Simonas Bartkus | Blog

Po užpraeitą ketvirtadienį vykusio seminaro-diskusijos Lietuvos Marketingo Asociacijoje apie socialinių tinklų madą ir naudą netyla diskusijos, kaip įmonės tai galėtų išnaudoti ir iš to tiesiogiai ar netiesiogiai uždirbti.

Teigiamai atsakius į klausimą „būti ar nebūti” ir pasiryžus „Taip, mums reikia socialiniuose tinkluose būti!” ne vienam iškyla klausimas – o kas turėtų vykdyti įmonės komunikaciją socialiniuose tinkluose?

a) Įmonėje dirbantys marketingo specialistai. Privalumas – lengva komunikuoti žinant visą virtuvę. Trūkumai – dažniausiai įmonės neturi tam resursų bei sukaupto „know-how„, kuris reikalingas gan specifinis. Paskirti tam atskirą resursą prieš tai jį apmokius – brangoka. Juolab, jog būsima nauda neaiški, o komunikacijos išlaidų efektyvumas šiuo laiku yra labai svarbus. Be to, daugelis marketingistų tiesiog yra įpratę deleguoti praktinį veiksmų vykdymą, ypač tie, kuriuose marketingo organizacijos yra gana siauros.

b) Media agentūra. Media agentūros šias paslaugas kartais teikia – jos iš to (dažniausiai) neuždirba, bet tai yra dar viena media agentūros papildoma paslauga ir interaktyviųjų padalinių (kur tokie yra) pasididžiavimas. Klientui tai pridėtinė vertė, nėra poreikio didelio dėmesio skirti efektyvumo matavimui (nes tai kaip ir beveik nemokama apart kelių litų reklamai, jei tai naudojama), o agentūrai tai – papildomas kliento lojalumas, kuris media agentūrų biznyje yra labai svarbus, kai kainas visi panašiai muša žemai.

c) Interneto reklamos bendrovės. Jos nenoriai to imasi, kaip ir reklamos „Google AdWords” planavimo. Priežastis paprasta – jų darbo apmokėjimo modelis paprastai yra komisiniai nuo užsakytos transliacijų apyvartos (iš vienos ar abiejų pusių – kliento ir kanalo), o užsidėjęs kelis procentus nuo apyvartos reklamai „Facebook’e” nieko neuždirbsi (o užsidėjęs 50% irgi nieko neuždirbsi, tik atrodysi įžulus prieš klientą), o „Facebook’as”, kaip ir „Google” komisinių nemoka. Be to, interneto reklamos bendrovės yra labiau orientuotos į „kur sakyti”, o ne į „ką sakyti ir kaip sakyti”.

d) Specializuoti interneto marketingo konsultantai. Jiems klientas turėtų mokėti arba pagal valandinį įkainį, arba už tam tikro komunikacijos socialiniuose tinkluose plano įvykdymą. Klausimas „numeris vienas” – ar yra bendrovių, kurios už komunikacijos „Facebook’e”, „Twitter’yje”, „YouTube”, „Flickr” ir „frype.lt” gali mokėti po porą šimtų litų už nuotraukų upload’inimą į „Facebook’ą”? Klausimas „numeris du” – ar yra bendrovių, kurios išleisdamos tokius pinigus komunikacijai socialiniuose tinkluose gautų iš to atitinkamą finansinę grąžą?

e) Viešųjų ryšių agentūros. Tiesą sakant, lietuviškų tokių pavyzdžių neturiu, kur viešųjų ryšių agentūra vykdytų integruotą socialinę komunikaciją. Tačiau komentarų rašymo portaluose paslaugas teikia. Realiai, tai, man atrodo, jog komunikacija socialiniuose tinkluose šioje vietoje gali ir susitikti, kadangi komunikacijos tikslų ir efektyvumo matavimo principai yra labai panašūs.

f) Kūrybinės reklamos agentūros. Jos dažniausiai teikia kaip papildomą kanalą reklaminei kampanijai – taip ir atsiranda vienkartinių „Facebook’e” puslapių ar „YouTube” profilis, skelbiantis vienintelį reklaminį akcijai susuktą klipą arba kokį ale „viralą” (o apie viralus taikliai paskaitykite čia).

Išvados? Nežinau. Gali būti bet kuris atsakymas teisingas, jeigu kuri nors bendrovė pritaikys tokį modelį.

Globalesnis klausimas yra komunikacijos socialiuose tinkluose sėkmės matavimas. Patiko Artūro Olšausko mintis, jog socialiniai tinklai – tai kaip ir viešieji ryšiai. Išmatuoti tarsi galima, tačiau kokiu matu – neaišku.

Bet kokiu atveju, grįžtu prie to, jog socialiniai tinklai gali būti tik „mados” reikalas. Sutinku, jog socialinė media kaip reiškinys nėra tik mados reikalas – tai yra komunikacijos principus keičiantis reikalas. Tačiau klausimas, kurie iš įrankių yra ne mados, o ilgalaikis reikalas.  Asmeniškai tikiu „Facebook” galia, tačiau tą patį „Facebook” valgo kiti tautiniai socialiniai tinklai bei kiti socialiniai įrankiai, kurių tikrai atsiras dar ne vienas.

Socialiniai tinklai tai yra sąlyginai vis dar labai naujas reikalas. Mažai, kas suvokia naudą, mažai kas suvokia, kaip su tuo reikia dirbti.

