Simonas Bartkus | Blog

Skrajučių mėtymas į daugiabučių pašto dėžutes man visada buvo ir yra marketingo priemonė, kurios veiksmingumu patikėčiau tik pamatęs akivaizdžius įrodymus su skaičiais, kad tai veikia.

Vakaruose vietoje bereikšmių skrajučių į pašto dėžutes bent jau mėto kuponus. Manoma, kad JAV jie ypatingai gerai veikia. Kuponų per mėnesį eksperimento į namus atnešė tik „Hesburger” (keliais gal ir pasinaudočiau, bet jų visos lokacijos Vilniuje apibūdinamos vienu žodžiu – užkampis).

Skrajučių kiekis pašto dėžutėse suintensyvėjo prieš rinkimus, kuomet kandidatai vienmandatėje apygardoje metė jas pundais. Tokią logiką dar galima suprasti – skrajutės yra priemonė, leidžianti gan kokybiškai susegmentuoti tikslinę auditoriją. Skrajutes mėtai tik teritorijoje, kuri patenka į rinkimų apygardos teritoriją, todėl nuostoliai dėl iššvaistytų resursų namų ūkiams, kurie negali būti rinkėjai, yra maži.

Kas akivaizdžiai nustebino, tai tokios pat skrajutės mėtymas periodiškai kas kelias dienas. Kokia logika vadovaujasi kandidatai, kurie vienodas skrajutes su savo atvaizdu kas tris dienas vis sumėto į kiekvieną pašto dėžutę. Ar taip kuriamas pasąmoninis žinomumas, kad rinkimų apylinkėje nevalingai pažymėtum pavardę to, kurio nuotrauką kiekvieną dieną metei į šiukšlių dėžę? Aišku, tiesioginis Gintaro Steponavičiaus apsilankymas visas skrajutes „apnešė” dviem ratais, tai labai nenuostabu, jog jis ir laimėjo.

Atlikau nedidelį eksperimentą – pabandžiau paskaičiuoti, kokie pasiūlymai dominuoja šiukšlių pašto dėžutėje triušme. Per paskutines tris savaites, iš 18 į pašto dėžutę įmestų skrajučių 7 reklamavo plastikinius langus! Atsakykite, protingieji kurmiai, kiek naujos statybos (garantinių) namų keičiasi langus? Panašu į tai, kad skrajučių platinimo kompanija įsipareigotą kelių šimtų tūkstančių vienetų kiekį išmėtė belekur.

Įdomiau nei skrajutės atrodo kita „pašto dėžučių” komunikacijos priemonė – laiškai. Kartais jie būna asmeniniai, kartais pusiau asmeniniai. Pagrindinė klaida – kuomet esami klientai gauna pasiūlymą iš tos pačios kompanijos.

Praėjusią savaitę gavau pusiau asmeninį laišką iš „TEO LT” su pasiūlymu įsirengti „Gala” televizijos ir „Zebra” interneto paslaugas ir metus nemokėti nė lito. Kaip man dabar jaustis jau įsirengus šias paslaugas ir kas mėnesį už jas mokant beveik po šimtą litų? Įsirengti po antrą tokią pat paslaugą?

Dar praėjusią savaitę gavau laišką iš „Ekskomisarų biuro” su pasiūlymu patikėti būsto apsaugą jiems. Visa laimė, kad laiške išdėstytas jų „išskirtinis pasiūlymas” yra brangesnis, negu aš moku jiems dabar. Nors širdies neskauda.

Išvada viena – jeigu jau imatės komunikacijos pašto dėžutės pagalba, tai bent jau šiek tiek pasegmentuokit auditoriją. Bent šiek tiek.

Permainos, permainėlės … Laikraščiuose, žurnaluose, televizijoje permainų šiuo metu yra daug kaip niekada. Praėjusią savaitę netikėtai buvo nutraukta bulvarinio laikraščio „L.T.” leidyba – dar tą pačią savaitę pardavimų skyriaus mergaitės rimtu veidu pasakojo apie planus tapti „dar rimtesniais”, o media agentūros priiminėjo užsakymus maketams.

„L.T.” laikraščio netektis iš Lietuvos žiniasklaidos bendrai atims nedaug – buvo laikraštis, dabar vienu mažiau. Bet neišvengiamai visoje rinkoje nepastovumo šmėkla kaip niekada tapo ryški. Manoma, kad tuoj iš eterio dings „Lietuvos ryto” valdomi žurnalai „MM” ir „Kompiuterija”.

„MM” žurnalo tai, ko gero, nepasiges niekas, net media planuotojai. Per savo trumpą gyvenimą šis žurnalas viskas ką davė – tai mini skandalėlį su nuoga nacionalinės televizijos laidų vedėja, kuri vos vos neteko dėl to darbo, bet dar iki šio žurnalo mirties vistiek tapo bedarbe.

Tuo tarpu žurnalo „Kompiuterija” kažkiek gaila. Ne visada profesionalus, ne visada tikslus, bet šis žurnalas buvo šioks toks popierinis internetizavimosi eros šauklys Lietuvoje – bet jis ir liko tik „žurnalas 1.0”. Jo versijos ilgai nebuvo atnaujinimas. „Kompiuterija” Lietuvos web rinkos vystymuisi davė ir Lietuvos WWW puslapių čempionatų seriją – pripažinkit, pirmieji interneto tinklalapių kūrėjai – iki kokio šešto čempionato tapti laureatu buvo tikra garbė. Turiu ir aš porą diplomų iš šių čempionatų.

