Simonas Bartkus | Blog

Uždaviau šį klausimą, nes pats nebežinau atsakymo.

Šiandien apturėjau tokią laimę/akibrokštą, kaip susiplanuoti savo artimiausias atostogas, kurias ketinu su būriu draugų praleisti JAV.

Čia yra visa skrydžių išklotinė.

1. Stokholmas (Arlanda) – Londonas (Heathrow) – Niujorkas (John F Kennedy);

po 10 dienų:

2. Vašingtonas (R.Reagan National) – Majamis

po 3 dienų:

3. Majamis – San Juanas (Puerto Rico)

po 4 dienų:

4. San Juanas (Puerto Rico) – Čikaga (O’Hare International)

po 4 dienų:

5. Čikaga (O’Hare International) – Londonas (Heathrow) – Stokholmas (Arlanda)

5 skrydžiai, kurių tarpe du atlantiniai, su jungiamaisiais europiniais segmentais. 3 vidiniai skrydžiai JAV viduje, kurių du – ne žemyne, bet į JAV priklausančią pusiau nepriklausomą salą Karibų jūros salyne – Puerto Rico.

Beje, visus skrydžius vykdo ne mažai žinomos ar „low-cost” avialinijos. „Amerikinius” skrydžio segmentus vykdo „American Airlines”, atlantinius ir europinius – „British Airways”.

Viso šito maršruto kaina – 1099 litai. Įskaitant visus mokesčius.

Iki darbo pabaigos galite pamėginti įsigyti kelionę į JAV – daugiau informacijos čia.

Ačiū tomukui, kuris šia akcija pasidalino dar prieš twitter’indamas.

Praėjusią savaitę pastebėjau ir pasinaudojau dviem naujais verslais, apie kuriuos ne kartą buvau pagalvojęs, kad šito Vilniuj trūksta. Bet, jei turi verslo idėją, tai pats kaltas, jei jos neįgyvendinai vakar.

1. „Convienience store”

Mažų krautuvėlių atsidarymas yra sekantis labai logiškas žingsnis po „Coffee-Inn’ų” ir „Vero Cafe” bangos. Nors Lietuva ir supermarketų kraštas, mažoms jaukioms krautuvėms vietos turėtų užtekti. Šią „skylę” užtaisinėti ėmėsi suomiškos „Rautakrijos” valdoma „Lietuvos spauda”. Šią vasarą Gedimino prospekte išdygo dvi mini-krautuvėlės „R-kiosk”.

„R-kiosk” pavadinimas, beje, yra pati blogiausia šito reikalo dalis (gerbiami „Lietuvos spaudos” vadovai, ar jūs darėte bent vieną focus grupės tyrimą, kaip lietuviai reguoja į žodį „kioskas”?). „Geriausia viduje” (© „Mandarinas” – patys nesupranta ką šneka) – „R-kiosk” yra maža krautuvėlė, kurioje, aišku, dominuoja laikraščiai (be reikalo), bet užtenka vietos neblogai kavai, sumuštiniams ir užkandžiams.

Žinoma, „R-kiosk” toli šaukia iki „7 eleven” arba mano dievinamo „Deli de Luca”. Bet sveikinu su nebloga pradžia ir linkiu tobulėti.

2. Suši išsinešimui

Visi Vilniuje įsikūrę japonų restoranai jaučiasi labai susireikšminę ir įsivaizduoja, jog gali būti tik „premium” klasės restoranais. „Kalti į klyną” (© Byvis, Tešlagalvis ir Rytis Zemkauskas) ėmėsi mylima ir nekenčiama „Čili” kava-pica-kinijos-kaime. Savo maitinimo taškų tinkle ši siūlo suši rinkinius išsinešimui. Pastebėjau ne vienas – geras japoniškas rinkinys už apytiksliai 17 litų yra teisingas pasiūlymas. Tikiu, jog bus įvertintas pasirodęs arčiau darbo vietų.

Neabejoju, jog naujasis pasiūlymas bus sėkmingas – kaimyninėje Rygoje suši išsinešimui taškų, atrodo, yra daugiau nei kebabinių Kaune.

Užvakar gavau žinutę iš „Facebook”, kad gavau kvietimą draugauti iš … Andriaus Kubiliaus.