To pasekmė – ypač sunkiai pavykstantis tęstinumo ir „lygio išlaikymo” klausimas. Prikurta nemažai korporacinių tinklaraščių, kurie yra tiesiog uželsti. Prikurta „Twitter” herojų, kurie buvo skirti vienai akcijai ir po to numesti. Tikėtina, jog pradės ristis ir „Facebook” profilių apleidimo banga, kai atsibos pradžios džiaugsmas.

Socialinės medijos kaip reiškinio esminis skirtumas nuo kitų komunikacijos kanalų – naudos iš ten galima išpešti tik tęstiniais veiksmais. Čia ne kampanija televizijoje, kur atėjai ir sprogai. Čia reikia kantrybės, ilgo įdirbio, nuolat kurti ir palaikyti turinį – tik tada galima tikėtis apčiuopiamos naudos iš šio komunikacijos kanalo.

Tačiau vėl čia grįžtame atgal į rato pradžią – o kam šį darbą atiduoti? …

„Tėvynės sąjunga” tęsia prieš pradėtą madą sekti ir naudotis naujausiomis interneto tendencijomis. Prisiminkime neseną istoriją, kada „Tėvynės sąjunga” prieš Seimo rinkimus kvietė žaisti žaidimą „Aplenk Kubilių”, organizavo „Baltijos kelią 2.0” ir lindo visiems į draugus „Facebook’e”.

Viskas kaip iš vadovėlio – 2007-ieji buvo blog’ų metai; 2008-ieji buvo „Facebook’o” metai; 2009-ieji „Twitter’io” metai.

O „Tėvynės sąjungos” komunikacijos konsultantai ir „Gaumina” tendencijas seka. Taigi, likus keliomis savaitėms iki Europos Parlamento rinkimų, „Tėvynės sąjungos” interneto puslapyje atsirado blokas, kuriame sudėti kandidatų į europarlamentą „tvyturiai” (c) nezinau.lt).

Į „Tėvynės sąjungos” tinklapį yra sukelti skirtingų politikų pasisakymai

Tačiau „Twitter” komunikacija padaryta taip šaltai ir paviršutiniškai, kad net nesaknu.  Visų politikų „account’ai” sukurti vienodai, rašant kandidato pavardę iš didžiosios raidės (pvz. twitter.com/Landsbergis; twitter.com/Andrikiene). Be to, atrodo, kad visų politikų pasisakymus rašo vienas ir tas pats žmogus: nėra skirtumų tarp pasisakymo stilistikos. Tačiau išimčių yra ir pvz. p. Petras Musteikis yra tikras „twitteriškas” personažas, kuris rašo iš serijos „krapštau nosį”: „Skaitau naujienas delfyje, bernardinuose”.

„Tėvynės sąjungos” sukurti virtualus personažai turi labai mažus skaičius sekėjų – vos po 5-20, o jų daugumą sudaro kiti politikai.

„Tėvynės sąjungos” „twitteriamas” – daug blogiau nusisekęs, negu projektai, vykdyti prieš Seimo rinkimus. Sausa, vadovėliška ir jokio smagumo.  O juk „web trendai” turi būti smagu ar ne? Reikia jau spėlioti, kas bus „ant bangos” 2010-aisiais? Aj, tiesa, rinkimų kitąmet nebus …

„Twitter’io” lyderis yra buvęs kandidatas į Prezidentus Česlovas Jezerskas, kurio „tvyturiai” ir „pablakėjimai”‘ sulaukė nemažo atgarsio. Mano nuomone, reikia pripažinti sau, jog interneto tendencijų vaikymasis yra laikinas procesas ir labai nišinis reiškinys. Todėl Jezerskas „twitteryje” atrodo logiškiau nei Landsbergis „Twitteryje”. Be to, esu tikras, jog po birželio 14 dienos „Tėvynės sąjungos” „tvyturiai” ims ir nutils.

Tačiau gali būti, kad galime turėti „Twitter’inančią” prezidentę – Dalios Grybauskaitės „account’as” buvo sukurtas tik likus dviems dienoms iki prezidento rinkimų. Ir nors komunikacijos specialistai padarė pigaus populiarumo besivaikančiųjų klaidą – ėmė sekti visus per vieną dieną, tačiau žinučių rašymas „Twitter’yje” vyksta ir po laimėtų Prezidento rinkimų. Be to, tie pranešimai yra tokie, kokie yra verti „Twitter”, pvz.:  „Linkėjimai V.Tomkui :)„. Jeigu tai nenutrūks Dalios Grybauskaitės rinkimų štabui transformuojantis į Lietuvos Respublikos prezidento komanda, tai turėsime vieną iš nedaugelio pasaulyje „twitter’inančią” valstybės vadovę.

Ir nors „Second Life” buvo laikinas ir realiai nesąmoningas interneto reiškinys, tačiau mes su pavydu skaitėme, kad estai įkūrė savo ambasadą „Second Life” ar ne? Dabar panašiai gali rašyti ir apie mus – turėtume „twitterinančią” prezidentę.

O įsivaizduokite situaciją, kad JAV prezidentas Barackas Obama pvz. pasveikina Lietuvos prezidentę su gimtadieniu parašydamas „Twitter” @DGrybauskaite ? :)

P.S. Dar pasirodo pražiopsojau šio ryto naujieną – „Vyriausybė įsikūrė „FaceBook“ „MySpace“ ir „Twitter“„. Linkiu entuziazmo.

Apie tai, kad komunikacijos specialistams, blog’ai, „Twitter” ir „Facebook” yra peilis po kaklu – mano pranešime konferencijoje „Login” – birželio 4 d.