Žurnalas „Kompiuterija” buvo Bronislovo Burgio asmeninis džiaugsmas. Žurnalo reklamos pardavimo skyriaus vadove pastaraisiais metais dirbo Burgio „vienintelė žmona Albina”. Ko gero, visi tinklalapių kūrėjai prisimena, Burgio savotišką charizmą ir ilgaminučius išvedžiojimus WWW čempionatų uždarymo metu. Deja, B.Burgis nepastebėjo WWW čempionatų projekto gyvavimo ciklo kreivės ir uždarė „web 1.0” tinklalapių čempionatą kokiais penkeriais metais per vėlai.

„Kompiuterijos” gyvavimo ciklo kreivę atidžiai stebi akcininkai – „Lietuvos rytas”, kurio lizdelyje įsikūrė B.Burgis, o jiems žurnalas turi mažai nostalgijos – tai viso labo pinigai. O Burgis be darbo neliks – vaikys rūkančius iš savo vadovaujamos gimnazijos.

Tuo tarpu griausmingai pristatytas „Lietuvos ryto TV” programų tinklelis gyvavo tik nepilnas keturias savaites – šiandien buvo pranešta apie „naują žiemos sezoną”. Naujas televizijos kanalas savo pirminėje strategijoje stengėsi užimti „nišinę” poziciją – autorinės, stipriausios laidos buvo sudėliotos į vėlyvą vakarą (nuo 22 val.), kuomet didieji kanalai jau imasi užbaiginėti programą TV serialais. Tuo tarpu piko laikas buvo užpildytas pigiomis programomis.

Nuo lapkričio „Lietuvos ryto TV” tinklelis keičiasi iš esmės – pagrindiniai koziriai metami prieš didžiųjų televizijų kozirius. „Žurnalisto tyrimas”, „TV forumas”, Lavastės šou, „Super L.T.” ir „Gyvai” bus rodomi 19-21 val. Televizijos tinklelio išskirtinumu lieka valandos trukmės žinių laida „Reporteris” nuo 21 val. ir trumpos žinios kas valandą.

Šis „Lietuvos ryto TV” sprendimas apnuogina tokią tiesą – nuotrupos nuo piko meto „atlikusių” žiūrovų yra vertingesnės nei geri reitingai mažiau žiūrimu laiku. Kovodami tiesiogiai maži kanalai po mažą kasnelį vis nukanda nuo didžiųjų kanalų pyrago.

LNK tuo tarpu bando savo jėgomis kapstytis iš vis didėjančio atslikimo nuo pagrindinės konkurentės TV3. Geras ženklas LNK – „Nekviesta meilė” susigražino reitingus ir vis žemyn stumia tuo pačiu metu rodomą serialą „Broliai”. Ši pergalė pusvalandžio trukmės mūšyje gali padėti LNK pasiekti daugiau nei pranašumas pusvalandžio atkarpoje – vis labiau vienodėjant vakaro laidoms, LNK turės šansą išlaikyti „tinginičius persijungti kanalą”, o svyruojančius galės labiau pripumpuoti anonsų.

Paskutiniame „TV Antenos” numeryje Žygintas Pečiulis pastebi, jog viena iš pagrindinių LNK nesėkmės priežasčių gali būti akivaizdūs pralaimėjimai ne tokiose svarbiose laiko zonose – LNK pralaimi TV3 televizijai vaikų auditorijoje, taip pat pavakario laiko zonoje. Dėl šios priežasties žiūrovai TV3 kanale pasilieka ir pavakario žinioms ir po jų sekančioms laidoms. Tuo tarpu, persilaužimas „Nekviestos meilės” dėka 19.15 val. gali būti lemiamas reitingų persiskirstymui.

Pirmąjį numerį Lietuvoje išleido „Playboy”. Žurnalas silpnokas, įvadinė kompanija taip pat silpnoka … „Playboy” pardavimų principai turėtų būti panašūs į MTV – parduodami ne reitingo procentai, o brand’as, tiksliau, tavo brand’o prisišliejimas prie MTV (ar „Playboy”). MTV bent padarė galingą įvadą ir tik nutraukusi aktyvią savireklamą galutinai sunyko reitingų lentelėse. Tuo tarpu „Playboy” savireklama – tai tik baltai pilki „outdoor’ai” ir „Playboy” merginos paieška „Delfyje” ir „M-1” … Kažkaip nekvepia nei Hughu Hefneriu, nei Marilyn Monroe, nei tikru „Playboy” …

„Dansu Dansu” pastebėjo, kad „Eurovaistinės” reklamoje nebeliko šūkio „Mažiausių kainų lyderė”. Kiek žinau, tai nėra „Eurovaistinės” pralaimėjiimas kainų kare, o sąmoningai pasirinkta strategija (tiesa, galbūt ir ne iš anksto numatyta, bet padiktuota rinkos sąlygų).

„Eurovaistinė” nuo pat savo įsikūrimo komunikavo žemas savo kainas ir pelnytai užsikariavo „kainų lyderės” poziciją. Pamenu, prieš kokius trejus metus „Eurovaistinė” skelbė – 8 iš 10 pirkėjų žino, jog „Eurovaistinėje” kainos yra mažiausios. Esu tikras, jog jeigu atliktume apklausą dabar, tai kokie 4 iš tų 10 vis dar mano taip pat.