Nežinau, kodėl gavau šį kvietimą. Ar tiesiog dėl to, jog esu facebook’e, ar dėl to, jog strategija į draugų ratą įtraukti žinomesnius tinklaraštininkus, ar dėl to, jog anksčiau rašiau apie „Tėvynės Sąjungos” internetinę komunikaciją. Žinau, jog kolega Arnoldas irgi gavo kvietimą draugauti.

Strategija pateisinama ir galbūt nebloga. „Įsiprašyti” į daugiau draugų turinčiųjų ratus ir taip populiarinti partiją ir asmenis. Aš suprantu, jog „Facebook’e” sukurti vartotojai „Tėvynės sąjunga” ir „Baltijos kelias 2.0” yra valdomi „Gauminos” (turbūt) žmonių ir už tą virtualių personų valdymą jiems mokami kokie 200 LTL už valandą.

Bet iki šiol aš turėjau vilties, jog galbūt už vartotojo Andrius Kubilius „Facebook’e” iš tikrųjų stovi „Tėvynės sąjungos” lyderis. Bet po tokių kvietimų draugauti siuntinėjimų nežinia kam, esu tikras, kad taip tiesiog nėra. Šis vienas žingsnis siugriovė visą mano tikėjimą, kad „Tėvynės sąjungos” pasirodymas „Facebook” turi kažkokį realų pagrindą!

Nepaisant asmeninio potyrio, toliau sutinku, jog apgalvota „Tėvynės sąjungos” internetinės komunikacijos strategija gali jiems uždirbti apie 100 tūkst. balsų papildomai, kaip mano Arvydas Vidžiūnas.

Atsiprašau, bet nepažįstu aš jūsų, p. Andriau Kubiliau.

Ėmiau vakar ir be gailesčio ištryniau savo vardą iš frype.lt. 44 mano buvusių draugų ratas sumažėjo vienu egzemplioriumi.

Iškentėjau daug to pirmojo lietuviškai kalbančio (?) socialinio tinklo laikų. Laikus, kada sistemoje galėjai matyti vien tik latviškas pavardes, ir laikus, kada ten buvo mažiau ką veikti negu LinkedIn.

Bet negalėjau toliau žiūrėti, kaip uždaras socialinis tinklas visiems ima ir rodo mano nuotrauką, o į mano el. pašto žinutę siunčia išmaldos žinutes su „Subject”  „Žaidimas „TAIP ar NE?”, sugeneruotais random’iniais vardais ir zyziančiu prašymu paaukoti du litus.

Puikiai suvokiu, kad šiais laikais mano asmens duomenis gauti ir jais manipuliuoti realiai gali daug kas ir nieko čia nepadarysi. Tiesiog būnant tiesiog vienetu iš statistinių vienetų gausos, tie duomenys nėra įdoomūs piktiesiems demonams, kuria gali su jais pasiielgti kažkaip negerietiškai. Bet, c’mon, rodyti mano draugams skirtą nuotrauką bet kam yra įžūlu.

Net one.lt per aštuonerius metus nė karto taip nesuerzino ir mano 2000-aisiais nemokamiems SMS įkurtas account’as vis dar gyvuoja. Tik draugų beveik nėra.

Ta proga prisiminiau tobulą pukomuko panegeriką one.lt:

mano įsitikinimu, tai tie šūdtinkliai yra geriausia, kas galėjo nutikti lietuviškam internetui. ten uždaryti visi žmonės, su kuriais aš nenoriu susitikti internete. tegul jie ten gyvena ir dauginasi, tai interneto getas. kodėl mums turėtų rūpėti, kas ten vyksta?

Šiandien man, kaip ir krūvai kitų absolventų, tradicinėje Vilniaus Universiteto ceremonijų vietoje – šv. Jonų bažnyčioje – buvo įteiktas magistro diplomas. Baigiau Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto Europos ekonominių studijų programą, mokslinio tiriamojo darbo tema – „Europos Sąjunga kaip globalinės ekonomikos veikėjas. ES prekybos su JAV, Kinija ir kitais pagrindiniais prekybos partneriais problemos”.

Atsiimant studijas vainikuojantį diplomą kyla įvairių minčių – tiek apie studijų kokybę, tiek apie rezultatus, tiek apie tai, ką studijos davė (ir ką atėmė).