Aš naudoju dvi skirtingas sistemas – „Windows” darbe, „MacOS” namie.

Darbe labiausiai pasigendu „Keynote”. Prezentacijas daryti reikia, o nyki prezentacija gali sužlugdyti jūsų žinią.

Ar svarbus yra įrankis, kuriuo ruoši prezentacija? Ne, jeigu sugebate padaryti „gražią” prezentaciją bet kuriuo įrankiu. Man „gražią” prezentaciją su „MS Office” padaryti yra sunku, o su „Keynote” lengva. Klausimas „Kodėl?”, bet į jį atsakymo nežinau – nežinau, kokį slaptą ingredientą naudoja „iWork” paketo kūrėjai.

„Apple” neseniai atnaujino visą programų paketą „iWork” ir išleido „iWork’09”, kurį sudaro trys programos – „Pages”, „Numbers” ir „Keynote”.

„Keynote” yra viena iš tradicinių „Apple” programų ir tarp biuro programų paketo neabejotinai yra galingiausia. Bandymai pateikti „Excel” alternatyvą „Numbers” trunka tik antrus metus (ši programa atsirado tik „iWork’08”), todėl ji dar gerokai atsilieka nuo „Microsoft” siūlomos sesės.

Ką galima prikišti „Keynote” programai? Jos valdymas nėra intuityvus, o parametrų nustatymas vyksta iššokančiuose dialogo languose, kuriuos valdyti yra gana sunku. „Keynote” nėra greita programa ir jeigu neturite galingo techninio aparato, tai prezentacijos atidarymas, šablono pritaikymas, o ypač 3D efektų kūrimas nevyksta akimirksniu. Tačiau šie trūkumai nublanksta, nes „gražios” prezentacijos kūrimas vyksta kur kas greičiau nei su „Powerpoint”.

„Keynote” atnaujinimai sutelkti į grožį. Visos naujovės tam, kad prezentacijos būtų dar gražesnės.

„Magic Move” – funkcija, leidžianti animuotai keisti objekto vietą, keliaujant iš vienos skaidrės į kitą. Ši funkcija yra labai naudinga, norint išsaugoti auditorijos dėmesį į vieną objektą. Pavyzdžiui, rodote daug objektų ir norite pasakodami pereiti prie pasakojimo apie vieną iš jų – ši funkcija padės sukurti animacinį perėjimą: objektą išdinti, perkelti į kitą vietą ar pan.

Daugiau galimybių pereiti nuo vienos skaidrės į kitą – juk „Powerpoint” sąraše esantys „Fade In”, „Checkers” ir pan. atrodo juokingai? „Keynote” nepiknaudžiauja sudėtingais ir blaškančiais perėjimais, bet turi krūvą pavyzdžių, kaip tai atlikti subtiliai ir stilingai. Taip pat įdomūs teksto atsiradimo/išnykimo žaidimėliai – padeda padaryti įspūdį.

3D grafikai ir animacija juose – ši funkcija jau egzistavo ir „iWork’08”, tačiau naujoje versijoje yra gerokai patobulinta. Daugiau tektsūrų ir aiškumo, kaip vaizdžiai ir aiškiai parodyti diagramą ar kreivę. „Excel” grafikai gali sugadinti bet kokią prezentaciją.

Taip pat atnaujintame „Keynote” – keli nauji šablonai, kuriuos galite naudoti savo prezentacijai, geresnės galimybės saugoti prezentacijas PDF ir PPT formatais bei pagerinta dalinimosi prezentacija funkcija.

Ir, pabaigai, didžiausią įspūdį padariusi naujiena – „Keynote” prezentacijų valdymas per „iPhone” arba „iPod Touch”. Už 0,99 JAV dolerio centus galima įsigyti programėlę „iPhone” arba „iPod Touch” įrenginiui („Apple iTunes Store” jau veikia ir lietuviams), kurios pagalba telefono ar grotuvo ekrane matysite skaidrę, kurią mato auditorija (taip išvengsite nuolatinio žvalgymosi į ekraną) bei sekančią skaidrę. Taip pat yra galimybė ekranėlyje žiūrėti papildomas pastabas, o perjungti į kitą skaidrę galima tiesiog telefono lietimo judesiu.

„Keynote” prezentaciją rodysiu ir konferencijoje „Login”. Kaip sako „Apple”, „It’s a shame you can’t be in the audience” :-) Apie objektyvias priežastis, kodėl turėtumėte dalyvauti šioje konferencijoje, skaitykite „ŽudykReklamą”. „Apple” konferencijoje turės savo salę, kurioje netgi pasakos, kaip daryti „nuostabias prezentacijas” su „Keynote”.

P.S. Kompiuterį bandymams su įdiegtu nauju „iWork” paketu suteikė „Apple” atstovai.

Lietuvoje internetu kiekvieną savaitę naudojasi apie 972 tūkst. suaugusių žmonių. Kiek iš interneto vartotojų naudoja RSS? Jokių tyrimų apie RSS naudojimą Lietuvoje nėra atlikta. Mano spėjimas – RSS „pažįsta” apie 2-3% interneto vartotojų Lietuvoje. Pavertus procentus į absoliučius skaičius galima suskaičiuoti, jog RSS naudotojų Lietuvoje gali būti apie 30 tūkst., pridėjus gabalėlį iš TNS neapimamos jaunosios auditorijos (iki 15 metų). Šitas skaičius atrodo visai realus – populiariausias Lietuvoje tinklaraštis nezinau.lt turi per 4 tūkst. RSS prenumeratorių – t.y. jį prenumeruoja kas aštuntas RSS vartotojas. Tinklaraštininkai ir tinklaraščių skaitytojai yra pagrindinis RSS technologijos plėtros variklis.