Vaistų prekyboje dirbantys žino, jog daugiausia vaistų perkantieji (pensininkai – natūraliai dažniau sergantys asmenys) yra labai jautrūs kainoms ir dėl pigesnės dėžutės vaistų gali važiuoti troleibusu į kitą miesto galą. Bet – yra dar didesnė žmonių, kuriems vaistų reikia retai, bet anksčiau ar vėliau, rečiau ar dažniau vaistų reikia visiems. Kuomet jaunesniam žmogui suskausta gerklę, koją ar ateina apvaizda gerti vitaminus, jis nėra linkęs toli žvalgytis pigesnės tabletės. Jeigu esi kainų lyderis, tuomet tokiems klientams esi priverstas parduoti vaistus taip pat pigiai, kaip ir pensininkams. Todėl tu prarandi galimybę uždirbti – klientas yra linkęs mokėti daugiau, bet tu iš jo imi mažiau. Be abejo, egzistuoja tokie variantai kaip nuolaidos taikymas su pensininko pažymėjimu, bet realiai mažmeninėje prekyboje pritaikyti klasikinę diskriminaciją kainomis yra labai sunku.

Kur vaistai šiandien yra pigiausi, tai paklauskite savo tetos arba močiutės. Bet vartotojų galvose užsikariauta pozicija „Kainų lyderis” veikia tuos, kurie kasdien vaistų neperka, bet bendrai gyvenime yra linkę mokėti kiek galima mažiau. Vaistai turi dar tokią savybę – iš principo jie yra vienodi visur. Vaistinės turi vienodą asortimentą, o aukšti standartai ir kontrolė realiai garantuoja, jog bet kurioje vaistinėje nebus vaistai pasenę ar „kitokie”. Dėl to priversti žmonės mokėti daugiau yra gana sunku – klientai eis ten, kur jie galvoja, kad yra pigiausia.

Konkuravimas kainomis prekybos tinklams kainuoja daug. Ko gero, „Eurovaistinė” nesunkiai paskaičiavo, jog jiems pakėlus kainas (ir nemeluojant – tiesiog pašalinant žodį „Pigiausia” iš savo komunikacijos), jų uždarbis bus didesnis, kadangi uždarbis iš aukštesnių kainų atsvers nedidelį pardavimo kiekių sumažėjimą. Realu? Tikrai taip.

Be kitą ko, „Eurovaistinė” šiam manevrui pasirinko patį geriausią laiką – infliacija pastaruosius metus buvo labai didelė, todėl besikeičiantį kainų lygį skirtnguose taškuose yra labai sunku. Jeigu eini tik į „Eurovaistinę” ir pastebi, jog vaistai brangsta, pagalvosi, jog kainų kilimas yra sąlygotas tik infliacijos.

Iš turėtos pozicijos uždirbti gali tam tikrą laiko tarpą. Priklausomai nuo to, kokia stipri buvo tavo pozicija ir nuo konkrečios rinkos. Priklauso dar ir nuo konkurentų komunikacijos. Tikėtina, jog vaistų mažmeninės prekybos rinkoje pozicijos keičiasi gana negreit ir „Eurovaistinė” vis dar gali valgyti savo tvirtos pozicijos vaisius.

„Pigiausiu” šūkiu šiuo metu „didžiuojasi” „Camelia” vaistinių tinklas, bet jis komunikacijoje nepadarė nieko, jog atskleistų „Eurovaistinės” strategijos pasikeitimą, todėl jų pozicija panaši į „dar vieną, kalbantį apie žemas kainas”.

Iš anksčiau turėtos pozicijos galima uždirbti beveik kiekvieną kartą, turint racionaliai pasveriamą poziciją – kainų lygis šitoje vietoje ypač dėkingas.

Jeigu „Tele 2” imtų ir pakeltų kainas (arba tiesiog, nustotų jas mažinti) ir taptų brangesnis už „Bitę” ar „Omnitel”. Po kiek laiko klientai tai pastebėtų? Jeigu konkurentai miegotų, tai tikiu, jog porą metų jie galėtų uždirbinėti iš „Mažiausios kainų lyderės” pozicijos. O jeigu kainas imtų didinti „Norfa”? O jeigu „Ryanair”?

O jeigu „Volvo” nustotų investuoti į automobilių saugumo didinimą ir nutrauktų „Safety for your car” komunikaciją – kiek laiko užtruktų, jog „Volvo” automobiliai nebėra saugiausi? Ko gero, praeitų kokia 15 metų.

Bet tai veikia ribotą laikotarpį. Toks pozicijos atsisakymas anksčiau ar vėliau atsiims pardavimų kreivei. Tuomet kompanija, įsipainiojusi į tokius manevrus turi dvi galimybes – arba imtis suteikinėti kitą vertę klientams, arba sugrįžti į ankstesnę poziciją.

Pavyzdžiui, ta pati „Eurovaistinė” dar po kokių metų, kuomet dauguma tikslinės grupės jau pastebės kainų skirtumą tarp jų ir konkurentų, o pardavimai ims kristi, gali grįžti į kovą dėl žemiausių kainų bei grįžti su „kainų lyderės” komunikacija. Jeigu imsi žaisti su tuo dažnai, tai klientai gali pasimesti, arba blogiausia – pajausti melą.

Kitu atveju, suvalgius ankstesnės pozicijos vaisius, tenka kurti naują vertę klientams. Ar lengva vaistinių tinklui įrodyti klientui papildomą vertę, kodėl jie turėtų pirkti pas juos? Vaistai „gydo labiau”? Nemokamas saldainis? Pinigų gražinimas už „negydančius vaistus”?

Ilguoju laikotarpiu tokie manevrai yra labai rizikingi. Pasitaiko, kuomet tokių manevrų imasi samdomi vadovai, kurie stengiasi pasiekti labai gerų rezultatų trumpu laikotarpiu. Vėliau, susižėrę premijas jie pasitraukia iš pareigų ir akcininkus palieka nepavydėtinoje padėtyje, kurią ištaisyti yra labai sunku.

