Simonas Bartkus | Blog

Lietuvoje elektroninė prekyba vis dar su pampersais. Šiek tiek primena išlepintus vakariečių vaikus, kuriuos tėvai šešerių dar nesodina ant puoduko, o velka sauskelnes.

Tačiau elektroninė prekyba lėktuvų bilietais yra bene labiausiai išvystyta e-verslo sritis. Greitai.lt, Avia.lt, Skrisk.lt, Skrendu.lt, Judek.lt, Tiesiai.lt, e-keleivis.lt, aviabilietai.lt, skrydziubilietai.lt ir dar ilgas sąrašas kitų – atrodėm kaip šalis, kurioje visi tik ir perka lėktuvų bilietus.

Didieji rinkos žaidėjai daug dėmesio skyrė reklamai ir verslo plėtrai. Lyderis ir šio verslo flagmanas buvo Greitai.lt, jam iššūkį pirmiausia bandė mesti „Baltic Clipper” valdoma „Avia.lt”, paskui ją agresyviai į rinką bandė įeiti kiti mažesni žaidėjai, o praėjusių metų pradžioje didžiulį iššūkį lyderiams metė „BPC Travel” valdomas „Skrisk.lt”, kuris pagal išlaidas reklamai internete 2008 m. suvestinėje yra 12-oje vietoje – labai geras rezultatas elektroniniam verslui.

Tačiau dabar padėtis dramatiškai pasikeitė. Nė viena aviabilietų pardavimo tarnyba nebesireklamuoja. „Delfi” tituliniame buvo kokie 4-5 infoblokai su skirtingų rezervavimo sistemų pasiūlymais ieškoti pigiausių bilietų.

Padėtis skrydžių pasaulyje pasikeitė dramatiškai. Iš dviejų aviabendrovių dvikovos aikštelės tapome visų pamiršta provincija. Tačiau keleiviai visiškai neišnyko – vasario mėnesį keleivių skaičius nukrito 42% (nusileido į 2006 m. lygį) ir keliaujančių dar yra. Vasaros tvarkarštyje atsiradus kelioms naujoms kryptims (Kijevas, Briuselis, padaugėjo pasiūlymai į Maskvą), o aviakompanijoms imantis stiprių akcijų (ypač kainų karas Rytų kryptimi, bei „Czech”, „Austrian”, „Lufthansa” ir kitų akcijiniai pasiūlymai), keleivių skaičius gali atsigauti nuo šoko ir stabilizuotis. Mano asmeninė prognozė – vasaros mėnesiais keleivių skaičius bus apie 30% mažesnis nei pernai.

Internetinės lėktuvų bilietų paieškos sistemos  yra daug naudingesnės nei buvo prieš metus.

Kelios priežastys tam:

1. Nuo 37 krypčių iš Vilniaus sumažėjus iki 13, į daugelį Europos miestų tenka skristi su persėdimu. Jungiamųjų skrydžių variacijų yra daug ir norint visus variantus patikrinti reikėtų patikrinti visų į Lietuvą skrendančių avialinijų pasiūlymus.

2. Jungiamųjų skrydžių pasiūlymus geriausiai surenka prie „Amadeus” ar panašių sistemų besijungiančios aviabilietų tarnybos. Kai kurių avialinijų svetainės visai nesiūlo jungiamųjų skrydžių su kitomis kompanijomis arba siūlo ne visus – tuo ypač pasižymi „airBaltic” užsakymų sistema, taip pat pvz. „Brussels Airlines” nesiūlo skristi iš Vilniaus į Londoną, nors „Amadeus” galima rasti neblogų pasiūlymų tam.

3. Skrydžių  bilietai pabrango. Dėl to neatrastas pigesnis variantas kainuoja daugiau.

4. Akcijos tik avialinijų svetainėse beveik nebevyksta – prieš metus vykdavo aktyvus akcijų karas tarp „airBaltic” ir „flyLAL”, kurios tik savo svetainėje išmesdavo gerų kainų pasiūlymus.

5. Aviabilietų rezervavimo sistemose taip pat paprasta tikrinti pasiūlymus iš aplinkinių oro uostų – Varšuvos, Rygos. Daugelis keleivių tiesiog turi žinių stoka, kokios kompanijos skraido iš aplinkkinių oro uostų ir kur ieškoti jų pasiūlymų.

6. „airBaltic” ir „flyLAL” labai aktyviai reklamavo savo interneto svetaines, todėl mažesnius resursus turinčioms rezervavimo sistemoms buvo sunku būti matomoms ir reklamuoti savo prekės ženklą. Išnykus „flyLAL”, „airBaltic” reklamos internete beveik nebeliko.

7. Lietuvoje likus skraidyti užsienio kompanijoms, jomis lietuviai nepasitiki – mokėjimais internete nepasitikima, o kai dar reikia mokėti užsienio kompanijai ne lietuvių kalba veikiančiame puslapyje, atsiranda papildomas barjeras konservatyviems pirkėjams. Geriau mokėti lietuviui, nes ant jo galėsi rėkti, jei kas bus blogai. Be to, lietuviški pardavėjai kur kas geriau išmano rinką ir Lietuvos pirkėjų įpročius – tai taip pat pranašumas prieš užsienio avialinijų paskirstymo kanalus.

Aviabilietų sistemos taip pat patobulėjo – dalis jų pradėjo siūlyti „low-cost” skrydžių bendrovių bilietus („Ryanair”, „easyJet”), kas anksčiau buvo didelis tokių sistemų trūkumas.