„Forrester” tyrimai rodo, jog JAV RSS naudoja 11% vartotojų – taip pat labai nedidelis skaičius. Kai kurie analitikai teigia, jog realus skaičius gali būti didesnis, tačiau tendencija akivaizdi – RSS naudojasi interneto vartotojų mažuma. Tą patį aš jaučiu pagal savo tinklaraščio skaitymo įpročius – RSS prenumeratorių skaičius yra mažesnis už kasdien į tinklaraštį užsukančių tiesioginių lankytojų skaičių („direct traffic”).

Internetas yra auganti ir greitai besikeičianti medija, kurioje kasmet pasirodo naujovių. Dalis interneto marketingo specialistų skuba liaupsinti naujai pasirodančias technologijas, tačiau nepraeina ilgas laiko tarpas ir karštos naujovės miršta tyliai. Prieš pusantrų metų buvo aikščiojama išgirdus „Second Life”, tačiau dabar nebėra jo šviesios ateities entuziastų.

Mano supratimu, interneto formos neužauga dėl dviejų esminių priežasčių – arba jos yra nereikalingos, arba jos yra pernelyg sudėtingos. „Second Life” buvo paprastas, tačiau mirė neišplitęs, kadangi realiai jis yra niekam nereikalingas – vienas iš žaisliukų, kuriais „smagu naudotis” („fun to use”), tačiau net naudotojams yra neaiški jo paskirtis. Nesąmonė su vaizdo „codec’ais” ilgai tęstis negalėjo (prisimenat kaip reikėjo į „Windows” diegti visokius „divx”, „xvid” ir dar kalną skirtingų kodavimo „utėlių”), todėl video filmukų siuntinėjimą netruko pakeisti paprastas kaip trys kapeikos „YouTube”.

RSS yra naudingas informacijos gavimo būdas, tačiau jis yra pernelyg sudėtingas. Nors tinklaraštininkai imąsi iniciatyvos informuoti apie šios technologijos naudojimą (pavyzdžiai čia ir čia), o „Google Reader” buvo didelis šuolis į RSS paprastesnį naudojimą, tačiau sunku tikėti tuo, jog masės gali imti naudotis šiuo informacijos rinkimo būdu. Nepamirškime, jog keliasdešimt procentų interneto vartotojų pasaulyje internetą suvokia kaip „Google” arba „Yahoo!” puslapį, o Lietuvoje dideliai daliai to milijono internetas yra „Delfi” arba „Internet Explorer” „Favourites” skiltis.

Prisiminkime, jog prieš 8-10 metų ypač populiari tarnyba buvo IRC pokalbiai. Ja naudotis buvo labai sudėtinga. Tačiau prieš tokį laikotarpį internetu naudojosi tik „geek’ai” ir pusiau kompiuterių profesionalai, todėl su tuo sudėtingumu buvo galima susitvarkyti. Tačiau kuomet internetas „išėjo į mases”, šiuos kambarius natūraliai išstūmė „Google Talks” ir „Skype”. ICQ pralaimėjimo prieš „Skype”, „MSN Messenger” ar „Google Talks” priežastimi taip pat laikau sudėtingumą – ICQ užsispyrusiai vertė įsiminti savo ICQ numerį.

Mano nuomone, artimiausiu metu mirs ir podcast’ai bei videocast’ai – jie ir sudėtingi, ir nelabai reikalingi. Naudojimąsis jai yra labai sudėtingas, o juos pakeisti gali paprasčiausias garso ir vaizdo bylų parsisiuntimas bei tas pats „YouTube”.

Tačiau informacijos atrankai ir greitam žinių perdavimui ateitis yra šviesi. Kurį laiką pasyviai naudojuosi „nezinau.lt” jau aprašyta toli gražu ne pačia populiariausia „Google” tarnyba „Google Alerts”. Ši paslauga atsiunčia elektroninio pašto žinutę su nuoroda, kuomet „Google” į savo archyvą įtraukia puslapį su tave dominančiu žodžiu ar fraze.

Iki šiol ši taryba padėdavo tik aptikti šaltinius, kurie pamini retai internete paminimas temas (pvz. gali gauti pranešimus, kur yra paminėtas tavo vardas ir pavardė arba tavo įmonės pavadinimas), tačiau praėjusį penktadienį pajutau, jog ši tarnyba gali būti ir naujienų atrinktuve – „Google” interneto tinklalapius peržiūri taip dažnai, jog tampa greitu būdu perduoti naujienas. Apie „FlyLAL” savininko pasikeitimus sužinojau būtent iš jos.

Nepraėjo nė valanda ir „Google Alert” pastebėjo šią naujieną „Delfi” – tai greičiau negu aš tikrinu „Delfi” naujienas. Išties, kartais norint sekti naujienas kyla dilema – prenumeruoti kelis srautus ar rinktis vieną. Abu sprendimai turi savo neigiamas puses – prenumeruodamas visus gali paskęsti didžiuliame sraute, kuriame naujienos atskartoja daug kartų skirtinguose šaltiniuose, o atsirinkdamas prenumeruoti vieną šaltinį gali praleisti sau įdomią žinią arba gausi ją daug vėliau.

