Simonas Bartkus | Blog

Marketingo seminaruose yra dvi drąsios drąsių pranešėjų mėgstamos frazės. Pirma – „Kotleris mirė”; antra – „TV niekas nebežiūri”. Ironija tame, jog abi yra neteisingos.

TV žiūrimumas auga, nepaisant to, jog auga kitų „medijų” vartojimas, pirmiausia, interneto. Televizijoje auga kainos, auga reklamos sekundės, auga  reklamdavių išlaidos šiai „medijai”. Tiesa, girdėti, jog didžiųjų klientų nuolaidos taip pat auga ir kai kurių klientų „netto” atskirose televizijose tuoj bus vienaženklis procentas „gross’o”.

Natūralu, kad prie augančio pyrago atsiranda daug burnų.

Šį naująjį televizijų sezoną naujų burnų, arba senų burnų, bet norinčių išsižioti plačiau bus kaip niekada daug.

„Lietuvos ryto televizija” – naujokas „didžiųjų” televizijų tarpe

„Lietuvos Rytui” iš „Rubicon” nupirkus „Penktąjį kanalą” šis reiškia motyvuotą ambiciją tapti tikru „penktuoju didžiuoju kanalu”. Visgi, žiūrovų sąmonėse „didieji” kanalai lieka keturi – LNK, TV3, LRT ir BTV. Nors „Tango TV”, TV1 ir, galbūt MTV, taip pat galėtų savo dydžiu ir aprėpties zona galėtų pretenduoti į tokius.

„Lietuvos Ryto televizijai” vadovaus Edmundas Jakilaitis, iki šiol vadovavęs „virtualiai” „Lietuvos Ryto televizijai”, tiksliau prodiuserų komandai, rengiančiai laidas įvairioms televizijoms. Autorinių laidų pagrindą būtent ir sudarys E.Jakilaičio prodiusuotos laidos, tame tarpe populiarusis praėjusio sezono LNK bulvarinis hitas „Super L.T”.

Kiek yra žinoma, „Lietuvos Ryto televizija” transliuos to paties pavadinimo krepšinio komandos dvikovas ULEB taurėje. Į įsigytą licenziją patenka visas ULEB taurės turnyras, todėl, ko gero, „Lietuvos Ryto televizija” transliuos ir „Šiaulių” komandos ULEB dvikovas, jei „Šiauliai” pateks į grupių turnyrą.

Be šio kąsnelio, „Lietuvos Ryto televizija” įsigijo ir teises transliuoti BBL taurės rungtynes. Kadangi net eilinės LKL dvikovos (o panašios jos bus ir BBL lygoje) per LRT sutraukia garantuotus 4-5 procentus, tai naujai kylančiai televizijai tai bus gardus turinio perlas, keliantis bendrą reitingą aukštyn. O kur dar mažiausiai dvi vyksiančios „auksinės” (reitingų prasme) dvikovos tarp „Lietuvos ryto” ir „Žalgirio” bei BBL „Finalo ketverto turnyras”.

Kalbama, jog „Lietuvos Ryto televizija” aktyviai dirba TV serialų pirkimo rinkoje, todėl tikėtina, jog LNK/TV3 šioje kategorijoje turės dar vieną konkurentą su nemažais pinigais. Visgi, TV3 situacija šioje vietoje lieka geresnė už LNK ir „Lietuvos rytą”, dėl jos priklausymo tarptautiniam tinklui ir geresnių kainų atliekant bendrus pirkimus visai Skandinavijos/Baltijos rinkai.

LNK projektai be Valinsko

LNK praradimus glaisto atkartojimais iš vidinių resursų. Praradę Morkūną/Blėdienę ir „Super L.T”, LNK ketina vietoje šios laidos išstatyti analogišką bulvarinę laidą su Berneen priešakyje. Praradę A.Valinską ir jo muzikinius šou, LNK ketina rengti naują muzikinį šou (2006 m. geriausias brand’as „Kelias į žvaigždes” liko LNK pusėje), kurį ves Leonardas Pobedonoscevas.

LNK ketina smogti jau daug metų karaliaujančiai ankstaus ryto segmente Lietuvos televizijai. Nors bendras žiūrimumas rytiniu metu nėra aukštas, bet reklamos užsakovams ieškant vis įdomesnių formų, paskutiniu metu pastebėjau, jog komercinių sekundžių per „Labą rytą” nemažiau nei piko metu. Todėl LNK atgaivins rytinę laidą (dar prisimenate „Ryto ratą”?). Kol kas nepranešama, kaip ši laida vadinsis, bet jos vedėjas (o gal vienas iš vedėjų) bus Rolandas Vilkončius. Stipri korta net vakariniam eteriui. Jeigu LNK į porą R.Vilkončiui pakviestų „Labo ryto” legendą Ingą Raižytę, tai naują laidą iš karto žiūrėčiau net aš. Deja, R.Vilkončiaus porininkė turbūt bus Eglė Jackaitė.

Po praėjusiais metais skausmingai LNK pasibaigusio šokių šou (ne kasdien žaisdamas kortomis gali pralošt Valinsko kortą), į LNK iš LRT pereina „Šokių dešimtukas”. Kažin, gal tai padės „Šokių dešimtukai” sutrumpėti iš keturių valandų laidos į kažkiek kompaktiškesnę?

Į LNK iš TV3 taip pat pereina dalis (ar visos?) Sauliaus Bartkaus laidų, priešakyje daugiausia reitingo procentų renkanti „Abipus sienos”. Negana to, LNK į prodiuserių kolektyvą grįžo ilgametis šio kanalo prodiuseris ir nemažai pelningų projektų autorius Laurynas Šeškus.

Ką parodys lyderė TV3?

Iš TV3 šią vasarą daugiausia tylos, apart pusės puslapio dydžio skelbimų „Lietuvos ryte” apie naujo programų direktoriaus paeišką. Ar tai nepakenks televizijai? Neturėtų, nes programų tinklelis turėtų būti jau prieš porą mėnesių sudėliotas, o apie ką kalbame dabar, tai tėra tik detalės, kurios jau išlindo į viešumą.

Arūnas Valinskas per TV3 statys „Žvaigždžių vartus”, o laidą „Kriminaliniai tyrimai” ves buvęs vyriausiasis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius. Šie du „šoumenai” tarsi susikeičia vietomis – V.Grigaravičius kažkada buvo vienas populiariausių tarp politikų (nors nebuvo politiku), o A.Valinskas pasiekęs viską televizijoje kuria savo partiją.

Kitos TV3 naujienos – smulkios. Pagaliau savo laidos nusipelnė Aistė Paškevičiūtė. Saugodami Rolandą Skaisgirį nuo Konkurencijos tarybos tyrimo prieš monopolinę padėtį TV serialų kūrimo rinkoje, TV3 pakvietė „Giminių” komandą statyti serialą „Broliai”.

Na, o pati geriausia žinia iš TV3 – šiemet eterio nebeturės Giedrė Rusytė. Nepražus – galės kartu su Agne Jagelavičiūtė plėsti „amžinų žvaigždžių-vakarėlių liūčių” klubą.

„Tango TV” taps TV6

MTG atrodo nepatekinti „Tango TV” gaunama pyrago dalimi. Pagal žiūrėtą laiką „Tango TV” užima 2,1% pyrago dalį ir, ko gero, tai yra negerai savininkams – priešingu atveju niekas drastiškų permainų nekelia. Kol kas tik aišku, jog „Tango TV” pavadinimą keis į visiškai neoriginalų TV6, sekdama kocerno MTG sėkmės istorija Švedijoje. Kol kas yra aiškus pavadinimas, bet naujojo (atnaujinto?) kanalo turinys ir koncepcija kol kas nežinomi.

