Simonas Bartkus | Blog

Plačiai nuskambėjo įvykis, kuomet studento vairuojamas automobilis Vilniuje, Ateities gatvėje, ignoruodamas raudoną šviesoforo signalą, partrenkė pėsčiajį, kuris žuvo. Nežinia kodėl, bet daugelis žiniasklaidos priemonių vairuotoją įvardino kaip Mykolo Riomerio universiteto studentą. Galbūt šis gandas įvyko savaime, kadangi įvykis įvyko šalia Mykolo Riomerio universiteto, galbūt vienas žurnalistas kažkur nugirdo, kiti patikėjo ir nusirašė.

Kadangi mėgstu stebėti pranešimų spaudai srautą ir RSS prenumeruoju organizacijų pranešimus spaudai, šiandien užkliuvo akis už pranešimo, kuris pavadintas: „KIENO PRESTIŽAS… VERTESNIS?”. Taip, taip, taip ir parašyta. Didžiosiomis raidėmis.

Pranešimą pasirašo Mykolo Riomerio universiteto Viešųjų ryšių centro direktorė, kurią aš, būdamas vadovu, atleisčiau iš darbo iš karto. Vien jau tai, jog pranešimas parašytas pažeidžiant kalbos kultūros reikalavimus, kas yra neatleistina iš valstybės pinigų gyvenančiai įstaigai, be to, mokslo įstaigai, kuri turi Kalbos kultūros katedrą, kuri užsiima aukštojo mokslo siekiančių piliečių kalbos kultūros ugdymu.

Be to, kaip viešųjų ryšių profesionalė, universiteto centro direktorė daro aibę klaidų. Siūlau susipažinti su visu pranešimo tekstu:

KIENO PRESTIŽAS… VERTESNIS?

Pastarosiomis dienomis didelio atgarsio susilaukė autoįvykis, kai devyniolikmetis studentas M.L. Vilniaus mieste, Ateities gatvėje, nesustojo priešais perėją reguliuojančio šviesoforo raudoną signalą, partrenkė moterį ir pabėgo iš įvykio vietos, vertintinas ne tik Baudžiamojo Kodekso straipsniais.
Keletą dienų inicialais įvardijamas asmuo (mat, jam tokią apsaugą garantuoja Asmens duomenų apsaugos įstatymas) buvo pristatinėjamas kaip Mykolo Romerio universiteto studentas. Gal būt, vien todėl, kad įvykis fiksuotas toje pačioje gatvėje, kurioje įsikūręs universitetas. Visą savaitę neigiamame kontekste žiniasklaidoje linksniuojamas Mykolo Romerio universiteto vardas.
Šiandien paskelbtame Vilniaus apygardos prokuratūros pranešime spaudai patvirtinama, jog avariją padaręs M.L. yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas.
Niekam nekelia abejonių, kad nei universitetas, nei darbovietė nėra auklėjimo įstaigos ir neprivalo atsakyti už asmens poelgius. Vienok, verta prisiminti, jog prisidengimas kito žmogaus vardu, manipuliavimas įstaigos arba organizacijos prestižu –gilesnė problema, kelianti klausimą, kieno – nusikaltusio asmens ar universiteto – prestižas vertesnis bei užtraukianti atsakomybę už garbės ir orumo įžeidimą.

Kontaktinis asmuo:
Valentina Jakimavičienė
Viešųjų ryšių centro direktorė
Mykolo Romerio universitetas
Tel.: 2714 534, 8686 84767
rvisuom@mruni.lt; valent@mruni.lt

Be kalbos kultūros klaidų, šiame pranešime daromos bent šešios labai didelės viešųjų ryšių klaidos, kokių viešųjų ryšių profesionalai paprastai nedaro:

1. Krizę reikia valdyti iš karto. Įvykis atsitiko daugiau nei prieš savaitę. Jeigu nori imtis valdytis krizę, turi tai daryti iš karto. Po savaitės jau gali ramiai laukti, kad kuo greičiau šį įvykį visi pamirš. Paleisdamas tokį pranešimą, tik dar kartą iškelsi šią temą į viešumą.