Pradžiai motyvacinis filmukas iš JAV:

Iki rinkimų liko 5 dienos ir atliekami paskutiniai veiksmai, vykdomi „media” planų paskutiniai stulpeliai.

Partijų komunikacijos planuotojai šiemet turi žaisti žaidimą – lėšų reklamai nesumažėjo, o reklamą televizijoje ir radijuje uždraudė. T.y. reikia išleisti kelis gross’inius milijonus kitose media priemonėse. „Tėvynės Sąjunga” įgyvendino visą vadovėlį „Naujosios viešųjų ryšių taisyklės”, Liberalų Sąjūdis prisidėjo gigantiškų video bannerių (video banneriai buvo naujiena jau turbūt kokiais 2004 m.), o kitos partijos kovoja dėl statinių pozicijų „Delfi”.

Man atrodo, kad tradicinės partijos sau papildomą duobelę išsikasė uždraudę balsavimą paštu.

Galbūt esu naivus, bet tikiu, kad išsilavinę (arba besilavinantys) 18-27 metų piliečiai labiau palaiko tradicines partijas, o ne „paksistus” ar „darbiečius”. 2004 m. Seimo rinkimuose, kuriuose dar buvo galima balsuoti paštu, balsavo 7,60%. O ar tikite, jog jaunesni judantys žmonės labai dažnai realiai gyvena kitoje vietoje negu yra įrašyti į rinkėjų sąrašą? Taip, aš irgi toks.

Ir problemą išspręsti gali tik balsavimo internetu įteisinimas. Konservatorių/liberalų (plačiąja prasme) vietoje versčiausi per galvą, kad šį daiktą kuo greičiau įteisinti.

Tuo tarpu likimo brolius kviečiu atlikti šią procedūrą:

Atsispausdinus VRK puslapyje (www.vrk.lt) rinkėjo pažymėjimą spalio 8-9 dienomis nuo 12 dienos iki 20 vakaro eiti į gyvenamosios vietos (nebūtinai deklaruotos) savivaldybę ir balsuoti už pasirinktus kandidatus ten.

Kalbant apie tiesioginę rinkodarą, tai vakar apygardoje, kurioje gyvenu, vienmandatėje kandidatu iškeltas Gintaras Steponavičius agituoti atėjo asmeniškai į namus. Draugiškai pasikalbėjome tarpduryje, davė lankstinuką. Visgi manau,

Esu tikras, kad G.Steponavičius susegmentavo savo elektoratą ir jo apsilankymas pas mane namuose nebuvo atsitiktinis. Manau, jog jaunas Liberalų Sąjūdžio kandidatas savo tiksline auditorija laiko jaunesnius žmones, o naujos statybos namuose jų daugiau. Kažkodėl galvoju, jog Lazdynų senuose devynaukščiuose jis nesilankė (aišku dėl laiko stokos, bet kai laikas ribotas resursas, tai svarbu tinkamai išskirti prioritetus).

Šio dabartinio LR Seimo nario bendravimas buvo, beje, labai teigiamas, logiškas, neperkrautas dirbtine agitacija – žodžiu, bendras įspūdis iš šio apsilankymo labai geras. A.Zuoko ir Darbo partijos skrajučių minią pralenkė. O konkurencija Lazdynų vienmandatėje, mano supratimu, milžiniška.

Įdomu ar G.Steponavičius iki galo apgalvojo neigiamą aspektą – naujakuriai turi tokią „problemą” – nedeklaravę savo naujos gyvenamosios vietos, todėl negali balsuoti toje rinkimų apygardoje. Spėju, jog G.Steponavičius apie tai galvojo ir jo klausimas „Ar jau deklaravote čia gyvenamąją vietą” buvo neatsitiktinis, o panašus į sistemingą socialinę apklausą – jos rezultatai, ko gero, bus panaudoti jau kituose rinkimuose.

Žinau, jog didžiųjų partijų atstovai iš savo lėšų bei partijos indėlių agitacijai vienmandatėje išleidžia 50-100 tūkst. litų. Tai yra už kiekvieną gautą balsą sumokama ~50 litų. Tai jau tikrai, jog galima į individualią rinkodarą su tokia suma pereiti …

Naujasis televizijų sezonas jau išgyveno mėnesį. Naujokų sėkmė blėsta, mažiau reklamuotos laidos-senbuvės pamažu gražinasi reitingus, bet žvelgiant bendrai – drumzlių vandenyje jau mažėja.

Į stojantį vandenį žiūrėdama daugiausia ašarų lieti turėtų LNK. Labai LNK pamiršti norėtų 2008 m. rugsėjį, kurio metu ji televizijų reitingų rikiuotėje liko trečia. Pasikinkiusi Olimpiados žirgą, nacionalinė televizija LRT surinko 18,8% vidutinės mėnesio auditorijos ir nustumę LNK į trečią vietą (17,5%). TV3 – 23,1%.

Rugsėjo mėnesio vidutinės auditorijos reitingai dar nepasirodė. LNK neišvengiamai grįš į antrąją vietą, bet atotrūkis nuo TV3, panašu, gali būti dar didesnis negu praėjusiame sezone.

Mia (LNK) ir Zvonkės (TV3) fizinė dvikova, pavirto į turbūt mėnesius truksiantį žodžių karą (vyrai elgiasi atvirkščiai). Už kiekvienos blondinės stovi po didžiąją komercinę televiziją. Tai savotiškas karo dėl reitingų simbolis – LNK išeina apsikraujavusi ir lūžusiais nagais.

