Simonas Bartkus | Blog

Esu „Čili” klientas. Manau, kada dažnas – lankausi ten „iš akies” kokius 5-6 kartus per mėnesį. Kaip vienas iš rinkos lyderių, „Čili” vienas pirmųjų ėmėsi kurti lojalumo schemas. „Čili” išbandė loterijos schemą „Čili stato” bei nuolaidos kitam pirkimui scemą „Čili litai”.

Gruodžio 1 dieną „Čili” savo klientams pasiūlė „Draugų kortelę” – įsigijus kortelę už 8 litus, joje kaupiama nuo 8 iki 12% sąskaitos vertės, o sukurtais virtualiais pinigais gali gauti iki 30% nuolaidą kitai sąskaitai. Kad būtų linksmiau – virtualius „Čili litus” galima keisti dar į kitas, partnerių nuolaidas.

„Čili” „Draugų kortelei” yra taikomas įėjimo mokestis – ją įsigis tik prekės ženklo fanai, arba klientai, akivaizdžiai matantys lojalumo programos teikiamą apčiuopiamą finansinę naudą. 8 litų įėjimo mokestis ir 8% pradinė nuolaida – reiškia, pirmasis lojalumo programos suteiktas litas atkeliaus tik išleidus 100 litų.

Tačiau ne nepakankama lojalumo programos teikiama vertė yra argumentas, kodėl aš nepirksiu „Draugų korteles”. Tai jau yra trečia „Čili” maitinimo tinklų lojalumo programa per metus. Kiekviena iš dviejų prieš tai egzistavusių galiojo tik po kelis mėnesius. Arnoldui jau perėjimas nuo pirmos programos prie antros buvo per daug.

Nors „Čili” gali pasigirti „savaime” lojaliais klientais – pora mėnesių yra per mažai, jog klientai priprastų, suprastų ir pajustų lojalumo naudą. Nespėjai apsilankyti 100 kartų „Čili”, kad laimėtum sąskaitos apmokėjimą, o „ne akcija” baigėsi, nespėjai priprasti, kad padavėja kas kartą atneša „Čili litų”, o jų jau nebedalina.

Sutikus trečią „Čili” lojalumo programą per nepilnus metus, klausimas iškyla vienas – ar nesibaigs ši programa po trijų mėnesių? Jeigu taip, tai piginėje turėsi bevertį plastiko gabalą už 8 litus. Oficialiuose pranešimuose „Čili” sako, jog tai yra „trečiasis restoranų grupės „Čili“ lojalumo programos etapas” – nematau ryšio tarp šių etapų, o ypač tarp „Čili stato” ir „Čili litų”. O jeigu čia yra trečias etapas – tai gal bus ir ketvirtas? (pranešimo spaudai pabaigoje visgi sakoma, jog čia „paskutinis”, tačiau kortelės taisyklėse yra parašyta, kad „UAB „Čili Holdings“ pasilieka teisę keisti lojalumo programos „Draugų kortelė“ sąlygas”). Jeigu aš nebūsiu vienintelis klientas, bijantis, jog „Draugų kortelė” greitai baigsis, šita „Čili” lojalumo programa gali žlugti.

Paprasta ir banali „Čili litų” scehma buvo labai gera. Platus maitinimo įstaigų tinklas – vieta, kur klientai užsuka gana dažnai (atsitiktinių klientų yra mažai, ypač „Čili Picoje”), bet juos verta skatintinti itin dažnai. „Čili litų” dalinimo schema Lietuvoje atrodė gana originaliai, nors Vakaruose kuponai kitam pirkimui („rebate for next buy”) yra gana plačiai naudojami – ypač internetinėje prekyboje. Tokia schema didina klientus ateityje dažniau rinktis tą patį pardavėją, todėl pardavėjas gali padidinti klientų apsilankymo dažnumą („frequency”).

Tokią lojalumo skatinimo schemą Lietuvoje dar naudoja „Este” batų parduotuvės, „Neriba.lt” buitinės technikos parduotuvė – daugiau mintinai nepavyksta prisiminti.

Prie nepasitikėjimo nuolaidos kitam pirkimui schemai kūrimo Lietuvoje ženkliai prisidėjo buitinės technikos prekybos tinklas „Topo Centras”, kur gavęs kuponų už 30% pirkinio vertės, turėjai per mėnesį įsigyti kitų pirkinių, kuriems kuponus gali panaudoti tik kaip 10% nuolaidą.

Įdomu dar ir tai, jog „Čili litai” organizatoriams buvo kur kas pigesnė lojalumo programa nei „Draugų kortelė”. Vienas iš lojalumo schemų barjerų – dažnai dideli pastovieji sukūrimo ir palaikymo kaštai. Be magnetinės kortelės brangiai kainuoja IT sistema administruojanti duomenis apie lojalumo programos dalyvius ir jų sukauptus taškus.

Lojalumas ekoniminio sulėtėjimo laikais yra ypač svarbus. Tačiau stagnacijai įsisukus ir mažėjant vartojimui naujas programas kurti yra vėloka – lojalumo programų praktika rodo, jog tarp lojalumo programos įvedimo ir klientų prisirišimo padidėjimo yra gana ilgas laiko tarpas (priklauso nuo rinkos bei lojalumo programos tipo, be abejo).

„Čili” vartotojui paprastą ir lengvai apčiuopiamą lojalumo skatinimo schemą pakeitė į brangesnę, sudėtingesnę ir sunkiau įperšamą. Kokia nauda „Čili”? Ji dabar turės visų savo lojalių klientų mobiliųjų telefonų numerius – tai būtina (ir beveik neapeinama) sąlyga, norinti gauti nuolaidą „Čili”. Bet – paprastumas dažnai laimi prieš modernumą – palyginkite „Rimi” lipdukus ir „Maximos” „Ačiū”.

Praėjus porai savaičių po prekybos centro „Panorama” atidarymo, paslapties šydą nuo statybų Ozo gatvėje nuėme investuotojai į „Ozo” prekybos centrą. Jau daugiau nei metus vyksta statybos šalia „Vichy” pramogų parko ir „Siemens” arenos, bet apie prekybos centro koncepciją ir „tempiančius” nuomininkus kalbų nebuvo.

Atėjus stagnacijai, net spėjo pasigirsti kalbų, jog prekybos centro statybos gali būti išaldytos – rasti nuomininkų tokiu laiku gali būti sunkoka. Bet – pilnai išnuomotas prekybos centras „Panorama” parodė, jog įmanoma rasti nuomininkų. Bankams užsukus paskolų kranelį, o mažmeninės prekybos centrams piešiant nekokią perspektyvą, sutartys su nuomininkais yra pagrindinis variklis leidžiantis garantuoti statybų finansavimą – bankams tikrai nebepakanka statomų prekybos centro sienų kaip užstato.