Šiuo metu aviabilietų rezervavimo sistemos turi šansą išsikovoti savo vietą po saule.

Tačiau čia kaip ir visuose versluose krizės metu – gyvename lūkesčių ekonomikoje. Prieš metus kitus kelionių agentūros daug investavo į aviabilietų pardavimo sistemas, planuodamos, jog ši rinka augs labai sparčiai. Veikė ir kitas dalykas – mažai patyrę interneto versle, kelionių agentūrų atstovai buvo savotiški romantikai – atrodė, kad užtenka turėti bilietų pardavimo portalą ir apyvarta atsiras savaime.

Šis įrašas yra parašytas tinklaraščiui „Apie reklamą internete”.

——————–

Interneto reklamos pajamos GROSS 2008 m. augo 50%. Nieko nuostabaus, sekant visas paskutinio penkmečio tendencijas. Bendras reklamos išlaidų (kitiems pajamų) pyragas augo 19%.

2008 m. rudenį žurnalo „Valstybė” surengtoje marketingo specialistų apklausos rezultatai rodo, jog dauguma reklamos ir rinkodaros srities darbuotojų mano, jog išlaidos reklamai 2009 m. internete augs 10%. Apie bendras išlaidas reklamai kalbama spektiškiau. Prisiminkime tai, jog apklausa buvo daryta 2008 m. rugsėjį, kada dar nuotaikos rinkose buvo kitokios.

Rugsėjį ir spalį bendras reklamos rinkos augimas buvo 5% (spalį jis buvo didesnis dėl vykusių Seimo rinkimų), o 2008 m. gruodį reklamos rinka jau mažėjo, palyginus su 2007 m. gruodžiu (TNS duomenys). Internetas laikėsi stabiliau.

10% augimas nėra tas skaičius, kurį esame įpratę matyti pastaruosius kelerius metus kai kalbame apie išlaidas interneto reklamai. 40, 50, 60 – tai procentai, kokiais augo išlaidos interneto reklamai pastaraisiais metais.

Klausimas – kokia bus koreliacija tarp išlaidų reklamai pokyčio ir bendro išlaidų reklamai pokyčio?

Ar išlaidos reklamai mažės 2009 m.?

Atsakymas – taip, jeigu ekonominė situacija nesiims keistis į gerąją pusę.

Recesija yra įtakojama vartotojų psichologijos nei faktinės ekonomikos. Paprasčiau tariant – elgesį lemia ne reali padėtis, o lūkesčiai. Bendrovių rezultatai nėra šiuo metu nėra tokie prasti – pardavimo rezultatai net būna geresni nei 2006 ar 2007 m. (nekalbam apie specifines rinkas – nekilnojamąjį turtą bei kitus pirkimus, kurie buvo atliekami skolintais pinigais). Tačiau, kreivės pajudėjo žemyn, o tai davė impulsą ir žiūrėti žemyn.

Vartojimas yra mažėjimo stadijoje, o greitas išlaidų mažinimas yra tipinis elgesys trumpuoju laikotarpiu. Marketingo išlaidos  yra vienos iš tų, kurias sumažinus efektas sąnaudų eilutėje yra labai greitas. Todėl jo griebiamasi tada, kuomet neaišku, kokiu dydžiu pardavimai mažės toliau. Bendrovės, nors ir nepriima sprendimo drastiškai mažinti marketingo išlaidų, dažnai priima „laukimo” vaidmenį tol, kol rinkos situacija stabilizuosis.

2009 m. išlaidos reklamai mažės dėl šoko, kurį patyrė didelė dalis kompanijų 2008 m. pabaigoje ar  2009 m. pačioje pradžioje, stebėdamos savo pardavimų kreives. Apie realų išlaidų reklamai dydį galėsime kalbėti tada, kai ekonominė padėtis stabilizuosis (paprasčiau tariant, pasieks dugną). Tada kompanijos matys realius pardavimo srautus, galės daryti tikslias prognozes, ir, svarbiausia, turės laiko tinkamai paskirstyti biudžetus.

2009 m. gali būti „sukrėtimo” metais vien todėl, jog rinkose yra daug nežinomybės.

Kaip bus perskirstomos reklamos išlaidos?

Kuomet yra būtina mažinti išlaidas reklamai, tai tipinis elgesys – „kirpimas nuo apačios”. Jei spaudoje pirkau reklamą dešimtyje leidinių,  tai prireikus mažinti išlaidas 30%, atsisakysiu reklamos trijuose „apatiniuose” ar „mažiausiai naudinguose” leidiniuose.

Kurie leidiniai taps „apatiniais”? Greičiausiai atsirinksiu pagal reitingus, tiražą, ar kitą objektyvų kriterijų. Dešimtuko apačioje atsidurs trys mažiausiai skaitomi leidiniai – tiesiog nepirksiu juose reklamos.

Tokie sąrašai yra sudaromi ir atsirenkant reklamos kanalų sąrašą. Tarkime, praėjusiais metais bendrovė reklamavosi televizijoje, laikraščiuose, radijuje, lauko reklamoje, žurnaluose, vaizdo ekranuose ir internete. Šiemet, mažiant išlaidas 30%, turiu atsisakyti dalies kanalų.