Skaitmeninis sporto kanalas

Skaitmeninės televizijos Lietuvoje palaipsnis diegimas galų gale duos tą poveikį, kurio buvo ir galima laukti. Dabar transliuojami tik skaitmeniniai kanalai „Info TV” ir „Liuks!” labiau primena eterio teršimą vykdant formalumus ir laukiant geresnių laikų. Tuo tarpu praėjusio šokių dešimtuko nugalėtojas ir futbolo klubų magnatas Vladimiras Romanovas jau po kelių dienų bus ir televizijos savininkas.

Rugpjūčio viduryje savo transliacijas turėtų pradėti pirmasis specializuotas sporto kanalas „Sport1”. Ką jis rodys? Žinoma, turėtų rodyti Edinburgo „Hearts” pasirodymus Škotijos čempionate. Bet čia tik juokas. Rodys jis kur kas daugiau. Planuojama, jog „Sport1” rodys nacionalinės futbolo rinktinės rungtynes, futbolo „A lygos” čempionatą, daug ledo ritulio, Anglijos, Ispanijos, Rusijos futbolo čempionatus, WRC pasaulio ralio čempionatą, „Auksinės lygos” lengvosios atletikos varžybas, FIM pasaulio motokroso čempionatą, NCAA studentų krepšinio dvikovas, Nacionalinę krepšinio lygą, Lietuvos rankinio lygą, Lietuvos ralio čempionatą.

Negana to, „Sport1” kanalas turės specializuotas sporto žinias, transliuojamas kelis kartus per dieną. Nuo šios eilutės jau tikrai dvelkia prabangiu sporto kanalu. O ir pavardės, vykdančios nacionalinio sporto kanalo kūrimą tikrai stiprios: Andrius Tapinas, Ligita Krisiūnaitė, … čia pradžiai. Manau, kanalas stiprus savaime taps iš sugebėjimo sukviesti stiprią naujų veidų komandą, nes lietuviškos žvaigždės pigiai ateina, bet greitai ir išeina. Tikėkimės, jiems pasiseks.

„Sport1” kanalas sėkmės šiai dienai nesulauktų sėkmės, rodomas tik skaitmeniniame anžeminiame tinkle. „Sport1” žiniaraštyje galima rasti informacijos apie vykdomas derybais su įvairiais kabeliniais tinklais. Deja man, „Gala” vartotojui, gerų žinių kol kas nėra. Reikia tikėtis bus. MTV derybos su kanalais praėjo gerai, bet jų reitingas taip ir nepakilo daugiau nei iki 0,4%. Reikia tikėtis, „Sport1” seksis labiau.

Bet kokiu atveju, „Sport1” skelbiu metų įvykiu.

***

Dabartinis televizijos tinklelių dėliojimas labai primena žaidimą tankais ant languoto popieriaus pradinėje mokykloje. Reikalas toks, jog kreivai nupiešti tankai jau spalį pavirs reitingo balais, kurie jau žiema transformuosis į milijonus kompanijų sąskaitose.

Kai viešųjų ryšių agentūros dalyvauja konkurse dėl vieno ar kito kliento, vadinamoji „minties lyderystės” programa yra dažnas punktas veiksmų plane, kaip viešieji ryšiai perkels klientą į „aukštesnį lygmenį”. Iš ties, kompanijoms yra naudinga, kuomet jų atstovas(-i) yra kviečiami žiniasklaidoje komentuoti vieną ar kitą aktualų visiems klausimą. Atskirais atvejais, toks „minties lyderis” ne tik neša naudą kompanijoms formuodamas teigiamą ir patikimą įspūdį apie kompaniją, bet atskirais atvejais, minties lyderis, pakilęs į aukštesnį lygį gali net savo komentarais daryti įtaką rinkos situacijai.

Geriausias ir aiškiausiai matomas minties lyderystės pavyzdys yra SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda – jo per daug metų atliktas įdirbis jau ne tik kelią pasitikėjimą pačiu SEB, bet atskirais momentais jo komentarai daro įtaką ir bendrai ekonominei situacijai (ne mažai verslo žmonių sudarinėja planus pagal jo makroekonomines prognozes).

Bet Gitano Nausėdos, kaip ekonomikos minties lyderio kėdė susvyravo. Ne, dėl to, jog visuomenė prarastų pasitikėjimą šiuo socialinių mokslų daktaru. Tiesiog, pradėję sklisti gandai, jog šis dabar visuomeninis prezidento Valdo Adamkaus patarėjas gali pasukti į politiką – dėl ko jam automatiškai tektų palikti ekonomikos minties lyderio vardą.

Dėl to, pastebėjau, jog kiti bankai pradėjo aktyviai siūlyti savo kandidatus į ekonomikos minties lyderio vardą. Ryškiausiai tai daro „DnB Nord” bankas, į ekonomikos minties lyderio vardą siūlantis vyeresniąją banko analitikę Jekateriną Rojaką. Anksčiau bankas, kuomet žurnalistai teiraudavosi banko specialistų nuomonės, atsitiktinai leisdavo kalbėti tai Vadimui Titarenkai, tai Rimantui Ruzgiui, tai tai pačiai J.Rojakai, tai dar kam nors – pastebėkite, jog paskutinius du mėnesius žiniasklaidoje šmėžuoja jos tekstai, balsas ir veidas.

„Danske bankas” ekonomine minties lydere bando padaryti vyresniąją analitikę Baltijos šalims Violetą Klyvienę – šios pasirodymai ne tik spaudoje,  bet ir seminaruose pastaraisiais mėnesiais ženkliai suaktyvėjo.

Šiek tiek keista, jog pagrindinis SEB konkurentas „Hansabankas” niekuomet neturėjo savojo minties lyderio, ir, atrodo, neketina taikyti į galimai atlaisvėsiančią nacionalinio ekonominės minties lyderio vietą – mintinai nežinau nė vieno „Hansabanko” analitiko pavardės. O juk, šiam bankui užimti vietą būtų lengviausia – žiniasklaida geriausiai sutinka „didžiųjų” atstovus. Aišku, jeigu minties lyderiu taptu kažkas iš mažųjų bankų, tai suteiktų mažam dalyviui daug daugiau pliusų negu Nausėda suteikia SEB’ui, ar misteris X galėtų suteikti „Hansabankui”. Bet mažam dalyviui į tokio lyderio vietą iškelti savo žmogų yra velniškai sunku, jeigu net, neįmanoma.

Nebūtinai ekonomikos minties lyderis turi dirbti banke – tiesiog Nausėdos pavyzdys sukūrė tokį stereotipą. Į nacionalinio ekonomikos lyderio vardą sąmoningai ar nesąmoningai pretenduoja ir dr. Raimundas Kuodis, kuris šiuo metu dirba Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriumi, bet spaudoje pasirodo jo analitiniai asmeniniai komentarai apie ekonomikos tendencijas. Be to, jis savo vardu (kaip ir G.Nausėda, beje), rašo ekonominius straipsnius žurnalui „Valstybė”.

Ekonomikos minties lyderiui reikia ne tik labai aukšto lygio ekonominių įžvalgų. Tam reikalinga ir charizma, asmeninis patrauklumas, mokėjimas bendrauti su žurnalistams ir juos „šerti”. Vartodamas žodi „šerti”, turiu omenyje, jog žurnalistams reikalingi ar drastiški pareiškimai, ar arši kritika vienų ar kitų asmenų atžvilgiu, ar šiaip taiklūs ir smagūs juokeliai (pvz. šiandieninė J.Rojakos citata VŽ: „Recesija – kai darbo netenka kaimynas, o depresija – kai be darbo lieki pats”).

