Simonas Bartkus | Blog

Visada šiek tiek kvaili atrodo žmonės, kurie juokiasi žiūrėdami vieni į knygą ar klausydami ausinuko, ar ne? Ernesto Parulskio knyga „Kasdienybės kunstkamera”  privers kvatotis skaitant šią knygą – jeigu jus trikdo keisti žvilgsniai, tai skaitydami knygą nesižvalgykite į šonus ir jų negaudykite.

„Kasdienybės kunstkamera” yra Ernesto Parulskio straipsnių, parašytų įvairiems leidiniams per pastaruosius 10 metų rinktinė – puikios, šmaikščios, taiklios ir kandžios įžvalgos apie buitinius dalykus, kurie supa mus kasdien.

Įžvalgos stebina, knyga juokina, knyga pakeičia požiūrį į nuobodžius kasdienius dalykus.

Knygą galima skaityti nuo bet kurio skyriaus ir, esu tikras, po pusmečio primiršus šias eseisto E.Parulskio mintis galima knygą skaityti iš naujo – atrodys lygiai taip pat juokinga. Jei sekate šio autoriaus straipsnius „Verslo klasėje” ir kituose leidiniuose – tai ne priežastis atsisakyti skaityti šią knygą.

Ernesto Parulskio tekstai nesudėtinga – viskas aišku, paprasta, be sudėtingų išvedžiojimų ar minčių tarp eilučių. Tačiau tekstai konkretūs ir tvirtai sudėti – nei pridėsi, nei atimsi.

Pamenu, „Omni.lt” vadovaujant Ernestui Parulskiui, šiame portale spausdinau vienas iš pirmųjų savo rašliavų. Kai kurios jos buvo pasirašomos mano vardu, kai kurios išgalvotais vardais – šiandien jos man atrodo keistos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad už jas Ernestas man mokėjo, tai turbūt nevisos tos rašliavos buvo tragiškos ;)

Įsigyti Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstakamerą” galit ne tik tradiciniu formatu, tačiau ir elektroninę knygą iš skaitykle.lt. Kol kas popierines knygas tenka vadinti tradicinėmis, tačiau tikiu e-knygų ateitimi – pats dėl geriausio varianto neišsirinkimo vis dar neįžengiu į e-knygų pasaulį.

Šie metai lietuviškam knygų leidybos verslui yra lietuviškų biografijų ir autobiografijų bumo metai. Perkamiausių knygų viršūnėse dažnai „puikuojasi” biografijos personų, kurias norisi nuoširdžiai apvemt (Gintarė Karaliūnaitė? Radži? Džordana Butkutė?, KAS ČIA DABAR?), vienintelė paguoda – viltis, jog tai padės dar didesniai tautos daliai prisiminti skaitymo džiaugsmą.

Kadangi turiu įprotį užmesti akį į perkamiausių knygų TOP-10 lentynas tiek knygynuose, tiek prekybos centruose, tai per šias šventes visur pirmauja Rūtos Oginskaitės knyga apie Vytautą Kernagį „Aš nežinojau, kad tu nežinai”. Ačiūdie, dar nesame visiškai sugedę ir kažkas sugeba aplenkti Radži.

Vytauto Kernagio pristatinėti nereikia – spalvingas artistas, kurio biografijos epizoduose ir „Brodo vaikai”, ir „Kabaretas tarp girnų”, ir dainuojamoji poezija, ir „Kancaras”, ir net „Paskutinis šansas”. Vytautas Kernagis savęs nelaikė aktoriumi, nelaikė dainininku, nelaikė muzikantu – jis vadino save artistu. Jis yra vienas iš lietuvių, kuris tikrai vertas biografinės knygos.

Tačiau grįžkime prie pačios knygos – man atrodo, ji išėjo silpna. V.Kernagio gyvenimas ilgas ir spalvingas, todėl knyga gavosi didelė – virš 500 puslapių. Nors autorė Rūta Oginskaitė įžangoje rašo, jog knygą planavo kartu su V.Kernagiu jam dar esant gyvam, tačiau man labiausiai užkliuvo jog knyga neturi veido ir formato – ilgas faktų, interviu ir epizodų aprašymo kratinys be didelei knygai būtino junginio.

Nors autorė labai gerai asmeniškai pažinojo Vytautą Kernagį, tačiau pasibaigus įžangai sunku pajusti autorės prisilietimą prie šios iškilios asmenybės: knygoje surinkta gausybė fakų, pakalbintos kelios dešimtys V.Kernagiui artimų žmonių, tačiau skonis „enciklopediškas”. Pabaigus knygą, nenustebino, jog knygos pabaigoje kaip moksliniame veikale nurodytos nuorodos į kiekvieną garso įrašą, straipsnį ar interviu, kuriais pasiremta rašant biografiją.

Bet kokiu atveju, biografinė knyga vertinga dėl asmenybės, apie kurį ji yra parašyta – įdomių gyvenimo detalių, kurias pažinti verta yra daug.