„Google Alerts” yra savotiška „interneto prenumerata”. „Google” yra apleidusi šį įrankį, tačiau ateityje, mano nuomone, turėtų prie jo grįžti ir išnaudoti labiau negu tik žinučių el. paštu siuntimui. Tokia tarnyba gali tapti individualaus naujienų portalo pagrindu, taip pat turėtų būti galima užsiprenumeruoti kiekvieno dominančio žodžio RSS srautą.

„Interneto prenumerata” naudinga ir viešiesiems ryšiams – įmonės ir organizacijos gali sekti savo kompanijos paminėjimus internete. Šiuo metu tokią paslaugą teikia kai kurios viešųjų ryšių agentūros – jos seka kompanijos paminėjimus interneto dienoraščiuose, forumuose, tokiuose tinklalapiuose kaip Skundai.lt ir pan. Ši paslauga yra labai brangi dėl imlumo žmogiškiesiems resursams.

Nenoriu pasakyti, jog „Google Alerts” yra ateities tarnyba. Toli gražu ne. Tiesiog esu tikras, jog ateityje turėtų plėstis įrankiai, leidžiantis sistemizuoti ir sekti keletą interneto šaltinių. Tai aktualu ir Lietuvoje – turime jau netrumpą sąrašą naujienų portalų, kurių kiekvienas turi savų perlų. Nė vienas nėra galva aukštesnis už kitus, todėl, jeigu tau aktualu naujienos laiku, niekada nežinosi, kuris parašys pirmas, taip pat nežinosi, kuris parašys išsamiausiai.

Naujienų portalų sekimui „Google” turi jau seniai veikiančią tarnybą „Google News”, kuri renka žinias iš pasaulio didžiausių naujienų portalų ir grupuoja naujienas pagal temas. Savotiška pirmtakė Lietuvoje šioje vietoje yra „Gera diena”, tačiau jai trūksta „nuovokos” – tai paprasčiausias RSS agregatorius, kuriame srautų adresai jau suvesti.

Svarbių ir įdomių naujienų pateikimo vietų skaičius auga kasdien. Naujienos plinta ne tik per naujienų portalus, tačiau ir per vartotojų kuriamus kanalus – tinklaraščius, žinutes forumuose, komentarus po straipsniais. „Delfi” komentarai kartais būna vertingesni už patį straipsnį, o tinklaraščiuose paskelbtos naujienos į tradicinę žiniasklaidą patenka tik po kokios savaitės. Prašosi įrankiai, kurie leistų sekti ir valdyti šį srautą.

RSS prenumerata yra siejama su prieš kokius pusantrų metų dažnai vartotą pavadinimą „web 2.0”. Tačiau vienas iš kertinių vadinamojo „web 2.0” principų – paprastumas ir prieinamumas visiems. RSS to trūksta – ši technologija yra pernelyg sudėtinga. Prognozuoju RSS tarpininko vaidmenį – tai gali tapti pereinamąja informacijos individualizavimo ir prenumeravimo technologija kelyje į tikrą „interneto prenumeratą”. Kaip tai atrodys? Neturiu žalio įsivaizdavimo.

Šis straipsnis parašytas „Žaidimų Patarėjo” tinklaraščiui – originalą skaitykite čia.

Apie „SimCity” pasirodymą „iPhone” sužinojau iš kolegos „Žaidimų patarėjo”. Susidariau įspūdį, jog žaidimas pasirodys tik „artimiausioje ateityje”, todėl kai šeštadienio ryte ramiai naršiau po „Apple Store” naujienas laukė siurprizas – mokamų populiariausių aplikacijų antroje vietoje išvydau „SimCity”.

Man, kuriam „SimCity” yra beveik vienintelis kompiuterinis žaidimas, kurį žaisdamas galiu ką nors aplošti, tai 9,99 dolerio už žaidimą tikrai nepasirodė per daug. Tačiau „AppStore” man neleido jo pirkti – metė pranešimą, jog žaidimas „not compatible with your iPhone”. Jau buvau įsisisavinęs mintį, jog „SimCity” galėsiu išbandyti tik perėjęs prie „iPhone 3G”, tačiau pamąsčiau, jog problema gali būti mano naudojama „iPhone” programinės įrangos versija – vis atidėliojau atnaujinimą nuo 2.1 į 2.2.

Bingo! Atnaujinus „iPhone” programinę įrangą, per kelioliką minučių „SimCity” atsidūrė mano telefone. Programa sveria apie 40 MB.

Bendras įspūdis – žaidimas ypatingas ir įtraukiantis. Pirmą kartą įsijungęs žaidimą žaidžiau apie tris valandas (per tą laiką spėjo televizoriuje prasisukti visa „Užsispyrusi blondinė 2” ir dar kai kas). Bet apie viską nuo pradžių.

Žaidimas telefone pasileidžia per 15 sekundžių – kai paskutinį kartą žaidžiau „SimCity 3000” kompiuteryje, tai jis kraudavosi ilgiau. Žaidimas vyksta pasukus telefoną horizontaliai (verčiant neapsiverčia) – todėl žaidimo ekranas iš karto primena PSP ar „Nokia NGange”.

Maloniai nustebino žaidimo stabilumas – trys žaidimo valandos prabėgo be jokių užstrigimų ar užlūžimų – nesu bandęs, bet naršyti tiek daug su „iPhone” nepavyks, nes „Safari” išsijungimai/įsijungimai nėra reti. Telefonas neišilo, kelis kartus pamėginau pertraukėlėje bežaidžiant pasitikrinti el. paštą, o žaidimą dar pertraukė skambutis – neatrodė tai „iPhone” didelis sunkumas susidurti su visom užduotim iš karto.