Pagal asmenines savybes realiausiu kandidatu į galimus ekonomikos minties lyderiu laikyčiau Raimundą Kuodį – jo kalbėjimo manieros yra „įtiknančios”, kalba aiški, pareiškimai kartais drąsoki, gebėjimas juokauti neblogas. Šiek tiek abejotina yra jo motyvacija tapti minties lyderiu – galbūt tai yra jo asmeninis noras pagarsėti, kaip patikimu ekonomikos analitiku (ir taip padidinti savo vertę darbo rinkoje), galbūt čia yra „Lietuvos banko” įvaizdžio ir aktyvumo kėlimas, bet gali būti, jog šis ekonomistas stato pagrindą savo krypčiai į politiką (tai mano asmeninė spėlionė).

Jekaterina Rojaka turi fizinio žavesio, traukiančio vyrų dėmesį, bet tai gali pakenkti formuojant patikimos ekonomistės įvaizdį (tiesiog reikės įdėti darbo reikės daugiau negu griežto veido vyrui). Taip pat žvelgiant kaip į daug kalbantį (ir dar daugiau turėsiantį kalbėti) žmogų, J.Rojakos seksualiam balsui gali pakenkti  girdimas rusų kalbos akcentas.

Taip pat teko girdėti iš žurnalistų, jog pačiam G.Nausėdai ir ypač bankui kenkia tai, jog su Gitanu Nausėda žurnalistams tampa vis sunkiau gauti komentarą – natūralu, jog intenstyvėjant veiklai vis sunkiau sekasi surasti tam laiko. Žurnalistai nenori klausytis kito SEB analitiko minčių, geriau pasirenka kažką iš kitų ekonomikos minties „spykerių”.

Jeigu G.Nausėdos kryptis į politiką pasirodys besą teisingi gandai, į tam tikrą krizę puls ir SEB bankas. Ilgus metus statę savo „eksperto” poziciją ant G.Nausėdos pečių, SEB banko komunikacijos specialistai turės įdėti daug darbo, norėdami išlaikyti banko-eksperto poziciją. Kiekvieną ketvirtį rengiamos makroekonomikos apžvalgos, per kurias lūžta „Reval” didžioji salė, jau seniai tapo ne „SEB makroekonomikos apžvalga”, o „Nausėdos prezentacija” (ar kas nors vadina jas kitaip??). Kažin, kiek žmonių (tokios pat kokybės auditorijos) sugebėtų sukviesti VRP, jeigu kitą ketvirtį ekonomiką apžvelgtų ne G.Nausėda, o kažkoks kitas SEB analitikas.

P.S. tiek Jekaterina Rojaka, tiek Raimundas Kuodis buvo mano dėstytojai VU EF. Jie abu yra „žaliajame sąraše”, btw.

Jau turbūt penkerius metus „BTV” tiesiog vegetuojant, o nacionaliniam transliuotojui kenčiant nuo visokio plauko vadovų sprendimų (Tarybos, generalinio direktoriaus ir kitų institucijų, jaučiančių valdžią „ant” LRT), Lietuvos televizijų rinkoje realiai susidarė dviejų didžiųjų televizijų konkurencine aikštele.

„TNS Gallup” tyrimas rodo, kad 2008 m.  birželio mėnesį pagal žiūrėtą laiką TV3 turėjo 25,4%, o LNK – 20,8% „rinkos” dalies. LRT turėjo 14,2%, BTV – 7,2%, bet dėl pirmoje pastraipoje jau minėtų priežasčių, jos labiau tinka visai „smulkmės” kategorijai, kurios kitiems dalyviams tenka po kelis procentus žiūrėto laiko arba dar mažiau.

Toks pasiskirstymo pyragas jau, jei teisingai pamenu, iš principo nesikeičia jau antrus ar trečius metus. LNK ir TV3 nuo kitų atitrūko dar seniau, bet anksčiau svarstyklės nuolat svyruodavo tai vienos, tai kitos televizijos pusėn, o pastarus du sezonus jau užtikrintai pirmauja TV3 – kinta tik atotrūkis nuo LNK – jis tai labai sumažėja, tai padidėja iki jau akivaizdaus pranašumo.

Tokia situacija duoda didelį šalutinį efektą – šioms dviems televizijoms tapo svarbiau neleisti konkurentei išsiskirti ir atitrūkti, kokioje nors laiko atkarpoje, negu pačiai pasiūlyti išskirtinę laidą. Kalbant paprasčiau – jeigu vienas konkurentas laiku X rodo laidą apie Y, tai televizijai taip pat reikia rodyti laiku X laidą apie Y. Tokia dvikova prasidėjo prieš kokį dešimtmetį, kada abi televizijos pradėjo rodyti žinių laidas 18.45. Dabar tokios dvikovos vis labiau išsikerojo: praėjusį sezoną pirmadienį 19.10 viena televizija rodė „Super L.T.”, kita – „Paparacius”, ketvirtadienį 19.10 viena televizija „TV detektyvus”, kita – „Vaiduoklių medžiotojus” ir t.t.

Tokios situacijos pasekmė – kenčia žiūrovas. Natūralu, jog kas mėgsta žinias, galbūt pažiūrėtų ir dvejas per skirtingus kanalus, o kas mėgsta „Super L.T.”, tai iš principo turėtų mėgti ir „Paparacius”, nes turinys realiai nesiskiria. Dar vienas efektas – kartais vienos televizijos neblogus projektus kita televizija tiesiog sužlugdo: taip atsitiko pernai su TV3 daryta „Pagauk kampą” atmaina „Ačiū Dievui, atėjai”, kuri žlugo kovoje prieš „Kelio į žvaigždes” finalinį koncertą. „Žlugo” ta prasme, kad TV3 nebeapsimokėjo išlaikyti brangaus projekto vardan 5% (ar pan.) reitingo. Be to, tokia situacija didžiosioms televizijoms neleidžia į tinklelį įtraukti nišinių sporto renginių transliacijų ar kokių eksperimentinių projektų – rizika su nišiniais projektais pralaimėti yra per didelė, kad televizijos rizikuotų garantuotu reitingu, kurį turi rodydamas tokią pat laidą, negu galimu nedideliu reitingu, rodant kažką išskirtinio.

Įdomaus peno pamąstymams suteikia „TNS Gallup” pateikiami duomenis apie reitingus tam tikru paros metu, šį pagal TNS duomenis suteikiama grafikėlį sudarė „Mediapool” savo naujienlaiškiui:

Paveiksle pateikti balandžio duomenys, bet realiai šis paveikslas nesikeitė sausį-birželį. Akivaizdu, kad rinkos lyderė TV3 akivaizdžiai pralaimi LNK vienoje „brangioje” atkarpoje – nuo 20.00 iki 21.00. Žvelgiant į istoriją, jog šioje atkarpoje ilgai pirmavo TV3, su „TV pagalba”, kurį lenkdavo ir LNK „Dviračio šou”, bet situacija drastiškai pasikeitė, kada LNK pradėjo rodyti „Nekviestą meilę”. Žudikė „Nekviesta meilė” net privertė atverti akis ir negailestingai nužudė kultinę (nebijau šito žodžio) „TV pagalbą” – po penkerių metų kasdienio „non stop” laida nutraukta.