Beje, vienu metu knyga parduodama dviem skirtingais formatais – apie 40 litų kainuojantis leidimas kietais viršeliais su CD ir mažiau nei 20 litų kainuojanti „minkštų viršelių” versija.

Manau, jog knygų skaitau nemažai. Nors skaityti dažniausiai yra didesnis už galimybes, todėl skaitymo tempai svyruoja, tačiau per metus perskaitau daugiau nei 20 knygų.

Seku e-knygų vystymąsi. Man šis produktas labai patinka. Besikaupiančioms knygoms yra sunku rasti namuose vietos. Kadangi knygas daugiausia skaitau keliaudamas, tai e-knygas daug paprasčiau vežiotis. E-knygos yra pigesnės už popierines, todėl nuoskauda nusipirkus blogą knygą yra mažesnė. Ir apskritai – iš principo nekenčiu popieriaus kaip materijos.

Tačiau užsienio pavarduotuvėse vis pavartau skirtingus e-knygų aparatus  ir juos padedu atgal – nesiryžtu pereiti į e-knygų pasaulį. Kodėl?

1. Lietuviško turinio nėra, o angliškas turinys lietuviams yra sunkiai prieinamas. „Barnes and noble” turi kompiuteriams ir „iPhone” skirtas skaitykles, tačiau lietuviams turinio pirkti negalima – matyt, nebus galima pirkti ir „nook” turinio. „Amazon Kindle” turinys lietuviams yra prieinamas, todėl šito aparato pirkimas, turbūt būtų tikslingiausias. Tačiau pats aparatas tai man nepatinka (kam ta klaviatūra?). Nelegalaus turinio aš nenoriu, o be to, net jeigu sugebėčiau spjauti į daroma nusikaltimą, tai „piratinį” turinį nėra paprasta rasti ir įsikelti. Tinklaraštis „Eknygos” pateikė neblogą sąrašą šaltinių, kur jų galima ieškoti, tačiau baido pats dalykas, jog lietuviams „jų reikia ieškoti” – norisi visko greitai, patogiai, visko vienoje vietoje.

O jeigu dar būtų galimybė kas rytą į e-knygų aparatą gauti naują laikraštį …

2. Brangu. skaitykle.lt siūlomi gaminiai kainuoja 800 litų ir daugiau, „Amazon Kindle” kainuoja virš 600 litų. Jeigu darom prielaidą, jog e-knygos dvigubai pigesnės negu tradicinės knygos, o mano vidutinė perkamos knygos kaina yra 50 litų, tai realiai mano investicija „atsipirks” ne greičiau negu per pusantrų metų. Gal tai ir yra „protingas” laikotarpis, tačiau – žr. 3 punktą.

3. Esu tikras, jog elektroninių knygų skaitytuvai greitai taps daug geresni (dėl augančio populiarumo daugiau kompanijų imsis investuoti į inovacijas) bei turėtų sparčiai pigti (dėl masto ekonomijos). Pamatyti, jog daiktas, už kurį mokėjai 800 litų, po pusmečio kainuoja dvigubai pigiau nėra malonu – nors tai galima pavadinti buvimo inovatoriumi kaina. Dar sunkiau bus atsisakyti greitai morališkai pasenusio daikto ir vėl pirkti naują.

Lietuviško turinio nėra ir nemanau, jog per porą metų jo atsiras. Nekalbu apie eksperimentus ir atskirus leidimus, tačiau kalbu, jog bus normalus elektroninių knygų pasirinkimas ir bent trečdalis Lietuvoje išleidžiamų knygų bus išleidžiama ir elektroniniu pavidalu.

E-knygų ateitimi tikiu. Lietuvoje e-knygos, manau, bus mažiau populiarios nei Vakaruose, dėl visuomeninio transporto nepopuliarumo daugiau uždirbančiųjų tarpe. Kai daugiau nei pusė į darbą keliauja už vairo, o kelionė trunka trumpai, tai iškrenta epizodas, kurį keliaujantys visuomeniniu transportu turi skaitymui. Kiek knygų ir laikraščių perskaitoma Londono traukiniuose ar Paryžiaus metro? Skaitymui prieš miegą e-knygos neturi tiek privalumų kiek skaitymui kelionėse.

E-knygų populiarėjimui didelę įtaką turės pasiūlos buvimas. „Amazon” trečdalį pardavimų sudaro e-knygos. Tačiau jie to pasiekė per sukurtą patogumą, didžiulį asortimentą, dideles investicijas į savo vardo aparatą ir didžiules marketingines pastangas. Labai sveikintinos skaitykle.lt pastangos, tačiau manau, jog esminė „Kindle” sėkmės priežasčių – technika ir turinys turi eiti kartu. Tuo keliu eina „Barnes&Nobles”, tuo tarpu visai neblogas „Sony Reader” gaminys nesulaukia tokio populiarumo, nors „skaito” bet kokį turinį. „iPhone” ir „Kindle” įrodė, jog masiniam vartotojui nerūpi sistemos uždarumas, jeigu jis gali patogiai ja naudotis.

