Simonas Bartkus | Blog

Tie mano tinklaraščio komentatoriai, kurie prognozavo, jog „Tamsos riteris” neišsilaikys amžinai pirmojoje IMDb.com filmų reitingo vietoje buvo teisūs„. Po praėjusio savaitgalio „Tamsos riteris” pasitraukė iš pirmosios IMDb filmų reitingo vietos.

Puslapyje rodomas „Tamsos riterio” reitingas dar lieka 9.2, bet „topinis” reitingas jau nukrito iki 9.1 ir filmas nusirito į trečiąją reitingo vietą.

„Tamsos riteris” nusirito žemyn greičiau nei buvo galima prognozuot – maždaug per tris savaites. Tikėtina, jog dar mėnesį turėtų filmo reitingas kristi.

„Tamsos riterio” nusiritimą galima susieti su dėmesio filmui persiritimu į Europą – amerikiečiai filmą vertina vidutiniškai 9.4, tuo tarpu „neamerikiečiai” – 9.1.

Įdomus niuansas, jog į pirmąją IMDb.com reitingo vietą negrįžo „Krikštatėvis”, kuris buvo reitingo lyderis iki „Tamsos riterio” pasirodymo, bet pirmąją vietą dabar užima juosta „Pabėgimas iš Šoušenko”.

Tuo tarpu bilietų kasose „Tamsos riteris” tęsia piniginių tuštinimo sezoną. Ketvirtą savaitgalį iš eilės „Tamsos riteris” liko pelningiausiu filmu JAV. Iš viso filmas jau uždirbo 441 mln. JAV dolerių (tik JAV kino teatruose) – tai yra trečias visų laikų rezultatas absoliučiais skaičiais. Kiek teisingesnis yra uždirbtų pinigų vertinimas atsižvelgiant į infliaciją – įvertinus infliaciją „Tamsos riteris” šiuo metu yra 41-ojoje vietoje. Visgi, įvertinus infliaciją „dabarties pinigais” filmas „Vėjo nublokšti” 1939-aisiais uždirbo 1,5 mlrd. JAV dolerių – reikėtų jau tokiu atveju vertinti ne tik infliaciją, bet ir kitus ekonominius veiksnius.

Lietuvoje, tuo tarpu, filmo finansiniai rodikliai nėra stebinantys – per tris demonstravimo savaites juosta surinko 274 tūkst. litų. Filmui trūksta 100 tūkst. litų, jog aplenktų „Žmogų-vorą 3” ir taptų daugiausia uždirbusiu „komiksiniu” filmų, bet bendrame kontekste juostos rezultatas nėra labai geras: „Mumija 3” per dvi savaites uždirbo 434,7 tūkst., „Mamma Mia” per keturias – 449 tūkst., „Hankokas” per porą mėnesių – 788 tūkst. litų.

Lietuvoje „Mumijos” frančizės filmai buvo labai populiarūs. Tiek 1999 m. pasirodžiusi originalioji „Mumija”, tiek 2001 m. rodytas „Mumijos sugrįžimas” mūsų šalies kino teatruose uždirbo daugiau nei po 600 tūkst. litų, kas leidžia abiems filmams dar ir dabar būti penktajame visų laikų pelningiausių filmų dešimtuke.

Populiarūs filmai apie Mumiją buvo ir pasaulyje – abi dalys uždirbo virš 400 mln. JAV dolerių, todėl nenuostabu, jog praėjus septyneriems metams po „Mumijos sugrįžimo”, teisių į šį projektą savininkė „Universal” ėmėsi statyti trečiąją juostos dalį. Kritikai tuo tarpu liaupsių pirmiesiems dviems „Mumijos” filmams nedalino, nors pirmoji „Mumija” įsirašė į istoriją, nes buvo nominuota „smulkiam” „Oskarui” už geriausią filmo muziką.

Statydama trečiąją dalį „Mumija: Drakono imperatoriaus kapas” „Universal” skyrė 150 mln. JAV dolerių, nors pirmųjų dviejų dalių biudžetai tilpdavo į dviženklę miliojonų sumą. Jog su naujausiu filmu gali būti ne viskas gerai, aiškėjo jau projekto kūrimo metu. Pirmas rimtas signalas pasigirdo tada, kada filmo žvaigždė Rachel Weisz atsisakė filmuotis naujame filme motyvuodama tuo, jog jai nepatinka scenarijus. 2006 m. pelnytai gavusi „Oskarą” Rachel Weisz išdryso atsisakyti kelių papildomų milijonų.

Į „Mumijos 3” režisieriaus kėdę nebesėdo Stephenas Sommersas, kuris buvo ir pirmųjų dviejų dalių scenarijaus autorius.