TV serialas – brangus projektas, todėl pamoką TV3 mokosi palaipsniui. Iš to paties R. Skaisgirio komandos TV3 nusipirko beveik analogišką serialą „Moterys meluoja geriau” ir pradėjo rodyti jį nuo 2008 m. pradžios („Nekviesta meilė” tuo metu jau buvo išgyvenusi daugiau nei metus), bet pastatyti jo į „Nekviestos meilės” laiką neišdryso.

Šiuo metu televizijos intensyviai dėlioja programų tinklelius rudeniui. Rugsėjis ir spalis abiems televizijoms bus labai svarbus – pastebima, jog visuomet spalį nusistovėję reitingai išsilaiko beveik visus metus, tik su nedidelėmis korekcijomis, kurios sąlygotos jau sezono metu „iššaunamų” bombų. TV tinklelio projektai abiejose televizijose derinami, ko gero, su grafa „KONFIDENCIALU. GYVYBĖS KLAUSIMAS”. Neišvengiama, bet manau, rugpjūčio mėnesio pabaigoje, kada jau bus pradėtos skelbti TV programos, žiniasklaida ir media agentūros daug gaus laiškų iš TV3 ar LNK su „Subject:” „TV PROGRAMOS KEITIMAS”. Kartais būna sugalvojama tokiems keitimams ir formali priežastis, bet už to slypi kova dėl mažų pergalių mūšiuose dėl atskirų laiko zonų, kas susiveda į rezultatą didžiajame pyrage.

Kaip matome iš reitingų atskirose laiko juostose, 20.00-21.00 laimint LNK, 21.00-22.00 dauguma žiūrovų perjungia TV3: ima žiūrėti „Moterys meluoja geriau”. Lietuviški TV serialai tapo naujai atrastu tinklelio stebuklu: jie brangūs, bet žiūrovai jiems ištikimi. Rudenį „Moterys meluoja geriau” pradės antrąjį sezoną, o „Nekviesta meilė” – trečiajį. Logika rodo, jog TV3 galėtų „išstatyti” „Moterys meluoja geriau” į tą patį laiką kaip ir „Nekviesta meilė”. Aišku, rizika lieka – gali būti, kad „Nekviesta meilė” sutriuškins „Moterys meluoja geriau”, bet didesnė tikimybė, jog LNK „Nekviestos meilės” pranašumas „atsiskies” „Moterys meluoja geriau” sąskaita ir taps nebe tokiu dideliu. Bet, nuo to nukentės 15% Lietuvos moterų, kadangi „Moterys meluoja geriau” žiūri 14,7% Lietuvos moterų, o „Nekviestą meilę” – 19,2%. Persidengimas rodant vieną po kito turėtų būti didžiulis.

Aišku, TV3 gali išlaikyti „Status quo” ir „Moterys meluoja geriau” palikti rodyti kitu laiku. Naujam sezone TV3 turės kitą aukštą kortą – A.Valinsko muzikinį šou pervadintą į „Žvaigždžių vartus” bei papildyta charizmatiškuoju M.Mikutavičiumi. Galų gale LNK be A.Valinsko taip pat rengs „Kelią į žvaigždes 4” … Brangių aukų bus.

„Aukštesnio intelekto” laidos, TV filmai ir įdomesni serialai pastairaisiais metais kartais bazuodavosi vėlyvu laiku, kas dažnai sukeldavo dirbančiųjų pasipiktinimą. Kažkodėl manau, jog vietos tokioms programoms nebeliks ir tuo metu. Įvedus alkoholio reklamos ribojimą (iki 23 val.) televizijos greitai suskubo padidinti kainas laiko zonoje 23-1 val. Dabar reikės ir reitingus kelti laidų rodomų tuo metu, kad užsakytos sekundės surinktų daugiau GRP. Reikės mases traukti eiti miegoti vėliau …

Man labai patiko Vido Rachlevičiaus parašytas vedamasis birželio mėnesio „Versus” žurnale. Jį dabar jau perspausdino lrytas.lt. Pagrindinė mintis paprasta – Lietuva tapo brangia šalimi vidutiniams, kokybiškų vartojamųjų prekių ieškantiems žmonėms.

Kadangi darbo reikalais tenka keliauti nemažai, tai palyginti prekių kainas tenka ir tyčia ir netyčia. Geriausiai man pažįstama Europos pusė yra Skandinavija – net tokia šalis kaip Norvegija nėra tokia brangi, kaip atrodo. Taip, 0,5l talpos butelis „Coca Cola” Oslo oro uoste kainuoja 12 litų 50 centų, o sumuštinis šioje šalyje populiariose „corner-shop” „Deli de Luca” kainuoja 28 litus. Tą galima labai nesunkiai paaiškinti labai brangia darbo jėga ir išvystytomis socialinėmis garantijomis – uždirbi daug, bet daug turi mokėti ten, kur reikia daug darbo. Bet „Gianfranco Ferre” vyriškas kostiumas (ne per išpardavimą!) firminėje parduotuvėje Oslo centre kainuoja tik 900 litų, o „Prada” marškiniai prekybos centre –  120 litų…

Nors Europoje elektronikos prekės yra brangesnės nei JAV dėl globalių priežasčių, bet kažkodėl „Apple” produktai Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje kainuoja pigiau nei Lietuvoje.

Jeigu skrydžių bilietai dar šiek tiek atpigtų, tai vienai dienai skrisčiau apsipirkti į Paryžiaus La Défense rajoną kasmet. Pigiau ir platesnis pasirinkimas nei mūsų „Akropolyje”.

V.Rachlevičius savo straipsnyje aiškiai įžvelgia ir tokios situacijos priežastį – ilgai turtingesni žmonės Lietuvoje savo pinigus uždirbo per lengvai, todėl yra linkę labai lengvai ir išleisti. O prekybininkams tai tik į naudą – kam parduoti pigiau, jei galima parduoti brangiau.

Štai nekilnojamasis turtas: reikėjo pradinio kapitalo ir ryšių. Paėmei banko paskolą ir žinojai, kad žemę iškart nupirks vystytojai, o šie sėkmingai išparduodavo dar nepastatytus butus. Viskas apsisukdavo greitai, pelno maržos – šimtai procentų ir jokių rūpesčių. O dabar, kai prireikė pagalvoti, ką statyti, kaip statyti ir kaip parduoti už normalią kainą, pradėta šaukti: „Krizė, krizė!”

Lietuvoje tam tikrose rinkose trūksta ir kokybiškų vidutinio lygio daiktų pasiūlos. Vienas aiškiai matomas pavyzdys iš karto lendantis į galvą – batai. Nos iš šalies atrodo, jog batų parduotuvių yra daug, bet dauguma jų parduoda nežinomų gamintojų batus už 200-800 litų, kurių kokybė – loterijos bilietas…

Dar viena populiari viduriniajam sluoksniui prekė – atostogos. Reikia susitaikyti su tuo, jog Lietuvos pajūris vien dėl klimato sąlygų nebus toks patrauklus kaip Viduržemio jūros kurortai. Bet – atostogos jame kainuoja kaip aukščiausio lygio kurorte. Tokių neadekvataus santykio pasekmės prekei „Atostogos” pasijus labai greitai – dabar ten žmonės jau keliauja tik iš įpratimo, o po dešimtmečio tokių gali nebelikti.