Taip pat, niekada nesu tikras, jog sugebu žinoti, ko man reikia, tačiau galvoju, jog galbūt pasirodys telefonų ir e-knygų hibridas. Šiai dienai man atrodo, jog „iPhone” su pusantro karto didesniu ekranu ir dvigubai talpesne baterija būtų tobulas įrenginys. O jeigu dar „iTunes” principu veikiantis knygų pirkimas … Tačiau, net jeigu toks produktas ir pasirodytų, tai Lietuvos rinkai jis, deja, prieinamas po kokio penkmečio.

Simboliška, tačiau paskutinį šios knygos puslapį skaičiau tuo metu kaip „Aegean Airlines” A320 lėktuvio vyr. stiuardas pranešė, kad ruoštumėmės nusileidimui London Heathrow (vadinkit negerbiančiu kalbos, bet nekenčiu rašymo Hytrou) oro uoste.

Andrius Užkalnis yra 15 metų Londone gyvenantis lietuvis žurnalistas, dažniai drąsius įžvalgius tekstus rašantis į įvairius lietuviškus leidinius, pastaruoju metu dažniausiai matomas lrytas.lt. Knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” – rašinys apie anglų savybes, siekiant pažvelgti į priežastis.

Į ką knygą panaši? Pirmiausia man panaši į kelionių gidų knygutes, apie kurias pats Andrius Užkalnis yra anksčiau rašęs. Tačiau panaši į tuos įdomiausius pirmus 10-30 puslapių, kurie visada yra geresnėse ir brangesnėse knygutėse. Kur dar neprasideda turistinių objektų aprašymai ir visiškai niekam nereikalingos skiltys kaip „Where to eat” ir kuriose dažniausiai sutelkta vienintelė tų gidų vertybė – subjektyvus, nuo autoriaus sugebėjimų blaiviai įvertinti priklausantis, šalies aprašas – ko tikėtis iš šalies.

O šalis yra žmonės. Knygoje „Anglija…” rašoma praktiškai tik apie žmones – kaip jie reaguoja, kaip jie gyvena su tais dalykais, kurie pažįstami ir mums.

Jeigu esate įpratę iš Andriaus Užkalnio tekstų didelio kategoriškumo ir kartais drąsios provokacijos, tai knygoje yra kitaip – daug anksčiau jo išsakytų idėjų yra atkartota, tačiau švelniau, labiau struktūrizuotai ir pasvertai. Nepanaši ši knyga į atsiprašymą ir bandymą išpirkti visus žurnaluose ir laikraščiuose A.Užkalnio pakritikuotus ar galimai įžeistus – daug idėjų ir pamąstymų yra pakartota, tačiau publicistui būdingi aštrūs kampai nuglūdinti.

Knygoje daug dėmesio skiriama faktams – juos galima rasti enciklopedijoje, žynyne ar reklaminiame šalies lankstinuke, tačiau – patikėkit, niekur kitaip skaniai tų faktų nesuvalgysite.

Knygoje jaučiasi Andriaus Užkalnio mėgstama didaktinė stilistika – „mielas skaitytojau, tu taip nedaryk”. Teksto struktūra: pasakojimas su tiesiogiai ar netiesiogiai išreikštu pamokymu. Kai kuriuos pasakojamuosius sakinius skaitant tai ausyse išgirdau Algimanto Čekuolio balsą skaitantį tas eilutes per sekmadieninę popietės laidą („… iš už stiklo dviračio greičiu riedančiam tojotos savininkui švokščia kiti vairuotojai”).

Jeigu laukiate iš manęs tiesaus patarimo, pirkti šią knygą ar nepirkti, sakau – pirkite. Pirmiausia, iš jos apie Angliją sužinosite realiai daugiau negu iš „Lonelyplanet” ar „wikitravel.org”. Jeigu ruošiatės važiuoti į šį kraštą pirmą kartą – perskaitykite prieš važiuodami, bus paprasčiau pastebėti jų gyvenimo elementus ir jau iš karto žinosite atsakymą į klausimą „kodėl taip yra”.

Ar esate papuolę į tokią situaciją: prieš porą savaičių kava apsipyliau marškinius, į namus keliauti keisti nebuvo laiko, todėl artimiausiam prekybos centre teko skubiai pirkti naujus. Užduotis paprasta, tačiau problemą išspręsti galima ne iki galo: nė viena parduotuvė, kurioje klausiau, neturi parduotuvėje lygintuvo, kad būtų galima marškinius pirkti ir vilktis. Ar tai taip sudėtinga? Ar pavyzdys, kada pirkėjas nori „pirkti ir vartoti” yra toks retas drabužių prekyboje?

Apie pilną pardavimo vietos patrauklumą Richardas Bransonas naujausioje savo knygoje daug rašo skyriuje „Delivery” – kodėl prekės/paslaugos pateikimas yra esminis dalykas kliento pasitenkinime. Būtent skiltis apie „pateikimą” yra ilgiausia pamoka „Virgin” sielos knygoje „Business Stripped Bare: Adventures of a Global Entrepreneur”. Knyga lietuviškai kol kas neišleista.