„Nekviestos meilės” ir „Brolių” tiesioginė dvikova baigėsi  pralaimėjimu abiems. Praėjusį pavasarį „Nekviesta meilė” rinkdavo apie 16% reitingą, tuo tarpu šiemet surenka 10%. Pirmąją rodymo savaitę „Broliai” net sugebėjo lenkti „Nekviestą meilę”, bet tai buvo tik naujoko sėkmė. Šiuo metu „Broliai” atsiliko nuo „Nekviestos meilės” ir, nors, atima dalį reitingų iš trečią sezoną rodomo kasdienio serialo, bet patys renka labai nekokius reitingus. Ar TV3 atsisakys po naujų metų brangaus projekto?

TV3, paaukojusi „Brolius” kovai su „Nekviesta meile” laimėjo kitur – serialas „Moterys meluoja geriau” tapo pačia populiariausia laida Lietuvoje – užpraeitą savaitę šis kasdienis serialas surinkdavo 14% kasdien. „Moterys meluoja geriau” aplenkė gausiai reklamuojamą žurnalo „Žmonės” paskutinių puslapių televizinę versiją „Kakadu” (iš kino platintojų esu girdėjęs, jog juodaodžiai aktoriai Lietuvoje labai nepopuliarūs …) ir šešėlyje palieka jau n metų rodomą „Dviračio šou”.

Girdėjau pastabą, jog „Dvyračio šou” šiuo metu nusisuko nuo politikus ir daugiau šiepia šou pasaulį. Ar tai susiję su artėjančiais rinkimais? Gi taip paprasta – paimi duoklę iš visų politinių partijų, jog jų nerodysi ir rodai Mia, Zvonkę ir Jackaitę. Skandalo tiek pat, o abi kišenės pilnos.

Įdomu (ir džiugu) tai, jog autorinių laidų segmente LNK stipriai atsilieka nuo TV3 su viena ryškia išimtimi: eterio senbuvė „Anapus sienos” (LNK) duoda į kaulus debilizmo apraiškai ekrane „Kriminaliniai tyrimai” (TV3). Pastarojoje su Gediminu Jauniumi ant komisaro munduro užsilipęs Vytautas Grigaravičius rimtu veidu tiesioginiame eteryje gaudo Zamolskį. Siųskite žinutę su raidele A, jeigu žinote, jog Zamolskis šiuo metu yra Labanoro girioje. B – jeigu žinutė, jog jis ne Lietuvoje. Žinutės kaina 2 litai.

TV3 dar kartą „atrado” jau daug kartų nurašytą komedinio teatro žanrą. Antroje ir trečioje populiariausių Lietuvos televizijų laidų sąraše užima „Ambrozijos TV” ir „Dzin”. Pirmoji beviltiškai triuškina Grinevičiūtės asmeninę humoro laidą „Paskutinė instancija”, o antroji tą patį daro su „Atleisk” atmaina „Kaip gyveni?”. „Takeshi” pilimi kvepianti jokio turinio neturinti laida „Skylė sienoj” stipriai lenkia tuo pat metu rodomą Mios vedamą, pazintys.lt veikėjų atliekamą mini-teatrą „Trečias nereikalingas”. O Natalija Zvonkė su eiliniais „paparaciais” įveikė net moteriško Krivicko vedamą seną laidą „Nuo… Iki…”.

LNK „Kelio į žvaigždes” sagą pakeitė į „Muzikos akademiją”. Tuo tarpu perbėgęs į TV3 Valinskas atidarė „Žvaigždžių vartus”. Ar kūrėjai nepastebėjo, jog abi laidos yra vienodos? Žiūrovai pastebėjo. Ir iš reitingų karalienių šeštadienio savaitiniai koncertai tapo pilkomis reitingų vidutinybėmis. O baisiausia, jog tuo pat metu, nacionalinis transliuotojas taip pat elgiasi su vaikais.

Gana tyliai naujame sezone LNK pakeitė savo perlo „Snobo naktis” laiką. Naujajame sezone „Snobo naktis” rodoma … sekmadieniais po 23 val. (!!!). Sveikinu visus gero kino gerbėjus – jiems pirmadienis tapo dar blogesne savaitės diena. „Labanakt ir sėkmės”, „Tramdomieji”, … Pasakykite man ar vidutinis tokių filmų auditorijos atstovas pirmadienį darbą pradeda vėliau nei 9 val.?

Rašau šį įrašą sėdėdamas ant suoliuko „Europos” prekybos centre. Kartu tai ir bandymas rašyti tinklaraštį tik iPhone pagalba.

Lietuvos drabužių ir avalynės prekybos taškų tarpe ima rastis parduotuvės, kurios savo prekės ženklu pavadintose parduotuvėse bando pardavinėti kiek brangesnių nei vidutinių prekės ženklu padabintus rūbus ar batus.

Tai nėra visiška naujovė. Prieš aštuonerius metus, kai pas mus nebuvo „Mexx”, „Tommy Hilfiger” ar „Gant” analogiškos parduotuvės pardavinėdavo šių kompanijų rūbus su 200% marža (dabar toliau tą daro „Apranga” su 150% marža ir prekės ženklų savininkų palaiminimu).

Kuom baigiasi tokių parduotuvių gyvavimas? Vienu iš dviejų.

Dažniausiai tokios parduotuvės greitai bankrutuoja, o jų savininkai į spaudą meta pareiškimą – „lietuviai dar nepribrendę pirkti šių prekės ženklų”.

Antras variantas įdomesnis. Kada statistinio lietuvio perkamoji galia pasiekia tam tikrą tašką X, o prekinio ženklo plėtros specialistas, sėdintis Londone ar Prahoje savo 100 tūkst. eurų kainavusioje „Nielsen” ataskaitoje tai pamato, tuomet įvyksta prekės ženklo „įvedimas į rinką”, o parduotuvėlės tiesiog išstumiamos.