Pasigirdusios žinios iš projekto vystytojo lūpų – įdomios. Paskelbta, jog 2009 m. pavasarį planuojamame atidaryti prekybos centre jau yra išnuomota 90% ploto. Jeigu tai teisybė  – tikrai džiuginantis rezultatas. Bet tai gali būti savotiškas viešųjų ryšių triukas, siekiant paraginti dvejojančius ir nuraminti investuotojus.

Įdomybės ir nuomininkų sąraše. Pirmiausia, tarp nuomininkų nebus nei „Maximos”, nei „Rimi”, nei „IKI”, nei „Norfos”. Maisto ir plataus vartojimo prekių (o jis būna vienas iš traukos centrų ir „traffic builder) vietą užims dar nematytas suomių prekybos centras „Prisma”. „Oze” įsikurs pirmasis „Prisma” prekybos centras Lietuvoje, o „Prisma” skelbia jau radusi antrą vietą Vilniuje – 2010 m. pavasarį „Prisma” turėtų įsikurti „Olinda” prekybos centre Pašilaičių mikrorajone.

Ar „Prisma” yra pajėgus įeiti į tikrai pripildytą ir konkurencingą mažmeninių tinklų rinką? Jiems bus labai sunku – klausimas, ar jie yra pajėgūs. „Prisma” šiuo metu valdo penkis prekybos centrus Taline, o vieną yra atidariusi „Domina” prekybos centre Rygoje. Reikia suprasti, kad turint vos kelis prekybos centrus šalyje, operavimo kaštai bus konkunrencingi su išplėstų tinklų. Derėtis su tiekėjais taip pat bus labai sunku – daugelis FMCG prekių ženklų yra „monopolizuoti”.

Projekto operatorius pranešė, jog prekybos centras nėra sudarės nė vienos sutarties su „Aprangos” ir „Baltika” grupėmis dėl jų valdomų prekės ženklų parduotuvių. „Aprangai” priklauso „Zara”, „Bershka”, „Stradivarius”, „MEXX”, „City”, „Mango”, „Pull And Bear”, „Energy”, „Tom Tailor” ir dar krūva kitų. „Baltika” grupei priklauso „Monton”, „Baltman”, „Ivo Nikkolo” ir „Mosaic”.

Iš didesnių prekybos centrų, kuriuose Vilniuje nėra „Aprangos” grupės įmonių, žinau tris – „Flagman”, VCUP ir „Gedimino 9”. Pirmieji du savo plotus buvo priversti užkamšyti bet kuo, o trečiasis ir dabar stovi pustuštis. Šitoje vietoje vėl bus sunku.

„Tempiančiu” drabužių prekybos centru turėtų tapti dar vienas naujokas Lietuvos rinkoje – vokiečių „Peek & Cloppenburg”. Nesu nei buvęs nei pirkęs šio ženklo parduotuvėse, bet tai, atrodo, yra didelis drabužių mažmeninės prekybos tinklas, parduodantis įvairių prekės ženklų drabužius žemomesnėmis kainomis. Jis planuoja užimti 4 tūkst. kvadartinių metrų plotą – tikrai daug, kaip drabužių parduotuvei. Prekybos centras yra įsitvirtinęs vidurio Europoje, o į Baltijos šalis yra įžengęs su viena parduotuve Rygoje.

Savo ruožtu prekybos centro vystytojai pranešė, jog „Oze” bus „New Yorker”, „Douglas”, „Esprit”, „Sepala”, „Reserved”, „United Colors of Benetton”. Operatorių „spykeriai” traukos tašku dar vadina buitinės technikos parduotuvę „Topo Centras”.

Prekybos centre taip pat įsikurs kino centras „Forum Cinemas” – apie tai jau rašiau balandį. Kino centre bus 7 kino salės – mažesnis už to paties operatoriaus centrus „Akropolis” ir „Vingis”, analogiško dydžio kaip „Forum Cinemas Kaune”. Tai bus trečias „Forum Cinemas” kino centras Vilniuje – be to, jis įsikurs už kelių šimtų metrų nuo „Forum Cinemas Akropolis”. Nemanau, kad tik vieno operatoriaus Vilniuje buvimas įtakoja bilietų kainų lygį, tačiau įtakoja repertuarą – pastaruoju metu kai kurie kino filmai nerodomi „Forum Cinemas”, o rodomi tik kituose kino teatruose, todėl kitų operatorių nebuvimas Vilniuje atima žiūrovui galimybę pamatyti keletą filmų.

Išvados? Džiugu, kad „Ozas” į Lietuvą atves naujienų. Bet, asmeniškai turiu abejonių, ar „Prisma” ir „Peek&Cloppenburg” bus pakankamai stiprios traukos viršūnės. Prie „tempiančių” prekybos centrų paprastai šliejasi ir kitos parduotuvės. Paskelbtas nuomininkų sąrašas ir vedančiųjų parduotuvių pavadinimai nurodo, kad tai turėtų būti prekybos centras, orientuotas į žemesnį-vidutinį pirkėją. Iš principo, prekybos centro koncepcija turėtų būti panaši kaip „Akropolio”, tačiau, atrodo, persidengiančių nuomininkų šiuose dviejuose vienas nuo kito per puskilometrį nutolusiuose prekybos centruose nebus daug. „Forum Cinemas”, „Douglas”, „Esprit”, „United Colors of Beneton” – vos keli šiandien žinomi vardai, kurie bus tiek „Akropolyje”, tiek „Oze”.

Sėkmės, bet kokiu atveju. Įvairovė yra penkis kartus geriau už stagnaciją.

Pamąstymus straipsnio pavadinime užduotu klausimu dar kartą paskatino padaryti gausiai reklamuojamas projektas „Tadas Blinda: Pradžia”. Didžiausią įspūdį man paliko kino teatruose iš tikros kino juostos rodomas įspūdingas filmo traileris. Įspūdingas stilistika ir vaizdo kokybe, tiesa, keliantis abejonių dėl tematikos – labai jau ne panašu į „Tadą Blindą”, kuriame vaidino Vytautas Tomkus. Filmo kūrėjai ragina piliečius paremti filmo kūrimą siunčiant SMS žinutes.

Holivude visa sistema atidirbta. Prodiuseris nusiperka scenarijų, prisimėto pagrindinius komandos narius ir sudaro biudžetą. Tada vyksta kelionė pas didžiąsias kino studijas ir jeigu prodiuseris įtikina, jog investavus 60 milijonų dolerių pavyks uždirbti 150 milijonų – darbas prasideda.

Lietuvoje – kitaip. Pagrindinis kino finansavimo šaltinis yra valstybės lėšos. Kinui skiriamas kapšelis kartas nuo karto padidinamas, bet vistiek yra juokingai mažas. Bet didesnė problema yra schema, pagal kurią skirstomos lėšos kino projektams.