Abi šias netektis kūrėjai išsprendė. R.Weisz herojės buvo nuspręsta „nemarinti” ir „neišsiųsti”, šį klausimą išsprendžiant scenarijaus pagalbą. Į jos vietą buvo pakviesta kitą žinoma aktorė – Maria Bello. Vietoje režisieriaus S.Sommerso „Drakono imperatoriaus kapo” filmavimo aikštelei vadovauti buvo pakviesta „blokbasterių” mašina Robas Cohenas. Veiksmo filmo gerbėjai tikrai pamena nesenus jo darbus – „Greiti ir įsiutę”, „Trigubą X”, „Superbombonešį”.

„Mumija: drakono imperatoriaus kapas” gavosi labai nevykęs projektas. Žiūrint filmą krenta aktorių atrankos („kastingo”) klaidos. Filmo siužetas sukasi apie slaptųjų agentų O’Connellų sūnų Aleksą. Šiam vaidmeniui pakviestas mažai žinomas australas Luke`as Fordas. Kadangi prieš eidamas į filmą neskaičiau siužeto anotacijos, tai jam pasirodžius ekrane sunkiai patikėjau, jog tai iš tiesų yra O’Connellų sūnus. Kaip gi patikėsi – gi tarp Luke`o Fordo ir jo tėvą vaidinančio Brendano Fraserio yra tik 13 metų skirtumas!

Brendanui Fraseriui šiuo metu yra 39-eri, Luke’ui Fordui – 26-eri. Tuo tarpu Luke’o Fordo herojus Aleksas mokosi universitete ir ieško mumijų kapų. Jo „mama” Maria Bello yra 41-erių. Jei Evelyn būtų vėl vaidinus Rachel Weisz, tai ji geriau tiktų savo „sūnui” į meilužes, kadangi juos skiria tik dešimtmetis. Tiesa, jog O’Connelai turi sūnų buvo žinoma jau „Mumijos sugrįžime” – esminis skirtumas: tuomet jis buvo mažas berniukas …

Pati silpniausia vieta yra scenarijus. Jei ne jis, kitką dar būtų galima kentėti. Veiksmas apie mumijas persikėlė į Kiniją. Kad filmas dar turėtų kažkokią aliuziją į realų istorinį pagrindą, tai paimta pirmojo Kinijos imperatoriaus ir Didžiosios kinų sienos statytojo Qino Shi Huango istorija. Šis veikėjas pastatė miesto dydžio mauzoliejų, kuriame buvo išrikiuota natūralaus dydžio Terakotų armija. Taigi, visame filme nė vienos tikros mumijos nėra.

Filme susiduria trigalvis drakonas, nemirtingos burtininkės ir kompiuteriniai sniego žmonės, kurių veiksmai ir nežinia iš kur atsiradęs žmogiškumas apskritai sunkiai suvokiami. Istorija apie mumijas pavirto į komiksą su išgalvotų herojų mūšiu. Todėl keista, jog tą mūšį laimi žmonės. Visą scenarijaus absurdą vainikuoja karvė, kurią, nežinia kodėl, žmonijos gelbėtojai gabenasi mažo lėktuvėlio salone, o nusileidimo metu karvė vemia į maišelį. Kai karvę paleido į laisvę snieguotoje kalno viršūnėje, supratau, jog šio gyvulio parodymo tikslas buvo suerzinti žaliųjų organizacijas.

Rachel Weisz pasielgė velniškai teisingai nusprendusi nepasirodyti „Drakono imperatoriaus kape”. Ačiūdie, jog Maria Bello yra jau savo vertę kino pasaulyje įrodžiusi kino profesionalė – kitu atveju, jeigu simpatiška aktorė savo karjerą pradėtų nuo „Mumijos 3”, tai gali būti jos ir paskutinis pasirodymas kine.

Esu tikras, jog „Universal” po šio filmo nutrauks „Mumijos” frančizės vystymą. Paskutinį kartą tokį kino projekto sužlugdymą nevykusiu tęsiniu mačiau projekte „Trigubas X”.

Adamas Sandleris – labai savotiškas aktorius. Neturėdamas jokių specifinių fizinių duomenų, produktyvus aktorius per savo jau beveik du deimtmečius trunkančią karjerą „užsidirbo” vieno populiariausių ir geriausiai apmokamų komikų vardą. Jau tapęs Holivudo žvaigžde, aktorius emėsi ir prodiusavimo bei scenarijų rašymo. Naujausioje komedijoje „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!” Adamas Sandleris ne tik sukūrė pagrindinį vaidmenį, bet ir buvo pagrindinis prodiuseris bei vienas iš scenarijaus bendraautorių.

Lietuvos žiūrovų požiūris į šį komiką taip pat savotiškas. Geriausiai už Atlanto sutikti filmai „Ponas Dydsas”, „Kietas tėtušis”, „Psicho terapija” ir kiti Lietuvos žiūrovų buvo sutikti abejingai. Bet Adamo Sandlerio žvaigždė Lietuvoje augo pavėluotai ir sėkmės piką šis aktorius išgyvena dabar – „Klik! Arba gyvenimas pagreitintai”, „O dabar jus skelbiu Čaku ir Lariu” mūsų kino teatruose uždirbo šimtus tūkstančius litų. Ypatingos sėkmės sulaukė ir naujausias „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!” – per pirmas tris demonstravimo dienas juosta surinko lygiai 100 tūkstančių litų, nors jautė tokių filmų kaip „Wall-E”, „Mamma Mia” ir „Hankokas” konkurenciją.

