Simonas Bartkus | Blog

Tęsiant temą apie „operationals” problemas Rytų Europos šalyse – iliustratyvus pavyzdys apie istoriją Vilniaus oro uoste.

Papasakosiu Jums ilgą istoriją apie Odisėją į tolimą kraštą, vardu Varšuva. Dabar suprantu, kodėl tiek mūsų kelionių agentūra, kolegos iš Latvijos rekomendavo geriau rinktis skrydį per Kopenhagą, o ne tiesioginį skrydį su „Polish Airlines”.

Prasidėjo viskas trečiadienį ryte – laiko taupymo sumetimais nusprendžiau į susirinkimą skristi ne iš vakaro, o ryte. 6,25 val. turėjęs prasidėti skrydis buvo pradžioje atidėtas 15 minučių. Paskui buvo atidėtas dviems valandoms iki 8,30 val.

Kadangi laikas oro uostų masteliais nebuvo didelis, tai keleiviai neišsilakstė, bet sodinti kažkodėl pradėjo apie 7,45 val. Susodinus į lėktuvą, jame dvokė dyzelio ir tepalų mišinio smarvė. Tokioje padėtyje prasėdėjus apie 45 minutes, pasigirdo „this is captain speaking” balsas, kuris pranešė, jog mes neskrisime, o pasuksime lėktuvą 135 laipsnių kampu, kad atsisuktume pavėjui ir taip nesmirdėtų (!).

Lėktuvas taip ir nepradėjo suktis. Po 15 minučių (!) buvo pranešta, kad skrydis atidedamas trims valandoms dėl rūko Varšuvos oro uoste ir keleviai išlaipinti.

Vilniaus oro uostas nėra pasiruošęs tokiai paprastai procedūrai kaip skrydžių atidėjimas, todėl pusę valandos darbuotojai paklaikusiais veidais aiškinosi, per kur mes galime išeiti. Galų gale buvo rastas kažkoks techninis koridorius, o oro uosto darbuotojai visus pasiuntė aiškintis situacijos į „LOT” biurą.

„LOT” biure viena moteriškė ir aštuoniasdešimt penki keleiviai. „LOT” keleivius, kuriems Varšuva ne galutinis kelionės taškas, išsiuntinėja per Frankfurtą, Kopenhagą arba Amsterdamą. Kadangi eilė ilga, iš oro uosto darbuotojos gauname sumuštinį ir 0,2 l „Tichės” paliekame absurdo eilę, nes mus patikina, kad tie, kuriems būtinai reikia į Varšuvą, turi laukti ir jiems nieko daryti nereikia.

„Estimated time” 11,40 val. švieslentėje pasikeičia į 13,50 val. Kadangi susitikimas svarbus, nusprendžiam laukti skrydžio ir skristi, nors ir mažiausiai 5 valandas vėluosime. Triname visas VNO kavines iš eilės (jų dabar jau visai daug, beje). Netikėtai užmetus akį į švieslentę pamatau vaizdą: „WARSAW – Boarding”. Bėgte prie „check-in’o”.

„Jūsų lėktuvas ką tik pakilo į Krokuvą” (!!!).
„Kodėl jokios informacijos?”.
„Tai lėktuvas buvo paruoštas skrydžiui ir galėjo skristi bet kada. Gavus leidimą skristi į Krokuvą, LOT nusprendė skristi”.
„Kodėl jokios informacijos?”.
„O jūs būtumėt skridę į Krokuvą?”
„Kas per klausimas, bet mes nežinojome apie tokią galimybę!”
„Kai kurie keleiviai išlipo iš lėktuvo, o jūsų net nebuvo …”
!!!! !!! !!!

Tada oro uosto darbuotoja pradėjo rėkti ant kito darbuotojo, ko jis nepakeitė informacijos apie skrydį.

„Nu, tai jūs aiškinkitės, o ką mums daryti?”.
„Ką? Ką? eikite į „LOT”.

Eilinį kartą mes vėl pas „LOT”. Moteriškės jau raminasi – pusę keleivių jie išsiuntė per kitus miestus, dalis dar išsiųsta į Krokuvą, tai likom tik keli nelaimėliai, kuriems reikia į Varšuvą.