Kino finansavimo taisyklės yra neefektyvios – tai akivaizdu. Prodiuseriai ir režisieriai dažnai negauna lėšų reikalingų filmo kūrimui, bet gavę finansavimą kartas nuo karto įgyvendinami beviltiški projektai.

Įdomią ir gana racionalią kino rėmimo schemą buvo pasiūlęs AXX festivalio organizatorius Mindaugas Vosylius. Pagal šią schemą pagrindinis kino vertintojas yra žiūrovas, o valstybė primoka kūrėjui už kiekvieną filmą pažiūrėjusį žiūrovą, kiekvieną parduotą DVD. Tokiu būdu, prodiuseriai turi surasti patys finansavimo šaltinį, bet pagal planuojamą žiūrovų srautą gali planuoti filmo pajamas.

Berods Skirmantas Valiulis buvo pasiūlęs kitą variantą – filmo kūrėjas ima paskolą ir rizikuoja savo lėšomis imdamąsis filmo kūrimo. Ir tik pamačiusi rezultatą, už valstybės pinigų skirstymą atsakinga komisija paskirsto paramą. Variantas įdomus, bet viena blogybė gan akivaizdi ir galinti turėti įtakos – geri kūrėjai, turintys gerų idėjų gali pabijoti rizikuoti. Bet, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

Pagal filmų kiekį, šiuos metus galima vadinti pagyvėjimo metais. Kino teatrų repertuare pasirodys 5 Lietuvoje sukurti filmai. Įdomu tai, jog šiemet atsirado privataus kapitalo investicijų į filmo kūrimą. Pirmiausia tai, metų pradžioje rodytas filmas „Nereikalingi žmonės”, o prieš Kalėdas turėtų pasirodyti taip pat už privačias lėšas susukta komedija „5 dienų avantiūra”.

Kai yra matomas verslas, kur galima uždirbti, investuotojų visada atsiras. Ar įmanoma iš kino filmo statymo uždirbti?

Pirmiausia paskaičiuokime galimas pajamas. Daugiausiai uždirbusio lietuviško filmo rekordas šiuo metu priklauso Algimanto Puipos dramai „Nuodėmės užkalbėjimas”. Šis filmas kino teatruose surinko 686 tūkst. litų. Tikruoju kino teatrų potencialu galime laikyti absoliučiai populiariausio Lietuvoje rodyto filmo pajamas – „Simpsonų filmas” surinko 2,25 mln. litų. Apie pusę už kino bilietus surinktų pajamų atitenka kino teatrui, todėl kūrėjui ir platintojui tenka tenkintis likusia puse.

Kitas pajamų šaltinis – DVD pardavimai. Ši rinka iki prasidėjusios stagnacijos buvo labai sparčiai auganti, bet didelių pajamų šitoje vietoje kol kas nėra – maksimalūs tiražai yra ~20 tūkst. vienetų, nuo kurių autoriui lieka keli litai.

Svarbus pajamų šaltinis yra rėmėjų lėšos, mainais į netiesioginę reklamą ir produktų „placement’ą” filme. Lietuvoje ši niša menkai išnaudota ir iš jos galima neblogai uždirbti: be surenkamos auditorijos svarbus ir psichologinis efektas – jūsų produktas pasirodo filme! Lietuvoje šią madą realiai išnaudoti pradėjo tik „Nekviesta meilė” – herojai gerdavo „Švyturio” alų, uždraudus tokį produkto rodymą herojai perėjo prie „Battery” energetinio gėrimo ir „Vichy” vandens. Praėjusį sezoną visi herojai važinėjo „Fiat” automobiliais, o šį sezoną persėdo už „Nissan” vairo.

Kadangi kino filmų sukuriama nedaug, aktyviai dirbant už plotus žiniasklaidoje filmo reklamai realiai nereikia mokėti – tiek televizija, tiek radijas, tiek žurnalas ir interneto portalas tikrai sutiks tapti „informaciniu rėmėju” ir, galbūt, net sutiks, kad porą sekundžių dar parduotumėte komerciniam partneriui („Filmą pristato …”).

Kiek kainuoja filmo kūrimas? Čia jau „depends on”. Realiai vidutinišką filmą (ne istorinį, fantastinį ar spec. efektų) galima susukti už 1,5 – 2 mln. litų – paprastą, bet kokybišką. Pilnametražis kinas vis dar yra įdomi egzotika, dėl to galima nemokamai sutarti dėl lokacijų, sutarti dėl kitų smulkenų. Aktoriai už darbą kine taip pat sąlyginai nesibrangina – net ir garsiems aktoriams pasirodymas kino filme lietuviško kino sausros metu yra geras įrašas jų biografijoje.

Bet kokiu atveju, lietuviško kino komerciškėjimas yra labai geras žingsnis ir tai yra vienintelis normalus kelias, kuriuo lietuviškas kinas gali eiti. Ilgai valstybinis finansavimas buvęs iškreipė kino kūrimą – natūralu, jog „kas pingus moka, tas muziką užsako”. Kūrėjams žiūrovai tapo beveik nesvarbūs, nes jų sėkmė priklauso nuo gaunamo finansavimo iš valstybės.

Šiuo metu Lietuvos kino teatruose sukamas filmas „Perpetuum Mobile” yra beviltiško, niekam nereikalingo kino pavyzdys. Man gaila tų Lietuvos žurnalistų, kurie dar skiria šiam filmui dėmesį – akivaizdu, kad rašantys apie šį filmą žurnalistai to filmo nematė. Gaila ir kelių aktorių, kurie neaišku ką veikia tokiam beviltiškam kine. Šį filmą galima žiūrėti tik kaip 90 minučių lietuviško kino beviltiškumo išraišką. Jeigu eksperimento vardan nueisite į šį filmą, tai siūlau pasiimti knygą – sugebėsite perskaityti po puslapį, kol herojus nueis nuo vieno tilto galo iki kito, kol laivas perplauks iš kairės ekrano pusės į dešinę (čia noras ištempti iki pilno metro?). Klausimas kitas – kodėl tokiam projektui buvo skirti valstybės pinigai? Akivaizdu, kad galvota ne apie žiūrovą, o kažkokiu būdu pavergti komisiją, kuri skirsto pinigus.

Komercinio kino projektai, tokie kaip „AXX” ar „Nereikalingi žmonės” nebuvo patys geriausi meniniu požiūriu darbai. Tačiau – jie parodė, kur reikia eiti. Jie rodo kryptį, kuria kryptimi reikia eiti, kad pasiektum žiūrovą. Kino žiūrovas nėra bukas, todėl tarp vertingą menine prasme kiną ir žiūrovišką kiną galima sulieti viename filme. Jeigu nepavyksta – pataikaukite žiūrovui. Žiūrovo šiandien lietuviškam kinui trūksta labiau.