Įdomus ir Lietuvos kino platintojų požiūris į filmus su Adamu Sandleriu – tokios pat vidutiniškos komedijos su šiuo aktoriumu kaip „Ispangliška”, „Ilgiausias Jardas” ir „Reign Over Me” mūsų kino teatruose taip ir nebuvo parodytas. Galbūt platintojai supranta, jog negalima leisti žiūrovams persisotinti A. Sandleriu – visgi, jis ne Jimas Carrey, ne Rowanas Atkinsonas ir ne Rolandas Kazlas, kad į jo vaidybą būtų galima žiūrėti ir žiūrėti.

Grįžkime prie filmo. Komedija „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!” pasakoja istoriją apie superherojaus galių turintį slaptąjį žydų superagentą, kuriam vieną dieną tiesiog pabosta būti tokiu ir jis pabėga į svajonių šalį JAV ir siekia savo svajonės – tapti pripažinti kirpėju. Senjoriško amžiaus klientes „superagentas” pamalonina ne tik gebėjimu daryti šukuosenas, bet ir savo neprilygstamu seksualumu.

Šioje komedijoje susilieja viskas – absurdas, fantastika, vulgarumas, politika, seksualumas … Kryptis, kuria eina filmas, taip ir lieka neaišku. Tarsi viso to kratinio dar būtų negana, netikėtai į scenarijų dar įgrūdama parodijos linija, kurioje vienas iš herojų ruošiasi kovai kaip Rokis, o pats agentas Zohanas pradeda rodyti triuką „Adamsų šeimynėlės” motyvais.

Įdomiausia filme tampa politinė siužeto linija, kurioje drąsiai ir atvirai tyčiojamasi iš JAV imigrantų, painiojamos politinės vertybės, komiškai žvelgiama į terorizmo grėsmę, Palestinos ir Izraelio konfliktą. Nors juostoje nemažai faktų iškraipyta ir labai sutirštinta, bet tik jie ir geba filme šiek tiek nustebinti – ne visi sąmoju, kiti tiesiog drąsa atvirai tyčiotis. Vienas iš scenaristų Robertas Smigelis pripažino, jog scenarijus buvo parašytas 2000-ųjų pradžioje, bet filmo kūrimas buvo atidėtas vengiant teroristinės tematikos po rugsėjo 11-osios įvykių.

Adamas Sandleris į filmą šalia savęs sugebėjo surinkti nemažą žvaigždyną. Pagrindinį superagento priešą Fantomą vaidinas Johnas Turturro, kitą žydą Salimą įkūnija Robas Schneideris. Komedijos kratinys neapsieina ir be romantinės linijos, kuriai reikalinga moteris. Šį personažą, palestinietę Dalią vaidina rytietiškų bruožų kanadietė Emmanuelle Chriqui, matyta „Lemtingame posūkyje” arba „100 merginų”.

Jeigu reikėtų filmą „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!” apibūdinti vienu žodžiu, tai tinkamiausias būtų – „kvailas”. Kvailas visomis prasmėmis – kvailas scenarijus, kvaili herojai, kvailos scenos ir kvaili siužėto posūkiai. Kvailas, bet vietomis nustebinantis.

Plačiau apie filmą – Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk! | You Don`t Mess with the Zohan, 2008

Naršantys „IMDb.com” jau turbūt pastebėjo – po šio savaitgalio pasikeitė „IMDb” geriausiai vertinamų visų laikų filmų TOP-250 lyderis. „Krikštatėvį” aplenkė naujas filmas apie Betmeno nuotykius „Tamsos riteris”.

Šiandien šį filmą „IMDB” vertino jau 46900 žiūrovų ir filmo vidutinis vertinimas yra 9,7. Sudarydamas TOP-250, IMDB taiko specialią reitingavimo metodiką, kuri eliminuoja perdėtai gerą filmo vertinimą filmo rodymo pradžioje – pastebėta tendencija, jog filmui tik pasirodžius, filmą pirmiausiai ima vertinti gerbėjai, o kritikai „atsibunda” vėliau. Todėl jeigu žiūrėsite filmų „TOP-250”, tai filmo „Tamsos riteris” reitingas yra rodomas 9,5.

Kol kas sunku prognozuoti, ar išliks „Tamsos riteris” „IMDb” reitingo lyderiu visiems laikams. Visgi pradiniai vertinimai taip pat būna geresni, negu vėlesni ir, pastebėjau, jog „IMDb” reitingai šiek tiek pakrenta. Toli neieškant pavyzdžio galima atkreipti dėmesį į”WALL·E”, kurio reitingas po pirmojo savaitgalio buvo 9,1, bet dabar nukrito iki 8,8. Kitą vertus, „Krikštatėvio” reitingas yra 9,1, o „Tamsos riterio” 9,7, tai atotrūkis gana solidus …

Filmo dar nemačiau, tai negaliu vertinti – plaukiantys kritikų vertinimai taip pat labai teigiami, bet, pagal juos sakyti, jog „Tamsos riteris” yra geriausias visų laikų filmas negalima – yra ir argumentuotų pastabų filmui.

