Simonas Bartkus | Blog

Mano tinklaraštyje yra trys populiariausios įrašų kategorijos – lėktuvai, marketingas ir internetas, tačiau šis įrašas bus turbūt pirmas, priklausantis visoms trims kategorijoms.

Praėjusį ketvirtadienį Lietuvos Marketingo Asociacijos seminare-diskusijoje kartu su Dainiumi Blynu ir Artūru Olšausku kalbėjome apie socialinės medijos išnaudojimą rinkodarai. Vienas iš mano minėtų pavyzdžių – Latvijos oro bendrovė „airBaltic” gana narsiai ir dosniai komunikuojanti „Twitter” kanale ir „Facebook’e” (tiksliau, jų pavyzdys įdomus tuo, jog jiems pavėlavus „facebook’e” teko „atsikovoti” savo puslapį iš anksčiau „airBaltic” puslapį jau sukūrusių nežinomų asmenų).

„airBaltic” yra sugalvojosi keletą tikrai neblogų atrakcijų socialinių tinklų dalyviams – dalyvauja bendrose akcijose, aktyviai atsakinėja į kiekvieną klausimą ar pastabą pasakytą tinkluose, dovanojo nemokamus bilietus atspėjusiems jų naujas skrydžių kryptis, publikavo nuotraukas apie Lietuvos prezidento paskutinį skrydį jų lėktuvu, šimtajam „Twitter” sekėjui dovanojo rankšluostį ir t.t.

Praėjusį penktadienį „airBaltic” paskelbė dar vieną įdomią akciją socialiniuose tinkluose ir vos nepatyrė didelės nesėkmės.

Savo interneto tinklalapyje, „twitter’yje” ir „facebook’e” jie anonsavo žaidimą Tartu gyvenojams. Tartu gyventojai buvo kviečiami penktadienio vakarą stebėti „airBaltic” pirmojo lėktuvo atvykimą iš Rygos penktadienio vakare arba pirmąjį išvykimą iš Tartu šeštadienį ryte, įkelti nuotraukas į „facebook” puslapį ir laimėti nemokamą bilietą „airBaltic” skrydžiui iš Tartu per Rygą į vieną iš Europos miestų.

Įdomi atrakcija!

Tačiau ji patyrė vos neskėmės, nes nedaug trūko, jog nė vienas Tartu gyventojas nebūtų sudalyvavęs konkurse. Likus tik kelioms valandoms iki konkurso pabaigos (2009.07.06 23:59) pora dalyvių atsiuntė po kelias nuotraukas.

Moralas – darydami ką nors socialiniuose tinkluose, įvertinkite, ar jie pakankamai dideli, jog rastumėte tarp jų tų, kuriems jūsų atrakcija įdomi. Kitu atveju – skambiai apsijuoksite.

Kas sužlugdys „Perrier” ir „Vittel”?

Krizė! Atsakytų eilinis vartotojas, perkantis 5 litrų „Žalios Girios” pakuotę ir žvilgtelėdamas į viršutinę lentyną su klausimu: „Kas gali pirkti vandenį po 5 litus už litrą?”.

Ne. Iš „Vittel” pirkėjų tarpo krizė atsijojo tuos, kurie leido sau pirkti „Vittel” vandenį „dėl mados”, tačiau lojalių prekės ženklui vartotojų segmentą krizė tiek nepalietė, kad jie taupytų vartojimo prekems.

Kažin, ar prieš 20 metų, „Nestle”, darydama „Vittel” vandens SWOT analizę įrašė prie grėsmių ekologinių problemų komunikacijos suklestėjimą?

O šiandien ši grėsmė didžiulė. Ir ne todėl, jog dėl ekologijos pamišusios organizacijos pasiektų, jog vandens transportavimas buteliuose būtų uždraustas dėl neadekvataus resursų švaistymo. Tiesiog darosi taip, jog „Vittel” buteliuką laikyti rankose – gėda. „Vittel” ir „Perrier” geria aukštuomenė, o jai negali nerūpėti ekologijos problemos ar ne? Tiems, kuriems rūpi, jie geria vandenį iš čiaupo.

Ką gali pasiūlyti „Nestle” „Vittel” prekės ženklo fanams? Gal daugkartinį stiklinį buteliuką į kurį gali prisileisti vandens iš čiaupo? …

Prieš dvejus metus „Dienos duona” rašė apie pasenusius lietuviškus prekės ženklus. Į keistinų sąrašą pakliuvo ir „Lelija”.