Visgi, Universitetas pirmiausia yra Žmonės – tiek studijų draugai, iš kurių gali išmokti ir kurie tave kartais motyvuoja ar paskatina, tiek Universitete dirbantys dėstytojai. Todėl diplomo gavimo proga padarysiu nedidelį pliusų/minusų vakarą – per 6 metus Ekonomikos fakultete teko susidurti su daugybe lektorių, docentų, profesorių, daktarų, akademikų. Visgi, ne visi paliko vienodą įspūdį – nemažai jų paliko neigiamą.

Sudarydamas šį sąrašą, labai stengiausi vengti asmeniškumų – nė vienas nenusipelnė minuso vien dėl to, jog kažkada parašė blogesnį pažymį, ar dar blogiau – įpaišė skolą. Į pažymius didesnį dėmesį nustojau kreipti turbūt antrame bakalauro kurse.

Žalioji pliusų zona:

prof. habil. dr. Jonas Čičinskas
prof. dr. Rimvydas Skyrius
prof. habil. dr. Borisas Melnikas
doc. dr. Antanas Rimantas Stanikūnas
doc. dr. Linas Čekanavičius
doc. dr. Gindra Kasnauskienė
prof. habil. m. dr. Stanislovas Martišius
doc. dr. Teodoras Medaiskis
doc. dr. Benjaminas Pladis
doktorantė Jakaterina Rojaka
Prof. dr. Sigitas Urbonavičius
lekt. Petras Venantas Mačiekus
doc. dr. Vadimas Titarenka
dr. Raimundas Kuodis
dr. Jonas Rasimavičius

Raudonoji minusų zona

doc. dr. Ona Barčkutė
doc. dr. Norbertas Balčiūnas
doc. dr. Bronislava Barzdenytė
doc. dr. Stasys Valentinavičius
Lekt. Algirdas Savaniauskas
prof. habil. m.dr. Petras Vytautas Vengrauskas
prof. habil. m. dr. Povilas Gylys
prof. habil. dr. Algirdas Miškinis

Mėlynoji neutralioji zona

prof. habil. dr. Birutė Galinienė
doc. dr. Algirdas Astrauskas
Doc. dr. Jonas Niaura
doc. dr. Jonas Martinavičius
doc. dr. Rima Česynienė

Noriu pasakyti atskirą pagiriamąjį žodį, kai kuriems iš „žaliojo” sąrašo:

prof. habil.dr. Jonui Čičinskui – didelis ačiū už tai, jog buvo mano baigiamojo mokslo tiriamojo darbo vadovu ir davė daug sveiko požiūrio į globalinės ekonomikos sritis – vien dėl vadovo džiaugiuosi, jog pasirinkau svetimą baigiamojo darbo temą, kurią menkai išmaniau – pasaulinės ekonomikos tendencijos ir užkulsiai man dabar daug aiškesni;

doc.dr. Rimantui Stanikūnui, doc. dr. Linui Čekanavičiui, doc. dr. Benjaminui Pladžiui, doc. dr. Teodorui Medaiskiui, prof. dr. Sigitui Urbonavičiui, doc. dr. Vadimui Titarenkai – už labai įdomias paskaitas, už labai įdomias ir naudingas diskusijos – DAUG duodančios paskaitos įsimena ir išlieka ilgam;

dr. Raimundui Kuodžiui, lektorei Jekaterinai Rojakai, prof. dr. Raimundui Skyriui – už sveiką požiūrį;

prof. habil. dr. Borisui Melnikui ir prof. habil. dr. Stanislovui Martišiui – už norą pasakyti tiek daug – jų kalbos priverčia ir pamąstyti. Ir kartu už akivaizdų norą, jog jų studentai būtų protingi žmonės;

dr. Jonui Rasimavičiui – už principingumą (plačiau šio įrašo apačioje).

Apibendrinant galima pasakyti, jog į pliusų sąrašą daugiausia pateko žmonės, kuriems darbas Universitete nėra pagrindinė veikla – matyt, šie žmonės geriau suvokia šių dienų ekonomiką, yra žingeidesni ir geriau supranta, ko studentams reikia. Pavyzdžiui, Vadimas Titarenka, Jekaterina Rojaka, Benjaminas Pladis užima pakankamai aukštas pareigas banke „DnB Nord”, Raimundas Kuodis – Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius, Rimantas Stanikūnas – Konkurencijos tarybos pirmininkas ir t.t.