Aišku, labai geriems žiūrovų reitingams „padeda” ir mėgstamo aktoriaus Heatho Leadgerio mirtis –  „Tamsos riteryje” jis dar spėjo nusifilmuoti ir tai yra paskutinis filmas, kuriame pasirodo jaunas aktorius. Nostalgija ir liūdesys, be abejo, balsuotojus priverčia už tai suteikti vieną kitą papildomą balą.

Įdomu bus pažiūrėti, kaip IMDB reitingas keisis – visgi, vertinant populiarųjį kiną IMDB reitingas yra solidus rodiklis.

„Tamsos riteris” pasiekė ir finansinių rekordų – sumušė geriausio uždarbo per vieną dieną rekordą (67,8 mln. dolerių), geriausio uždarbio per vieną savaitgalį rekordą (155 mln. dolerių), tapo trečiuoju per dvi dienas peržengusiu 100 mln. dolerių ribą.

Bet, manau, jog „Tamsos riteris” Lietuvoje jokių rekordų nesumuš – komiksiniai filmai Lietuvoje taip nemėgstami, jog net geri atsiliepimai filmui nepadės. Lygiai kaip ir fiasko Lietuvoje patyrė „Betmenas: Pradžia” ir „Supermenas: sugrįžimas”, nors kritikų ir žiūrovų atsiliepimai buvo labai geri.

Taip jau yra, kad Holivudas visus savo stipriausius ir brangiausius filmus išleidžia gegužės-liepos mėnesiais. JAV – vasara yra kino sezonas. Amerikiečiai į kino teatrus geriausiai eina pirmąjį ir trečiąjį gegužės savaitgaliais, visą birželį ir visą liepą, o ypač per „Independence Day” savaitgalį. Dėl to kai lietuviai pradeda vakaro/savaitgalio išvykas prie jūros, ežero ar į sodybą, tada kino teatruose pasirodo pagrindiniai komerciniai metų filmai.

O šiemetinis repertuaras, mano nuomone, yra įspūdingas. Atrodo, kad Holivudas kapstosi iš scenarijų krizės ir atrado savyje resursų kurti kokybišką pramoginį kiną. Nesitikėkite aukštojo kino meno pilotažo, nes Holivudas ne tam pastatytas.

Šią vasarą komerciniame kino teatrų repertuare apstu smagių, „kokybiškos pramogos” epitetą atitinkančių filmų.

Jau ekranuose pasirodė:

„Ieškomas / Wanted” – tikro veiksmo filmas, kur Angelina Jolie vaidina su tokiu pat pasimėgavimu kaip kažada „Laroje Kroft”. Sveikinu Holivudą įsileidus šviežio kraujo – filmą režisavo rusų komercinio kino pažiba Timuras Bekmambetovas („Nakties sargyba”, „Likimo ironija, arba laimingų Naujų!”, etc.). Nepamirškite, jog visgi Holivudą sukūrė išeiviai iš Europos … IMDB reitingas – 7,4

„Hankokas / Hancock” – Holivudui jau nebeįdomu kurti tiesiog filmus apie superherojus, dabar jau kuria apie jų problemas! Keista, bet šį filmą su spragėsiais galima suvalgyti labai skaniai. IMDB reitingas – 6,9

„Velniop tą Sarą Maršal / Forgetting Sarah Marshall” – silpnas scenarijus ir silpna filmo vinis, bet filmas pakyla į gerą pramoginio vartojimo lygį dėl vieno aspekto – puikių personažų! IMDB reitingas – 7,7

„Kung Fu Panda / Kung Fu Panda” – „Dreamworks” animacinį darbą jau galima vadinti tiesiog „eiliniu”. Bet eilinis nereiškia blogesnis. IMDB reitingas – 8,0

Du filmai Lietuvoje dar nepasirodė, bet dėmesio jiems būtina skirti jau vien dėl išankstinių prognozių. Jau šį savaitgalį Lietuvoje startuoja „WALL-E„. Iškalbingi IMDB reitingai – 8,8 balsavus jau 40 tūkst. žmonių! 21 vieta geriausių visų laikų filmų saraše.

„Tamsos riteris” dar nebuvo parodytas eiliniams žiūrovams net JAV. Bet iš 97 „Rotten Tomatoes” surinktų recenzijų, net 92% filmą vertina teigiamai, įskaitant tokius kritikų epitetus:

The Dark Knight is not only the best film I have seen this year, but quite possibly the best superhero movie ever made

Be šių filmų dar kino ekranuose pasirodys ABBA dainų miuziklas „Mamma Mia!„, kultinio serialo ekranizacija „Ieškok gudručio” – neturiu išankstinės nuomonės apie juos, bet tai yra tiesiog „must see” filmai.