Grėsmė interneto kanalui

Skiriant pinigus reklamos kanalams, galios tas pats „apatinių” atsisakymo principas. Marketingo specialistai susidarys reklamos kanalų sąrašą (tai gali būti nesąmoningas veiksmas!) ir nurėš apatinius. Šioje vietoje yra didelė grėsmė internetui, nes jam gresia tapti „apatiniu”.

Tokia grėsmė internetui tapti „apatiniu” yra didesnė negu kitiems kanalams dėl kelių priežasčių.

Pirma, internetas, kaip reklamos kanalas, atsirado neseniai, o kanalų reitingo sąrašas gali būti sudaromas pagal jų išplėtojimą (sutikim, televizija vis dar yra „numeris vienas”,  o spauda „numeris du” ir tos pozicijos galvose greitai nebus išjudintos).

Antra, internetas sąlyginai yra mažiausią maksimaliai galimą auditoriją turintis žiniasklaidos kanalas. Maksimalus pasiekimas televizijos, lauko reklamos ar spaudos pagalba vis dar yra mažesnis nei maksimalus interneto kanalo pasiekiamumas. „Internetu naudojasi vis daugiau žmonių, o televiziją žiūri visi” – populiarus mitas, tūnantis galvose.

Trečia, internetas vis dar buvo yra laikomas „nauju” kanalu, kuriame dažnai marketingo specialistai tik atlieka „bandymus”. Krizė – ne laikas atlikinėti bandymus.

Ketvirta, internetas stereotipiškai vis dar suvokiamas kaip smagus žaisliukas – vieta, kur galima išnaudoti kūrybiškumą, vartotojų įsitraukimą, kurti virusinius filmukus, animacinius žaidimus ar sudėtingesnes interaktyvias bendravimo formas. Didelei daliai vartotojų internetas susideda iš trijų dalykų: „Outlook’o”, „Delfi” ir „juokingų powerpointų”.

Išlaidos, skirtos brangių (keliasdešimt tūkst. litų kainuojančių) „smagių dalykėlių”, kurių efektyvumą yra sunku išmatuoti, kris staigiai. „Žaidimams” tiesiog neliks pinigų, o marketingistams bus sunku vadovybei apginti tokius projektus skirstant marketingo biudžetus. Interneto reklamos pardavėjai turi dar labiau akcentuoti interneto reklamos išmatuojamą efektyvumą ir investicijų grąžą (return on investment).

Be abejo, šios priežastys yra gana stereotipinės ir interneto reklamos pardavėjai gali paneiginėti kiekvieną iš jų. Šiuo metu tam reikia dėti visas pastangas (nors ir ne-krizės laikotarpiu reklamos internete pardavėjai daugiausia užsiėmė mitų laužymu). Ko nepažįstu – tą valdo mitai.

O kokios galimybės internetui?

Mokestis už rezultatus gali būti svarus argumentas krizės laikotarpiu interneto reklamai kovojant dėl didesnės dalies besitraukiančiame reklamos pyrage. Tai tvirtas argumentas visiems – tiek marketingo specialistams, tiek vykdantiesiems direktoriams ar akcininkams.

Lietuvos interneto rinkos augimui vilčių suteikia faktai, jog išlaidos interneto reklamai neprilygo net kaimynėms Latvijai bei Estijai, o internetui tenkanti dalis išlaidų reklamai pasiskirstymo pyrage buvo daug mažesnė nei Europos vidurkis. Tačiau marketingo ir reklamos srityse dirbantys žmonės liko tie patys, o vartotojų elgesys krizės metu keičiasi. Tai reiškia, jog sprendimus dėl reklamos išlaidų paskirstymo priimančių asmenų elgesys keičiasi, o jo atspirties taškas ne kitų šalių pyragai, o prieš krizę buvęs elgesys. „Išlaidas reklamai internete didinu todėl, kad vakaruose internetui tenka didesnė dalis” – toks motyvas krizės laiktarpiu sunkiai veiks.

Įvaizdinių, naujų „brandų” įvedimo, socialinių kampanijų šiais metais tikrai mažės, o ir vyksiančiose internetui bus skiriamas mažesnis dėmesys (įvaizdžio kampanijose televizija, spauda ir žurnalai tikrai liks „numeris 1”).

Tačiau galimybės interneto reklamai atsiveria, nes šiais metais daugės pardavimo skatinimo kampanijų. Internetas šioje vietoje yra dėkingas kanalas dėl savo išmatuojamumo, galimybės greitai pradėti kampaniją ir galimybės greitai sekti bei reaguoti į rezultatus.

Interneto reklamos pardavėjai gali labiau akcentuoti greitį – internetas vis dar yra tas kanalas, kur reklaminę kampaniją galima suorganizuoti ir paleisti per tris dienas išsaugant miegą naktimis. O pardavimų kreivėms svyruojant, korekcines kampanijas tenka rengti vis greičiau.

Išvados?

Kaip šiemet keisis išlaidos interneto reklamai absoliučiais skaičiais? Nežinau. Prognozė – išlaidų interneto reklamai pokytis 10% didesnis nei bendrų išlaidų reklamai pokytis. Į teigiamą pusę. Jeigu bendros išlaidos reklamai kris 20%, tuomet internetui kris 10%. Žirklės tarp bendro pokyčio ir interneto pajamų pokyčio bus mažesnės.

Nupiešiau ne pačią šviesiausią prognozę internetui. Interneto reklamai, kaip paskutinius metus greičiausiai besivystančiam media kanalui, šie metai taip pat bus nelengvi. Jauniausią yra lengviausia ir nuskriausti, todėl internetui reikia skubiai „rodyti raumenį”.