Didžiausias VU EF minusas – nemaža grupė „žuvusių” dėstytojų, kurie nesugeba nieko duoti studentams, o savo tokią savotišką impotenciją stengiasi paslėpti kaišiodami pagalius į ratus studentų gyvenimui. Tipiniai tokių kentėjų bruožai:

– mokslo darbų gynymo metu jie stengiasi parodyti savo išprusimą ir ilgomis, visiškai bereikšmėmis kalbomis tarsi stengiąsi pasiteisinti, už ką jie gauna atlyginimą;

– egzaminų metu jie demonstruoja savo besąlyginį pranašumą prieš studentą – būtą ar nebūtą;

– jų dėstomos programos būna pasenusios kelis dešimtmečius;

– kreipia dėmesį į beprasmes smulkmenas.

Nors atrodo, jog raudonasis sąrašas gavosi trumpesnis, bet jų yra per daug, kad negadintų Ekonomikos fakulteto įvaizdžio ir atsiliepimų apie jį, jau jį pabaigus. Pas tokius dėstytojus studentas pralaimi kelis kartus – gaišta laiką klausydami jų beprasmių paskaitų, yra priverstas mokytis jo bereikšmę programą ir dar turi su juo kovoti per egzaminą!

Keli konkretus VU EF trūkumai:

– Mokymo programos yra labai nesuderintos. Neblogiausias pavyzdys, kad magistro studijose kartojasi bakalauro programos, bet skirtingų dėstytojų skirtingai pavadintos programos kartojasi – kartais net tą patį semestrą!

– Studentui suteikiama galybė bereikšmio triukšmo – dalis programų yra labai silpnos, paviršutiniškos, skirtos tik išsaugoti kai kurių dėstytojų darbo vietas;

– ir, žinoma, dėstytojai.

Mano požiūriu, Universitetas nėra skirtas mokyti amato. Leidžiuosi į didelius ginčus su tais, kurie kritikuoja mūsų universitetus, jog šie nesuteikia praktinių žinių ir „baigęs ekonomiką, net buhalteriu negali normaliai dirbti”. Mano atrodo, jog Universitetas yra gyvenimo mokyklos dalis, kuri turi formuoti išsilavinusio žmogaus pasaulėžiūrą, mąstymą, suteikti pagrindą ir pamatą praktinei, darbinei veiklai.

Kaip šiandien prisimenu 2001 m. spalio mėnesį dr. Jono Rasimavičiaus pasakytus žodžius per vieną pirmųjų jo mikroekonomikos paskaitų – „Mano tikslas yra, jog po ketverių studijų metų, jūsų mąstymas pasikeistų ir jūs mąstytumėte kaip ekonomistai. Toks yra Universiteto uždavinys”. Jokio ekonominio pasiruošimo neturinčiam devyniolikmečiui (tuo metu ekonomikos pradmenų mokyklose nemokė, nežinau kokiame lygyje dabar moko), šie žodžiai atrodė keisti ir ne iki galo suprantami. To nesuprantamumo pasekmė – dvi skolos iš mikroekonomikos. Su jom sutinku – vidurinėje mokykloje mokytam tik matematikos, sunku yra persilaužti ir perprąsti mikroekonomikos dėsnius – sritį, kurioje 2+2 ne visada yra keturi. Akademines skolas pas dr. J.Rasimavičių turėjo daugiau nei pusė kurso – šis dėstytojas principingai nepraleisdavo tų, kurie nesugebėdavo perkąsti mikroekonomikos principų. Už savo principingumą šiam JAV mokslus baigusiam daktarui teko nukentėti – kuomet buvau berods trečiame bakalauro kurse, šio dėstytojo principingumas kažkam užkliuvo, jis pateko į pirmą „Lietuvos ryto” puslapį už tai, jog pusė grupės neišlaikė jo egzamino. Po šio „incidento” dr. J.Rasimavičius pasitraukė iš Vilniaus Universiteto …

Ir pačiai pačiai pabaigai – ar rekomenduoju kitam mokytis Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakultete?