2. Slėpkite emocijas. Skaitydamas šį pranešimą taip ir matau besipiktinančią moterį, rėkiančią ant žurnalistų.

3. Kam dar apeliuoti į kažkokias visuomenės problemas, jeigu jau pareiškėte, jog universitetas čia niekuo dėtas. Be to, nekaltų žmonių žūtis pėsčiųjų perėjose yra keliasdešimt kartų didesnė problema negu „prisidengimas kito žmogaus vardu, manipuliavimas įstaigos arba organizacijos prestižu”.

4. Atsakykite į klausimą – kam šis pranešimas skirtas? Jeigu visuomenei, tai žinote, jog visuomenė pranešimų spaudai neskaito. Jie skaito tai, ką jiem „perduoda” žurnalistai. Kokį straipsnį gali parašyti žurnalistas remdamasis šiuo jūsų pasiūlymu temai?

5. Suformuluokite tikslų pranešimo spaudai pavadinimą. Kadangi taip jau atsitiko, kad jis mane „užkabino” ir perskaičiau pranešimą, tai net ir dabar negaliu suprasti, ką pavadinimas reiškia.
6. Nepūskite krizės dar didesnės negu ji yra. Jeigu žurnalistai ir nebūtų pranešę, jog tai yra Mykolo Riomerio universiteto studentas, tai bent jau aš asmeniškai būčiau vien „avarija įvyko Ateities gatvėje”, „studentas” susiejęs su Mykolo Riomerio universitetu. Manau ne aš vienas. Kitą vertus, kuomet atsitinka gatvėse tokie žiaurūs įvykiai, visiškai tampa nesvarbu, ar vairuotojas buvo „Mykolo Riomerio”, „Vilniaus Universiteto” ar „Kembridžo” studentas ir tai yra tik smulkmena pranešimuose apie šį žiaurų įvykį. Štai tokie garsūs pareiškimai tik atkreipia dėmes į tokias detales.

… yra bendrovių, kurios sugeba per kelias valandas vykdyti užsakymus.

Šį rytą (gal 9 val.) suformavau užsakymą www.level.lt, o užsakymas atkeliavo tiesiai į biurą šiandien lygiai 15 val. (tik kurjeris telefonu išgasdino, kad „10 kg siuntinys jūsų laukia”.)

Atrodo, jie pakeitė siuntų tarnybą ir dabar vietoje „LEX System” siuntas pristatinėja siuntos.lt.

Tiesa, LEVEL.lt apmokėjus užsakymą žadėjo, jog el. paštu informuos apie siuntimo eigą, bet, matyt, siuntos jau aplenkė el. paštą.

P. S. Siuntoje supakuota „300”, „Kava ir cigaretės” ir „Skandalo užrašai” (bent jau turėtų būti, dar neišpakavau ;)

„Brandinti brand’ai” yra jau nuo 2003-ųjų vis labiau plintantis pasaulinių rinkų trend’as.

„IPod” + BMW, vėliau „iPod” + mašina išplito beveik su visais „Premium” klasės automobiliais.

„Good Year” + „Adidas” – šitas vienas mano iš mėgstamiausių.

„Acer” + „Ferrari” – „Ferrari” greitas kaip „Acer”, „Acer” greitas kaip „Ferrari”.

Bene labiausiai „brandintų brandų” trendu naudojasi olandų kampanija „Philips”:

„Philips” + „Nivea” – „Philips” skustuvas su jau integruotu „Cool Skin” kremu. Be šio turbūt geriausiai žinomo pavyzdžio, „Philips” lygintuvų modelis parduodamas su „Unilever” skysčiu, „Philips” kavos aparatas+kava „Senseo”, „Philips” nešiojamas CD grotuvas + „Nike” („Nike” paskui juos apšoko su „iPod”+”Nike”), „Philips” buitinė technika „Ikea” parduotuvėse ir kt.

Be abejonės, dažniausias „brandų” „brandinimo” modelis yra kuomet „praktiškas” brand’as dar „pabrand’inamas” madingu „brandu”. Dėl to tarp „branded brands” pavyzdžių daug yra madingų brandų kaip „iPod”, „Nike”, „M&M’s”, „Puma”.