Tai yra trečioji charizmatiško verslininko knyga. Jeigu pirmoji buvo biografinė, antroji motyvacinė, tai trečiąją galima apibūdinti kaip „verslo pamokos”.

Richardas Bransonas knygoje kalba apie septynias sritis, į kurias kasdien reikia kreipti dėmesį versle. Jo nuomone, verslas susideda iš:

– žmonių;

– brand’o;

– „pateikimo”, kuris yra esminis dalykas versle;

– kasdienio mokymosi iš savo klaidų ir rezultatų;

– inovacijos, kaip verslo variklio;

– verslumo ir lyderystės kuriamos vertės verslui;

– plačios verslo atsakomybės.

Kaip jau minėjau, didžiausias dėmesys skiriamas „pateikimui” – reikia pripažinti mūsuose didelė dalis su galutiniais klientais dirbančių kompanijų skiria tam per mažą dėmesį. Didesnę pasitenkinimo dalį nei pats produktas, klientui suteikia produkto pateikimas: tai svarbu tiek paslaugų teikime, tiek mažmeninėje prekyboje, tiek greito vartojimo prekių gamyboje. „Virgin” įdiegta sistema, kuri skatina kiekvieną korporacijos darbuotoją rašyti pastabas, kaip „Virgin” galėtų pagerinti „pateikimą”.

Richardo Bransono verslo filosofija sako, jog vienas žmogus negali būti ir verslininkas, ir vadovas. Jei tau labiau patinka verslas – vadovus samdyk, jei labiau patinka vadovauti – parduok savo idėja kartu su savim. Jis stengiasi visada nusišalinti nuo vadovavimo savo verslams, o tik užgimusiai idėjai bando rasti tinkamą vadovą jai įgyvendinti.

Įdomūs R.Bransono pamąstymai apie inovacijos svarbą verslui – įeidamas į bet kokią šaką, tu privalai ją pagerinti ir kiekviename produkte turi idėti tam tikrą inovaciją. Tačiau tas pagerinimas gali būti labai smulkus, tačiau jį privalai atrasti tokį, kad vartotojui jis būtų esminis.

Iš principo, trečiojoje R.Bransono knygoje naudojami pavyzdžiai kartojasi nuo naudotų pirmose dviejose. Tačiau ši knyga kur kas šviežesnė, negu „Velniop viską! Imk ir daryk” skyrėsi nuo „Nekaltybės praradimas. Autobiografija”.

Tačiau pagrindinis motyvacinis šūkis išlieka – jeigu dvejoji, tai sakyk: „Velniop viską! Imk ir daryk”. Geriausia, jei sugebi į užpakalį įsispirti pats.

Visiems besidomintiems aviacijos verslo, noriu parekomenduoti knygą „The Global Airline Industry”. Neseniai išleistas labai (labai!) išsamus akademinis veikalas apie aviacijos verslo principus.

Veikalas naujas – pirmas leidimas pasirodė 2009 m. balandį. Aviacijoje tendencijos kinta labai greitai, tačiau ši knyga – nauja, todėl informacija „šiandieninė”. Knygą parašė trys autoriai iš Masačusetso Technologijų Instituto. Aišku, turinys buvo rengtas 2008 m., todėl skyriaus „Avialinijų elgesys krizės metu” tarsi ir trūksta.

Knygoje rasite aviacijos pasiūlos/paklausos principus, esmines kainodaros ir pajamų valdymo taisykles, avialinijų kaštų struktūrą, skrydžių veiklos planavimą, skrydžių tvarkaraščių sudarymo principus, skrydžio eigos procedūras, neplanuotas sąlygas (veiksmai vėlavimo ir tvarkaraščio „atstatymo” atveju), žmogiškųjų išteklių valdymą, aviacijos saugą, oro uostų veiklą, oro erdvės valdymo organizavimą, ekologiją, IT sistemas, naudojamas civilinėje aviacijoje, aviacijos veslo kritinius taškus ir t.t.

Knygoje rasite išsamią analizę, kuo skiriasi „legacy” vežėjų ir „low-cost” vežėjų veikla, kaip kinta skirtumai tarp jų kaštų, kaip skiriasi „network” ir „point-to-point” vežėjų paklausa, kaip yra skaičiuojamas lėktuvų parko sudarymas ir efektyvumas, kaip skaičiuojamos pajamos iš kiekvieno lėktuvo, kaip optimizuojamas skrydžių tvarkaraštis, …

Knyga yra ekonominė, o ne techninė, dėl to techninių dalykų nesitikėkite – dominuoja mikroekonominės kreivės, o ne „Boeing 777” techninės detalės. Turinys yra labiau teorinis, tačiau viskas grindžiama konkrečiais tiesioginiais istoriniais arba aktualiais pavyzdžiais. Be to, tai nėra populiarioji knyga apie aviaciją – greičiau nelengvas akademinis skaitymas, kuriam reikės bendrųjų mikroekonominių žinių bei supratimo apie avialinijų ir oro uostų darbo principus.