Palyginimas labai paprastas – viena diena „viskas įskaičiuota” trijų žvaigždučių viešbutyje Turkijoje, Egipte, Graikijoje ar Tunise kainuoja 150-200 litų įskaitant kelių tūkstančių kilometrų kelionės pirmyn ir atgal kaštus. O pas mus? Naktis trijų žvaigždučių kambaryje Palangoje tik su pusryčiais kainuoja: 258 LTL, 258 LTL, 250 LTL, …

Sparčiai augant nekilnojamojo turto kainoms, nauji projektai pradėti vystyti ir Palangoje. Naujai statomame name Palangoje 50 kvadratinių metrų ploto butas kainuoja 385 tūkst. litų. Aišku, būstas dar ir šiokia tokia investicija, bet jeigu butą perkate savo atostogoms, tai vieno gyvenamasis plotas atostogoms vienams mėnesiui jums kainuos 7,7 tūkst. litų, jeigu atostogauti dar ketinate po mėnesį 50 metų. Jeigu su 300 tūkst. litų kreiptumėtės į „Novaturą” šiandien, jie, neturėtų suabejoti ir pasiūlyti už tokią sumą jums mėnesio atostogas kiekvieniems jūsų likusio gyvenimo metams.

Kas bus su Palangos verslininkais jeigu po 10 metų nebeliks norinčių ten atostogauti? … „Krizė! Krizė!”.

Kitas netiesioginis brangumas, būdingas jau ne tik Lietuvai, bet ir visai Rytų Europai – produktų kokybės bloginimas. Jau tapo vieša paslaptimi, jog „Fairy” pirktas Didžiojoje Britanijoje ar „Ariel” pirkti Vokietijoje plauna ir skalbia kur kas geriau nei analogiški produktai pirkti Lietuvoje… Kuom ne brangumo maskavimas?

Šiandien man, kaip ir krūvai kitų absolventų, tradicinėje Vilniaus Universiteto ceremonijų vietoje – šv. Jonų bažnyčioje – buvo įteiktas magistro diplomas. Baigiau Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto Europos ekonominių studijų programą, mokslinio tiriamojo darbo tema – „Europos Sąjunga kaip globalinės ekonomikos veikėjas. ES prekybos su JAV, Kinija ir kitais pagrindiniais prekybos partneriais problemos”.

Atsiimant studijas vainikuojantį diplomą kyla įvairių minčių – tiek apie studijų kokybę, tiek apie rezultatus, tiek apie tai, ką studijos davė (ir ką atėmė).

Visgi, Universitetas pirmiausia yra Žmonės – tiek studijų draugai, iš kurių gali išmokti ir kurie tave kartais motyvuoja ar paskatina, tiek Universitete dirbantys dėstytojai. Todėl diplomo gavimo proga padarysiu nedidelį pliusų/minusų vakarą – per 6 metus Ekonomikos fakultete teko susidurti su daugybe lektorių, docentų, profesorių, daktarų, akademikų. Visgi, ne visi paliko vienodą įspūdį – nemažai jų paliko neigiamą.

Sudarydamas šį sąrašą, labai stengiausi vengti asmeniškumų – nė vienas nenusipelnė minuso vien dėl to, jog kažkada parašė blogesnį pažymį, ar dar blogiau – įpaišė skolą. Į pažymius didesnį dėmesį nustojau kreipti turbūt antrame bakalauro kurse.

Žalioji pliusų zona:

prof. habil. dr. Jonas Čičinskas
prof. dr. Rimvydas Skyrius
prof. habil. dr. Borisas Melnikas
doc. dr. Antanas Rimantas Stanikūnas
doc. dr. Linas Čekanavičius
doc. dr. Gindra Kasnauskienė
prof. habil. m. dr. Stanislovas Martišius
doc. dr. Teodoras Medaiskis
doc. dr. Benjaminas Pladis
doktorantė Jakaterina Rojaka
Prof. dr. Sigitas Urbonavičius
lekt. Petras Venantas Mačiekus
doc. dr. Vadimas Titarenka
dr. Raimundas Kuodis
dr. Jonas Rasimavičius

Raudonoji minusų zona

doc. dr. Ona Barčkutė
doc. dr. Norbertas Balčiūnas
doc. dr. Bronislava Barzdenytė
doc. dr. Stasys Valentinavičius
Lekt. Algirdas Savaniauskas
prof. habil. m.dr. Petras Vytautas Vengrauskas
prof. habil. m. dr. Povilas Gylys
prof. habil. dr. Algirdas Miškinis

Mėlynoji neutralioji zona

prof. habil. dr. Birutė Galinienė
doc. dr. Algirdas Astrauskas
Doc. dr. Jonas Niaura
doc. dr. Jonas Martinavičius
doc. dr. Rima Česynienė

Noriu pasakyti atskirą pagiriamąjį žodį, kai kuriems iš „žaliojo” sąrašo:

prof. habil.dr. Jonui Čičinskui – didelis ačiū už tai, jog buvo mano baigiamojo mokslo tiriamojo darbo vadovu ir davė daug sveiko požiūrio į globalinės ekonomikos sritis – vien dėl vadovo džiaugiuosi, jog pasirinkau svetimą baigiamojo darbo temą, kurią menkai išmaniau – pasaulinės ekonomikos tendencijos ir užkulsiai man dabar daug aiškesni;

doc.dr. Rimantui Stanikūnui, doc. dr. Linui Čekanavičiui, doc. dr. Benjaminui Pladžiui, doc. dr. Teodorui Medaiskiui, prof. dr. Sigitui Urbonavičiui, doc. dr. Vadimui Titarenkai – už labai įdomias paskaitas, už labai įdomias ir naudingas diskusijos – DAUG duodančios paskaitos įsimena ir išlieka ilgam;

dr. Raimundui Kuodžiui, lektorei Jekaterinai Rojakai, prof. dr. Raimundui Skyriui – už sveiką požiūrį;

prof. habil. dr. Borisui Melnikui ir prof. habil. dr. Stanislovui Martišiui – už norą pasakyti tiek daug – jų kalbos priverčia ir pamąstyti. Ir kartu už akivaizdų norą, jog jų studentai būtų protingi žmonės;

dr. Jonui Rasimavičiui – už principingumą (plačiau šio įrašo apačioje).

Apibendrinant galima pasakyti, jog į pliusų sąrašą daugiausia pateko žmonės, kuriems darbas Universitete nėra pagrindinė veikla – matyt, šie žmonės geriau suvokia šių dienų ekonomiką, yra žingeidesni ir geriau supranta, ko studentams reikia. Pavyzdžiui, Vadimas Titarenka, Jekaterina Rojaka, Benjaminas Pladis užima pakankamai aukštas pareigas banke „DnB Nord”, Raimundas Kuodis – Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius, Rimantas Stanikūnas – Konkurencijos tarybos pirmininkas ir t.t.

Didžiausias VU EF minusas – nemaža grupė „žuvusių” dėstytojų, kurie nesugeba nieko duoti studentams, o savo tokią savotišką impotenciją stengiasi paslėpti kaišiodami pagalius į ratus studentų gyvenimui. Tipiniai tokių kentėjų bruožai:

– mokslo darbų gynymo metu jie stengiasi parodyti savo išprusimą ir ilgomis, visiškai bereikšmėmis kalbomis tarsi stengiąsi pasiteisinti, už ką jie gauna atlyginimą;

– egzaminų metu jie demonstruoja savo besąlyginį pranašumą prieš studentą – būtą ar nebūtą;

– jų dėstomos programos būna pasenusios kelis dešimtmečius;

– kreipia dėmesį į beprasmes smulkmenas.

Nors atrodo, jog raudonasis sąrašas gavosi trumpesnis, bet jų yra per daug, kad negadintų Ekonomikos fakulteto įvaizdžio ir atsiliepimų apie jį, jau jį pabaigus. Pas tokius dėstytojus studentas pralaimi kelis kartus – gaišta laiką klausydami jų beprasmių paskaitų, yra priverstas mokytis jo bereikšmę programą ir dar turi su juo kovoti per egzaminą!