Dabar „noname” parduotuvėlės pardavinėja „Ralph Lauren”, „Joop!” ar „Yves Saint Laurent”. Tokios parduotuvėlės pasivadina taip banaliai kaip „Vip-X”, „Denim” ar „Elegant Line”.

Jų savininkai dar nesubrendo suvokti, kad sėkmei pagauti neužtenka atsivežti atsitiktinius garsių ženklų gaminius (dar blogiau – outlet’us), pridėti 300% antkainį, per išpardavimą pritaikyti 20% nuolaidą ir išsinuomoti 80 kvadratų bet kuriame prekybos centre.

Įdomu, ar „Ralph Lauren” vadybininkai numano, jog mažoje Europos Sąjungos šalyje Lietuvoje jų gaminius parduoda rusiškai besikeikiančios ir tarpusavyje besikoliojančios 19 metų studentės, vilkinčios „Effigy” maikutėmis?

O ar „Calvin Klein” nujaučia, jog megztinis iš jų outlet’o Lietuvos parduotuvėse parduodamas po 300 eurų? O šalia jo pakabinta „Tom Tailor” blizganti striukė?

Ko gero nežino – nes jiems tai nerūpi. Parūps tada, kai „Nielsen” parodys, jog Lietuvos rinka jau pajėgi priimti šį prekės ženklą, o korporacijos veiklos strategijoje plėtros planuose bus Baltijos šalys pažymėtos raudonu kryžiuku.

Bet tuo metu tų parduotuvių, ko gero, nebebus (jų vietoje galbūt bus kitos). Jos bus bankrutavusios, o jų savininkai burbės, jog „prekybą pradėjo per anksti”.

P.S. Testas su „WordPress” aplikacija „iPhone” pavyko. Šį įrašą parašiau per 32 minutes.

Kalbu ne apie dienraštį „Lietuvos rytas”, bet apie krepšinio komandą „Lietuvos rytas”, kurios rėmėjų sąraše (be savininko to paties pavadinimo žiniasklaidos koncerno) yra tokie vardai kaip „Švyturys”, „Omnitel”, „IKI”, „Hansabankas”, „Mažeikių nafta” ir krūva kitų.

Aišku, antros pagal pajėgumą ir gerbėjų skaičių krepšinio komandos Lietuvoje rėmimas nėra paremtas vien suteikiamu media paketu ir surinktais GRP, kuomet kompanijos logotipas šmėkšteli žiniasklaidoje, bet tai lieka labai svarbu.

Šiais metais „Lietuvos ryto” kovas ULEB taurėje, taip pat BBL čempionatą ir, kiek žinoma, visas „Lietuvos ryto” dvikovas LKL (kurių „neims” LRT) rodys naujas žiniasklaidos koncernui priklausantis kanalas – „Lietuvos ryto televizija”, šiuo metu žinomas kaip „5 kanalas”.

Aišku, „Lietuvos ryto” sprendimas logiškas – savo krepšinio komandos kovas reikia rodyti per savo kanalą. Be to, kadangi kaip jau rašė „Dansu”, pirmojo „Lietuvos ryto televizijos” sezono progamų tinklelis yra silpnokas, o krepšinio varžybos turi ištikimą gerbėjų ratą ir kels bendrus kanalo reitingus.

Praėjusį sezoną „Lietuvos ryto” krepšinio komandos kovas Eurolygoje transliavo „TV3”, BBL ir LKL dvikovas – LRT. Abu šie kanalai (kiekvienas atskirai) lenkia „5 kanalą” pagal vidutinį dienos pasiekimą 5 kartus. Jeigu eilinės „Lietuvos ryto” rungtynės per TV3 rinkdavo po 8 procentus auditorijos, tai per „Lietuvos ryto televiziją” šiemet surinks tik kokius 3. Daugiau tikėtis neverta ir dėl to, jog „5 kanalas” fiziškai nepasiekia tiek daug Lietuvos gyventojų kaip LRT.

Ar perspėjo „Lietuvos ryto” krepšinio klubo vadybininkai rėmėjus apie tokį manevrą derėdamiesi dėl rėmimo sutarčių pratęsimo?

Beje, jeigu panagrinėsime pirmosios naujojo sezono TV laidų reitingus, tai pamatysime, jog naujokai „Broliai” sugebėjo aplenkti pripažintąją „Nekviestą meilę”. Jeigu tai ne atsitiktinumas ir naujoko sėkmė, tai sąvoką „dvi didžiosios televizijos” teks keisti į „didžiausia televizija” ir „antra pagal dydį televiziją”, nes pagal auditorijos struktūros skirtumus atotrūkis tarp TV3 ir LNK jau bus milžiniškas.

Jeigu esate kaunietis, tai šio įrašo pavadinimą galite priimti kaip įžeidimą. Tokia mintis man buvo toptelėjusi ir anksčiau, bet šį klausimą pirmi iškėlė Miestai.NET forumo dalyviai. O peno tokiam variantui davė Kauno oro uosto direktorius A.Šliūpas, išreiškęs apgailestavimą, jog „Ryanair” nevadina skrydžių į Karmėlavą į Vilnius/Kaunas oro uostą.

Išties, praktiką vadinti oro uostus ne savo vardais suformavo pigių skrydžių oro bendrovės, kurių vienas iš veiklos principų: skrendame į nepagrindinius oro uostus, kuriuose mokesčiai yra mažesni. Taip susiklostė, jog pigesni oro uostai yra nutolę nuo sostinių ir didesnių miestų.