Holivudo kūrėjų komanda, vedama prodiuserio Juddo Apatowo, sukūrusi komedijas „40-ties ir dar skaistus”, „Užkibo” ar „Kietakiaušiai” pristato naują filmą „Velniop tą Sarą Maršal”. Kaip ir įprasta šiuolaikinėms romantinėms komedijoms, siužetas gana paprastas – muzikantas iš Los Anželo vardu Peteris penkerius metus draugauja su TV serialo žvaigžde Sara Maršal. Šioji ji palieka dėl garsaus lovelaso – muzikos žvaigždės. Paragintas brolio Peteris išvyksta atostogų į Havajus, kur netikėtai atostogauja ir Sara su naujuoju draugužiu.

Scenarijų „Velniop tą Sarą Maršal” rašė Jasonas Segelis – tas pats, kuris sukūrė ir pagrindinį, Peterio Bretterio, vaidmenį. Negana to, J.Segelis prie šio filmo prisidėjo ir sukūręs bei atlikęs kertinę filmo garso takelio dalį – lėlių operą apie Drakulos meilę, dainas „Inside of You” bei „We Gotta Do Something”. Iš mažai žinomo aktoriaus J.Segelis juostoje „Velniop tą Sarą Maršal” atsiskleidė kaip tikras žmogus-orkestras.

„Velniop tą Sarą Maršal” režisieriaus kėdėjo sėdėjo Nicholas Stolleris, iki šiol pagarsėjęs kaip nelabai vykusios komedijos su Jimu Carrey „Nuotykiai su Diku ir Džeine” scenarijaus autorius. Prodiuserių komanda, stačiusi šią juostą nebijo naujų vardų ieškoti ne tik darbams už kadro, bet ir vaidmenims ekrane. Kaip ir „Kietakiaušiuose” ar „Užkibo”, taip ir „Velniop tą Sarą Maršal”, pagrindinius vaidmenis atlieka jau pastebėti ankstesniuose filmuose aktoriai, bet, toli gražu, ne pirmojo ryškumo žvaigždės.

Dviejų filmo gražuolių – TV žvaigždės Saros Maršal ir viešbučio Havajuose administratorės Reičel, kuria susižavi Peteris – vaidmenys atiteko atitinkamai Kristen Bell, matytai „Herojuose”, „Pulse” ar „Spartane” bei ukrainietei Milai Kunis, žinomai iš kelių neryškių vaidmenų ir animacinio TV serialo „Family Guy” garsinimo. Galima tikėtis, jog šie vaidmenys šioms dviems gražioms aktorėms taps katalizatoriumi, po kurio jos pavirs A kategorijos Holivudo žvaigždėmis. Panašiai kaip Katherine Heigl filmu „Užkibo” iš TV serialo „Grego anatomija” žvaigždės-mažų kino vaidmenų aktorės tapo pirmojo ryškumo žvaigžde.

Antraplaniuose vaidmenyse pasirodo ne vienas aktorius, taip pat jau matytas ankstesniuose šio komedijų fabrikėlio darbuose – Paulas Ruddas, Billas Haderis. Vėl labai puikų ir taiklų vaidmenį gavo mano mėgstamas „kvailų vaidmenų” atlikėjas Johanas Hillas, šį kartą atliekantis restorano darbuotojo, kuris vis bando įsiteikti scenos garsenybei, rolę.

Kaip ir kitose „Velniop tą Sarą Maršal” kūrėjų darbuose, šioje komedijoje einama tolokai rodant nuogybes bei vartojant juokelius apie „aną galą”. Be abejo, šios komedijos negalima lyginti su „Kietakiaušiais”, bet, atkreipiu dėmesį, jog daugelyje šalių „Velniop tą Sarą Maršal” leidžiama žiūrėti tik pilnamečiams. Nors komedijose idėjų trūkumo maskavimas vulgarumu yra šių laikų Holivudo blogybių sąrašo pirmajame dešimtuke, šiame filme, kaip ir „40-ties ir vis dar skaistus”, juokeliai apie seksą puikiai derinami su juostos nuotaika ir prajuokina bei neatrodo „ne į temą”.

Jeigu lygintume „Velniop tą Sarą Maršal” su kitais „Apatowo grupuotės” filmais, tai šis tikrai nėra pats geriausias – šį titulą išlaiko „Užkibo”. Nepaisant to, „Velniop tą Sarą Maršal” yra linksmas, ne kiekviename žingsnyje nuspėjamas filmas su taikliais personažais ir kokybiškais dialogais. Šis filmas įrodo, jog romantinės komedijos žanras nėra tik beviltiškai pasiduodantis garsioms pavardėms ir galimiems dideliems uždarbiams. Lauksių kitų šios kūrėjų grupės darbų – tai jau savotiškas kokybės ženklas. Tikiuosi, ne laikinas.