Man, naudojančiam „iPhone” jau vienuolika mėnesių, žaidimo valdymas nesudarė problemų – valdymo mygtukai yra optimalaus dydžio. Tik dėl vietos stokos kai kurias funkcijas valdymo medyje kūrėjams teko slėpti giliau, todėl tam tikrus specifinių veiksmų teko paieškoti (pvz. kaip paimti paskolą).

Stebino žaidimo grafika – „zoom in”/”zoom out” vyksta labai greitai. Veikia tempimas dviem pirštais – lygiai taip kaip su „iPhone” žiūrint nuotraukas. Tiesa, vaizdą pritraukus maksimaliai, matosi, jog „tekstūros” gana stipriai optimizuotos – tačiau, nežinau, kuriam galui reikėtų naudoti maksimalų vaido pritraukimą.

Stebina ir tai, jog išlaikytos visos žaidimo detalės – gatvėse važinėja automobiliai, vaikšto žmonės, iš gamyklų kaminų rūksta dūmai, rieda traukiniai, skraido malūnsparniai! Ir ne bet kur, kad tik paišytų judesį – bet logiškai su nusileidimais, išlipančiais keleiviais. Laikant rankose telefoną su miestu jauti, jog jis tikrai gyvas.

Stebuklas, jog „EA” į „iPhone” perkėlė pilną „SimCity” žaidimo funkcionalumą – tai nėra sutrauktas šio žaidimo parodinis variantas ar tiesiog reklaminis žaidimukas, skirtas paskatinti „didiesiems kompiuteriams” skirto žaidimo pardavimus. Visa žaidimo logika yra išlaikyta iki smulkiausių detalių. Aišku, yra panaikinta keletas funkcijų, bet ir kompiuterių variante jos buvo daugiau tik dėl „fun” – pvz. galimybė pasirinkti savo miesto gyventojus kaip „Sims” herojus ir stebėti jų elgesį.

„SimCity” „iPhone” telefonui persikėlė su visais garsais – tiek fonine muzika, simbolizuojančia miesto ekonomines nuotaikas, tiek visais efektais, šūkaujančiais piketuotojais ir besileidžiančiais lėktuvais. Turint ausines ir sėdint kad ir oro uosto laukimo salėje galima visiškai pasinerti į žaidimą ir apsiriboti nuo aplinkos.

Esminis trūkumas – trys žaidimo valandos suvalgė 60% „iPhone” baterijos. Esu įpratęs „iPhone” krauti kiekvieną vakarą, bet norint daug žaisti, teks planuoti laiką, kad telefonas išlaikytų bent vieną dieną – tai trūkumas, ruošiantis žaisti „SimCity” ilgose kelionėse ar kitose vietose, kur tenka „užmušinėti” laiką.

Nežinau, ar Steve Jobsas, galvodamas „iPhone” koncepciją pagalvojo, jog šis apratas dar bus ir žaidimų aparatas. Bet po pilnaverčio „SimCity”, aš manau, jog „Sony” ir „Nokia” turėtų susimąstyti, kur link turėtų eiti su „PlayStation Portable” ar „N Gange”. „SimCity” laikau nedidele revoliucija – žaidimų srityje „iPhone” programų parduotuvėje daugiausia dominavo reklaminiai žaidimukai, primityvūs klasikiniai žaidimai arba „iPhone” judesio daviklių panaudojimas – tokius daikčiukus išbandai ir pamiršai. Tuo tarpu „SimCity” yra pilnavertis žaidimas – jeigu tokių daugės „iPhone” greitai taps galingu nešiojamuoju žaidimų aparatu.

Su „iPhone” darosi taip pat, kaip ir su kitais „Apple” gaminiais – kritikai mano, jog „iPhone” turi daug trūkumų, tuo tarpu jo savininkai mano, jog jis turi viską. Kam man reikalingi MMS jeigu galiu kišenėje nešiotis kompiuterį, kuriuo galiu žaisti „SimCity”?

Kuo dar gali nustebinti „iPhone”/”iPod Touch”?

Aš suprantu, kad dabar viešųjų ryšių agentūra eidama į konkursą pas klientą, arba pateikdama klientui metų planą, tai „sukursim blog’ą” jau nebe visus nustebins. Dabar yra kitas mados klyksmas – sukursim jus „Facebook’e”. Tai aišku geriau, negu siūlyti klientui keliauti į mirusį „Second Life”.

Bet daryti tokius bajerius tai visiška nesąmonė:

Nesąmonė yra kurti žinomo žmogaus profilį, kviestis į draugus sau nežinomus asmenis ir t.t. Bet tai jau tampa negražia tendencija. „Tėvynės sąjunga” prieš rinkimus irgi taip darė.

Prisipažinkit, Valstybinio simfoninio orkestro informaciniai partneriai, kurie pasistengėte numesti tokia idėją ir ją įgyvendinti? DDB, Gaumina ar VRP? Ar „Pajacų” informaciniai rėmėjai „Not Perfect”?

Na, aišku, o kai eisit pas tikrą klientą, tai galėsite rodyti jau ne tik teoriją apie „Facebook’ą”, bet ir tikrą savo „keisą”.

O negražiau būtų tiesiog sukurti renginio puslapį ir tikru vardu kviesti „Facebook” bendruomenės narius į šį renginį? Kam tas apsimestinis teatras su Ibelhaubtaite? Labiausiai užvežė šio personažo statusas: „repetuojam”.