Pavyzdžiui – Skavsta oro uostas Švedijoje persivadino į Stokholmo Skavsta oro uostą. Nors iki Stokholmo centro nuo jo – apie 120 km automobiliu. Be to, šalia oro uosto yra visai nemažas Nykopingo miestas, pagal kurį galima būtų oro uostą pavadinti Nykopingo oro uostu. Panaršykite po šio oro uosto puslapį – tikrai susidarysite įspūdį, jog atsidursite Stokholme.

Lygiai taip pat „Ryanair” Belgijos Šarlerua oro uostą vadina Briuselio oro uostu. Atstumas tarp Šarlerua ir Briuselio – apie 60 km. Nors tarptautiniu masteliu 60 km gal ir nėra daug, bet belgišku masteliu tai jau yra nemažai. Galų gale, Šarlerua gyvena virš 200 tūkst. gyventojų, o įskaitant priemiesčius gyventojų suskaičiuosime ir 500 tūkst. Beje, žinau lietuvių, kurie kiek apsigavo keliaudami į ULEB taurės finalus, kurie vyko Šarlerua mieste. Jie neįtarė, jog „Ryanair” skrenda ne į Briuselį, o tiesiai į Šarlerua, todėl skrido su kitomis kompanijomis! Be abejo, dažnesnis variantas, kuomet tikiesi skrendąs netoli Briuselio, o leidiesi Šarlerua.

Bet kokiu atveju – dažnesni skraidytojai jau išmoko, jog keliaujant į nežinomą oro uostą, svarbu pasitikrinti, koks atstumas ir kokios susisiekimo galimybės su galutiniu tavo kelionės tašku. Vilnius-Londonas taip pat mažai pasako, nes neaišku, ar bus skrendama į Lutoną, ar į Stanstedą, ar į Gatwicko oro uostą. Galų gale dar yra Heathrow ir prabangus London City oro uostas (tik į šiuos du iš Lietuvos lėktuvai neskraido).

Grįžkime prie pagrindinio šio įrašo klausimo. Atmeskime šį kartą visą vertę, jog viską reikia vadinti savo vardu, taip pat patriotinius išvedžiojimus (nors neteigiu, jog tai nėra svarbu) – ar naudinga būtų Karmėlavos oro uostui, jeigu jis vadintųsi Vilniaus Karmėlavos arba Vilniaus/Kauno oro uostu?

Oro uosto pervadinimas įvedant į oro uosto vardą „Vilnius” būtų oro uosto konkurencingumą didinantis žingsnis. Oro uostai konkuruoja ne dėl keleivių tiesiogiai, bet dėl avialinijų, kurios atidarytų reisus į oro uostą. O avialinijoms yra svarbus oro uosto patrauklumas. Būkime realistai – vakariečiams sunku įsiminti Lietuvos sostinės pavadinimą (kiek kartų girdėjote, ar Lietuvos sostinė Ryga?), o, ko gero, Vilniaus vardas, jeigu atliktume žinomumo tyrimą, būtų akivaizdžiai žinomesnis negu antras pagal dydį Lietuvos miestas.

Kauno oro uosto pervadininimas į Vilniaus/Kauno oro uostą galėtų padėti antrajam pagal dydį Lietuvos oro uostui ir konkuruoti netiesioginėje kovoje su Tarptautiniu Vilniaus oro uostu. Reikia sutikti, jog „Antro pagal dydį Lietuvos miesto oro uostas” tarptautinėje arenoje skamba blogiau negu „Lietuvos sostinės oro uostas, kiek toliau nuo Vilniaus”.

Nepaisant šių argumentų, kuriuos nors ir laikau svariais, aš nepalaikau idėjos šiuo  metu pervadinti Karmėlavos oro uostą į Vilniaus Karmėlavos ar Vilniaus/Kauno oro uostą. Dėl kitų dviejų argumentų:

1. Istoriškai Vilniaus ir Kauno miestai, nors ir nutolę ne toli vienas nuo kito, yra du skirtingi miestai, todėl, kol A.Zuoko dipolio idėja netapo realybe, nereikėtų jų tapatinti juos jungiant (ar prijungiant vieno prie kito);

2. Transporto infrastruktūros tarp Kauno oro uosto ir Vilniaus visiškai nėra. Bent jau tiesioginė greito traukinio linija yra reikalinga bandant Karmėlavos oro uostą „pritempti” prie Vilniaus.

Ką reikėtų padaryti – Palangos oro uostą reikėtų vadinti Klaipėdos oro uostu. Taip daro „Norwegian Air Shuttle”, skraidanti iš Rygge oro uosto (jį taip pat sunku pavadinti Oslo oro uostu) į Palangą savo internetinėje rezervavimo sistemoje Palangos oro uostą vadindama Palanga/Klaipėda.

Beje, bandau tik įsivaizduoti, kaip atrodytų miesčionių karas „Delfi” komentaruose „Vilnius vs. Kaunas”, jeigu šią Kauno oro uosto pervadinimo idėją būtų imta svarstyti plačiau …

Mane asmeniškai labai erzina, kuomet žiniasklaidos atstovai, neva vengdami neapmokėtos reklamos, kalbančius žmones pavadina „finansų analitikas” arba „Nekilnojamojo turto bendrovės vadovas”.

Visų pirma, toks elgesys pirmiausia apgaudinėja žiūrovą ar skaitytoją. Juk „Finastos” finansų analitikas, paprašytas televizijos komentarų įmonės X akcijų kainos kritimo klausimu gieda toli gražu ne savo asmeninę nuomonę ar apskritai gali pretenduoti į nepriklausomo analitiko titulą. Jis pirmiausia gieda „Finastos” interesus atitinkančią giesmelę. Tuo tarpu aš, klausytojas, turiu visų pirma išsiaiškinti ir suprasti, kam šis „finansų analitikas” atstovauja, idant suprasčiau komentaro esmę.