Knyga brangoka (61 svaras britiškame „Amazon” arba 95 doleriai amerikietiškame) ir „Amazon” ne visada ją turi sandėlyje. Tačiau visiems besidomintiems aviacija ir norintiems struktūrizuoti bei pagilinti žinias – tikrai rekomenduoju. Arba, tiesiog, stokitės į eilę knygai skaityti – tačiau laukti teks ilgokai.

Man ši knyga padėjo struktūrizuoti ir „į stalčiukus” sudėlioti žinias apie aviacijos verslo principus – be to, daug istorinių pavyzdžių įtikino, kodėl aviacijos bendrovės ir oro uostai elgiasi būtent taip ir kaip baigėsi bandymai „elgtis kitaip”.

Knygą parašė amerikiečiai, todėl daugelis pavyzdžių yra iš jų rinkos – tačiau jeigu domitės avialinijų veikla „aplink mus”, tai mintyse surasite daugybę pavyzdžių, kurie vyko/vyksta netoli mūsų. Nemažai dėmesio skirta pasaulinėms aviacijos tendencijoms – kaip kinta rinkos dydis skirtinguose pasaulio regionuose, kokią įtaką bendrai ekonomikai turi Pietų Azijos regiono augimas, kaip persiskirsto keleivių srautai tarp žemynų.

Stipri mano rekomendacija šiai knygai. Aviacijos versle dirbantiems – ypač.

Žinią, kuomet garsūs Lietuvos žmonės (ne rašytojai) imasi plunksnos ir pozuoja su savo knygos viršeliu, dažniausiai sutinku skeptiškai. Greičiausiai todėl, kad pirma tokios naujienos asociacija yra su Stanislavu Stavickiu (Stano) ar Aleksandru Pogrebnojumi, kurių išleistos poezijos knygos spaudžią ašarą dėl veltui iššvaistyto popieriaus ir perkelia minėtus asmenis į Agnės Jagelavičiūtės vedamą Lietuvos „elitą”.

Apie Martyno Starkaus išleistą knygą „Šilko kelias” sužinojau atsitiktinai – maniau, jog ši jo ir kompanijos kelionė senais automobiliais į Taškentą ir užsibaigs laidų ciklu per Nacionalinę televiziją. Praėjus metams nuo kelionės, „Tyto Alba” išleido 226 puslapių nuotykių dienoraštį.

Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus projektus, kuomet jie keliavo į Malį, aprašytą kelionę į Taškentą bei paskutinį projektą „Tuk Tuk Indija” vertinu labai teigiamai. Galbūt ne aukščiausia klasė, tačiau tai yra žingsnis link žiūroviškos geografijos pamokos – pavyzdys, kaip tūlas Pakso politikos gerbėjas gali neskausmingai ir žaismingai praplėsti savo geografijos žinias. Tuo tarpu Neringos Skrudupaitės kelionių laidos veikia tik kaip terapija neplanuotam sveikam popiečio miegui.

Laidos idėja taip pat teigiama – joje susiduria natūralus vyrų besimėgavimas pramoga, įdomūs komentarai žiūrovui ir net puikiai į projektą integruoti prekės ženklai (perskaitęs „Šilko kelią” į ilgesnę kelionę pasiimsiu „RedBull”). Gaila, kad taip niekada ir „nepagaudavau”, kokiu tvarkarščiu LRT jų laidas rodė, todėl jas stebėjau tik atsitiktinai (LRT.lt ir „YouTube” galima rasti nemažą dalį epizodų).

Knyga „Šilko kelias” – antrosios Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionės iš Vilniaus per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Iraną, Turkmėniją ir Uzbekiją vykusios kelionės į Taškentą dienoraštis. Automobilių remonto klausimai, kelionės problemos, įspūdžiai, kyšininkavimas, nakvynės vietų paieška, susidūrimas su vietos teisėtvarkos pareigūnais, bendravimas su vietiniais žmonėmis –  ir krūva kitų detalių trumpai pavadinamų „įspūdžiai”.

Martyno Starkaus rašymo stilius – lengvas ir šmaikštus. Eilutėse jaučiasi radijo „malimo liežuviu” patirtis, tad trumpų sakinių tikėtis neverta, tačiau naudojami palyginimai ir sudėlioti akcentai privers ne vieną kartą nusijuokti net balsu. Dykumos kelio aprašymas nebūtų toks įdomus be gebėjimo patraukti per dantį kartu keliaujantį Vytarą.

Šios knygos į kitas kalbas niekas nevers ir „Amazon’e” jos nenusipirksit niekada. Panašių kelionės nuotykių pasaulyje išleista tiek, kad dabar kelionių nuotykiai tiesiog gula interneto tinklaraščiuose. Tačiau šis lietuviškas tekstas ir lietuvio pateikti šmaikštūs komentarai – įdomus skaitalas. Ypač neturint kur dėti akių įsijungus per televizorių Eurovizijos finalą ir niūriai laukiant taškų dalinimo cirko – būtent tokioje būsenoje gardžiai perskaičiau šios knygos puslapius.