60 metų kompanija, 34 parduotuvės, 2000 darbuotojų ….

Ir tiek nedaug trūksta.

Tik susikurti istoriją, pasikeisti logotipą, neberengti vitrinoje Gedimino prospekte manekenų per dideliais rūbais ir atlikti dar kelias per mėnesį sutvarkomas smulkmenas …

Tačiau pirmiausia reikėtų pakeisti mąstymą.

Ir geriau nedaryti nieko, negu kurti tokius maketus, kuriais tik sustiprinamas tarybinis įvaizdis. „Patraukli pasiūla”. Ir pirkėjų šešėliai. Tiskliau vienas „reverse’intas” šešėlis …

P.S. Tačiau „Lelija” vis dar gyvuoja, o Jean Paul Gaulties, Chloe, Alexander McQueen, Gyvenchy ir Yves Saint Laurent „Vilniaus vartuose” liepos gale užsidaro.

Praėjusį savaitgalį eiliniame Lietuvos Marketingo Asociacijos suvažiavime suformavome naują LiMA valdybą, į kurią išrinkti 7 iš 140 LiMA narių. 2 nariai (tame tarp aš) dirbome ir ankstesniojoje LiMA valdyboje, penki asmenys valdybos nariais tapo pirmą kartą.

Kandidatų idėjų ir planų pristatymuose nebuvo žodžių „kovoti”, „keisti” ar „griauti”. Požymis, jog ankstesnioji asociacijos valdyba dirbo neblogai į pasuko organizaciją teisinga kryptimi.

Ačiū visiems kolegoms 1,5 metų dirbusioje ankstensiojoje valdyboje – Sauliui Kazlauskui, Elenai Šilovaitei, Jonui Jankūnui, Juliui Nevierai, Sauliui Majauskui. O su naująja komanda, tikiu, toliau sėkmingai dirbsim.

Birželio 6 d. įvairių sričių marketingo specialistus vienijančios Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) visuotiniame narių suvažiavime išrinkta nauja organizacijos valdyba.

Iš 10 kandidatų į 7 vietų LiMA valdybą išrinkti: UAB „Fauga” marketingo projektų vadovė Estelita Buzienė,  UAB „Tele 2” prekinio ženklo vadovė Greta Morkevičiūtė,  AB Rytų skirstomieji tinklai rinkodaros vadybininkė Liana Jagniatinskytė, AB „Dvarčionių keramika” marketingo tarnybos vadovas Rytis Buračas, UAB „Lietuva Statoil” marketingo vadovas Simonas Bartkus, LR Kultūros ministerijos Tarptautinių ryšių ir Europos reikalų vyr. specialistė Vilma Mociūnaitė bei Lietuvos nacionalinės filharmonijos Visuomenės informavimo skyriaus vadovas Vytautas Gailevičius.

Lietuvos marketingo asociacijos valdybos pirmininku išrinktas Simonas Bartkus, jis pakeis pusantrų metų LiMA vadovavusį Saulių Kazlauską. S.Bartkus asociacijos valdyboje dirba nuo 2007 m. pabaigos.

Vytautas Gailevičius paskirtas asociacijos direktoriumi.

Nuo 2004-ųjų veikianti Lietuvos marketingo asociacija vienija per 140 šalies marketingo specialistų iš įvairių verslo sričių. LiMA tikslas – skatinti marketingo ir su ja susijusiose srityse dirbančių specialistų tobulėjimą, atstovauti marketingo specialistų interesus, kurti ir propaguoti profesinio elgesio standartus.

P.S. Lietuvos marketingo asociacijai ieškome asistento, poros valandų darbo dienai. Jeigu žinote iniciatyvų, atsakingą, kruopštų, besidomintį marketingu ir, pageidautina, galintį dirbti namie – brūkštelkite, suteiksim daugiau informacijos.

Tai tik maža smulkmena, bet verta dėmesio:

Lygiai prieš metus rašiau apie tai, jog paprastas priminimas el. paštu ar SMS padidintų pardavimus ženkliai.

Smagu stebėti tobulėjimą.

Po krizės visi būsim efektyvesni, tikslesni ir greitesni.

Šiandien Džiugas rašo apie tai, jog būna labai apmaudu, kai neseniai įsigytą brangų produktą staiga pakeičia kitas, paverčiantis jį atgyvena, kalba apie vakar paskelbtas „Apple” naujienas ir džiaugiasi, jog jo produktai nepaseno.