Performuluoju klausimą taip – ar tai, ką duoda šios studijos yra verta sugaištų metų ir įdėtų pinigų? Deja, ne. Šiuo metu yra geresnį ROI („Return On Investment”) teikiančių mokslo įstaigų. Ypač (YPAČ!) magistro studijose.

Prieš gerą savaitę teko laimė išbandyti „Audi” atstovo Vilniuje „Keturi žiedai” programą arba „Vairuok su galva”. Dabar turiu sertifikatą, jog esu išlaikęs antrosios pakopos pažangaus vairavimo sesiją „Keturi žiedai ProDrive”.

Man, kaip ir taip ištikimam „Audi” ženklui, programa paliko įspūdį. Viskas prasideda Vilniaus Audi centre, kur „Keturi žiedai” suteikia automobilį kelionei iki Kačerginės Nemuno žiedo. Pakliuvo 2007 m. „Audi A6” su 2,0 dyzeliniu varikliu ir automatine pavarų dėže – šiam automobiliui akivaizdžiai trūksta galios, be to, žvyrkelyje automobilis tikrai nesielgė kaip liukso klasės mašina – virpesys automobilio salone buvo nemažas, o stabilumas taip pat vidutiniškas (važiuoti iki Kačerginės teko ne pagrindiniais keliais, o pagal specialią legendą). Aišku, čia gal atsiliepė tai, jog A6 buvo nuvažiavęs jau virš 25 tūkst. kilometrų ir, ko gero, visi tie kilometrai buvo nuvažiuoti vairuotojų-bandytojų, kurie tikrai netausojo važiuoklės.

Kačerginės Nemuno žiede vadovaujant Girdausko ralio mokyklos instruktoriams laukė keturios važiavimo sesijos. Pirmoji bandymo auka – „Audi Q7” – taip pat 2007 m. laidos su 3,0 dyzeliniu varikliu. Tai mažiausias į šį mažąjį džipą montuojamas variklis, bet jo trūkumo pajausti neteko.

Pirmoji sesija – „Audi Q7” bandymas žvyrkelio trasoje su kliūtimis. Labai gerai pavyko pajusti elektronikos pagalba šiam automibiliui teikiamas savybes. Teko lėkti lauk iš trasos posūkyje ir pajusti, jog praradęs sukibimą automobilis pradėjo elgtis nepriklausomai nuo mano (vairuotojo) veiksmų – bet, elektronika susitvarkė puikiai.

Antroji sesija – „Audi Q7” bandymas ypač ekstremaliomis sąlygomis – tiek įvairiomis dirbtinėmis kliūtimis, tiek natūraliomis. Didžiausią įspūdį paliko važiavimas į 45 laipsnių smėlio kopą aukštyn ir leistis nuo jos žemyn. Aišku, išvada viena – tokiose situacijose vairuotojui paliekama praktiškai tik sėdėti už vairo – visus realius veiksmus atlieka elektronika.

Trečiajai ir ketvirtajai sesijai turėjo būti važiavimas skirtingais „Audi A4” automobiliais. Sakau, turėjo, kadangi prieš tai važiavę ekipažai sugebėjo sudeginti net dviejų „Audi A4” automobilių sankabas – du 2008 m. laidos „Audi A4” su mechanine pavarų dėže ir 3,0 dyzeliniais varikliais buvo sugadinti vairuotojų-bandytojų. Taigi, teko išbandyti tik senesnį, 2007 m. laidos „Audi A4” su 2,0 benzininiu varikliu ir mechanine pavarų dėže – aplėkti keletą ratų Kačerginės lenktynių žiede su krūva kliūčių joje.

Įspūdis iš greito važiavimo sesijos su „Audi A4” – automobilių yra labai gaila, ypač, kai stebi kitų žmonių važiavimą, o ne vairuoji pats. Automobiliai cypia lėkdami į posūkį, trankosi stabdžių kaladėlės staigiai stabdant … Be abejo, serijinės gamybos automobiliai yra nepritaikyti tokiems ekstremaliems bandymams, todėl visi smūgiai ir cyptelėjimai tikrai neskamba maloniai.