Įsigyti knygą internetu galite pigu.lt (31,99 LTL), patogupirkti.lt (31,34 LTL) arba knygynuose (35-40 LTL). O „Maximoje” šią savaitę 30% nuolaida visoms knygoms – pirmadienį dar spėsite.

Šį mėnesį „Verslo žinios” išleido Matto Haigo knygą „Prekių ženklų nesėkmės”, kuri pristatoma kaip „visa tiesa apie 100 didžiausių visų laikų ženklodaros klaidų”.

Kuomet perskaičiau knygą iki trečdalio, apėmė jausmas, jog daugelis istorijų jau kažkur skaitytos. Iš pradžių kaltinau tai, jog pasakojamos prekių ženklų istorijos yra klasikinės, tačiau vėliau prisiminiau, jog šią knygą jau skaičiau! Prieš ketverius metus buvau užsisakęs šios knygos anglišką versiją – „Brand Failures: The Truth about the 100 Biggest Branding Mistakes of All Time”.

Keista, jog „Verslo žinių” leidykla prisiminė prieš šešerius metus parašytą knygą. Tačiau realiai knyga nėra pasenusi ir skaitosi gana įdomiai – aprašomos prekių ženklų neskėmės, kurios patirtos 1960-2000 metais.

„Prekių ženklų nesėkmės” yra lengvas skaitinys besidominčiam prekių ženklų valdymu. Knygoje pasakojama 100 prekių ženklų nesėkmių istorijos – kaip vienas ar kitas prekių ženklų ėjimas buvo nesėkmingas, kodėl ir kokios to pasekmės. Dalis tų istorijų yra gan gerai žinomos ir nagrinėjamos marketingo vadovėliuose ar aprašomos kitose knygose, tačiau smagu perskaityti ir dar nežinomų detalių apie prekių ženklų istorijas.

Ši knyga yra tiesiog pagal nesėkmių splinkybes sugrupuotos prekių ženklų biografijos. Autorius nepateikia, naujo požiūrio į šias istorijas ir įdomių sprendimų – tai yra tiesiog istorijos, kurių kiekviena baigiasi pamoka „nedarykite šitaip”. Pamokėlės šiek tiek primena Setho Godino didaktiką.

Knygos autorius išskiria šešias pagrindines priežastis, kodėl prekių ženklai žlunga.

Pirma, prekių ženklus ištinka amnezija. Tiksliau, atsakingus asmenis už prekių ženklus ištinka amnezija – kada prekės ženklas pamiršta, ką jis turi simbolizuoti, jis patenka į bėdą. Jeigu ilgai puoselėtas ir vartotojams įkaltas į galvą vertybes nusprendžiama keisti – greičiausiai ištiks bėda.

Antra, prekių ženklų egoizmas arba didybės manija. Stiprių prekių ženklų savininkai nusprendžia, jog jų prekės ženklas gali viską. Tada nusprendžiama tą patį prekės ženklą mesti į kitas, visai nesusijusias rinkas. O jeigu dar prekės ženklas metamas į kelias rinkas iš karto … Dažniausiai tai baigiasi žlugimu.

Trečia, prekės ženklų puoselėjimui pasitelkiama apgaulė. Žmonės suvokia prekės ženklą kaip gyvą organizmą – jeigu prekės ženklo savininkai ima meluoti, pasitelkia klaidinančią reklamą arba tiesiog prekės ženklu yra stengiamąsi užglaistyti produkto trūkumus – ištiks bėda. Ypač šiais laikais, kada vartotojai pastebi viską, o vienas pastebėjęs apgaulę, žinią gali išplatinti visiems.

Ketvirta, prekės ženklai pavargsta. Kai kurioms įmonėms tiesiog atsibosta prekių ženklai, kurie jiems pažįstamiiki skausmo. Kūrybinių idėjų prekės ženklui nebeskiriama, produktai ima dulkėti lentynuose, tai pereina į pardavimų smukimą ir, dažniausiai, galų gale į prekės ženklo žlugimą.

Penkta, prekės ženklo paranoja. Kuomet prekės ženklai susiduria su didele konkurencija, jo savininkai ima bylinėtis su konkuruojančiomis bendrovėmis, pradeda daryti nepagrįstus prekės ženklo „re-launch’us”, prekės ženklo vertybės imamos kaitalioti ir stengiamąsi kopijuoti konkurentų veiksmus. Toks elgesys gali sužlugdyti prekės ženklą.

Šešta, prekės ženklo netinkamumas. Rinkos vystosi labai smarkiai, o prekės ženklai privalo neatsilikti – kitaip jie rizikuoja tapti pasenusiais ir netinkamais. Čia jau prekės ženklų savininkų užduotis šitą procesą stebėti, priešingu atveju, ištiks nesėkmė.