Plačiau apie filmą – Velniop tą Sarą Maršal | Forgetting Sarah Marshall, 2008

„Forum Cinemas” atsikratė ne tik „Coca Cola Plaza” kino centro pavadinimo. Maža to, „Forum Cinemas” tinklo kino teatruose įsikūrusiuose baruose „Coca Cola” pakeitė „Pepsi”!

Štai tokį vaizdelį „nušoviau” praėjusį penktadienį kino teatre „Forum Cinemas Akropolis”, belaukdamas „Kung Fu Panda” seanso.

Man asmeniškai „Pepsi” patinka labiau nei „Coca Cola” dėl didesnių simpatijų būtent šiam prekės ženklui, todėl aš pasikeitimu esu patenkintas.

Tik pamąstymui, kabo tik klaustukas – ar šis pakeitimas yra labiau principinis, ar paremtas grynai ekonominiu išskaičiavimu (kad ir tiekimo sąlygomis, marketinginiais „Pepsi” pinigais ar tyrimo, rodančio, jog kinomanams labiau patinka „Pepsi”, o ne „Coca Cola”)? Žinant Lietuvą, spėju, greičiau taip padaryta iš principo.

Juolab, kad „Pepsi” veikla Lietuvoje labai siaura. Kiek žinau, „Pepsi” Lietuvoje veikia per distributorių „Mineraliniai vandenys”, o jų marketingo veikla praėjusius trejetą metų yra beveik nulinė. HORECA kanale apskritai „Pepsi” pastebėti iki šiol teko tik „Cinamon” kino teatruose. Na, dabar vien tik su pasirodymu „Forum Cinemas” „Pepsi” taps kur kas labiau matomi.

O kažin, ar „Forum Cinemas Vingis” perdažys/perdažė ir didžiąją dalį savo interjero, kurio sienos yra „užbrand’intos” „Coca Colos” buteliukų formomis?…

P.S. O jeigu „Siemens Arena” atsisakys „Siemens” pavadinimo, tai ir visas tualetuose pvz. esančias rozetes pakeis iš „Siemens” į, pvz. „Bosch”?

Kaip ir laukiau, „Coca Cola Plaza” iškaba jau nuimta nuo kino teatro – nors dar oficialiame puslapyje skelbiama apie kino teatrą tokiu pavadinimu. Paaiškėjo, jog kontraktas tarp „Forum Cinemas” ir „Coca Cola” galiojo penkerius metus – nuo šiol šis pavadinimas liks tik istorijoje su amžinai gyvais „delfistų” komentarais.

O iš to paties „Delfi” galima prisiminti, jog „Siemens” vardas Vilniuje įsikūrusiai arenai suteiktas 10 metų nuo 2004 m. – vadinasi, „rebranding’o” galim laukti 2014-aisiais.

Paskutinius porą metų amerikietis aktorius Matthew McConaughey gyvenimu skųstis neturėtų. Už gerus honorarus tiesiog vaidina Holivudo top dešimtuko aktorių gyvenimo vyrus. 2005-aisiais „Sacharoje“ už 8 mln. dolerių M.McConaughey davėsi su Penelope Cruz, 2006-aisiais aktorius pasirodė „Uždelstoje meilėje“ su Sarah Jessica Parker, o štai šiemet į nuotykius leidosi su Kate Hudson.

Maža to, susidaro įspūdis, jog M.McConaughey scenarijus renkasi pagal filmavimo aikšteles – „Sachara“ buvo nufilmuota Ispanijoje ir Maroke, „Uždelsta meilė“ – JAV paplūdimiuose, o štai visos „Kvailių aukso“ scenos nufilmuotos Australijoje arba Bahamuose. Viename po kito pasirodančiuose filmuose vaidinantis aktorius rizikuoja ne tik įkliūti į „atostogų aktoriaus“ spąstus – filmai per daug žemo lygio, jog vėliau M.McConaughey gali būti labai sunku vėl pasirodyti kaip „rimtam“ aktoriui. Tą šis aktorius 2005-aisiais bandė daryti pasirodydamas su Alu Pacinu juostoje „Pinigai dviems“, bet filmas neperlipo televizinio lygio (Lietuvos kino teatrai jo ir nerodė, bet kelis kartus jau rodė LNK).

Prieš trejus metus susuktą „Sacharą“ ir „Kvailių auksą“ sieja ne tik M.McConaughey. Filmo nuotaika, siužetas ir, galų gale, filmo lygis – labai panašūs. Aistringas lobių medžiotojas karštligiškai ieško lobio Karibų jūroje. Be abejo, kaip ir visuose lobių ieškotojų filmuose, kovojama ne tik su klausimu, kur yra lobis, bet ir su konkurentais, kurie taip pat nežino, kur lobis yra, bet nemažiau nori jį surasti. Laisvą minutę lobių ieškotojas skiria savo žmonai, kuri tai myli jį, tai skiriasi, tai ieško lobių, tai nori atsiduoti mokslinei veiklai.