Ilguoju laikotarpiu (kalbam ne apie 2009-uosius, o apie 3-5 metus į priekį), ši krizė interneto reklamai gali išeiti į naudą. Mažėjant reklamos išlaidų bendram pyragui, šis procesas gali skatinti esminį pyrago persiskirstymą. Nors interneto reklama praėjusiais metais augo po keliasdešimt procentų, jie augo bendro pyrago augimo sąskaita, tiesiogiai neatimdamas išlaidų iš kitų žiniasklaidos kanalų. Pradėjus daugiau skaičiuoti ir atidžiau vertinti reklaminių kampanijų rezultatus, internetas gali tiesiogiai auginti savo gabalą kitų kanalų sąskaita.

—————-

Šis įrašas yra parašytas tinklaraščiui „Apie reklamą internete”.

Gerbiami, ATN.lt redaktoriai,

man labai malonu, jog skaitote mano tinklaraštyje. Noriu jums perduoti šias eilutes, kurias neišvengiamai perskaitysite, kadangi skaitote mano tinklaraštį :)

Džiaugiuosi, jog jums yra įdomi mano nuomonė, tačiau kviečiu susipažinti su mano tinklaraščio „Citavimo ir publikavimo taisyklėmis”, kuriose nėra minimi žodžiai „honoraras” arba „atlygis”, paprasčiau tariant – „viskas nemokamai”, tik kelios nesudėtingos taisyklės.

Kitus kviečiu palyginti ATN.lt straipsnio „„flyLAL“ bankrotas buvo tyčinis?” 2-7 pastraipas su mano tinklaraščio „In Memoriam, AB „flyLAL – Lithuanian Airlines” įrašo 8-14 pastraipomis.

Žaviuosi jūsų gebėjimu mėtyti padas ir perfrazuoti sakinius. Aš irgi taip darydavau devintoje klasėje bandydamas prakišti istorijos mokytojai referatą, nusirašytą nuo „Wikipedios”.

Sėkmės.

Kas galėjo pagalvoti, jog nežinomybės, kilusios dėl „flyLAL” veiklos nutraukimo, epicentras bus … tinklaraščiai.

Lygiai prieš 10 dienų iki kompanijos reguliariųjų skrydžių veiklos nutraukimo (nesakau bankroto, kadangi jo kol kas nėra), „flyLAL” paleido savo tinklaraštį – flylal.blogas.lt. Deivido klausimas komentaruose gana logiškas – „O tai kuriam velniui tą blogą užveisėt? Taigi jau ir prieš savaitę žinojot, kad lenksitės.”

Tačiau šiandien šis tinklaraštis turbūt taps vienu populiariausių tinklaraščių Lietuvoje. Svetainė „flyLAL.com” uždaryta, o „up-to-date” karščiausios informacijos klientai ir lankytojai nukreipiami į tinklaraštį. Ten net savaitgalį „flyLAL” atstovai rašė žinutes (mažai kas guodžiančio, bet vis reakcija ir šioks toks informacijos teikimas klientams) ir net atrašinėjo į klausimus komentaruose. Šiuo metu ten galima rasti tokią aktualią informaciją, ką daryti Amsterdamo reiso keleiviams – tikrai labai svarbu.

Savo ruožtu, iniciatyvos atstovauti „flyLAL” klientams ėmėsi Vytautas Mikelionis (aktyviai savaitgalio metu rašęs komentarus ir mano tinklaraštyje), kuris sekmadienio popietę užkūrė tinklaraštį, pavadintą „Nukentėjusių Fly-LAL klientų informacinis centras”. Jame pateikiama informacija, kaip vyksta pokalbiai su susiekimo ministru ir AB „flyLAL Lithuanian Airlines” atstovais apie klientų problemų sprendimą.  Iniciatyvinės grupės astovai susitiks tiek su „flyLAL” vadovu V.Kaikariu, tiek su Susiekimo ministru. Sekite informaciją jų tinklaraštyje.

Šis skrydžių bendrovės pasitraukimas iš rinkos ir krizinė situacija tūkstančiams keleivių (neaišku tik ar 29 tūkst. ar 16 tūkst.) gal taps dar vienu impulsu tinklaraščių populiarinimui.

Truputėlį praūžus krizei ir išsisprendus klausimams apie „flyLAL” veiklos nutraukimo detales, pabandysiu apžvelgti šios kompanijos krizinę komunikaciją, kurioje buvo labai labai daug klaidų, bet keletas ir įdomių momentu.

Labiausiai dabar lauksiu, kaip kitos kompanijos reaguos į „flyLAL” veiklos nutraukimą ir kaip keisis Vilniaus oro uosto tvarkaraštis.