Ar Lietuvoje turime „branded brands” pavyzdžių? Mažai. Daugelis pavyzdžių geriau tiktų į bendradarbiavimą naujų produktų kūrimo srityje, o ne prekės ženklų susiejimą. „SEB” + „Laisvalaikis” = bendra kortelė; „Lukoil” + „Maximum” = bendra nuolaidų sistema.

O ar galėtų būti? Pvz. Saldainiai su „Karūnos” šokoladu ir „Alitos” brendžiu; sumuštinis su „Vilniaus duona” ir „Arvi” kalakutiena; greito maisto restoranų tinklas „Tele Bim Bam” (operatorius – „Čili) ir t.t.

Kodėl Lietuvoje tokių pavyzdžių dar beveik nėra? Mano manymu, priežastys dvi:

1. Lietuvoje nėra daug „stiprių” brand’ų, kurie galėtų sietis su kitais nerizikuodami prarasti ar „pasigadinti” savo įvaizdžio – ir kitu kampu: nėra daug brand’ų, kurie netemptų stipresnio brand’o žemyn. Žodžiu, sinergijai sunku surasti du „kokybiškus” ir drąsius brand’us;

2. „Laikymas savo glėbyje” ir nenoras plėsti ir dalintis tuo, ką turi. Uždarumo politika dar labai giliai įaugusi tiek pavienių žmonių sąmonėse, tiek kompanijose. Daug vadovų dar yra nesuvokiama, jog galima kurti bendrus projektus, kad ir su netiesioginiais konkurentais;

3. „Madingų” prekės ženklų trūkumas – ar žinote kokį lietuvišką prekės ženklą, kurį būtų galima laikyti „trendy”? „Kelias į žvaigždes”? „Pravda”?

4. Politiniai dalykai – reikia pripažinti, jog Lietuva yra maža šalis ir didelė dalis verslo sukaupta vos keliose korporacijose ar verslo grupėse. Tos grupės dažnai konfrontuoja tarpusavyje, o pridėjus antrame punkte aprašytą „nenorą dalintis”, bendras projektas su kompanija iš kitos grupės tampa neįmanomas.

Pirmąjį žiemos savaitgalį Lietuvos kino rinka sulaukė ketvirtojo filmo-milijonieriaus šiais metais. Lietuviškai dubliuota animacinė juosta “Ant bangos” lapkričio 30-gruodžio 2 dienomis savo kasą papildė 23,3 tūkst. litų ir to pakako, kad filmas peršoktų milijono pajamų kartelę. Iš viso filmo sąskaitoje šiuo metu yra 1,008 mln. litų.

Be “Ant bangos”, šiais metais milijono ribą peržengti pavyko “Simpsonų filmui” (2,24 mln.), “Šrekui Trečiajam” (1,55 mln.) ir “La Troškiniui” (1,5 mln.). Pažymėtina tai, jog visi šių metų “milijonieriai” Lietuvos kino teatruose buvo rodomi įgarsinti lietuviškai.

Populiariausiu praėjusio savaitgalio filmu tapo fantastinis nuotykių epas “Beovulfas”. Viršūnėje debiutavusi juosta per pirmąjį demonstravimo savaitgalį uždirbo 117,3 tūkst. litų.

Antrojoje pelningiausių filmų sąrašo vietoje debiutavo “Walt Disney” studijos pusiau animacinis darbas “Užkerėtoji”, kuris Lietuvos kino teatruose lapkričio 30-gruodžio 2 dienomis uždirbo 88 tūkst. litų.

Labai sėkmingai Lietuvoje debiutavo ir Emiro Kusturicos naujausias filmas “Pažadėk man!”. Vos dviejuose kino teatruose rodyta juosta per tris dienas sulaukė 2,3 tūkst. žiūrovų dėmesio ir surinko 32,2 tūkst. litų.

Ateinantį penktadienį, gruodžio 7 dieną Lietuvoje įvyks trijų stiprių filmų premjeros. Cate Blanchett vėl pasirodys kaip Anglijos karalinė filme “Aukso amžius”, kuris laikomas 1998-aisiais susukto filmo “Elžbieta” tęsinys. Komiksų ir veikso gerbėjai sulauks kompiuterinio žaidimo “Hitmanas” ekranizacijos.