Visas filmo siužetas paremtas nenutrūkstamu kvailų sutapimų virtine. Kuo toliau, tuo jie kvailėja ir kvailėja, kol prieina prie absurdo. Maža to, siužetinės pauzės užpildomos kvailomis ir nepaaiškinamomis scenomis, kurių paskrtis – bandyti žiūrovą prajuokinti, bet dažniau juokas iš situacijos absurdiškumo (pvz. motoroleris krenta į jūrą ir sprogsta tarsi du ore susidūrę lėktuvai).

Matthew McConaughey su Kate Hudson susitinka jau ne pirmą kartą – 2003-aisiais šie aktoriai medžiojo vienas kitą komedijoje „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“. Romantiniškoje aplinkoje ši medžioklė buvo kur kas sėkmingesnė, nei nuotykių filme. Nelabai savo rogėse jautėsi ir režisierius Andy Tennantas, pasižymėjęs romantinėmis komedijomis „Mergina iš Alabamos“ ir „Hičas – meilės specialistas“.

Bene vienintelis įdomesnis personažas filme yra kvaila multimilijonieriaus dukra Gemma – stereotipiška turtinga išpaikinta mergiotė yra kvaila kvailame filme, kuri bent jau nebando apsimesti protinga. Toks iš pirmo žvilgsnio banalus personažas tampa vieninteliu, kurio istorija geba prajuokinti.

„Kvailių auksas“ yra „Sachara“, iš dykumos persikėlusi į Karibų jūrą ir nuo to tik suprastėjusi.

Plačiau apie filmą Kvailių auksas | Fool’s Gold, 2008

Prieš gerą mėnesį teko „ORE>LT” e-žurnalui atsakyti keletą klausimų apie kino būklę šiandien. Tai pavirto į Šarūno Girdėno straipsnį, kurio originalą galite rasti čia.

——————————————–

Pirmieji nepriklausomi lietuviško kino kūrėjai atsirado XXa. viduryje, po Antrojo pasaulinio karo. Viena vertus, daryti meną tuomet buvo lengviau, nes finansavimą skirdavo (arba ne) valdžia ir autoriui nereikėjo rūpintis savo produkcijos komercine sėkme. Kita vertus, kūrybinę laisvę varžė skrupulingi cenzoriai, savaip pakreipdami filmo siužetą. Tiesa, metraščiuose rašoma, kad lietuviško kino kūrėjai sugebėdavo apeiti cenzūrą ir gaudavo vieną kitą užsienio festivalių apdovanojimą.

Šarūnas Girdėnas 2008-04-30

Atgavus nepriklausomybę, kai kurie kino kūrėjai nesugebėjo prisitaikyti prie naujų, rinkos diktuojamų sąlygų. Atpirkimo ožiais dėl nenusisekusių projektų tampa valdžios atstovai, nors gali būti, kad tikrieji kaltininkai yra patys kūrėjai, vis dar gyvenantys praeitimi.

Galbūt tokios pačios problemos kankina ir kino teatrus? ORE domėjosi, kodėl Vilniuje liko trys veikiantys kino teatrai, kokie filmai juose rodomi ir kokia padėtis kino platinimo rinkoje. Kalbėjomės su „Acme filmai” direktoriumi Žilvinu Naujoku bei portalo „kinas.info” projekto vadovu Simonu Bartkumi.

Kaip manote, kodėl Vilniuje liko tik trys kino teatrai („Coca Cola Plaza”, „Akropolis” ir „Skalvija”)? Juk, kaip rodo Skalvijos pavyzdys, galima neblogai išgyventi ir iš nekomercinio kino rodymo.

Simonas Bartkus: Mano žiniomis, „Skalvija” „neišgyvena” iš kino rodymo. Be abejo, tokio kino teatro vadovo apsukrumas daug lemia: sugebama pritraukti ES fondų, užsienio šalių ambasadų, specialiųjų valstybės programų ir kt. paramą. Reikia nepamiršti, jog „Skalvijos” kino centras priklauso miesto savivaldybei.

Kiti kino teatrai žlugo dėl to, jog jų administratoriams nepavyko jų priversti dirbti efektyviai. Ta pati „Lietuva” su beveik 1000 vietų sale sėkmingai dirbo tik „auksiniais” laikais 1998-aisiais, kuomet rodė „Titaniką”. Visu kitu laiku jų veikla buvo nuostolinga. Kai kurie kino teatrai buvo privatizuoti, bet jų savininkai taip pat nesugebėjo kino teatrų veikti efektyviai („Vilnius”, „Helios”, „Kino tvanas”).

Žilvinas Naujokas: Sunku pasakyti, ar galima išgyventi iš nekomercinio kino rodymo. Kiek man žinoma, ją remia savivaldybė, taip pat suteikiama parama iš Europos Sąjungos ir kultūros ministerijos. Žiaurus komercinis pasaulis…

Mūsų manymu, bent po vieną salę didžiuosiuose miestuose valstybė turėtų išlaikyti. Tam, kad galėtų būti rodomas „arthousinis” kinas ir vykdomos visuomenės programos. Neblizganti, neformali erdvė žmogui, besidominčiam visokiu kinu. Ne vien tuo, kuris privalo užpildyti tam tikrą vietų skaičių salėje.