Labai keista, jog „airBaltic” nekomunikuoja „gero pasiūlymo” „flyLAL” keleiviams. „Geras pasiūlymas” nebūtinai turi būti gera kaina, nes norintys skristi dabar gali sumokėti ir daugiau. „airBaltic” turi šansą dabar pasiimti visus ex-flyLAL klientus ir padaryti šuolį savo vizijoje vežti visus Vilniaus keleivius per Rygą – gavę gerą pasiūlymą žmonės priprastų prie tokio kelionės būdo (o kaip sako tautosaka, „pripratimas stipresnis už prigimimą”). Bet, matyt, dabar jų valdžia labiau užsiėmusi su akcijų išpirkimu iš SAS …

Lietuvoje internetu kiekvieną savaitę naudojasi apie 972 tūkst. suaugusių žmonių. Kiek iš interneto vartotojų naudoja RSS? Jokių tyrimų apie RSS naudojimą Lietuvoje nėra atlikta. Mano spėjimas – RSS „pažįsta” apie 2-3% interneto vartotojų Lietuvoje. Pavertus procentus į absoliučius skaičius galima suskaičiuoti, jog RSS naudotojų Lietuvoje gali būti apie 30 tūkst., pridėjus gabalėlį iš TNS neapimamos jaunosios auditorijos (iki 15 metų). Šitas skaičius atrodo visai realus – populiariausias Lietuvoje tinklaraštis nezinau.lt turi per 4 tūkst. RSS prenumeratorių – t.y. jį prenumeruoja kas aštuntas RSS vartotojas. Tinklaraštininkai ir tinklaraščių skaitytojai yra pagrindinis RSS technologijos plėtros variklis.

„Forrester” tyrimai rodo, jog JAV RSS naudoja 11% vartotojų – taip pat labai nedidelis skaičius. Kai kurie analitikai teigia, jog realus skaičius gali būti didesnis, tačiau tendencija akivaizdi – RSS naudojasi interneto vartotojų mažuma. Tą patį aš jaučiu pagal savo tinklaraščio skaitymo įpročius – RSS prenumeratorių skaičius yra mažesnis už kasdien į tinklaraštį užsukančių tiesioginių lankytojų skaičių („direct traffic”).

Internetas yra auganti ir greitai besikeičianti medija, kurioje kasmet pasirodo naujovių. Dalis interneto marketingo specialistų skuba liaupsinti naujai pasirodančias technologijas, tačiau nepraeina ilgas laiko tarpas ir karštos naujovės miršta tyliai. Prieš pusantrų metų buvo aikščiojama išgirdus „Second Life”, tačiau dabar nebėra jo šviesios ateities entuziastų.

Mano supratimu, interneto formos neužauga dėl dviejų esminių priežasčių – arba jos yra nereikalingos, arba jos yra pernelyg sudėtingos. „Second Life” buvo paprastas, tačiau mirė neišplitęs, kadangi realiai jis yra niekam nereikalingas – vienas iš žaisliukų, kuriais „smagu naudotis” („fun to use”), tačiau net naudotojams yra neaiški jo paskirtis. Nesąmonė su vaizdo „codec’ais” ilgai tęstis negalėjo (prisimenat kaip reikėjo į „Windows” diegti visokius „divx”, „xvid” ir dar kalną skirtingų kodavimo „utėlių”), todėl video filmukų siuntinėjimą netruko pakeisti paprastas kaip trys kapeikos „YouTube”.

RSS yra naudingas informacijos gavimo būdas, tačiau jis yra pernelyg sudėtingas. Nors tinklaraštininkai imąsi iniciatyvos informuoti apie šios technologijos naudojimą (pavyzdžiai čia ir čia), o „Google Reader” buvo didelis šuolis į RSS paprastesnį naudojimą, tačiau sunku tikėti tuo, jog masės gali imti naudotis šiuo informacijos rinkimo būdu. Nepamirškime, jog keliasdešimt procentų interneto vartotojų pasaulyje internetą suvokia kaip „Google” arba „Yahoo!” puslapį, o Lietuvoje dideliai daliai to milijono internetas yra „Delfi” arba „Internet Explorer” „Favourites” skiltis.

Prisiminkime, jog prieš 8-10 metų ypač populiari tarnyba buvo IRC pokalbiai. Ja naudotis buvo labai sudėtinga. Tačiau prieš tokį laikotarpį internetu naudojosi tik „geek’ai” ir pusiau kompiuterių profesionalai, todėl su tuo sudėtingumu buvo galima susitvarkyti. Tačiau kuomet internetas „išėjo į mases”, šiuos kambarius natūraliai išstūmė „Google Talks” ir „Skype”. ICQ pralaimėjimo prieš „Skype”, „MSN Messenger” ar „Google Talks” priežastimi taip pat laikau sudėtingumą – ICQ užsispyrusiai vertė įsiminti savo ICQ numerį.

Mano nuomone, artimiausiu metu mirs ir podcast’ai bei videocast’ai – jie ir sudėtingi, ir nelabai reikalingi. Naudojimąsis jai yra labai sudėtingas, o juos pakeisti gali paprasčiausias garso ir vaizdo bylų parsisiuntimas bei tas pats „YouTube”.

Tačiau informacijos atrankai ir greitam žinių perdavimui ateitis yra šviesi. Kurį laiką pasyviai naudojuosi „nezinau.lt” jau aprašyta toli gražu ne pačia populiariausia „Google” tarnyba „Google Alerts”. Ši paslauga atsiunčia elektroninio pašto žinutę su nuoroda, kuomet „Google” į savo archyvą įtraukia puslapį su tave dominančiu žodžiu ar fraze.

Iki šiol ši taryba padėdavo tik aptikti šaltinius, kurie pamini retai internete paminimas temas (pvz. gali gauti pranešimus, kur yra paminėtas tavo vardas ir pavardė arba tavo įmonės pavadinimas), tačiau praėjusį penktadienį pajutau, jog ši tarnyba gali būti ir naujienų atrinktuve – „Google” interneto tinklalapius peržiūri taip dažnai, jog tampa greitu būdu perduoti naujienas. Apie „FlyLAL” savininko pasikeitimus sužinojau būtent iš jos.