Romantinio žanro gerbėjus pasieks drama “Niekada nebūsiu tavo” su Michelle Pfeiffer.

Tęsiant temą apie „operationals” problemas Rytų Europos šalyse – iliustratyvus pavyzdys apie istoriją Vilniaus oro uoste.

Papasakosiu Jums ilgą istoriją apie Odisėją į tolimą kraštą, vardu Varšuva. Dabar suprantu, kodėl tiek mūsų kelionių agentūra, kolegos iš Latvijos rekomendavo geriau rinktis skrydį per Kopenhagą, o ne tiesioginį skrydį su „Polish Airlines”.

Prasidėjo viskas trečiadienį ryte – laiko taupymo sumetimais nusprendžiau į susirinkimą skristi ne iš vakaro, o ryte. 6,25 val. turėjęs prasidėti skrydis buvo pradžioje atidėtas 15 minučių. Paskui buvo atidėtas dviems valandoms iki 8,30 val.

Kadangi laikas oro uostų masteliais nebuvo didelis, tai keleiviai neišsilakstė, bet sodinti kažkodėl pradėjo apie 7,45 val. Susodinus į lėktuvą, jame dvokė dyzelio ir tepalų mišinio smarvė. Tokioje padėtyje prasėdėjus apie 45 minutes, pasigirdo „this is captain speaking” balsas, kuris pranešė, jog mes neskrisime, o pasuksime lėktuvą 135 laipsnių kampu, kad atsisuktume pavėjui ir taip nesmirdėtų (!).

Lėktuvas taip ir nepradėjo suktis. Po 15 minučių (!) buvo pranešta, kad skrydis atidedamas trims valandoms dėl rūko Varšuvos oro uoste ir keleviai išlaipinti.

Vilniaus oro uostas nėra pasiruošęs tokiai paprastai procedūrai kaip skrydžių atidėjimas, todėl pusę valandos darbuotojai paklaikusiais veidais aiškinosi, per kur mes galime išeiti. Galų gale buvo rastas kažkoks techninis koridorius, o oro uosto darbuotojai visus pasiuntė aiškintis situacijos į „LOT” biurą.

„LOT” biure viena moteriškė ir aštuoniasdešimt penki keleiviai. „LOT” keleivius, kuriems Varšuva ne galutinis kelionės taškas, išsiuntinėja per Frankfurtą, Kopenhagą arba Amsterdamą. Kadangi eilė ilga, iš oro uosto darbuotojos gauname sumuštinį ir 0,2 l „Tichės” paliekame absurdo eilę, nes mus patikina, kad tie, kuriems būtinai reikia į Varšuvą, turi laukti ir jiems nieko daryti nereikia.

„Estimated time” 11,40 val. švieslentėje pasikeičia į 13,50 val. Kadangi susitikimas svarbus, nusprendžiam laukti skrydžio ir skristi, nors ir mažiausiai 5 valandas vėluosime. Triname visas VNO kavines iš eilės (jų dabar jau visai daug, beje). Netikėtai užmetus akį į švieslentę pamatau vaizdą: „WARSAW – Boarding”. Bėgte prie „check-in’o”.

„Jūsų lėktuvas ką tik pakilo į Krokuvą” (!!!).
„Kodėl jokios informacijos?”.
„Tai lėktuvas buvo paruoštas skrydžiui ir galėjo skristi bet kada. Gavus leidimą skristi į Krokuvą, LOT nusprendė skristi”.
„Kodėl jokios informacijos?”.
„O jūs būtumėt skridę į Krokuvą?”
„Kas per klausimas, bet mes nežinojome apie tokią galimybę!”
„Kai kurie keleiviai išlipo iš lėktuvo, o jūsų net nebuvo …”
!!!! !!! !!!

Tada oro uosto darbuotoja pradėjo rėkti ant kito darbuotojo, ko jis nepakeitė informacijos apie skrydį.

„Nu, tai jūs aiškinkitės, o ką mums daryti?”.
„Ką? Ką? eikite į „LOT”.