Keli konkretus VU EF trūkumai:

– Mokymo programos yra labai nesuderintos. Neblogiausias pavyzdys, kad magistro studijose kartojasi bakalauro programos, bet skirtingų dėstytojų skirtingai pavadintos programos kartojasi – kartais net tą patį semestrą!

– Studentui suteikiama galybė bereikšmio triukšmo – dalis programų yra labai silpnos, paviršutiniškos, skirtos tik išsaugoti kai kurių dėstytojų darbo vietas;

– ir, žinoma, dėstytojai.

Mano požiūriu, Universitetas nėra skirtas mokyti amato. Leidžiuosi į didelius ginčus su tais, kurie kritikuoja mūsų universitetus, jog šie nesuteikia praktinių žinių ir „baigęs ekonomiką, net buhalteriu negali normaliai dirbti”. Mano atrodo, jog Universitetas yra gyvenimo mokyklos dalis, kuri turi formuoti išsilavinusio žmogaus pasaulėžiūrą, mąstymą, suteikti pagrindą ir pamatą praktinei, darbinei veiklai.

Kaip šiandien prisimenu 2001 m. spalio mėnesį dr. Jono Rasimavičiaus pasakytus žodžius per vieną pirmųjų jo mikroekonomikos paskaitų – „Mano tikslas yra, jog po ketverių studijų metų, jūsų mąstymas pasikeistų ir jūs mąstytumėte kaip ekonomistai. Toks yra Universiteto uždavinys”. Jokio ekonominio pasiruošimo neturinčiam devyniolikmečiui (tuo metu ekonomikos pradmenų mokyklose nemokė, nežinau kokiame lygyje dabar moko), šie žodžiai atrodė keisti ir ne iki galo suprantami. To nesuprantamumo pasekmė – dvi skolos iš mikroekonomikos. Su jom sutinku – vidurinėje mokykloje mokytam tik matematikos, sunku yra persilaužti ir perprąsti mikroekonomikos dėsnius – sritį, kurioje 2+2 ne visada yra keturi. Akademines skolas pas dr. J.Rasimavičių turėjo daugiau nei pusė kurso – šis dėstytojas principingai nepraleisdavo tų, kurie nesugebėdavo perkąsti mikroekonomikos principų. Už savo principingumą šiam JAV mokslus baigusiam daktarui teko nukentėti – kuomet buvau berods trečiame bakalauro kurse, šio dėstytojo principingumas kažkam užkliuvo, jis pateko į pirmą „Lietuvos ryto” puslapį už tai, jog pusė grupės neišlaikė jo egzamino. Po šio „incidento” dr. J.Rasimavičius pasitraukė iš Vilniaus Universiteto …

Ir pačiai pačiai pabaigai – ar rekomenduoju kitam mokytis Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakultete?

Performuluoju klausimą taip – ar tai, ką duoda šios studijos yra verta sugaištų metų ir įdėtų pinigų? Deja, ne. Šiuo metu yra geresnį ROI („Return On Investment”) teikiančių mokslo įstaigų. Ypač (YPAČ!) magistro studijose.

Šiandien „Lietuvos ryto” vedamasis straipsnis išties labai panašus į užsakytą straipsnį ar tiesiog gerą „FlyLAL – Lietuvos avialinijų” viešųjų ryšių specialistų lobistinį darbą. Kol Vilnius ropinėja – Ryga jau nuskrido.

Iš tiesų, faktas žiaurus. Dar 2003 m. Vilniaus oro uoste buvo simboliškai net keliais keleiviais daugiau nei Rygos oro uoste – šiek tiek daugiau nei 700 tūkst.

2007-ieji – Vilniaus oro uoste keleivių skaičius vos perlipo milijoną, o Ryga skaičiuoja virš trijų milijonų…

Kad ir kaip konkretus „Lietuvos ryto” straipsnis pūstų į „FlyLAL” dūdą – Vilniaus oro uostą reikėtų plėsti jau šiandien. Nes po paskutinės plėtros maksimalus keleivių pralaidumas yra apie 3,5 mln. keleivių per metus. Keleivių augs neišvengiamai, tai gali jau 2010-aisiais tekti pagaliu baidyti lėktuvus iš Vilniaus oro uosto, nes jų nebebus įmanoma aptarnauti.

Apie Vilniaus oro uosto vadovo (kuris vadovauja nuo 1991-ųjų ir kuris turi pasistatęs nomenklatūros laikais dvelkiantį paminklą sau VNO puslapyje) vadovavimą turiu savo labai kategorišką nuomonę – jai „Lietuvos ryto” žurnalistė straipsnyje pritaria.

Vilniaus oro uosto vadovo „kompetencijos” pavyzdį galima rasti net pačiame Oro uosto steigėjos – LR Susisiekimo ministerijos puslapyje.

Archyvinis straipsnis – 2005 m. balandžio 13 d.:

Pasak Susisiekimo ministerijos sekretoriaus Valdemaro Šalausko, jau po dešimties metų Vilniaus oro uostas turės aptarnauti tris su puse milijonų keleivių. Ir tai yra pakankamai atsargi prognozė, nes vidutiniškai ES šalių sostinių oro uostai aptarnauja keleivių dvigubai daugiau nei yra gyventojų tose šalyse . Tačiau Vilniaus oro uosto direktoriaus Mindaugo Ivanausko nuomone, 2015 metais keleivių skaičius neviršys pusantro milijono.

Primenu, 2005 m. Vilniaus oro uoste buvo 1,3 mln. keleivių, 2006 m. – 1,5 mln., 2007 – 1,65 mln., per 2008 m. penkis mėnesius – 780 tūkst.

Su tokia prognozavimo kompetencija ir pavydėtina ambicija nenustebčiau pamatęs patį oro uosto direktorių vaikantį keleivius iš oro uosto.

Interneto tinklalapių rinką užplūdo gyvenimo būdo žurnalai – prieš kelis mėnesius atsidarė www.zmones24.lt (tiksliau Lietuvos spaudos rinkos tigras „Žmonės” įžengė į internetą), o šiandien atsidarė www.klubas.lt (bendras desperatiškai į „Žmonių” valdomą rinką bandantis įeiti žurnalas „Klubas” drauge su „Delfi” atidarė internetinį portalą).

Paprastosios spaudos žingsnis į internetinę erdvę – logiškas ir suprantamas (netgi, sakyčiau, gana vėlyvas). Kažkokią auditoriją šie gyvenimo būdo žurnalai turėtų nusigriebti nuo solidesnių pažinčių portalų (www.draugas.lt) bei portalų moterims (www.supermama.lt).

Gyvenimo būdo žurnalas internete jau buvo – tai pakankamai žinomo žmogaus valdomas www.posh.lt. Sekėsi jam ne kaip – per kažkur veiklos metus jie pasiekė rezultatą, vertą 59 vietos „Gemius Audience” reitinguose. Vis dėl to, portalo populiarumas augo gana stabiliai, bet labai išlėto. Nors portalas nėra labai kokybiškas, bet pagal savo turinį ir tematiką potencialiai galėjo pasiekti tikrai daugiau nei 3,75% Lietuvos interneto vartotojų.