Priminė mano neseną pamąstymą, jog „Apple” produktai, kokie jie bebūtų, turi savybę – jie sensta lėčiau.

Kalbu apie asmeninę patirtį. Namuose naudoju pirmosios kartus 13 colių „MacBook”, kurį įsigijau lygiai prieš trejus metus. Jis baltas, plastmasinis, trackpad’as nušlifuotas (išorinę pelę naudojau tik porą mėnesių), išorė nubraižyta, baterija išgyvenusi kelis tūkstančius ciklų ir jau streikuoja bei jis nė kiek neatrodo morališkai senas. Taip, jis su „Intel Core Duo” procesoriumi, neturi LED ekrano ir jo vaizdo plokštė yra integruota „Intel”. Tačiau jį išsitraukęs iš portfelio nesijaučiu išsitraukęs archajinę senieną, o kompiuteris puikiai veikia ir net rodo 720p rezoliucijos filmus dideliame ekrane.

Mano pirmos kartos „iPhone” jau naudoju daugiau nei pusantrų metų, bet ar kam nors pamačius „iPhone” kyla noras pasakyti „seniena”? Net pasirodžius „iPhone 3GS” pirmos kartos „iPhone” su „iPhone 3.0” programine įranga turės ~90% funkcijų.

Tą patį galiu pasakyti ir apie antros kartos „iPod Shuffle”, kuriame telpa tik 1GB muzikos, tačiau jis yra šiuolaikinis gaminys.

Neseniai popieriniame „Financial Times” skaičiau tyrimą (nerandu nuorodos kur surasti elektroninę versiją), kuriame rašoma, jog iš šono žiūrint keista, bet „Apple” produktai stebėtinai nevalgo vienas kito. Kuomet pasirodė „iPhone”, šis produktas nepradėjo valgyti „iPod” pardavimų. Stebitės? Aš irgi. Bet po JAV keliavau su piliečiu iš musica ar „Futbolo ekspertų”, kuris, nešiodamas kišenėje „iPhone”, įsigijo „iPod Nano”! Mano produktų komplektas yra „iPhone” + „iPod Shuffle”, tačiau „iPod Nano” niekada ir neplanavau pirkti, nes nesu aktyvus muzikos ausinėse klausytojas.

Nekenčiu jausmo, kuomet įsigiji gaminį, o jis jau po kelių mėnesių atrodo kaip seniena. O jūs?

Lojalūs klientai nekenčia, kuomet jų gaminiai atpinga po mėnesio dvigubai. Blogas jausmas, jeigu žiūri Steve Jobso „Keynote”, kuroje tavo daiktai netiesiogiai išvadinami senienomis.

Menas, jog „Apple” produktai sensta lėtai ir tuo pačiu metu pardavime esantys produktai eina koja kojon (o tam tikrais aspektais ir toli priekyje) su rinkoje siūlomais konkurentų produktais.

„Apple” produktai brangesni, tačiau kartais kaip aviacijoje skaičiuojama lėktuvo kaina „cost per day per seat”, taip norisi ir gaminius palyginti pagal „cost per day”.

Atrodo, jog išrinktosios Lietuvos respublikos prezidentės naudojimosi „Twitter” mitas bliūkšta. Pasigirdo žinia, jog Dalios Grybauskaitės štabas paneigė, jog „twitter” rašantis personažas DGrybauskaite nėra išrinktosios prezidentės „balsas”. Štabo atstovai ketina kreiptis į „twitter” dėl „apgaulingo” puslapio panaikinino.

Ech, gaila. Galėjom turėti internete „čiulbantį” valstybės vadovą. Ir nors twitternautai kritikuotų Baracko Obamos kopijavimu, tačiau Lietuvai tai būtų puiki reklama ir žingsnis modernaus įvaizdžio link.

Jeigu jau kažkas ėmėsi kurti netikrą Dalios Grybauskaitės „Twitter’į”, tai žinote, koks būtų tobulas jos komunikacijos žmonių žingsnis? Sukurti vartotoją „TIKRA_DGrybauskaite” ir paskelbti tai visam pasauliui. Garantuotas 100 paminėjimų žiniasklaidoje ir 1000 sekėjų per 1 savaitę.

Nes juk „pops’iniai” sprendimai valdo?