Eilinį kartą mes vėl pas „LOT”. Moteriškės jau raminasi – pusę keleivių jie išsiuntė per kitus miestus, dalis dar išsiųsta į Krokuvą, tai likom tik keli nelaimėliai, kuriems reikia į Varšuvą.

Jau buvau numatęs, jog mano bagažas greičiausiai išskrido į Krokuvą (oro uosto darbuotojai prisiekinėjo, jog jo atsiimti nereikia), bet netikėtai pribėgęs oro uosto berniukas pasiūlė man jį atnešti. „LOT” moteriškės į tai reagavo: „Vau, Bartkus, jums pasisekė ir bagažą atgavote!”.

Tuo tarpu iš kolegų gauname info, jog rūkas Varšuvoje minimalus, ką tik nusileido lėktuvai iš Kopenhagos, Oslo, Talino … „LOT” prisiekinėja, jog Varšuvos oro uostas uždarytas visiškai, akivaizdžiai meluoja. Matyt, priežastis yra ta, jog jei kurį laiką oro uostas buvo uždarytas, tai pirmiausia stengiamąsi oro uostą „apvalyti” ir priimti bei išsiųsti didžiuosius reisus, tuo tarpu „LOT” Vilnius-Varšuva yra paskutinėje vietoje.

„LOT” užsižiopso ir per pusvalandį nebėra vietų skrydyje „Kopenhaga – Varšuva” ir nebegalime išskristi per Kopenhagą. Dar bando desperatiškai mus verslo klase išsiųsti per Frankfurtą. Galų gale, patikime moteriškėmis, kad to paties „LOT” popietinis skrydis Vilnius-Varšuva, tvarkaraštyje numatytas 14:50, įvyks. Kadangi per Frankfurtą greičiau nebus, iškeičiame bilietus į nurodytą skrydį.

Jau tiesiai iš „LOT” sužinome, jog tas skrydis vėluos, nes vėluoja lėktuvas išskristi iš Varšuvos. Tuo tarpu Vilniaus oro uoste kiti laukiantys popietinio skrydžio keleiviai nėra informuojami ir visi tikisi, jog lėktuvas pakils 14,50. Jau kelios valandos, kaip aišku, jog taip nebus …

Išskridome 16,05; VNO praleidome daugiau nei 10 valandų …

Nuotraukoje nieko nesimato, bet…. Laikas – 14:34. Vyksta „Boarding” į 6,25 val. turėjusį išskristi lėktuvą, kuris „išskris” 11,50 …

Oro uosto darbo organizavimas yra labai sudėtinga procedūra ir visos „operavimo” patirties ydos ten pasimato. Šiuo atveju sėkmingai pasirodė Vilniaus oro uosto + „Polish Airlines” tandemas.

Esminis skirtumas, kuo skiriasi Rytų Europos oro uostai nuo Vakarų pasaulio oro uostų yra ne tik dydis ar techninės naujovės. Esminis skirtumas – „operationals” procedūrų vykdymas. Stabtelėkite pusvalandžiui ir pastebėsite, kaip vykdomas Kopenhagos oro uosto darbas. Gebama per dešimt minučių pakrauti/priimti/patikrinti kelis lėktuvus ir tūkstančius keleivių. Jokios panikos dėl vėluojančių lėktuvų (o jų yra nuolat) ir net dėl stiuardesių streikų. Turbūt kiekvienas iš kelių tūkstančių oro uosto darbuotojų tiksliai žino savo procedūras, ką kada reikia daryti.

Štai Ryga turi oro uostą, kuris mažai nusileidžia vidutinio dydžio sostinės oro uostui (sakyčiau, Oslo ar Stokholmo lygio), bet „operavimas” tikrai ne koks – nuolat tenka stovėti eilėse. Dar didesnės eilės Taline, kur net nesistengiama spėti užregistruoti skrydžiui visus keleivius, todėl jei per valandą nesulaukėte eilėje – tai tik jūsų problema.

Ir dar apie Vilnių – ar ne „operationals” problemos yra tai, jog jau pora mėnesių naujas oro uosto terminalas yra jau pasatatytas ir net atidarytas, bet pro jį dar nebuvo praleistas nė vienas keleivis?