Tik atidarytas www.zmones24.lt šiuo metu surenka 3,02% auditorijos, nors svetainė nereklamuojama – nemačiau jos reklamos net popieriniuose „Žmonėse”. Štai www.klubas.lt surinks, ko gero, kokius 10% visos mėnesio interneto vartotojų auditorijos per vieną dieną – viskas dėl agresyvios reklamos „Delfi”. O matomas infoblokas „Delfyje” jam garantuos pastovius mažiausiai 5% reach’o, net jeigu tas portalas bus visiškai tragiškas „usability” ir turinio prasme (nesakau, kad taip yra).

Šitokios reklamos formos kainą GROSS – 50 000 LTL vienai dienai.

Kad ir kaip besisektų šiems dviems naujiems gyvenimo būdo žurnalams, šis pavyzdys parodo, jog „Posh” iš vienintelio per mėnesį gali tapti trečiu. Neturiu nieko blogo nei prieš „Posh”, nei prieš „Klubą”, nei prieš „Delfi”, nei prieš „Žmones”, bet tai tiesiog yra iliustratyvus pavyzdys, jog internetas pas mus yra dar toks mažas, kad įeiti su didelėmis investicijomis ir galingomis idėjomis galima labai greit. Maži interneto žaidėjai, veikiantys tik internete, yra maži ir, iš principo, bejėgiai.

Ko gero, tik pačios didžiausios Lietuvos interneto portalų rinkos žaidėjos, gali apsiginti. Be abejo, tai „Delfi”, „One” grupė, galbūt dar „E-paso” grupė ir „Pliusas”, už kurių stovi kapitalas.

Štai „Cha.lt” yra gana neblogai žinomas ir populiarus portalas (nuolat šokinėja tarp 15-25 vietos reitinguose). Bet, užtektų nukopijuoti paprastą tinklapio koncepciją, pavadinti tinklalapį „Lalaila.lt”, susieti jį su laida per LNK, pareklamuoti jį per laidą ir „Cha.lt” po mėnesio gali jau būti „antras humoro portalas”.

Vaizdelis.lt (ar net Videogaga.lt) pozicijos atrodo gana tvirtos, bet, įsivaizduokite, jog video publishinimo paslaugą paleidžia, pavyzdžiui TV3.

Bet, yra ir kita viso šito reikalo pusė. Internetas, kaip ir bet koks kitas verslas, yra specifinis. Ir žinios bei patirtis interneto versle yra aukso vertės. Nes kapitalas+darymas be tinkamų žinių=banknotai skraidantys vėjyje.

Pirštais nebadysiu, bet ne viena „piniginga” kompanija į internetą paskandino jau ne vieną milijoną litų.

Koks viso šito rašinio moralas? Stambiam kapitalui nepriklausančių interneto tinklalapių, kurių nebūtų galima aplekti su šiek tiek pinigų ir šiek tiek žinių – nebeliko. Užtat dar yra nemažai žmonių, kurie gali užpildyti taip reikalingą žinių trūkumo spragą nemažoje dalyje bendrovių kurios investuoja/ruošiasi intevestuoti į interneto verslą. Perkant vieną ar kitą portalą jie kur kas vertingesni nei pats portalas.

P.S. „Omnitel” kažkada dėl požiūrio ir žinių trūkumo paskandino omni.lt, „TEO LT” baigia nužudyti savo vaiką Zebra.lt dėl tų pačių priežasčių… Čia gal telekomunikacijų bendrovių bendra yda? Įdomu, kokia kreivė portalo „Bitė Plius” kreivė, bet įtariu, jog žemyn. Aišku, gali daryti kaip „Tele 2”, t.y. nieko, tada nors ir nekritikuoja niekas :)

Jeigu jau vakar ilgu rašiniu pradėjau, tai šiek tiek pratęsiu kalbą apie lietuviškus oro kelionių ypatumus. Turbūt nė vienam dažniau skrendančiam nėra paslaptis, jog paprastai skrydžių tvarkaraščiai kinta du kartus per metus: tomis pačiomis dienomis, kai visa Europa pereina prie vasaros/žiemos laiko – kovo paskutinį savaitgalį ir spalio paskutinį savaitgalį.

Iki skrydžių tvarkaraščio pasikeitimo liko nei daug nei mažai – lygiai dešimt parų. Bet – nei skrydžių ir pervežamų keleivių iš Vilniaus lyderė „airBaltic”, nei Vilniaus oro uostas savo interneto puslapiuose net neskelbia skrydžių tvarkaraščio po kovo 29 dienos!

Skrydžių tinkleliai dažniausiai suderinami prieš pusmetį, bet avialinijos dažniausiai siekia išlaikyti paslaptis prieš konkurentus. Be to, toje pačioje „airBaltic” interneto svetainėje galima pirkti bilietus į skrydžius pusei metų į priekį, tai labai norėdamas, gali pagal rezervavimo sistemos duomenis susidėlioti savo skrydžius.

Žodžiu, jeigu nori sužinoti, kur „airBaltic” ir kada skrenda, tai lysk į rezervavimo sistemą ir žiūrėk. Bet – jau rašiau apie tai vieną kartą, bet jų sistema niekada nesiūlo jungiamuoju skrydžiu skristi vakariniu reisu per Kopenhagą. Spėju, kad gali būti ir daugiau „paslėptų” reisų, dėl to rezervavimo sistema negali pasikliauti iki galo.

O ką jeigu lėktuvų bilietus perku ne per „airBaltic.com”, tai net negaliu pažiūrėti skrydžių tvarkaraščio? Nors pačios oro bendrovės teigimu, 30% bilietų perkama internetu, bet tvarkaraščiui internete vietos nėra.

Dar daugiau kritikos šitoje vietoje nusipelno pats oro uostas, kuris apskritai neskelbia apie skrydžius iš savo oro uosto …

Vos vieną kompaniją priimantis („Ryanair”) Kauno oro uostas su tvarkaraščiu susitvarko. Tuo tarpu sunkiausią laikotarpį (vos vienas skrydis per dieną į Kopenhagą) išgyvenęs ir jau su keturiais miestais (Oslas, Kopenhaga, Londonas, Dublinas) jungiantis Palangos oro uostas taip pat internete neskelbia tikslaus tvarkaraščio – pagal jį nuo 03 29 skrydžiai į Kopenhagą nebevyks, tuo tarpu SAS pranešime spaudai skelbia net didinanti skrydžių skaičių.

Tarp dviejų didžiausių Vilniaus oro uoste dirbančių avialinijų pastaruoju metu kilo tikras viešųjų ryšių karas. Iš šalies atrodo, jog iniciatorė yra „FlyLAL”, kuri artėjant vasaros sezonui skelbėsi didinanti lėktuvų parką ir ketinanti susigražinti Vilniaus oro uosto lyderės vardą. Aišku, tikrai nėra malonus atvejis, kada iš „namų” oro uosto (Vilniaus) išstumia bendrovė, karaliaujanti kaimynianame oro uoste (Ryga). Jau ko verti vien „FlyLAL” pranešimų pavadinimai, kaip pavyzdys – “flyLAL – Lithuanian Airlines” laišku paragino “AirBaltic” vadovus mažinti skrydžių kainas.

Galų gale „airBaltic” pati davė peno, „FlyLAL” išnaudoti viešųjų ryšių technologijas konkurencinei kovai – ji priėmė per pastarąjį pusmetį keletą nepopuliarių sprendimų: apmokęstino visą registruojamąjį bagažą (35 LTL), padidino bilietų pardavimo kainas. „FlyLAL” reakcija buvo gana protinga: pavyzdys – Dėl Londone augančių mokesčių „flyLAL” neketina branginti bilietų, „flyLAL-Lithuanian Airlines“ skrydžių tvarkaraštis leis keleiviams sutaupyti 15 mln. Lt.