Šių metų knygų mugėje pirmoji pagriebta knyga – ačiū Ernestai iš DDB už krypties parodymą. Knygų apie reklamą klasika, kuri „Wikipedijoje” vadinama de rigueur skaitiniu visiems reklamos profesionalams.

Jeigu šios knygos nesate skaitę originalo kalba (kaip aš), tai dabar turite galimybę skaityti ją lietuviškai – „Baltos lankos” šiemet (taip taip – 2009 m.) išleido lietuvišką šios knygelės leidimą. Knygų mugėje leidėjai ją pardavinėjo po 15 litų, internetiniuose knygynuose ši knygelė kainuo 19-20 litų (pigiau nei originalas „Amazon’e”).

„Reklamos tėvu” kartais pavadinamas Davidas Ogilvy šią knygą parašė 1963-aisiais. Lietuviškas knygos leidimas yra papildytas nauja D.Ogilvy įžanga, kuri yra parašyta 1987-aisiais. Davidas Ogilvy nori šioje knygoje pakeisti tik tris sakinius. Per 24 metus nuo knygos išleidimo, „paseno” trys sakiniai! Nuo 1987-ųjų iki 2009-ųjų paseno turbūt dar trys. Knyga ir šiandien yra labai aktuali – ne veltui vadinama klasika. Net sunku įsivaizduoti, kad kai buvo rašoma ši knyga televizija dar buvo nespalvota ir nekiekvienuose namuose.

David Ogilvy yra, ko gero, labiausiai cituojamas reklamos pasaulio atstovas: „Svarbu pripažinti savo klaidas ir padaryti tai, kol niekas dar jūsų dėl jų neapkaltino”, „Vartotoja nėra idiotė. Ji yra jūsų žmona. Neabejokite jos protiniais gebėjimais”, „Niekuomet nekurkite tokios reklamos, kurios nenorėtumėte parodyti savo šeimai”, „Sėkmingos idėjos dažniausiai – paprastos idėjos”. Tai citatos, dabar naudojamos ne tik kalbant apie reklamą – visos jos kilo iš šios knygos.

D.Ogilvy yra copywriter tikrąja to žodžio prasme. Todėl jo didaktinė knygelė yra velniškai paprastai skaitoma ir lengvai suprantama.

Prie lietuviško „Reklamos žmogaus išpažinties” leidimo prisidėjo „Ogilvy” vardą Lietuvoje nešiojanti reklamos agentūra. Anot šaltinių, „Ogilvy” copywriter’iai (OK, reklamos tekstų kūrėjai) prisidėjo prie knygos vertimo. Turbūt todėl vertimą galima pavadinti velniškai geru – be abejo, kai kurios klasikinės frazės geriau skamba originalo kalba (pvz. „If you pay peanuts, you get monkeys„), tačiau „Reklamos žmogaus išpažinties” vertimą vadinu maksmaliai kokybišku.

„Baltų lankų” interneto svetainėje galite parsisiųsti PDF su vienu skyriumi – 17 knygelės puslapių.

Prieš kelerius metus įsikūrusi leidykla „Obuolys” vis suranda dar lietuviškai neišleistų perlų, kuriuos žmonės noriai perka. Pasinaudojusi vis dar augančia „Apple” produktų manija Lietuvoje, ši leidykla išleido Leanderio Kahney knygą „Inside Steve’s Brain”. Kad pritrauktų daugiau pirkėjų („Styvas” Lietuvoje nelabai brand’as), leidėjai lietuviška knygos pavadinimą supopsino – „Apple smegenys: Steve’o Jobso verslo paslaptys”. Bet tai jiems atleidžiu: paskutinėje pastraipoje paaiškinsiu kodėl.

Leanderis Kahney yra populiaraus tinklaraščio „The Cult of Mac” autorius. Prieš porą metų jis išleido to paties pavadinimo knygą, apie fanatizmą „Mac” produktų šeimai. Turiu įsigijęs šią knygą, tačiau nuo pradžios iki galo jos taip ir neperskaičiau – pasitenkinau atskirais skyriais. Knyga „The Cult of Mac” iš principo yra „Apple” produktų kūrimo istorija ir trumpai paliečiamos priežastys, kodėl pirkimo motyvas dažnai yra fanatizmas. Dauguma „Apple” istorijos faktų jau ir taip žinoma, kad skaityčiau juos dar kartą.

„Apple smegenys: Steve’o Jobso verslo paslaptys” iš principo yra dar kartą pakratota „Apple” istorija, tiesiog pažvelgta per kiek kitokią – Steve Jobso asmenybės prizmę. Anotacijoje rašoma – „Kas šis žmogus – genijus ar tironas?”. Knygoje paliečiamos šiek tiek jo, kaip griežto, reiklaus ir ne akademinio vadovo savybės, tačiau autoriaus atsakymas į šį klausimą aiškus – „S.Jobsas yra genijus”. Pratęsdamas savo knygų seriją („The Cult of Mac”, „The Cult of iPod”), L.Kahney galėjo šią knygą pavadinti „The Cult of Steve Jobs”.