Nežinau, kokia yra oficiali „Facebook” politika šitokiais klausimais, bet, ko gero, jie turėtų su tuo kažkaip tvarkytis.

Kolega „Internetas_LT” jau akcentavo apie „iPhone” keliamą revoliuciją mobiliojo interneto naršymo įpročiuose bei apie nuolat augantį mobiliojo interneto naudojimą. Mobiliojo interneto skverbtis nesunkiai suvokiama pagrindinė mobiliojo ryšio bendrovių augimo galimybė.

Nesvarbu, ar „iPhone” Europos ir Lietuvos rinkose sukels revoliuciją pats (kažkodėl prognozuoju, jog „Omnitel” turės gana siaurą kvotą jų pardavivams, net jei paklausa būtų didesnė), bet faktas, jog šis aparatas yra stiprus spyris į užpakalį visam mobiliojo interneto vartojimo vystymuisi. Pabandęs panaršyti su draugo „iPhone” suprasi kaip naršyti smagu ir pradėsi naršyti su savo „Nokia”.

Takoskyra tarp nešiojamųjų kompiuterių ir mobiliųjų telefonų mažėja nuolat. „iPhone” įdiegta pilnavertė „Safari” naršyklė, kuri „atidaro viską” ne pagal „Omnitel” žodyną, o tiesiogine to žodžio prasme. Šifruoti protokolai, AJAX ir sudėtingi „JavaScript” naršyklei ne problema. Problema kol kas lieka „Flash” (neskaitant „YouTube”). Kiti įrenginiai netruks pasivyti, o gal ir aplenkti greičiu bei palaikomomis technolgijomis, bet viena problema visada išliks – tai ekrano dydis. Kompromiso uždavinys tarp užimamos vietos kišenėje ir ekrano dydžio turės būti sprendžiamas visada.

Užsienio portalai jau suskubo šį uždavinį spręsti savo naudai ir vis daugiau turi „Mobile”/PDA/”iPhone versijas. Flagmanai šioje vietoje buvo socialiniai tiklai ir, žinoma, „Google’as”.

„Google” adaptavo daugelį savo „webdunulis” servisų „iPhone” ir kitiems gudriems telefonams, turbūt dėl to „AppStore”  nėra „Google” produktų naudojimui skirtų programų.

PDA versijas pastaruoju metu pristatino vis kiti užsienio interneto portalai. Neperseniausiai atsirado mobili „Twitter” serviso versija bei CNN naujienų portalas, adaptuotas „iPhone”.

Kol kas neteko nė vieno lietuviško portalo nepavyko aptikti, jog jis turėtų versiją, pritaikytą žiūrėti delne. Žinant, jog Lietuvoje „Omnitel” tuoj išlaisvins „iPhone” gerbėjų armiją, kuri neišvengiamai norės naršyti, portalai gali užsiimti „first mover” vietą, kas jiems padėtų išsiskirti. Pirmiausia, laukčiau naujienų portalų žingsnio pritaikant

Ech, pamenu, kai sukausi interneto tinklalapių kūrimo versle, tai savotiškai laukdavome, kada interneto svetainių dizainų nebereikės pritaikinėti 800×600 rezoliucijai, o bus galima orientuotis tik į „normalesnius” monitorius turinčius vartotojus. Dabar, atrodo, interneto dizaineriai turės kurti maketus ir 320px pločio rezoliucijos svetainėms, nes, kaip bebūtų, mobilusis internetas turi ateitį.

Lietuviškus interneto tinklalapius galėtų pastumti ir interneto reklamos agentūros, pradėsiančios talpinti reklama ir į pilnų galimybių mobiliuosius tinklapius („AdMobi”, kaip sekasi su WAP’u, a?). Iš kitos pusės, pilnai juos galima suprasti – reklama eina ten, kur yra vartotojų. Bet, susidaro „paburtas” ratas: Nėra turinio = Nėra vartotojų = Nėra reklamos. Ir vienas iš rato „dalyvių” pajudėjęs pirmyn, gali pajudinti visą ratą. Tiesa, daugelis užsienio mobiliesiems įranginiams pritaikytų portalų taip pat yra vis dar „nekalti”: bannerius mačiau tik CNN.com.

„WordPress” vartotojai gali nesunkiai pritaikyti savo blog’us „iPhone” aparatams. Paprastas plugin’as ir „iPhone” vartotojams jūsų blogą skaityti bus vienas malonumas.

Interneto tinklalapių rinką užplūdo gyvenimo būdo žurnalai – prieš kelis mėnesius atsidarė www.zmones24.lt (tiksliau Lietuvos spaudos rinkos tigras „Žmonės” įžengė į internetą), o šiandien atsidarė www.klubas.lt (bendras desperatiškai į „Žmonių” valdomą rinką bandantis įeiti žurnalas „Klubas” drauge su „Delfi” atidarė internetinį portalą).

Paprastosios spaudos žingsnis į internetinę erdvę – logiškas ir suprantamas (netgi, sakyčiau, gana vėlyvas). Kažkokią auditoriją šie gyvenimo būdo žurnalai turėtų nusigriebti nuo solidesnių pažinčių portalų (www.draugas.lt) bei portalų moterims (www.supermama.lt).

Gyvenimo būdo žurnalas internete jau buvo – tai pakankamai žinomo žmogaus valdomas www.posh.lt. Sekėsi jam ne kaip – per kažkur veiklos metus jie pasiekė rezultatą, vertą 59 vietos „Gemius Audience” reitinguose. Vis dėl to, portalo populiarumas augo gana stabiliai, bet labai išlėto. Nors portalas nėra labai kokybiškas, bet pagal savo turinį ir tematiką potencialiai galėjo pasiekti tikrai daugiau nei 3,75% Lietuvos interneto vartotojų.