Pikti liežuviai plaka, jog „FlyLAL” turi žmogų, kuris gaudo bet kokius „airBaltic” kluptelėjimus ir raportuoja juos žiniasklaidai: per porą mėnesių teko išgirsti, jog „airBaltic” skrydį nutraukė lemputė, „airBaltic” keleiviai skrido apsemtu lėktuvu – paprastai tokias smulkmenas (nes iš tiesų, tai ir yra smulkmenos) aviakampanijos užglaisto, o apie nesklandumus sužino tik tuo reisu skridę keleiviai.

Tiek „airBaltic”, tiek „FlyLAL” save rodo kaip „low price” avialinijomis (nepainioti su „low cost” avialinijomis). Mano subjektyvia nuomone, „low price” pozicionuojančios kompanijos pamažu susilieja su didžiosiomis kompanijomis, kadangi visų kainos nukrito tiek, jog realaus skirtumo tarp „Finnair”, „FlyLAL”, „airBaltic”, „KLM” ar „Air France” nebeliko.

Įdomu tai, jog liko ne tiek daug krypčių, kur „FlyLAL” ir „airBaltic” konkuruotų tiesiogiai.

Tarkim, Vilniaus oro uosto duomenimis, populiariausios kryptys 2007 m. buvo:

Kopenhaga – 170 391 („AirBaltic” – 3 skrydžiai per dieną);
Londonas – 129 830 („FlyLAL” ir „AirBaltic” – po 1 skrydį per dieną);
Frankfurtas – 108 612 („Lufthansa” ir „FlyLAL” – po 1 skrydį per dieną);
Praha – 100 230 („Czech Airlines” – 2 skrydžiai per dieną);
Dublinas – 96 384 (3 kartus į savaitę „FlyLAL”, po keturis kartus į savaitę „AirBaltic” ir „Aer Lingus”, sumoj 11 kartų į savaitę arba pusantro skrydžio į dieną).

„airBaltic” su „FlyLAL” tiesiogiai konkuruoja „naujosios Lietuvos” skrydžiuose į Londoną ir Dubliną, „parlamentiniame” skrydyje į Briuselį, taip pat nekasdieniuose skrydžiuose į Milaną ir Romą.

„FlyLAL” vienintelė skrenda į Amsterdamą (pavydėtini ryšiai su KLM, todėl Amsterdamas dažnai lietuviams tampa hub’u į Aziją ar JAV), Kijevą. Taip pat labai stiprius ryšius „FlyLAL” turi su Maskva (dėka bendradarbiavimu su „Aeroflot”), bet neseniai šiame reise sulaukė netikėto konkurento iš Rytų „Utair”.

„airBaltic” valdo visus ryšius su Skandinavija (motininės kompanijos SAS dėka), dėl to vienintelė skrenda auksiniu reisu į Kopenhaga, taip pat į Oslą, Stokholmą. Tik „airBaltic” skrenda į Berlyną, Hamburgą, Diuseldorfą – o prieš porą metų būtent „FlyLAL” skraidydavo bene į kiekvieną Vokietijos didesnį miestą.

Šiemet „FlyLAL” įlipo į „airBaltic” reisą – atidarė skrydį Barseloną, „airBaltic” atsakė į tai atidarydama reisą į Paryžių. „FlyLAL” sėkmingai skraido į Kievą, o turbūt kaip atsaką į tai „airBaltic” pradeda skraidyti į Simferopolį ir Odesą.

Duomenys apie avialinijų pervežtus keleivius atrodo taip:

„airBaltic” – 36,1 proc. – 620 tūkst. keleivių;
„flyLAL” – 27,6 proc. – 474 tūkst. keleivių;
„Czech Airlines” – 5,83 proc. – 100 tūkst. keleivių;
„Lufthansa” – 4,96 proc. – 85 tūkst. keleivų.
„Finnair” – 3,7 proc. – 63,5 tūkst. keleivių.

Vilniaus oro uosto pateikti duomenys leidžia daryti keletą įdomių išvadų:

– „FlyLAL” skraido kasdien į Frankfurtą (kaip ir „Lufthansa”), bet šiuo reisu skraidina tik 23 tūkst. keleivių;
– Helsinkis – po 2 kartus į dieną skrenda „AirBaltic” ir „Finnair”. „Finnair” skrenda tik į Helsinkį ir perveža 63,5 tūkst. keleivių, o Helsinkis nepatenka į TOP-5. Reiškia „airBaltic” tenka tik „peanuts”.

Iš to seka, jog „airBaltic” ir „FlyLAL” skrydžių efektyvumas yra nekoks. Su užsienio kompanijomis konkuruojant („Lufthansa” ar „Finnair”) Vilniaus oro uosto lyderės gauna į vienus vartus, o su „Chech Airlines” net nekonkuruoja.

Atskiros kalbos reikalautų konkuravimas Vilnius-Talinas reise, per dieną įvyksta net septyni reisai pirmyn ir atgal, o kai kurie reisai vyksta kas penkias minutes! Štai kaip atrodo išvykimo iš Vilniaus į Taliną tvarkaraštis:

06:45 FlyLAL
06:55 Air Baltic
09:10 Estonian Air
14:40 Air Baltic
18:25 Air Baltic
18:30 FlyLAL
19:50 Estonian Air

Lygiai tas pats nuo balandžio mėnesio dėsis ir reise į Rygą – „FlyLAL” ir „airBaltic” į šį miestą skraidys po tris kartus!

Tiek „AirBaltic”, tiek „FlyLAL” lėktuvų parkai tuo tarpu yra skurdoki. Didžiaisiais reisais abi kompanijos skraido 20 metų senumo „Boeing 737-300” arba „Boeing 737-500”, kuriais nepriklausomybės pradžioje gal ir buvo galima didžiuotis, tuo tarpu trumpuosius reisus „FlyLAL” vykdo burzgiančiais SAAB’ais, o „airBaltic” dar labiau burzgiančiais „Fokker’iais”. Štai „Aurela” įsigijo tokį „Boeing 575-200”, tai įkandin abi bendrovės paskelbė įsigysiančios tokius pat – „FlyLAL” netgi žada tokį turėti jau šį pavasarį, „airBaltic” kitąmet.

Asmeniškai abejoju, ar „FlyLAL” šį didžiulį gražuolį išsiųs į reguliarius reisus – nebent Kalėdų laiku tokį pastatys ant Londono ar Dublino reiso, o kasdieniame tvarkaraštyje „FlyLAL” neturi reisų, kuriems reikalingas toks galiūnas būtų, o pustuščio skraidinimas susijęs ne tik su papildomais kaštais, bet ir su daug didesniais aptarnavimo ir tūpimo mokesčiais. „airBaltic” tokio dydžio lėktuvą drąsiai galėtų statyti reise į Kopenhagą (nepamenu, kada teko matyti laisvą vietą vakariniame reise iš Kopenhagos į Vilnių), bet, turbūt, protingiau būti pradėti į šį miestą skraidyti dažniau.

Sako, „FlyLAL” atgaivins vidinį skraidymą iš Vilniaus į Palangą. Įdomi tokio skrydžio paklausa: visgi, skrydis su šiuolaikinėmis saugumo, registracijos taisyklėmis užtruks beveik dvi valandas (45 minutės „check-in”, saugumas, laipinimas; 45 minutės skrydis, 15 minučių išlaipinimui), tuo tarpu automobiliu kelionė užtrunka 3,5 valandos, o kur dar didelė vėlavimo tikimybė skrendant …