Su kolegomis prieš kelis metus išvystytą idėją-pusiau pokštą statyti filmą apie krepšinį su Rolandu Kazlu pagrindiniame vaidmenyje, vis dar atiduodam už dyką. Net nusipirksiu penkis bilietus į seansą ir kelis DVD.

Prisipažinsiu, galvojau, ar nevertėtų šio įrašo pavadinti „Puota maro metu” – visgi, didelio prekybos centro atidarymas krizės gilėjimo laikotarpiu yra drąsus žingsnis. Be abejo, investuotojai imdamiesi šio projekto galbūt krizės savo prognozėse neturėjo – kalbos apie projektą prasidėjo prieš 3-4 metus, o daugiau nei dvejus metus (stebėtinai ilgai) užtruko statybos.

Ėjo kalbos, kad prekybos centro statybos yra dirbtinai lėtinamos (šiais laikais keista matyti tokias lėtas statybas) dėl derybų su nuomininkais – norėta sudaryti sutartis dėl viso ploto nuomos prieš atidarant prekybos centrą. Juolab, kad negeras pavyzdys yra – buvusios Vilniaus miesto savivaldybės pastato vietoje įsikūręs prekybos centras „Gedimino 9” turi tiek daug laisvų plotų, kad tai akivaizdžiai bado akis.

Reklaminė prekybos centro įvedimo kampanija jau prasidėjo. Atidarymas lapkričio 7 dieną. Prekybos centrui šūkis pasirinktas iki begalybės banalus – „Lengviau. Patogiau. Erdviau”. Galbūt tokia prekybos centro koncepcija – nebūti nišos lyderiu, o drauge su „BIG” ar VCUP dalintis trupiniais nuo „Akropolio” ir „Europos”?

Įdomu tai, jog prekybos centras savo komunikacijoje visiškai nesimini nuomininkų. O nuomininkai ir jų valdomi (atstovaujami) prekės ženklai paprastai prekybos centrui būna pagrindinis traukos objektas (nepatogų parking’ą ar nesėkmingą išdėstymą kartais galima ir iškentėt).

2007 m. gegužę trumpai nuskambėjo žinutė, jog didžiausią plotą „Panoramoje” užims „Hyper RIMI”. Atrodė, jog turėtų iš karto būti pradėta kalbėti ir apie kitus nuomininkus bei bendrą prekybos centro koncepciją, bet jokių žinių nepasirodė. Sklandė tylus gandas, kad „Panorama” bando pritraukti H&M, tačiau tai buvo tik gandas.

Iki atidarymo liko 4 dienos, tačiau jokių oficialių žinių apie prekybos centro nuomininkus nėra. Vietoje šių žinių – atidarymo šventės detalės ir savigyra apie modernų parkingą. Skurdžiai atrodo ir tinklalapis, kuriame tiesiog pakabintas JPG’as su atidarymo šventės detalėmis.

Kol apie „Panoramos” nuomininkus spėliota pagal darbo skelbimus „Lietuvos ryte”, kažkas internete nutekino „Panoramos” aukštų planus, kuriame nurodyti nuomininkai ir jų užimami plotai. Skanuotas planų versijas galite rasti čia: 1 aukštas ir 2 aukštas. Ačiū Ežiukui, kad miestai.net forume jais pasidalino. Geriausiai plane atrodo ranka nubrauktas pavadinimas „ELEKTROMARKT” ir vietoje jo parašyta „BMS”.

Įspūdis – džiugus ir blankus. Džiugu yra tai, jog „Panoramos” plane skylių nėra. Vis atidėliodami prekybos centro atidarymą operatoriai pasiekė iš akies 100% užpildymą (aišku, gali būti, kad ne visi nuomininkai atsidarys lapkričio 7 dieną). Liūdnoka yra tai, kad „Panorama”, ko gero, priėmė bet ką – kas tik sutiko mokėti nuompinigius. Kaip ir „Akropolyje”, šalia vienas kito bus derinami pigūs ir vidutinio lygio prekės ženklai.

„Panoramai” nepavyko pritraukti naujų, didelių ir garsių prekės ženklų – tas pats liūdnasis „Gedimino 9” gali nors „Marks&Spencer” pasigirti. Didžiausią plotą užima lyderių atstovaujami prekės ženklai – pirmiausia „Aprangos” ir „Danbalt International”. Į Vilnių ateis keli prekės ženklai, kurie iki šiol buvo tik Kauno „Akropolyje” (pvz. „žudykreklamą” mėgstamas „Celio”), prasiplėtė keli ženklai, kurie buvo mažai matomi – „Pepe Jeans”, „Tally Weilj”, „Pietro Fillipi”, „Clarks”, „Geox”, „New Yorker” ir kiti.

Išplatintuose nuskanuotuose prekybos centro planuose kai kurių pavadinimų išžiūrėti negalima, todėl siurprizams vietos yra. Taip pat nemaži plotai paskirti pavadinimams, kurie mažai sako – pvz. „JBC Fashion”, „Crop Town”, „Tiimari”.

Šiek tiek keista „BMS” matyti ateinant į masinį prekybos centrą – berods tai pirmas jų žingsnis. Iki šiol prekybos centruose „arčiau masinio kliento” buvo „Elektromarkt” ir „Topo Centras”. „BMS” asortimentas perlipo tik IT parduotuvės lygį, o masiniam vartotojui IT produktai tapo „arčiau kūno”, todėl toks žingsnis, ko gero, suprantamas.

Pirmame aukšte bus sutelkti žemesnio lygio nuomininkai: „Apranga”, „Sarma”, „Bags&More”, „Danija”, „Žygio batai”. Brangesni ženklai sustumti į antro aukšto kampą: „Pierre Cardin”, „Tommy Hilfiger”, „Gino Rossi”, atrodo pirmą kartą atskira parduotuve pasirodantys „Calvin Klein” ir „Guess”. Tiesa, gana keista, tarp šių parduotuvių pamatyti „Reserved”, „Mosaic” ar „Bershka”.

Sveikinu „Panoramos” valdytojus bent pradžiai sėkmingai išsprendus nuomininkų surinkimo rebusą. Reikia tikėtis, jog koncepcija „po vienu stogu telpa viskas” pasiteisins ne tik „Akropoliui”. Asmeniškai, labiau norėtųsi prekybos centrų krypties, į kokį segmentą taikoma. Dabar, mano supratimu, įžvelgiamą koncepciją Vilniuje turi tik du centrai – „Europa” (aukštesnis vidutinis lygis) ir VCUP (žemesnis lygis). Na, dar yra „Vilniaus vartai”, bet jų filosofija man spaudžia ašarą einant pietauti į „Aveniu” ir žvelgiant į metus nevalytą stiklą, ant kurio kabo „Gucci” ir „Yves Saint Laurent” logotipai. Visus kitus galima apibūdinti žodžiu „bilekas” (kažin kaip jaučiasi „Flagmane” „adidas” matydami virš savo parduotuvės lango kabanti užrašą „Takko Fashion”?).