Tik atidarytas www.zmones24.lt šiuo metu surenka 3,02% auditorijos, nors svetainė nereklamuojama – nemačiau jos reklamos net popieriniuose „Žmonėse”. Štai www.klubas.lt surinks, ko gero, kokius 10% visos mėnesio interneto vartotojų auditorijos per vieną dieną – viskas dėl agresyvios reklamos „Delfi”. O matomas infoblokas „Delfyje” jam garantuos pastovius mažiausiai 5% reach’o, net jeigu tas portalas bus visiškai tragiškas „usability” ir turinio prasme (nesakau, kad taip yra).

Šitokios reklamos formos kainą GROSS – 50 000 LTL vienai dienai.

Kad ir kaip besisektų šiems dviems naujiems gyvenimo būdo žurnalams, šis pavyzdys parodo, jog „Posh” iš vienintelio per mėnesį gali tapti trečiu. Neturiu nieko blogo nei prieš „Posh”, nei prieš „Klubą”, nei prieš „Delfi”, nei prieš „Žmones”, bet tai tiesiog yra iliustratyvus pavyzdys, jog internetas pas mus yra dar toks mažas, kad įeiti su didelėmis investicijomis ir galingomis idėjomis galima labai greit. Maži interneto žaidėjai, veikiantys tik internete, yra maži ir, iš principo, bejėgiai.

Ko gero, tik pačios didžiausios Lietuvos interneto portalų rinkos žaidėjos, gali apsiginti. Be abejo, tai „Delfi”, „One” grupė, galbūt dar „E-paso” grupė ir „Pliusas”, už kurių stovi kapitalas.

Štai „Cha.lt” yra gana neblogai žinomas ir populiarus portalas (nuolat šokinėja tarp 15-25 vietos reitinguose). Bet, užtektų nukopijuoti paprastą tinklapio koncepciją, pavadinti tinklalapį „Lalaila.lt”, susieti jį su laida per LNK, pareklamuoti jį per laidą ir „Cha.lt” po mėnesio gali jau būti „antras humoro portalas”.

Vaizdelis.lt (ar net Videogaga.lt) pozicijos atrodo gana tvirtos, bet, įsivaizduokite, jog video publishinimo paslaugą paleidžia, pavyzdžiui TV3.

Bet, yra ir kita viso šito reikalo pusė. Internetas, kaip ir bet koks kitas verslas, yra specifinis. Ir žinios bei patirtis interneto versle yra aukso vertės. Nes kapitalas+darymas be tinkamų žinių=banknotai skraidantys vėjyje.

Pirštais nebadysiu, bet ne viena „piniginga” kompanija į internetą paskandino jau ne vieną milijoną litų.

Koks viso šito rašinio moralas? Stambiam kapitalui nepriklausančių interneto tinklalapių, kurių nebūtų galima aplekti su šiek tiek pinigų ir šiek tiek žinių – nebeliko. Užtat dar yra nemažai žmonių, kurie gali užpildyti taip reikalingą žinių trūkumo spragą nemažoje dalyje bendrovių kurios investuoja/ruošiasi intevestuoti į interneto verslą. Perkant vieną ar kitą portalą jie kur kas vertingesni nei pats portalas.

P.S. „Omnitel” kažkada dėl požiūrio ir žinių trūkumo paskandino omni.lt, „TEO LT” baigia nužudyti savo vaiką Zebra.lt dėl tų pačių priežasčių… Čia gal telekomunikacijų bendrovių bendra yda? Įdomu, kokia kreivė portalo „Bitė Plius” kreivė, bet įtariu, jog žemyn. Aišku, gali daryti kaip „Tele 2”, t.y. nieko, tada nors ir nekritikuoja niekas :)

„15 minučių” skaitau atsitiktinai. Ir tą vienintelę dieną, kai „15 minučių” prireikia, ir niekaip negaliu jo atrasti, kyla išganinga mintis, jog galiu jų iš jų interneto tinklalapio parsisiųsti laikraštį PDF formatu. Ir per mano trečią apsilankymą gyvenime tinklalapyje www.15min.lt, randu tokį vaizdą:

Kažkodėl atrodo, jog linkėjimus reikėtų perduoti buvusiems kolegoms iš UAB „Idamas” :)

Iš serijos „Ar žinote, kad …” (antra pagal įdomumą serija po „Čia priėjo Kindziulis”)

Adresas www.gmail.lt priklauso UAB „Omnitel”? Ir jis yra skirtas informuoti apie „Omnitel” paslaugą „Gmail“ paštas telefone.

Iš tiesų, tai ne „Omnitel” paslauga, o „Google” paslauga, kuria gali naudotis bet kurio operatoriaus vartotojai.

whois.domreg.lt teigia, jog adresas įkurtas 2008.01.17… Kiek patikrinau su kitais adresais, tai įkūrimo data dažniausiai rodoma teisingai (nėra rodoma paskutinio pakeitimo, ar paskutinio „sumokėjimo” data).

Kelios tezės:

1. Ar galėjo iki 2008.01.17 adresas būti laisvas? … Pereščiaus šalyje tai nerealu.

2. „Omnitel” perpirko adresą iš kito savininko … Kas jis toks? Jis aplenkė „Google” savo laiku?

3. Adresas „Omnitel” suteiktas su „Google” žinia?