Nepraėjo nė valanda ir „Google Alert” pastebėjo šią naujieną „Delfi” – tai greičiau negu aš tikrinu „Delfi” naujienas. Išties, kartais norint sekti naujienas kyla dilema – prenumeruoti kelis srautus ar rinktis vieną. Abu sprendimai turi savo neigiamas puses – prenumeruodamas visus gali paskęsti didžiuliame sraute, kuriame naujienos atskartoja daug kartų skirtinguose šaltiniuose, o atsirinkdamas prenumeruoti vieną šaltinį gali praleisti sau įdomią žinią arba gausi ją daug vėliau.

„Google Alerts” yra savotiška „interneto prenumerata”. „Google” yra apleidusi šį įrankį, tačiau ateityje, mano nuomone, turėtų prie jo grįžti ir išnaudoti labiau negu tik žinučių el. paštu siuntimui. Tokia tarnyba gali tapti individualaus naujienų portalo pagrindu, taip pat turėtų būti galima užsiprenumeruoti kiekvieno dominančio žodžio RSS srautą.

„Interneto prenumerata” naudinga ir viešiesiems ryšiams – įmonės ir organizacijos gali sekti savo kompanijos paminėjimus internete. Šiuo metu tokią paslaugą teikia kai kurios viešųjų ryšių agentūros – jos seka kompanijos paminėjimus interneto dienoraščiuose, forumuose, tokiuose tinklalapiuose kaip Skundai.lt ir pan. Ši paslauga yra labai brangi dėl imlumo žmogiškiesiems resursams.

Nenoriu pasakyti, jog „Google Alerts” yra ateities tarnyba. Toli gražu ne. Tiesiog esu tikras, jog ateityje turėtų plėstis įrankiai, leidžiantis sistemizuoti ir sekti keletą interneto šaltinių. Tai aktualu ir Lietuvoje – turime jau netrumpą sąrašą naujienų portalų, kurių kiekvienas turi savų perlų. Nė vienas nėra galva aukštesnis už kitus, todėl, jeigu tau aktualu naujienos laiku, niekada nežinosi, kuris parašys pirmas, taip pat nežinosi, kuris parašys išsamiausiai.

Naujienų portalų sekimui „Google” turi jau seniai veikiančią tarnybą „Google News”, kuri renka žinias iš pasaulio didžiausių naujienų portalų ir grupuoja naujienas pagal temas. Savotiška pirmtakė Lietuvoje šioje vietoje yra „Gera diena”, tačiau jai trūksta „nuovokos” – tai paprasčiausias RSS agregatorius, kuriame srautų adresai jau suvesti.

Svarbių ir įdomių naujienų pateikimo vietų skaičius auga kasdien. Naujienos plinta ne tik per naujienų portalus, tačiau ir per vartotojų kuriamus kanalus – tinklaraščius, žinutes forumuose, komentarus po straipsniais. „Delfi” komentarai kartais būna vertingesni už patį straipsnį, o tinklaraščiuose paskelbtos naujienos į tradicinę žiniasklaidą patenka tik po kokios savaitės. Prašosi įrankiai, kurie leistų sekti ir valdyti šį srautą.

RSS prenumerata yra siejama su prieš kokius pusantrų metų dažnai vartotą pavadinimą „web 2.0”. Tačiau vienas iš kertinių vadinamojo „web 2.0” principų – paprastumas ir prieinamumas visiems. RSS to trūksta – ši technologija yra pernelyg sudėtinga. Prognozuoju RSS tarpininko vaidmenį – tai gali tapti pereinamąja informacijos individualizavimo ir prenumeravimo technologija kelyje į tikrą „interneto prenumeratą”. Kaip tai atrodys? Neturiu žalio įsivaizdavimo.

Šiandien yra ta diena, kada yra pats geriausias metas užsiimti dviems dalykais – dėlioti į lentynėles ir vertinti praeinančius arba planuoti ateinančius. Nesiimsiu dėlioti ar vertinti besibaigiančių – jie buvo permainingi ir įdomūs. Tegul tokie ir lieka. Geriau užsiimsiu linkėjimais.

Kolegoms marketingistams linkiu, jog 2009-ieji būtų lengvesni negu 2008 metų pabaiga. Svarbiausia nepamiršti, jog didžiausi sunkumai = didžiausios galimybės.

Kino pasauliui linkiu švelnaus žiūrovų išbandymo naujomis bilietų kainomis (PVM nuo 5% kyla iki 19%), tolimesnės nuoseklios plėtros ir stiprių filmų kitąmet – šie metai pagal šį požymį buvo nekokie. Lietuviškam kinui nešvelniai palinkėsiu „komerciškėjimo” – jei nesam talentingi, tai geriau kopijuokime Spylbergą, o ne Kusturicą – taip lengviau, originaliau ir rezultatas bus geresnis.

Interneto pasauliui linkiu toliau paprastėti – tai yra kelias sėkmingai plisti apimti dar didesnę dalį auditorijos. Profesionalai vis stengiasi internetą daryti sudėtingesniu ir baidyti paprastą lietuvį. Girdėjau, kad interneto skverbties didėjimas gali išgelbėti Lietuvą nuo Rimiškio sindromo.