„Tėvynės sąjunga” tęsia prieš pradėtą madą sekti ir naudotis naujausiomis interneto tendencijomis. Prisiminkime neseną istoriją, kada „Tėvynės sąjunga” prieš Seimo rinkimus kvietė žaisti žaidimą „Aplenk Kubilių”, organizavo „Baltijos kelią 2.0” ir lindo visiems į draugus „Facebook’e”.

Viskas kaip iš vadovėlio – 2007-ieji buvo blog’ų metai; 2008-ieji buvo „Facebook’o” metai; 2009-ieji „Twitter’io” metai.

O „Tėvynės sąjungos” komunikacijos konsultantai ir „Gaumina” tendencijas seka. Taigi, likus keliomis savaitėms iki Europos Parlamento rinkimų, „Tėvynės sąjungos” interneto puslapyje atsirado blokas, kuriame sudėti kandidatų į europarlamentą „tvyturiai” (c) nezinau.lt).

Į „Tėvynės sąjungos” tinklapį yra sukelti skirtingų politikų pasisakymai

Tačiau „Twitter” komunikacija padaryta taip šaltai ir paviršutiniškai, kad net nesaknu.  Visų politikų „account’ai” sukurti vienodai, rašant kandidato pavardę iš didžiosios raidės (pvz. twitter.com/Landsbergis; twitter.com/Andrikiene). Be to, atrodo, kad visų politikų pasisakymus rašo vienas ir tas pats žmogus: nėra skirtumų tarp pasisakymo stilistikos. Tačiau išimčių yra ir pvz. p. Petras Musteikis yra tikras „twitteriškas” personažas, kuris rašo iš serijos „krapštau nosį”: „Skaitau naujienas delfyje, bernardinuose”.

„Tėvynės sąjungos” sukurti virtualus personažai turi labai mažus skaičius sekėjų – vos po 5-20, o jų daugumą sudaro kiti politikai.

„Tėvynės sąjungos” „twitteriamas” – daug blogiau nusisekęs, negu projektai, vykdyti prieš Seimo rinkimus. Sausa, vadovėliška ir jokio smagumo.  O juk „web trendai” turi būti smagu ar ne? Reikia jau spėlioti, kas bus „ant bangos” 2010-aisiais? Aj, tiesa, rinkimų kitąmet nebus …

„Twitter’io” lyderis yra buvęs kandidatas į Prezidentus Česlovas Jezerskas, kurio „tvyturiai” ir „pablakėjimai”‘ sulaukė nemažo atgarsio. Mano nuomone, reikia pripažinti sau, jog interneto tendencijų vaikymasis yra laikinas procesas ir labai nišinis reiškinys. Todėl Jezerskas „twitteryje” atrodo logiškiau nei Landsbergis „Twitteryje”. Be to, esu tikras, jog po birželio 14 dienos „Tėvynės sąjungos” „tvyturiai” ims ir nutils.

Tačiau gali būti, kad galime turėti „Twitter’inančią” prezidentę – Dalios Grybauskaitės „account’as” buvo sukurtas tik likus dviems dienoms iki prezidento rinkimų. Ir nors komunikacijos specialistai padarė pigaus populiarumo besivaikančiųjų klaidą – ėmė sekti visus per vieną dieną, tačiau žinučių rašymas „Twitter’yje” vyksta ir po laimėtų Prezidento rinkimų. Be to, tie pranešimai yra tokie, kokie yra verti „Twitter”, pvz.:  „Linkėjimai V.Tomkui :)„. Jeigu tai nenutrūks Dalios Grybauskaitės rinkimų štabui transformuojantis į Lietuvos Respublikos prezidento komanda, tai turėsime vieną iš nedaugelio pasaulyje „twitter’inančią” valstybės vadovę.

Ir nors „Second Life” buvo laikinas ir realiai nesąmoningas interneto reiškinys, tačiau mes su pavydu skaitėme, kad estai įkūrė savo ambasadą „Second Life” ar ne? Dabar panašiai gali rašyti ir apie mus – turėtume „twitterinančią” prezidentę.

O įsivaizduokite situaciją, kad JAV prezidentas Barackas Obama pvz. pasveikina Lietuvos prezidentę su gimtadieniu parašydamas „Twitter” @DGrybauskaite ? :)

P.S. Dar pasirodo pražiopsojau šio ryto naujieną – „Vyriausybė įsikūrė „FaceBook“ „MySpace“ ir „Twitter“„. Linkiu entuziazmo.

