercentas – Owenas Wilsonas, Adrianas Brody ir Jasonas Schwartzmanas.

Trileris su George Clooney “Maiklo Kleitono sukurta tiesa” įdomus dar ir tuo, jog jame kalbama apie ekrane nerodomas filmo veikėjas – “raudonplaukes lietuvių prostitutes”. Fantastinė komedija “Stebuklinga žaislų krautuvėlė” su Dustinu Hoffmanu ir Natalie Portman skirta visai šeimai. Valstybinis kino platintojas “Lietuvos kinas” komerciniame repertuare pristatys populiaraus Lietuvoje korėjiečių režisieriaus Kim Ki Duko dramą “Kvėpavimas”.

Populiariausių savaitės filmų sąrašą galite rasti čia >

Ši apžvalga paskelbta www.kinas.info 

Ką šiandien atradau BNS „Spaudos centre”, tai šiek tiek nustebino:

Nuo sausio 17 dienos UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas” ir Arūnas Valinskas abiejų šalių sutarimu nusprendė nebepratęsti septynis televizijos sezonus trukusio bendradarbiavimo.

LNK TV ir A. Valinskas priėmė sprendimą smulkiau nekomentuoti išsiskyrimo priežasčių.

LNK prarado savo pinigų mašiną, kuris septynis metus generuodavo populiarus projektus. Kitąvertus, paskutinius du metus LNK pradėjo ženkliai atsilikti nuo TV3 ir niekaip negrįžo į „apylygę” padėtį, kuri buvo penkis metus prieš tai. LNK liko lydere tik kaimo vietovėse ir tarp žmonių virš 55 metų.

Ką tai reiškia LNK? Tai ne tik nuostolis, bet ir galimybė naujam proveržiui, nes, atrodo, kai kurie A.Valinsko projektai televizijoje buvo „šventos karvės”.

Ką tai reiškia A.Valinskui? Pasitraukimą iš TV pasaulio, kuriame jis pasiekė turbūt viską? Perėjimą į kitą televiziją? Tokioje korporacijoje kaip TV3 jam tikrai nebus suteikta tiek daug laisvės ir darbas būtų labai sudėtingas? Gaivins kurią nors iš mažųjų televizijų? BTV?

Ką tai reiškia Lietuvai? „Kelio į žvaigždes 4” nebebus. Arba A.Valinskas surengs be LNK, arba LNK surengs be A.Valinsko ketvirtąjį, kuris bus agonija.

Jeigu lietuviškose televizijose egzistuoja „eros”, tai septyni A.Valinsko metai LNK yra tikrai ERA. Ir dabar atėjo jos pabaiga.