Ar pasigendate senųjų kino teatrų?

S. B.: Be abejo, nostalgija jaučiama „viskam, kas buvo gero”. Bet suprantu, jog dabartinė pasaulinė kino teatrų rinkos tendencija yra kino centrų stambėjimas, įsikūrimas žmonėms patogiose vietose (pirmiausia prekybos centruose).

Išlaikyti 1000 vietų vienaekranį kino teatrą senamiestyje šiai dienai būtų nerealu net rodant ten tik komercinį kiną – tą reikia pripažinti.

Ž. N.: Aš ne, aš ne vilnietis. Bet atsimenu, kad tada kinui auksiniai laikai buvo, į kiną eidavo visi.

Koks pagrindinis kriterijus sudarinėjant komercinių kino teatrų repertuarą? Tik filmo pelningumas, ar kažkas daugiau?

Ž. N.: Bene svarbiausias dalykas yra kino pelningumas, nes kino teatras yra ne labdaringa veikla užsiimanti organizacija, o pelno siekianti įmonė. Kuo filmas „didesnis”, kuo daugiau popcorno ir pepsicolos parduodama, tuo geriau. Toks yra verslas.

Aišku, matyti kažką daugiau nei skaičiukus yra pageidautina. Nes taip į kino teatrus atkeliauja ir festivalinis, „kitoks” kinas, pritraukiama įvairesnė auditorija.

Ar susiklosčiusi padėtis, kai Vilniuje yra tik keli kino teatrai, neįstato kino platintojų į tam tikrus rėmus?

Ž. N.: Teisingai pastebėta. Tikriausiai turite galvoje „Asterikso” atvejį, kuriame Cezario vaidmenį atliko Alanas Delonas. Tai keistas, nepaaiškinamas atvejis, kai vilniečiai nepamatė laukiamo didžiausio europietiško filmo, be kita ko, įgarsinto ir lietuviškai, nes paskutinę akimirką „Forum Cinemas” kino teatrai atsisakė jį rodyti.

Kino platintojai įstatomi į gana siaurus rėmus. Tikriausiai niekas neprieštaraus, kad monopolija nėra gerai. Kai sveiką protą nugali nepaaiškinamas noras viską valdyti, kenčia visi, taip pat ir žiūrovai. Bet lazda turi du galus, tad tikimės geresnių laikų.

Pagal kokius kriterijus atrenkate filmus, kuriuos siūlysite kino teatrams ir Lietuvos žmonėms?

Ž. N.: Iki šiol kreipdavome dėmesį į daug kriterijų: režisierių, aktorius, filmo biudžetą, žanrą, potencialą, auditoriją, konkurencinę aplinką… Dabar dėl neprognozuojamų „Forum Cinemas” veiksmų pirmiausia laukiame jų („Forum Cinemas”, – red. past.) patvirtinimo. Kadangi jiems atsisakius rodyti filmą, jis tampa nuostolingas, nes šis tinklas užima apie 60-70% Lietuvos rinkos. Tai mus, kaip platinimo kompaniją, įstato į nelygią konkurencinę padėtį.

Nepamirškime, kad „Forum Cinemas” yra ir didžiausia kino platinimo įmonė Lietuvoje, turinti savo kino teatrų tinklą.

Jūsų nuomone, kaip pasikeitė eilinio lietuvio kino skonis nuo Atgimimo laikų iki dabar?

S. B.: Požiūris tapo labiau kosmopolitiškas. Šiandien žmonės yra labiau išprusę, daug reiklesni negu buvo praėjusiame dešimtmetyje. Dabar daug sunkiau įtikti žiūrovui.

Ž. N.: Sunku pasakyti. Atgimimo laikais ir po jo ilgą laiką kino išvis nebuvo. Kino teatrai neretai būdavo paverčiami bazėmis ar sandėliais. Galima sakyti, žmonės kinu pradėjo domėtis tik po „Titaniko” pasirodymo. Nuo tada tendencija panaši kaip ir visame pasaulyje: holivudinė produkcija, žinomiausi europietiški filmai, keli lietuviški…

Kaip manote, kokį žmogų ugdo (jeigu taip galima pasakyti) dabartinių kino teatrų repertuaras?

S. B.: Aš manau, jog repertuaras žmonių neugdo. Jeigu prievarta žiūrovui kišime Kusturicą su Kim Ki Dukų, tai padarysime jam daugiau žalos negu jis patirs savo noru valgydamas popcorną ir žiūrėdamas Spielbergą.

Šlamšto ir pataikavimo žiūrovui yra visur – tam yra Minedas, „Pjūklas 4”, „Puikusis šou” ir Paris Hilton. Tai visuomenės problema, o ne kino teatrų.