Įdomu, kaip nuomininkų paieškos klausimą seksis spręsti „Ozui”, kurio kontūrai jau išryškėjo, bet žinių apie nuomininkus nėra.

Susumuojant pasibaigusių rinkimų rezultatus, tai rezultatais lieku patenkintas. Gaila, kad nepavyko sudalyvauti antrajame rinkimų ture, bet ir motyvacijos buvo mažai, kadangi nė vieno iš į antrąjį etapą patekusių veikėjų nepažįstu.

Galima šitoje vietoje grįžti prie rinkimų sistemos. Mano supratimu, reikėtų panaikinti Seimo narių rinkimą vienmandatėse, kadangi vidutiniškai, o ne perdėtai politika besidomintis pilietis negali žinoti daugiau kaip 50 politikų. Taip pat reikėtų patekimo į seimą barjerą pakelti mažiausiai iki 10%, o vėliau jį palaipsniui dar didinti iki 20-25%, kad kvaila daugiapartinė sistema pamažu transformuotųsi į keliapartinę, kadangi daugiapartinėje sistemoje atsakomybės mechanizmo įdiegti neįmanoma.

Grįžtant prie rinkimų rezultatų, tai tikiuosi, kad premjeru bus A. Kubilius, nes A. Kubiliaus premjeravimas bene vienintelis iš visos nepriklausomos Lietuvos istorijos, kuris buvo įsimintinas ir davęs rezultatų – iš tos serijos, kur galima rašyti į vadovėlius „kaip reikia daryti”. Šitas žmogus efektyviai „suveržė diržus” 1999-aisiais ir, tikiu, gali dar kartą taip pavaryt (situacija gana panaši).

Dar tikiuosi, kad nauja vyriausybė ryšis iš naujo perdėliot kitų metų biudžetą ir stipriai sumažinti išlaidas. Jau ir dabar yra pavėluota tą daryti, bet geriau vėliau, negu dar vėliau. Galima stipriai kirst per biurakratinį aparatą dalį „departamentų prie …”, „agentūrų prie …” uždaryt arba jų veiklą sustabdyti (iki geresnių laikų). Ko nesiūlau daryti, tai mažinti arba šaldyti valstybės aparato algų (nes jos anyway nemažai sektorių nėra konkurencingos), čia geriau suveiktų darbuotojų skaičiaus nukirtimas kokia 20-25% (šalutinis efektas – išeitines tektų mokėt iš 2009-ųjų biudžeto). Likusių darbuotojų efektyvumas padidės daugiau nei 20-25% dabartinėj situacijoj, kai „nedarbo šmėkla skleidžia sparnus„.

Naujai vyriausybei ir naujajai valdančiai Seimo koalicijai nepavydžiu dviejų dalykų. Šis Seimas bus labai sunkus dėl to, jog ekonominės problemos nėra išsprendžiamos keliais paprastais sprendimais, o teks priimti nemažai nepopuliarių sprendimų, o jų poveikis nebus greitas. Naujoji valdžia bus stipriai kritikuojama, tai prireiks nemažai tvirtumo ir valios tai atlaikyti.

Antras dalykas: nors racionaliai ši koalicija turėtų būti pakankamai tvirta (per 80 vietų), bet viduje turi bate įsikišusi granatą – taip galima pavadinti tokio veikėjo kaip Arūno Valinsko partijos buvimą valdančioje koalicijoje. Klausimą „Ar ji sprogs?” galima performuluoti į „Kada ji sprogs?”.

Šis ekonomikos nuosmukis (kaip ir kiekvienas) gali būti nebloga skausminga mokykla visiems verslams, kuriuose atlyginimai augo pastaraisiais metais daug greičiau negu efektyvumas. Aišku, čia pagrindiniu taikiniu taps statybų verslas, bet reikia pripažinti, ši ūkio šaka buvo simbolis, įprasminantis posakį „atlyginimų augimas trimis ratais aplenkė efektyvumo augimą”. Išgyvens tie, kurie sugebės laiku pakelti efektyvumą.

Dar aš džiaugiuosi, kad Lietuvą krizė palietė vėliau negu mūsų kaimynus, o mes pradėjom kalbėt apie krizę anksčiau, negu ji atėjo. Tai verčia žmones susiveržti diržus, kol dar yra kuo veržti. Dėl tos pačios priežasties tikiu, jog tos šnekos apie krizę greitai pažabos infliaciją. Prie infliacijos augimo sustojimo turėtų prisidėti ir kritusios kuro kainos, kurios leis bendrovėms sumažinti sąnaudas. O bent kuriam laikui stabtelėjęs kainų augimas turėtų nesunaikinti vartojimo visiškai, kas būtų tikra pražūtis.

Staigūs, drąsūs ir tikslūs veiksmai dabar yra labai reikalingi – ekonominę krizę pajutom paskutiniai, tai jeigu pirmi sugebėsim iš jos išlipt, tai bus didelis pliusas visam Lietuvos ūkio konkurencingumui ilgalaikėje perspektyvoje.

Svarbūs naujosios vyriausybės sprendimai yra ir psichologine prasme. Vartotojų nuotaikas dažnai lemia ne racionalūs veiksmai, o psichologija – kalbos apie ekonominį nuosmukį verčia žmones mažinti vartojimą nepaisant to, kad jo atlyginimas auga daugiau nei infliacija. Todėl, jeigu žmonės pajus ekonomikos augimą, tai privers juos atverti pinigines plačiau – o vartojimo didėjimas savaime judina ekonomiką.

„Kaip gyveni?”

„Vis geriau ir geriau …”

„Dansu Dansu” pastebėjo, kad „Eurovaistinės” reklamoje nebeliko šūkio „Mažiausių kainų lyderė”. Kiek žinau, tai nėra „Eurovaistinės” pralaimėjiimas kainų kare, o sąmoningai pasirinkta strategija (tiesa, galbūt ir ne iš anksto numatyta, bet padiktuota rinkos sąlygų).

„Eurovaistinė” nuo pat savo įsikūrimo komunikavo žemas savo kainas ir pelnytai užsikariavo „kainų lyderės” poziciją. Pamenu, prieš kokius trejus metus „Eurovaistinė” skelbė – 8 iš 10 pirkėjų žino, jog „Eurovaistinėje” kainos yra mažiausios. Esu tikras, jog jeigu atliktume apklausą dabar, tai kokie 4 iš tų 10 vis dar mano taip pat.