Politikams ir valdžiai linkiu, jog per mėnesį suregztos permainos nebūtų paskutinės. Pateisinama, jeigu tai tik yra plano dalis. Veržti diržus reikia per valdžios aparato efektyvumo didinimą – tai nelengva ir negreita, bet padaroma.

Žiniasklaidai linkiu modernėjimo ir platesnio mąstymo (out-of-the-box, hehe). Ypač „popierinei”. Verkti ir vadintis „lietuviška raštija” šiuo metu nenusipelnote.

Televizijoms linkiu drąsos judėti pirmyn. Vienodėjimo kelias yra ne tas, iš kurio visi išeis laimingi su statinaite medaus po pažastimi. Nepamirškite jau minėtos frazės, kur viename sakinyje telpa žodžiai „sunkumai” ir „galimybės”.

Tikiu, kad ateinantys metai bus lūžio metai aptarnavimo sferai, kuri kelerius metus buvo užmigdyta. Čia yra kur stiebtis, o neefektyvūs ilgai negyvens.

Na, o aviacijos verslui daugiau konkretesnių žodžių:

– Vilniaus Oro Uostui linkiu gero naujo vadovo – apsukresnio, modernesnio ir tvirtesnio;

– Vilniaus Oro Uostui linkiu sulaukt „British Airways”, „Air France”, „Emirates”, „Swiss” ir „Brussells Airlines” uodegų;

– Kauno oro uostui linkiu sulaukt „easyJet”, „airBerlin”, „Wizzair” ir daug kitų naujų lėktuvų uodegų;

– Palangos oro uostui linkiu sulaukt jungčių su Vilnium, Berlynu, Frankfurtu, Amsterdamu ir Stokholmu;

– „FlyLAL” linkiu naujų mažų ir efektyvių lėktuvų, skrydžių žemėlapio atstatymo bent į 2008 m. vasaros lygį ir didesnio jungčių su skirtingais partneriais asortimento;

– Šiaulių oro uostui linkiu pirmo keleivinio lėktuvo! :)

Su Naujaisiais!

Ne, „Maxima” šį kartą ne prie ko. Bent jau kol kas.

Julius Narkūnas šį rytą atsiuntė žinutę, klausdamas ar „Suit Supply” man moka už jų reklamą. Iš pradžių pamaniau, jog čia apie šios kompanijos paminėjimus mano tinklaraštyje, bet, pasirodo, kalba ne apie tai. Kalba apie „Facebook” reklamos būdą, kurį galima dažnai pamatyti šio socialinio tinklo reklamos skiltyje:

Galima pamatyti įvairių vaizdelių – jeigu reklamos užsakovas užsako mokamą reklamą „Facebook”, sistema kartas nuo karto parodo šalia reklamos, jog „jūsų draugas yra šio prekės ženklo fanas”. Labai gražu, tikslu ir efektyvu.

Bet kaip su teisiniu ir etikos aspektu? Ar gali atsitikti taip, jog vieną dieną autobuso stotelėje pamatysiu savo nuotrauka su prierašu „Jis perka MAXIMOJE”? Aišku, kad negali, nes mano balsas ir veidas niekam įspūdžio nedaro. O ką jeigu mano vardas būtų Arvydas Sabonis? Arba Agnė Jagelavičiūtė?

O kam mano nuomonė gali padaryti įspūdį? Akivaizdu kam – mano draugų ratui. Nes nuomonė perduodama iš lūpų į lūpas yra pati efektyviausia reklamos (arba anti reklamos forma) – tą supranta ne tik marketingistai ir tai galioja be išimties bet kuriame informacijos perdavimo kanale.

Akivaizdu, jog „Facebook” naudojasi esminiu tinklaraščių ir socialinių tinklų patikimumo faktoriumi. Ji labai gražiai nupasakojo Deividas Talijūnas Lietuvos Marketingo Asociacijos nariams rengtame seminare – „Ar jūs pasitikite savo draugo nuomone kalbėdamiesi bare apie tai, koks mobilusis telefonas yra geras ir koks ne? Juk jis išgėręs, emocingas ir nė velnio neturi supratimo apie mobiliąją techniką? Taip, dažniausiai pasitikite. Lygiai taip pat su nuomone, išdėstyta blog’e”.

Socialiniai tinklai ir tinklaraščiai suartina „draugus”, „draugų draugus” bei tinklaraščių rašytojus bei jų skaitytojus. Nebūtinai asmeniškai (tiksliau, dažniausiai ne), bet interesų srityje – taip. Jeigu jūsų skaitomo tinklaraščio apie mobiliuosius telefonus autorius „Facebook’e” užsidės statusą „dievina Nokia N95 telefoną”, jis jums padarys dešimt kartų didesnę įtaką negu tai, jog per televiziją 5 kartus pamatysite Auksinio Kanų Liūto vertą šio telefono klipą.

Nenuostabu, jog „Facebook” tai pagavo ir emė naudoti „click rate” auginimui. Klausimas, kur yra etikos riba. Teisiniai klausimai, ko gero, apibrėžti „disclameryje”, po kuriuo esi priverstas pasirašyti registracijos tinklalapyje metu. O ką jeigu ant čekio, kurį spausdina „Maximos” kasos aparatai ir ant kurio pasirašai mokėdamas kortele būtų dar įdėtas klausimas „Ar sutinkate, jog jūsų nuotrauka bus panaudota prekybos tinklo reklamoje? TAIP, NE”. Neteisingą išbraukti.