Be abejo, tokios vieno gamintojo organizuojamos mini vairavimo mokyklos yra brangiai kainuojanti marketingo priemonė pirmiausia orientuota į „Audi” automobilių įvaizdžio kėlimą ir galbūt kelianti pardavimus. Džiugu yra tai, jog organizatoriai atsilaiko (kas ne visiems pasiseka) dideliam norui paversti šią programą smegenų plovimu apie „Audi” automobilius – be važiavimo sesijos, programą sudaro tik nedidelė paskaita apie automobilių sukibimo su danga savybes, „Audi” sukurtą „quattro” sistemą bei teisingą sėdynės ir vairo reguliavimą bei saugos diržų naudojimą. Apie „Audi” – ne per daug, kad tai taiptų įkyru.

Beje, šiandien „Audi” penktą kartą iš eilės laimėjo Le Mano 24 valandų lenktynes. Trečią kartą tai buvo padaryta su „Audi R10” automobiliu. Kačerginės Nemuno žiede stovėjo 2000-2002 ir 2004-2005 metų Le Mano lenktynių daugkartinio čempiono „Audi R8” serijinė versija, deja, jo išbandyti neteko.

„Keturių žiedų” atstovai jau grįžus į Vilnių teigė, jog parašys laišką, kuomet bus galima papildomai išbandyti naujos kartos „Audi A4” su mechanine pavarų dėže, kurio išbandyti neteko dėl jau aprašytų techninių problemų – lauksiu.

Pasirodo, praėjusį penktadienį, kai didžiąją laiko dalį praleidau trindamasis Oslo ir Stokholmo oro uostuose, turėjau dažniau žagsėti, negu išgyventi ausų užgulimą – kolegos kalba, kad balandžio 4 dieną vykusioje „BLOGin” mano kuklaus tinklaraščio vardą minėjo ir Aurelijus Katkevičius, ir Džiugas Paršonis (nezinau.lt), tiek Deividas Talijūnas, kuris nepagailėjo ir atskiros slidės su mano tinklaraščio iliustracija (parsisiųsti pastarąją prezentaciją galite čia):

Pasijučiau tikrai nepelnytai pagerbtas – ačiū visiems.

Atsimenu, prieš kažkur du metus, kuomet dar dirbau „Interactive Marketing Partner”, į svečius užsuko niekam nepažįstamas Arnoldas (toks personažas, besislėpęs po „ŽudykReklamą” ir „Kur Viktoras?”) ir visiem papasakojo apie idėjas surengti Lietuvos blogerių konferenciją. Dėl to už jį labai džiaugiuosi, matydamas stotelėse „BLOGin 2008” reklamą ir skaitydamas apie solidų ir nepigų renginį. Šiek tiek gaila, jog negalėsiu dalyvauti „BLOGin 2008” konferencijoje, kadangi tą dieną greičiausiai būsiu Osle.

Lygiai kaip ir pbg (beje, jis kažkada man parūpino kvietimą į „LiveJournal” – atskiros kalbos vertas žingsnis po blog’ų pasaulį), visai netikėtai išvydau nuorodą į savo tinklaraštį Alfa.lt kuruojamuose „Geriausių tinklaraščių rinkimuose”. Užimu garbingą paskutinę vietą skiltyje „Medijos” (neblogas naujadaras). Savotiškai ir džiaugsmas šildo širdį – esu per didžiausia galimą atstumą nuo pagrindinio prizo – „Windows Vista” operacinės sistemos (jau įsivaizduoju, kur ją padėčiau).

Balsuokite už qemm arba už vytauc – jie prezidentais žada būt.

Iš kitos pusės – norečiau, kad savo kategorijose laimėtų „Internetas_LT” ir „Dienos duona” – argi jūs nenorite sužinoti, kas po šiais blog’ais slepiasi?

Sako, kad blog’ai turi būti „exclusive” ir skelbti niekur kitur nematytą turinį. Šiandien skaičiau pranešimą rinkodaros pasiekimų parodoje „Password”. Turėjau idėją, jog prezentaciją į BLOG’ą įdėsiu anksčiau negu skaitysiu patį pranešimą. Deja, tai nepavyko, kadangi baigau prezentaciją dėliotis prieš pat pranešimo laiką.

Kas nebuvote „Password”, kviečiu parsisiųsti prezentaciją: „Statoil“ rinkodaros iššūkiai: nuo idėjos iki 18 sunkvežimių kavos. PDF – 4,12 MB