Vaistų prekyboje dirbantys žino, jog daugiausia vaistų perkantieji (pensininkai – natūraliai dažniau sergantys asmenys) yra labai jautrūs kainoms ir dėl pigesnės dėžutės vaistų gali važiuoti troleibusu į kitą miesto galą. Bet – yra dar didesnė žmonių, kuriems vaistų reikia retai, bet anksčiau ar vėliau, rečiau ar dažniau vaistų reikia visiems. Kuomet jaunesniam žmogui suskausta gerklę, koją ar ateina apvaizda gerti vitaminus, jis nėra linkęs toli žvalgytis pigesnės tabletės. Jeigu esi kainų lyderis, tuomet tokiems klientams esi priverstas parduoti vaistus taip pat pigiai, kaip ir pensininkams. Todėl tu prarandi galimybę uždirbti – klientas yra linkęs mokėti daugiau, bet tu iš jo imi mažiau. Be abejo, egzistuoja tokie variantai kaip nuolaidos taikymas su pensininko pažymėjimu, bet realiai mažmeninėje prekyboje pritaikyti klasikinę diskriminaciją kainomis yra labai sunku.

Kur vaistai šiandien yra pigiausi, tai paklauskite savo tetos arba močiutės. Bet vartotojų galvose užsikariauta pozicija „Kainų lyderis” veikia tuos, kurie kasdien vaistų neperka, bet bendrai gyvenime yra linkę mokėti kiek galima mažiau. Vaistai turi dar tokią savybę – iš principo jie yra vienodi visur. Vaistinės turi vienodą asortimentą, o aukšti standartai ir kontrolė realiai garantuoja, jog bet kurioje vaistinėje nebus vaistai pasenę ar „kitokie”. Dėl to priversti žmonės mokėti daugiau yra gana sunku – klientai eis ten, kur jie galvoja, kad yra pigiausia.

Konkuravimas kainomis prekybos tinklams kainuoja daug. Ko gero, „Eurovaistinė” nesunkiai paskaičiavo, jog jiems pakėlus kainas (ir nemeluojant – tiesiog pašalinant žodį „Pigiausia” iš savo komunikacijos), jų uždarbis bus didesnis, kadangi uždarbis iš aukštesnių kainų atsvers nedidelį pardavimo kiekių sumažėjimą. Realu? Tikrai taip.

Be kitą ko, „Eurovaistinė” šiam manevrui pasirinko patį geriausią laiką – infliacija pastaruosius metus buvo labai didelė, todėl besikeičiantį kainų lygį skirtnguose taškuose yra labai sunku. Jeigu eini tik į „Eurovaistinę” ir pastebi, jog vaistai brangsta, pagalvosi, jog kainų kilimas yra sąlygotas tik infliacijos.

Iš turėtos pozicijos uždirbti gali tam tikrą laiko tarpą. Priklausomai nuo to, kokia stipri buvo tavo pozicija ir nuo konkrečios rinkos. Priklauso dar ir nuo konkurentų komunikacijos. Tikėtina, jog vaistų mažmeninės prekybos rinkoje pozicijos keičiasi gana negreit ir „Eurovaistinė” vis dar gali valgyti savo tvirtos pozicijos vaisius.

„Pigiausiu” šūkiu šiuo metu „didžiuojasi” „Camelia” vaistinių tinklas, bet jis komunikacijoje nepadarė nieko, jog atskleistų „Eurovaistinės” strategijos pasikeitimą, todėl jų pozicija panaši į „dar vieną, kalbantį apie žemas kainas”.

Iš anksčiau turėtos pozicijos galima uždirbti beveik kiekvieną kartą, turint racionaliai pasveriamą poziciją – kainų lygis šitoje vietoje ypač dėkingas.

Jeigu „Tele 2” imtų ir pakeltų kainas (arba tiesiog, nustotų jas mažinti) ir taptų brangesnis už „Bitę” ar „Omnitel”. Po kiek laiko klientai tai pastebėtų? Jeigu konkurentai miegotų, tai tikiu, jog porą metų jie galėtų uždirbinėti iš „Mažiausios kainų lyderės” pozicijos. O jeigu kainas imtų didinti „Norfa”? O jeigu „Ryanair”?

O jeigu „Volvo” nustotų investuoti į automobilių saugumo didinimą ir nutrauktų „Safety for your car” komunikaciją – kiek laiko užtruktų, jog „Volvo” automobiliai nebėra saugiausi? Ko gero, praeitų kokia 15 metų.

Bet tai veikia ribotą laikotarpį. Toks pozicijos atsisakymas anksčiau ar vėliau atsiims pardavimų kreivei. Tuomet kompanija, įsipainiojusi į tokius manevrus turi dvi galimybes – arba imtis suteikinėti kitą vertę klientams, arba sugrįžti į ankstesnę poziciją.

Pavyzdžiui, ta pati „Eurovaistinė” dar po kokių metų, kuomet dauguma tikslinės grupės jau pastebės kainų skirtumą tarp jų ir konkurentų, o pardavimai ims kristi, gali grįžti į kovą dėl žemiausių kainų bei grįžti su „kainų lyderės” komunikacija. Jeigu imsi žaisti su tuo dažnai, tai klientai gali pasimesti, arba blogiausia – pajausti melą.

Kitu atveju, suvalgius ankstesnės pozicijos vaisius, tenka kurti naują vertę klientams. Ar lengva vaistinių tinklui įrodyti klientui papildomą vertę, kodėl jie turėtų pirkti pas juos? Vaistai „gydo labiau”? Nemokamas saldainis? Pinigų gražinimas už „negydančius vaistus”?

Ilguoju laikotarpiu tokie manevrai yra labai rizikingi. Pasitaiko, kuomet tokių manevrų imasi samdomi vadovai, kurie stengiasi pasiekti labai gerų rezultatų trumpu laikotarpiu. Vėliau, susižėrę premijas jie pasitraukia iš pareigų ir akcininkus palieka nepavydėtinoje padėtyje, kurią ištaisyti yra labai sunku.

Rašau šį įrašą sėdėdamas ant suoliuko „Europos” prekybos centre. Kartu tai ir bandymas rašyti tinklaraštį tik iPhone pagalba.

Lietuvos drabužių ir avalynės prekybos taškų tarpe ima rastis parduotuvės, kurios savo prekės ženklu pavadintose parduotuvėse bando pardavinėti kiek brangesnių nei vidutinių prekės ženklu padabintus rūbus ar batus.

Tai nėra visiška naujovė. Prieš aštuonerius metus, kai pas mus nebuvo „Mexx”, „Tommy Hilfiger” ar „Gant” analogiškos parduotuvės pardavinėdavo šių kompanijų rūbus su 200% marža (dabar toliau tą daro „Apranga” su 150% marža ir prekės ženklų savininkų palaiminimu).