Apie tai, kad komunikacijos specialistams, blog’ai, „Twitter” ir „Facebook” yra peilis po kaklu – mano pranešime konferencijoje „Login” – birželio 4 d.

Viešint Floridos valstijoje, pavyko aplankyti „Sony Ericsson Open” teniso turnyrą – didžiausią prizinį fondą turintį ATP serijos turnyrą. Aukščiau Majamio turnyro – tik „Grand Slam” turnyrų serija.

Šis renginys – tobulas. Man jis – tobulas, nors esu tik vieną kartą gyvenime laikęs teniso raketę rankose, o mintinai galėčiau įvardinti tik po kelis pirmojo reitingų dešimtuko žaidėjus.

Už 18 dolerių nusiperki reginį ir jausmą „Apie viską pagalvota”, kuris neapleidžia dar kelis kilometrus nuo korto. Kodėl tokia maža kaina? Ką tik baigėsi kvalifikacinės varžybos ir vyksta tik pirmoji „tikrųjų” varžybų diena.

Renginys vyksta vienoje nedidelėje saloje šalia Majamio. Atvykome į renginio vietą renginio rytą, be bilietų. Savanoriai, padedantys rengėjams, pasiruošę suteikti informaciją dar likus keliems kilometrams iki renginio vietos. Pagrindinė bilietų prekyba vyksta internetu, bet mums, nepasirūpinusiais bilietais, pasiūlo keliauti prie VIP įėjimo.

Renginio vieta – įėjimas į turnyro miestelį

Prie VIP įėjimo vaikšto įvairaus lygio žvaigždės su teniso krepšiais. Kai kuriuos atveža asmeniniai vairuotojai su „Bentley”, o krepšį paneša asmeninis pagalbininkas. Pribėgęs savanoris pasiteirauja ko atvykome – bilietų. OK, 15 minučių stovėkite VIP vietoje, per kurias nusipirkite bilietus: raktelius palikite mašinoje, mes ją saugosime, bet gali prireikti ją patraukti.

Kiek atokesnis, bet atviras, tenisininkų kambarys

Bilietus parduoda paslaugus vyrukas, kuris paaiškina, jog kovos vyksta keliolikoje kortų – perki bilietą į pagrindinį kortą, gali eiti į kurį nori. OK, mums pigiausią bilietą pirmam vakarui. Pamatęs, kad nelabai gaudomės tribūnų planuose, jis pasiūlo – aš jums surasiu geriausias galimas vietas – ačiū ir jis nė kiek nemelavo – vietos pačiame centre, tiesiai ties vidurio linija – galima dirbti linijos teisėju tokioje vietoje.

Vaizdas iš mūsų vietų centrinėje tribūnoje

Ex-ketvirtosios pasaulio raketės Jelenos Dokič pasirodymas ne pagrindiniame korte iš antros žiūrovų eilės

Atskiro pagyrimo nusipelno parkavimo klausimo organizavimas. Kadangi turime vienadienius pigiausius bilietus, mums pasiūloma naudotis „General parking” aikštele, kuri už kokių 5 kilometrų nuo pagrindinio įėjimo. Toli? Nė velnio, nes nuo mašinos durelių paima ir iki renginio vietos veža nemokamas autobusas, kuris kas 5 minutes kursuoja ir atgal – važiuok namo, kada tik nori. Stebuklingas patogumas lankytojui, jokių kamščių ir bet kur priparkuotų automobilių. Kortai pastatyti ne visai tokio masto renginiui skirtoje vietoje – nacionaliniame parke. Nenorom prisimeni vaizdelį prie mūsų masinių renginių vietų, kur susitinka organizatorių nesirūpinimas parkavimo klausimu ir lietuvio klasikinis noras privažiuoti prie pat durų. Tokia sintezė visada virsta bardaku.

Praėjęs bilietų patikrinimą, patenki į renginio erdvę, kurioje įsikūręs tikras teniso miestas. Čia švieslentės su gyvai rodoma informacija, kas vyksta kuriame korte. Šalia yra informacinė būdelė, kurioje tau su malonumu atspausdins šiandien pasibaigusių kovų statistiką. Čia pat užkandinės, suvenyrų krautuvės ir barai, kur ekspertai diskutuoja apie kovas.