„Apple smegenys: Steve’o Jobso verslo paslaptys” kalba apie tai, kaip neigiamos asmeninės Steve Jobso savybės – narciziškumas, pedantiškumas, perdėtas pedantizmas ir totalus pasikliovimas intuicija – prisidėjo prie „Apple” sėkmės. Prie to nei pridėsi nei atimsi. Verta prisiminti, jog istorijoje gausu garsių ir perversmus sukėlusių mokslininkų, šedevrus kūrusių menininkų, kurių asmeninės savybės apibūdinamos kaip neigiamos. Jie dažnai būdavo nepakantūs, nedraugiški, įžūlūs, pamišę … Kraštutinumų niekas nėmgėsta, bet ant krašto laviruojantys asmenys dažnai būna pasaulio progreso varikliai.

Ši knyga šiek tiek atskleidžia „Apple” kompanijos valdymo struktūrą. Ji, vadovaujama S.Jobso, toli gražu nėra svajonių darbovietė eiliniams kompanijos darbuotojams. Asmeninės Steve Jobso savybės persismelkia per visą didžiulę „Apple” kompanijos struktūrą. Produktų kūrimas slepiamas nuo „Apple” darbuotojų, darbuotojai gali būti atleisti už bet kokį nusižengimą, planavimas beveik neegzistuoja, o permainos krečia nuolat.

Tuo tarpu „Apple” darbuotojus motyvuojančią frazę Steve Jobsas pasakė pats prieš kelis dešimtmečius, bandydamas tuometinį „Pepsi” kompanijos vadovą prikalbinti ateiti dirbti į „Apple”. „Ar tu nori likusį savo gyvenimą praleisti pardavinėdamas saldintą vandenį ar nori turėti šansą pakeisti pasaulį?”. „Apple” darbuotojai jaučiasi turintys galimybę pakeisti pasaulį. Jie jaučiasi kaip verslo pasaulio piratai – „Geriau būsiu piratu, nei stosiu į laivyną” – to paties S.Jobso žodžiai.

Ar tokia situacija gera „Apple” kompanijai? Taip. Bet būtina tokios sistemos lipdančioji dalis – kompanijos produktų sėkmė. Darbuotojus motyvuoja klientų fanatizmas „Mac’ams”, „iPod’ams” ar „iphone’ams”. Mano nuomone, sukūrus vieną ar kitą nesėkmingą produktą, stipriai kristų dirbančiųjų motyvacija, kurią sunkiai tebūtų galima atstatyti.

Antras klausimas – ar „Apple” gali gyvuoti be Steve Jobso? Akcininkams tai skaudžiausias klausimas visiems „Apple” akcininkams. Manau, kad tokia „Apple” egzistuoti be jo negali. Todėl „Apple” kompanijos SWOT analizėje Steve Jobso vardu galima užpildyti visą „Threats” laukelį. Be S.Jobso „Apple” privalės transformuotis iš esmės – klausimas, kaip pasikeis jų produktai. Kaip „Apple” produktų fanas, tikiuosi, kad nepablogės.

Skaitydamas knygos vidurį mintyse pagyriau Rasos Krulikauskienės vertimą, kol neatsiverčiau lemtingojo 169 puslapio, kuriame vienoje pastraipoje yra tokios frazės kaip „2007-aisiais Apple išleido Safari paieškos sistemą, skirtą Windows” ir „AppleTV sėkmingai dirba su Windows sistema, kaip ir Apple oro uostų WiFi prieigos taškai”. Ponia vertėja, gerbiamieji redaktoriai – „Safari browser” yra „Safari naršyklė”, o „Apple Airport” yra bevielio ryšio stotelė. Po tokių akibrokštų už akių pradėjo kliūti ir kitos vertimo klaidos (geras vertimas yra toks, kurio klaidos netrukdo skaityti).

Gera žinia yra ta, kad lietuvišką šios knygos versiją galima įsigyti už 30 litų LEVEL.lt (knygynuose ir parduotuvėse 4-8 litais brangiau). Keistas atvejis – tai pigiau, negu originalo kalba išleista knyga kainuoja „Amazon”. Jei neklystu, tai pirmas „Obuolio” leidyklos bandymas verslo knygų segmente, todėl linkiu jiems sėkmės. Šiuo metu verslo knygas leidžiančios leidyklos („Verslo žinios” + didžiosios senosios leidyklos) laikosi „premium” kainodaros strategijos ir verslo knygos kainuoja „nuo 60 litų”. Rezultatas – „Apple smegenys: Steve’o Jobso verslo paslaptys” mačiau tiek „Rimi”, tiek „Baltų lankų” perkamiausių knygų dešimtukuose, kur verslo knygos yra retas svečias. Dėl tokios „Obuolio” leidyklos kainodaros strategijos esu linkęs atleisti knygos pavadinimo „nupopsinimą”.