Kuom baigiasi tokių parduotuvių gyvavimas? Vienu iš dviejų.

Dažniausiai tokios parduotuvės greitai bankrutuoja, o jų savininkai į spaudą meta pareiškimą – „lietuviai dar nepribrendę pirkti šių prekės ženklų”.

Antras variantas įdomesnis. Kada statistinio lietuvio perkamoji galia pasiekia tam tikrą tašką X, o prekinio ženklo plėtros specialistas, sėdintis Londone ar Prahoje savo 100 tūkst. eurų kainavusioje „Nielsen” ataskaitoje tai pamato, tuomet įvyksta prekės ženklo „įvedimas į rinką”, o parduotuvėlės tiesiog išstumiamos.

Dabar „noname” parduotuvėlės pardavinėja „Ralph Lauren”, „Joop!” ar „Yves Saint Laurent”. Tokios parduotuvėlės pasivadina taip banaliai kaip „Vip-X”, „Denim” ar „Elegant Line”.

Jų savininkai dar nesubrendo suvokti, kad sėkmei pagauti neužtenka atsivežti atsitiktinius garsių ženklų gaminius (dar blogiau – outlet’us), pridėti 300% antkainį, per išpardavimą pritaikyti 20% nuolaidą ir išsinuomoti 80 kvadratų bet kuriame prekybos centre.

Įdomu, ar „Ralph Lauren” vadybininkai numano, jog mažoje Europos Sąjungos šalyje Lietuvoje jų gaminius parduoda rusiškai besikeikiančios ir tarpusavyje besikoliojančios 19 metų studentės, vilkinčios „Effigy” maikutėmis?

O ar „Calvin Klein” nujaučia, jog megztinis iš jų outlet’o Lietuvos parduotuvėse parduodamas po 300 eurų? O šalia jo pakabinta „Tom Tailor” blizganti striukė?

Ko gero nežino – nes jiems tai nerūpi. Parūps tada, kai „Nielsen” parodys, jog Lietuvos rinka jau pajėgi priimti šį prekės ženklą, o korporacijos veiklos strategijoje plėtros planuose bus Baltijos šalys pažymėtos raudonu kryžiuku.

Bet tuo metu tų parduotuvių, ko gero, nebebus (jų vietoje galbūt bus kitos). Jos bus bankrutavusios, o jų savininkai burbės, jog „prekybą pradėjo per anksti”.

P.S. Testas su „WordPress” aplikacija „iPhone” pavyko. Šį įrašą parašiau per 32 minutes.

Viena iš knygų, kurią perskaičiau per atostogas – brazilo Ricardo Semlerio „Septynių dienų savaitgalis. Kaip pakeisti įprastinį darbo būdą”.

Knygoje autorius aprašo savo įkurtą kompaniją „Semco”, kurioje yra įdiegti visiškai netradiciniai valdymo metodai. Netradiciniai tikrąja to žodžio prasme. Kompanijoje darbo laiką nustato darbuotojai, atlyginimus nustato darbuotojai, tie patys darbuotojai net iš principo nustato kompanijos veiklą. „Semco” kompanijoje nedraudžiama iš darbuotojo tapti kompanijos tiekėju, nedraudžiama dirbti namie ar po medžiu.

Grįžtant prie knygos, tai tas pats Ricardo Semleris, jau kartą visą tai buvo aprašęs – prieš kokius ketverius metus skaičiau kitą jo lietuviškai išleistą knygą „Eretikas”. Ši knyga – „Septynių dienų savaitgalis” – susivalgė labai lengvai, bet perskaitęs ją susierzinau. Joje atkartotas realiai lygiai tas pats turinys kaip ir „Eretike”! Tiesiog „Eretike” buvo daugiau dėmesio sutelkta į kompanijos istoriją ir chronologiją, kaip viskas buvo diegiama, tuo tarpu „Septynių dienų savaitgalyje” R.Semleris tiesiog moko, kaip padaryti, jog tavo diena būtų lengvesnė remdamasis lygiai tais pačiais pavyzdžiais, kurie jau buvo aprašyti „Eretike”.

Reziumuojant – siūlau skaityti tik vieną Ricardo Semlerio knygą. Geriau „Eretiką”.

Noriu apžvelgti kelias pastarųjų dienų naujienas mano mylimame aviacijos sektoriuje. Nors niekur tiesiogiai „FlyLAL” nefigūruoja, bet, atrodo, nors ir abejotinos reputacijos, bet agresyvių ir aktyvių „FlyLAL” savininkų dėka „FlyLAL” ima „laimėti” atskiruose mūšiuose.

Du didžiausi Lietuvos kelionių operatoriai – „Tez Tour” ir „Novaturas” paskelbė beveik galutinius savo žiemos atostogų skrydžių tvarkaraščius. Tai liečia tiek populiariarųjį Egiptą, tiek Tenerifę, tiek tolimuosius Goją (Indija), tiek Bangkoką  (Tailandas). Ir – visus skrydžius vykdys „FlyLAL”. Tai reiškia, jog ilgametė užsakomųjų skrydžių lyderė „Aurela” bus beveik visiškai išstumta iš labai pelningo verslo – nuolatinių užsakomųjų atostogų skrydžių.

Kalbant skaičiais, tai vien užsakomųjų skrydžių vykdymas „Aurelai” atnešdavo beveik 10% rinkos dalį pagal pervežtus keleivius Vilniaus Tarptautiniame oro uoste. Bendras skrydžių skaičius siekdavo keliasdešimt skrydžių per mėnesį. „Aurela” per mėnesį perveždavo po 15-20 tūkst. keleivių Vilniaus oro uoste.

Įdomu tai, jog „Aurela” tik ką įsigijo du didžiulius „Boeing 757-200”, su kuriais neaišku, kur dabar teks skraidyti. Pagrindinis dviejų B757 užsiėmimas šią vasarą buvo „Novaturo” skrydžiai į Antaliją, Tunisą, Ispaniją, Kretą ir kitus pietų kurortus. „Aurelai”, greičiausiai, teks verslo galimybių ieškoti už Lietuvos ribų. Įdomu, jog „Boeing 757-200” yra iš principo subalansuoti turistiniams skraidymams – jie nepopuliarūs reguliariuosiuose reisuose Europoje (tiesą sakant, niekada neteko tokiu lėktuvu skristi apart „lietuviškų). Dėl šios priežasties „Aurelai” gali būti sunku išnuomoti lėktuvą laikinai kompanijoms, vykdančioms reguliariuosius reisus ir turinčioms problemų dėl lėktuvų trūkumo. Be to, šis „verslas” gali tapti labai konkurencingas, kadangi žiemos sezonu ne vienos didelės Europos avialinijos ketina palikti dalį lėktuvų „žiemoti” ant žemės. Bene ryškiausias pavyzdys – didelė dalis „Ryanair” apynaujų „Boeing 737-800” liks stovėti ant žemės.