Lygiai taip pat keistai atrodo, kuomet, tarkim „Inreal” atstovas yra pavadinamas titruose „Nekilnojamojo turto rinkos ekspertas” ir kalba apie augančias biurų nuomos kainas. Teisingas jo pristatymas keičia visos jo kalbos esmę!

Nesakau, jog verslo grupuotėms atstovaujančių asmenų komentarai nėra įdomūs – priešingai. „Finastos” atstovo komentarai akcijų kainų kitimo klausimu ar „Inreal” komentaras apie nekilnojamojo turto kainas yra įdomūs – įskaitant tai, jog šios grupuotės komentarais gali (ir daro) įtaką rinkoms.

Na, o žiniasklaidos atstovų paniška baimė vadinti daiktus tikraisiais vardais atrodo tiesiog juokinga. Paprastai žiniasklaida nekalbina bendrovių, kurių vien atsitiktinis paminėjimas suteiktų kažkokią naudą įmonei ar prekės ženklui, atstovų. Dažniausiai kalbinami pripažintų bendrovių atstovai, kuriems tokie paminėjimai dažnai net žalos gali padaryti.

Gerai, jog šitokia blogybė jau pamažu išgyvendinta iš spausdintinės žiniasklaidos, bet dar gaji radijuje ir, ypač, televizijoje. Ypač nespecializuotose laidose.

Beje, žinau, jog vieno nemažo nacionalinio dienraščio žurnalistai turi valdžios nurodymą „Siemens areną” vis dar vadinti „Universaliąja arena”, neva „Siemens” kompanija turėtų sumokėti laikraščiui už tokią netiesioginę reklamą.

Prekės ženklų ir šiaip ekonominių tendencijų ignoravimas prasimuša ir į kitas visuomenines sritis. Pavyzdžiui, prieš keletą metų pribrendo reikalas autobusų/troleibusų stotelę „Kuro aparatūra” pervadinti į šių dienų realijas atitinkantį pavadinimą. Keista, jog stotelės pavadinimui buvo išrinktas pavadinimas „Pramogų arena”. Tarsi objekto tokiu pavadinimu nėra – yra šalia įsikūrusi „Siemens Arena” – bet aliuziją į „Siemens Areną” aiški visiems. Tai kodėl vertėtų vengti vadinti daiktą tikru vardu?

Mano, liberalaus visuomenės kritiko numone, tokius objektus kaip visuomeninio transporto stotelės reikėtų būtinai vadinti tikraisiais vardais ne tik dėl to, jog tai įneštų mažiau sumaišties į visą transporto sistemą, bet tai gali būti ir būdas uždirbti valstybinėms organizacijoms. Kodėl nebūtų galima pervadinti stotelės „Šeškinės kalvos” į „Akropolis”? Žmonių lūpose šis pervadinimas jau seniai įvyko (reikia tik įteisinti), toks pervadinimas padėtų susigaudyti atvykusiems į miestą, o „Akropolis” dar galėtų sumokėti už stotelės pavadinimą 20-čiai metų. Ar ne „win-win-win”?

Praėjusią savaitę pastebėjau ir pasinaudojau dviem naujais verslais, apie kuriuos ne kartą buvau pagalvojęs, kad šito Vilniuj trūksta. Bet, jei turi verslo idėją, tai pats kaltas, jei jos neįgyvendinai vakar.

1. „Convienience store”

Mažų krautuvėlių atsidarymas yra sekantis labai logiškas žingsnis po „Coffee-Inn’ų” ir „Vero Cafe” bangos. Nors Lietuva ir supermarketų kraštas, mažoms jaukioms krautuvėms vietos turėtų užtekti. Šią „skylę” užtaisinėti ėmėsi suomiškos „Rautakrijos” valdoma „Lietuvos spauda”. Šią vasarą Gedimino prospekte išdygo dvi mini-krautuvėlės „R-kiosk”.

„R-kiosk” pavadinimas, beje, yra pati blogiausia šito reikalo dalis (gerbiami „Lietuvos spaudos” vadovai, ar jūs darėte bent vieną focus grupės tyrimą, kaip lietuviai reguoja į žodį „kioskas”?). „Geriausia viduje” (© „Mandarinas” – patys nesupranta ką šneka) – „R-kiosk” yra maža krautuvėlė, kurioje, aišku, dominuoja laikraščiai (be reikalo), bet užtenka vietos neblogai kavai, sumuštiniams ir užkandžiams.

Žinoma, „R-kiosk” toli šaukia iki „7 eleven” arba mano dievinamo „Deli de Luca”. Bet sveikinu su nebloga pradžia ir linkiu tobulėti.

2. Suši išsinešimui

Visi Vilniuje įsikūrę japonų restoranai jaučiasi labai susireikšminę ir įsivaizduoja, jog gali būti tik „premium” klasės restoranais. „Kalti į klyną” (© Byvis, Tešlagalvis ir Rytis Zemkauskas) ėmėsi mylima ir nekenčiama „Čili” kava-pica-kinijos-kaime. Savo maitinimo taškų tinkle ši siūlo suši rinkinius išsinešimui. Pastebėjau ne vienas – geras japoniškas rinkinys už apytiksliai 17 litų yra teisingas pasiūlymas. Tikiu, jog bus įvertintas pasirodęs arčiau darbo vietų.

Neabejoju, jog naujasis pasiūlymas bus sėkmingas – kaimyninėje Rygoje suši išsinešimui taškų, atrodo, yra daugiau nei kebabinių Kaune.