Draugiška laisve spinduliuojantis teniso aikštynų miestelis

Pribloškia renginio laisvė. Čia tenisininkai vaikšto toje pačioje erdvėje su žiūrovais. Čia pat prisėdusios ant bortelio ašaroja pradedančios žaidėjos, pralaimėjusios jau pirmąją kovą. Čia žaidėjai neišvedami tuneliais ir nesaugomi apsaugininkų. Dėl to „kalta” ir auditorija – žiūrovų 95% yra baltaodžiai, dauguma vyresnio amžiaus ir visi kalba angliškai (Floridoje dauguma gyventojų kalba ispaniškai).

Renginio vieta stipriai „įbrandinta”. „Sony Ericsson” skamba jau renginio pavadinime ir čia viskas spindi „Sony Ericsson”.

„Sony Ericsson” stendas-krautuvė įsikūręs tarp aikštynų

Laikinas „Starbucks” turnyrui – patogumas žiūrovui ir milžiniška vertė prekės ženklui

Atokvėpiui tarp teniso mačui – gyva muzika ir galimybė nepraleisti rezultatų

13 300 vietų pagrindinis „Stadiono” kortas

Daniela Hantuchova neseniai buvo 5 pasaulio raketė …

… ir yra įrašyta į „AskMen.com” pasaulio top99 moterų sąrašą.

Buvusi pirmoji pasaulio raketė Lleytonas Hewittas vis dar gauna galimybę žaisti pagrindiniame korte

Renginio organizavimo ir patogumo žiūrovui viršūnė buvo pasiekta mums apie 21 val. paliekant kortą. Išėjus iš varžybų kiemo ir einant link gatvės, likus dar kokius 30 metrų iki jos, išgirdome policininko klausimą – ar ketinate eiti per gatvę? Iš mūsų išgirdęs neigiamą atsakymą, policininkas leido automobiliams važiuoti gatve. Priešingu atveju, automobilių eismas būtų sustabdytas to, kol mes ateisime … Smulki detalė, bet simbolis sąvokos „apie žiūrovą pagalvota”.

Renginio vieta sutemus

Dėl įvairių smulkių organizacijos detalių, kurios susilieja į vieną galinga visumą, kurią galima pavadinti tiesiog „įspūdžiu”, pusdienio apsilankymas prestižiniame teniso turnyre padarė kur kas didesnį įspūdį nei NBA rungtynes. Šio renginio organizacija – savo kailiu patirtas tobulai organizuoto renginio įspūdis. Taip, tenisas yra brangus sportas, tačiau palieka įspūdį, kuris vertas kiekvieno išleisto dolerio. 

Žurnalas „Valstybė” man patinka. Nauji numeriai nebėra tokie geri kaip pirmieji, bet turinys aukšto lygio, o net ir krizės metu žurnalas sugeba storėti. Nuo šių metų pradžios esu žurnalo prenumeratorius.

Bet dabar ne apie tai. Apie tikrą istoriją, kuri nutiko.

Dėl atostogų ir darbų šio mėnesio viduryje susigribau, jog negavau naujo „Valstybės” numerio. Namiškiai prisiekinėjo, jog jo taip pat nematė.

Ką gi – problema paprasta, greičiausiai kur pašte pasimetė. Parašiau el. paštu į „Valstybės” prenumeratos skyrių.

Visai netyčia paaiškėjo, kad žurnalą iš tiesų gavau – paslaptingai jis pasislėpė spaudos krūvoje, dėl to esu pats kaltas nepagrįstai sukėlęs aliarmą ir suabejojęs platintojų darbu. Tačiau tą pastebėjau tik po kelių dienų …

Tuo tarpu į namus atėjo „Lietuvos pašto” darbuotoja, asmeniškai išsiaiškinti, ar tikrai negavau „Valstybės” numerio, nes ji pati prisimena, kaip dėjo žurnalą į pašto dėžutę.

„Valstybės” redakcija registruotu pirmenybiniu paštu atsiuntė paskutinio žurnalo „Valstybė” numerį.

Dabar man gėda, kad taip apsikvailinau ir kad žurnalo prenumeratos skyrius taip rūpestingai sureagavo į mano problemą … Dabar turiu du žurnalo numerius ir galėjau turėti dar vieną, jeigu būčiau priėmęs jį iš „Lietuvos pašto” darbuotojos.

Iš kitos pusės džiaugiuosi, susidūręs su tokiu profesionalumu. Rekomenduoju visiems užsiprenumeruoti – tik 84 litai metams (tiesa, pabrango per kelis mėnesius 70 procentų …)

Viešai atsiprašau žurnalo „Valstybė”.