„Boeing 757” populiarūs JAV ir Rusijoje, kur tenka pervežti nedidelius keleivių srautus ilgesniais maršrutais. „Aurela” turėdavo užsakymų Estijoje, bet dalį jų taip pat sudarė „Novaturo” užsakymai – tikėtina, jog „Novaturui” paskelbus oficialų sutarimą su „FlyLAL”, užsakomieji skrydžiai iš Estijos taip pat gali atitekti „šaltibarštiniams”.

Kita žinia iš reguliariųjų skrydžių sektoriaus – paskelbtas finansinis „airBaltic” rezultatas. Jis, švelniai tariant yra nekoks – per 10 mln. EUR  nuostolių. Tendencija vedanti link to rodė jau ir anksčiau.

Oficiali „airBaltic” administracijos pozicija – nuostoliai patirti dėl investicijų į naujas kryptis. Visgi, pažymėčiau, jog nuostoliai atsirado ne tiek dėl šį pavasarį atidarytų krypčių, kiek dėl nuostolius nešančių kelių krypčių iš Vilniaus, kuriomis „kakta į kaktą” konkuruojama su „FlyLAL” (į Londoną skrendama su valandos, į Taliną – su 15 minučių pertrauka?).

Vis pasirodo daugiau ženklų, jog SAS yra pikti nejuokais ir jų grasinimai trauktis iš „airBaltic” yra rimti. Aišku, viskas komplikuota daugiau negu atrodo – SAS investavo į „airBaltic” nemažai, neaišku kaip su jų planais „airBaltic” perduoti gaunamų krūvą naujų lėktuvų. Reikia ne tik parduoti akcijas, bet ir kažkaip „nedovanoti” lengvai investicijų.

Kaip bebūtų, „airBaltic” ateities nebepiešiu tokia gražia spalva, kaip tai dariau prieš gerus metus. „airBaltic” sulėtėjimas ir problemos gali atsiliepti ir Rygos oro uostui, kuris planuoja protu nesuvokiamą plėtrą už beveik pusę milijardo valdiškų eurų.

Kalbos, jog „airBaltic” apsukų lėtėjimas Vilniuje yra palaipsninio pasitraukimo iš Vilniaus oro uosto dalis taip pat įgauna pagrindą – visgi, avialinijos nuostolius naikinti pirmiausia turi naikindamos nuostolingus maršrutus. Naikinamas optimistinis skraidymas kas valandą po Latvijos teritoriją, naikinami ir atskiri reisai iš Vilniaus.

Vidinės „airBaltic” problemos „FlyLAL” ir Vilniaus oro uostui tai yra suteikia dar vieną šansą. Deja, inciatyvą juo pasinaudoti kol kas rodo tik „FlyLAL”, tuo tarpu oro uostas miega ir, galbūt, ruošiasi dar vienai keleivių baidymo bangai. Ar kas nors girdėjote, jog Vilniaus oro uostas būtų pritraukęs naujam sezonui nors vieną naują bendrovę? Jau turbūt ketvirtas „tuščias” sezonas iš eilės.

Keleiviams, be abejo, „airBaltic” pasitraukimas gero neatneštų – reikia pripažinti, jog konkurencija kainas kai kuriomis kryptimis laiko labai žemame lygyje.

Prie nemažų „FlyLAL” pergalių užsakomuosiuose skrydžiuose ir vykstančio Vilniaus oro uosto susigražinimo dar galime prisiminti ir anksčiau pasiektą pergalę prieš Vilniaus oro uostą. Pergalių kaina, žinoma yra didelė. Verslas jau toks dalykas: nekovosi – negyvensi. Dar vieno nemažo laimėjimo vis dar laukiu – atrodo apie asocijuotą narystę „SkyTeam” „FlyLAL” prakalbo labai anksti.

O žiemos tvarkaraščių mes vis dar laukiam laukiam … Ypač iš „FlyLAL”. Iš jų laukiame ir finansinio kompanijos rezultatų (visgi jie Akcinė Bendrovė) – nors neabejoju, jog skendima nuostoliuose, bet įdomu panagrinėti tendencijas.

Praėjusią savaitę pastebėjau ir pasinaudojau dviem naujais verslais, apie kuriuos ne kartą buvau pagalvojęs, kad šito Vilniuj trūksta. Bet, jei turi verslo idėją, tai pats kaltas, jei jos neįgyvendinai vakar.

1. „Convienience store”

Mažų krautuvėlių atsidarymas yra sekantis labai logiškas žingsnis po „Coffee-Inn’ų” ir „Vero Cafe” bangos. Nors Lietuva ir supermarketų kraštas, mažoms jaukioms krautuvėms vietos turėtų užtekti. Šią „skylę” užtaisinėti ėmėsi suomiškos „Rautakrijos” valdoma „Lietuvos spauda”. Šią vasarą Gedimino prospekte išdygo dvi mini-krautuvėlės „R-kiosk”.

„R-kiosk” pavadinimas, beje, yra pati blogiausia šito reikalo dalis (gerbiami „Lietuvos spaudos” vadovai, ar jūs darėte bent vieną focus grupės tyrimą, kaip lietuviai reguoja į žodį „kioskas”?). „Geriausia viduje” (© „Mandarinas” – patys nesupranta ką šneka) – „R-kiosk” yra maža krautuvėlė, kurioje, aišku, dominuoja laikraščiai (be reikalo), bet užtenka vietos neblogai kavai, sumuštiniams ir užkandžiams.

Žinoma, „R-kiosk” toli šaukia iki „7 eleven” arba mano dievinamo „Deli de Luca”. Bet sveikinu su nebloga pradžia ir linkiu tobulėti.

2. Suši išsinešimui

Visi Vilniuje įsikūrę japonų restoranai jaučiasi labai susireikšminę ir įsivaizduoja, jog gali būti tik „premium” klasės restoranais. „Kalti į klyną” (© Byvis, Tešlagalvis ir Rytis Zemkauskas) ėmėsi mylima ir nekenčiama „Čili” kava-pica-kinijos-kaime. Savo maitinimo taškų tinkle ši siūlo suši rinkinius išsinešimui. Pastebėjau ne vienas – geras japoniškas rinkinys už apytiksliai 17 litų yra teisingas pasiūlymas. Tikiu, jog bus įvertintas pasirodęs arčiau darbo vietų.

Neabejoju, jog naujasis pasiūlymas bus sėkmingas – kaimyninėje Rygoje suši išsinešimui taškų, atrodo, yra daugiau nei kebabinių Kaune.