Aš suprantu, kad dabar viešųjų ryšių agentūra eidama į konkursą pas klientą, arba pateikdama klientui metų planą, tai „sukursim blog’ą” jau nebe visus nustebins. Dabar yra kitas mados klyksmas – sukursim jus „Facebook’e”. Tai aišku geriau, negu siūlyti klientui keliauti į mirusį „Second Life”.

Bet daryti tokius bajerius tai visiška nesąmonė:

Nesąmonė yra kurti žinomo žmogaus profilį, kviestis į draugus sau nežinomus asmenis ir t.t. Bet tai jau tampa negražia tendencija. „Tėvynės sąjunga” prieš rinkimus irgi taip darė.

Prisipažinkit, Valstybinio simfoninio orkestro informaciniai partneriai, kurie pasistengėte numesti tokia idėją ir ją įgyvendinti? DDB, Gaumina ar VRP? Ar „Pajacų” informaciniai rėmėjai „Not Perfect”?

Na, aišku, o kai eisit pas tikrą klientą, tai galėsite rodyti jau ne tik teoriją apie „Facebook’ą”, bet ir tikrą savo „keisą”.

O negražiau būtų tiesiog sukurti renginio puslapį ir tikru vardu kviesti „Facebook” bendruomenės narius į šį renginį? Kam tas apsimestinis teatras su Ibelhaubtaite? Labiausiai užvežė šio personažo statusas: „repetuojam”.

Nežinau, kokia yra oficiali „Facebook” politika šitokiais klausimais, bet, ko gero, jie turėtų su tuo kažkaip tvarkytis.

Kuomet dar dirbau bendrovėje „Interactive Marketing Partner Baltic”, kolega Vytautas kartas nuo karto pasvarstydavo (toj kompanijoj jau koks tūkstantis milijono vertų idėjų buvo paskleista į orą), kuomet universitetuose atsiras mokymo programa „Interneto archeologas”.

„Velniop tuos interneto archeologus”, pasakė „Google” ir šiandien paleido įrankį, leidžiantį atlikti „Google” paiešką 2001-aisiais.

Šiek tiek nupurto (eilinį kartą), kiek daug visko žino „Google”. Kitąvertus, „Google” apie mane jau žinojo 2001-aisiais, kai dar nežinojo apie „YouTube” ir Nataliją Zvonkę.

Tik „Google” man primena, jog 2001-aisiais turėjau asmeninę svetainę www.simonas.com. Tais „dotkom’ų” laikais .com domeną buvo galima gauti už dyką. O mano svetainė buvo „hostinama” www.free-hosting.lt. Ar kas nors prisimena dar tokį servisą? Be kitą ko, kažkada tais metais buvau Lietuvos Moksleivių Parlamento darys.

Dar ką priminė „Google”, tai tų laikų interneto fenomeną (beveik one.lt) mokslo.centras.lt (ankstesnis pavadinimas jaunimas.net/MSDB), iš kurio buvo galima atsispausdinti bet kokį referatą ir rimtu veidu nunešti mokytojui arba dėstytojui ir gauti 10. Pamenu, buvau vienas iš didžiausių to projekto „contributor’ių” ir už tai buvau gavęs jaunimas.net marškinėlius ;-)

„Google” pasikeitė per 7 metus. Dabar gali „googlinti” savo vardą ir pavardę bei pats sužinoti tai, ko apie save dar nežinai.

Kas gali atmesti prielaidą, kad dar po kelių metų CV nebereikės – „Google” paleis įrankį, kuris surinkus žmogaus pavardę ir vardą suformuos visą žmogaus biografiją?

Taip pat istorijos vadovėliu galima nebetęsti. Nuo „Google” atsiradimo visą chronologiją galima tiesiog sugeneruoti.

Nepritariu vienastoks, kuris rašo, jog Lietuvoje vis dar karaliauja „web 1.0” tinklalapiai. Juk pirmoje vietoje Lietuvoje kabo lietuviško interneto getas one.lt, o antrojoje „Delfi”, kuris „web 2.0” Lietuvoje įtvirtino anksčiau negu Timas O’Reilly apibrėžė „web 2.0” sąvoką.

Kodėl „Delfi” iš jos pozicijų neišjudina joks kitas interneto naujienų portalas? Ogi todėl, jog „Delfi” stiprybė yra vartotojų generuojamas turinys – t.y. komentarai. Aišku, kai kuriomis temomis komentarų gausa paslepia svarbiausius ir informatyviausius komentarus, bet nemažos dalies straipsnių komentarų informatyvumas sparčiai lenkia straipsnių informatyvumą.

Labiausiai man patinka žinutės apie pasikeitimus vienos ar kitos bendrovės vadovybėje. Straipsnių pavadinimai dažniausiai skamba:

„p. XXX paliko UAB „YYY” zzz pareigas”; „Keičiasi UAB „YYY” vadovas”; „Kompanijos „YYY” zzz departamento direktorumi tapo XXX”.

Tokių straipsnių komentaruose galima rasti tikslią ir patikimą informaciją:

1. Kodėl XXX išėjo iš bendrovės YYY;

2. Į kokią bendrovę pereina XXX;

3. Kas pakeis XXX bendrovėje YYY;

4. Kas naujo kompanijos XXX viduje „kadrų” srityje;

5. Kaip konkuruojanti kompanija vertina pokyčius bedrovėje XXX.