Jau buvau numatęs, jog mano bagažas greičiausiai išskrido į Krokuvą (oro uosto darbuotojai prisiekinėjo, jog jo atsiimti nereikia), bet netikėtai pribėgęs oro uosto berniukas pasiūlė man jį atnešti. „LOT” moteriškės į tai reagavo: „Vau, Bartkus, jums pasisekė ir bagažą atgavote!”.

Tuo tarpu iš kolegų gauname info, jog rūkas Varšuvoje minimalus, ką tik nusileido lėktuvai iš Kopenhagos, Oslo, Talino … „LOT” prisiekinėja, jog Varšuvos oro uostas uždarytas visiškai, akivaizdžiai meluoja. Matyt, priežastis yra ta, jog jei kurį laiką oro uostas buvo uždarytas, tai pirmiausia stengiamąsi oro uostą „apvalyti” ir priimti bei išsiųsti didžiuosius reisus, tuo tarpu „LOT” Vilnius-Varšuva yra paskutinėje vietoje.

„LOT” užsižiopso ir per pusvalandį nebėra vietų skrydyje „Kopenhaga – Varšuva” ir nebegalime išskristi per Kopenhagą. Dar bando desperatiškai mus verslo klase išsiųsti per Frankfurtą. Galų gale, patikime moteriškėmis, kad to paties „LOT” popietinis skrydis Vilnius-Varšuva, tvarkaraštyje numatytas 14:50, įvyks. Kadangi per Frankfurtą greičiau nebus, iškeičiame bilietus į nurodytą skrydį.

Jau tiesiai iš „LOT” sužinome, jog tas skrydis vėluos, nes vėluoja lėktuvas išskristi iš Varšuvos. Tuo tarpu Vilniaus oro uoste kiti laukiantys popietinio skrydžio keleiviai nėra informuojami ir visi tikisi, jog lėktuvas pakils 14,50. Jau kelios valandos, kaip aišku, jog taip nebus …

Išskridome 16,05; VNO praleidome daugiau nei 10 valandų …

Nuotraukoje nieko nesimato, bet…. Laikas – 14:34. Vyksta „Boarding” į 6,25 val. turėjusį išskristi lėktuvą, kuris „išskris” 11,50 …

Oro uosto darbo organizavimas yra labai sudėtinga procedūra ir visos „operavimo” patirties ydos ten pasimato. Šiuo atveju sėkmingai pasirodė Vilniaus oro uosto + „Polish Airlines” tandemas.

Esminis skirtumas, kuo skiriasi Rytų Europos oro uostai nuo Vakarų pasaulio oro uostų yra ne tik dydis ar techninės naujovės. Esminis skirtumas – „operationals” procedūrų vykdymas. Stabtelėkite pusvalandžiui ir pastebėsite, kaip vykdomas Kopenhagos oro uosto darbas. Gebama per dešimt minučių pakrauti/priimti/patikrinti kelis lėktuvus ir tūkstančius keleivių. Jokios panikos dėl vėluojančių lėktuvų (o jų yra nuolat) ir net dėl stiuardesių streikų. Turbūt kiekvienas iš kelių tūkstančių oro uosto darbuotojų tiksliai žino savo procedūras, ką kada reikia daryti.

Štai Ryga turi oro uostą, kuris mažai nusileidžia vidutinio dydžio sostinės oro uostui (sakyčiau, Oslo ar Stokholmo lygio), bet „operavimas” tikrai ne koks – nuolat tenka stovėti eilėse. Dar didesnės eilės Taline, kur net nesistengiama spėti užregistruoti skrydžiui visus keleivius, todėl jei per valandą nesulaukėte eilėje – tai tik jūsų problema.

Ir dar apie Vilnių – ar ne „operationals” problemos yra tai, jog jau pora mėnesių naujas oro uosto terminalas yra jau pasatatytas ir net atidarytas, bet pro jį dar nebuvo praleistas nė vienas keleivis?