Simonas Bartkus | Blog

Ne, „Maxima” šį kartą ne prie ko. Bent jau kol kas.

Julius Narkūnas šį rytą atsiuntė žinutę, klausdamas ar „Suit Supply” man moka už jų reklamą. Iš pradžių pamaniau, jog čia apie šios kompanijos paminėjimus mano tinklaraštyje, bet, pasirodo, kalba ne apie tai. Kalba apie „Facebook” reklamos būdą, kurį galima dažnai pamatyti šio socialinio tinklo reklamos skiltyje:

Galima pamatyti įvairių vaizdelių – jeigu reklamos užsakovas užsako mokamą reklamą „Facebook”, sistema kartas nuo karto parodo šalia reklamos, jog „jūsų draugas yra šio prekės ženklo fanas”. Labai gražu, tikslu ir efektyvu.

Bet kaip su teisiniu ir etikos aspektu? Ar gali atsitikti taip, jog vieną dieną autobuso stotelėje pamatysiu savo nuotrauka su prierašu „Jis perka MAXIMOJE”? Aišku, kad negali, nes mano balsas ir veidas niekam įspūdžio nedaro. O ką jeigu mano vardas būtų Arvydas Sabonis? Arba Agnė Jagelavičiūtė?

O kam mano nuomonė gali padaryti įspūdį? Akivaizdu kam – mano draugų ratui. Nes nuomonė perduodama iš lūpų į lūpas yra pati efektyviausia reklamos (arba anti reklamos forma) – tą supranta ne tik marketingistai ir tai galioja be išimties bet kuriame informacijos perdavimo kanale.

Akivaizdu, jog „Facebook” naudojasi esminiu tinklaraščių ir socialinių tinklų patikimumo faktoriumi. Ji labai gražiai nupasakojo Deividas Talijūnas Lietuvos Marketingo Asociacijos nariams rengtame seminare – „Ar jūs pasitikite savo draugo nuomone kalbėdamiesi bare apie tai, koks mobilusis telefonas yra geras ir koks ne? Juk jis išgėręs, emocingas ir nė velnio neturi supratimo apie mobiliąją techniką? Taip, dažniausiai pasitikite. Lygiai taip pat su nuomone, išdėstyta blog’e”.

Socialiniai tinklai ir tinklaraščiai suartina „draugus”, „draugų draugus” bei tinklaraščių rašytojus bei jų skaitytojus. Nebūtinai asmeniškai (tiksliau, dažniausiai ne), bet interesų srityje – taip. Jeigu jūsų skaitomo tinklaraščio apie mobiliuosius telefonus autorius „Facebook’e” užsidės statusą „dievina Nokia N95 telefoną”, jis jums padarys dešimt kartų didesnę įtaką negu tai, jog per televiziją 5 kartus pamatysite Auksinio Kanų Liūto vertą šio telefono klipą.

Nenuostabu, jog „Facebook” tai pagavo ir emė naudoti „click rate” auginimui. Klausimas, kur yra etikos riba. Teisiniai klausimai, ko gero, apibrėžti „disclameryje”, po kuriuo esi priverstas pasirašyti registracijos tinklalapyje metu. O ką jeigu ant čekio, kurį spausdina „Maximos” kasos aparatai ir ant kurio pasirašai mokėdamas kortele būtų dar įdėtas klausimas „Ar sutinkate, jog jūsų nuotrauka bus panaudota prekybos tinklo reklamoje? TAIP, NE”. Neteisingą išbraukti.

Skrajučių mėtymas į daugiabučių pašto dėžutes man visada buvo ir yra marketingo priemonė, kurios veiksmingumu patikėčiau tik pamatęs akivaizdžius įrodymus su skaičiais, kad tai veikia.

Vakaruose vietoje bereikšmių skrajučių į pašto dėžutes bent jau mėto kuponus. Manoma, kad JAV jie ypatingai gerai veikia. Kuponų per mėnesį eksperimento į namus atnešė tik „Hesburger” (keliais gal ir pasinaudočiau, bet jų visos lokacijos Vilniuje apibūdinamos vienu žodžiu – užkampis).

Skrajučių kiekis pašto dėžutėse suintensyvėjo prieš rinkimus, kuomet kandidatai vienmandatėje apygardoje metė jas pundais. Tokią logiką dar galima suprasti – skrajutės yra priemonė, leidžianti gan kokybiškai susegmentuoti tikslinę auditoriją. Skrajutes mėtai tik teritorijoje, kuri patenka į rinkimų apygardos teritoriją, todėl nuostoliai dėl iššvaistytų resursų namų ūkiams, kurie negali būti rinkėjai, yra maži.

Kas akivaizdžiai nustebino, tai tokios pat skrajutės mėtymas periodiškai kas kelias dienas. Kokia logika vadovaujasi kandidatai, kurie vienodas skrajutes su savo atvaizdu kas tris dienas vis sumėto į kiekvieną pašto dėžutę. Ar taip kuriamas pasąmoninis žinomumas, kad rinkimų apylinkėje nevalingai pažymėtum pavardę to, kurio nuotrauką kiekvieną dieną metei į šiukšlių dėžę? Aišku, tiesioginis Gintaro Steponavičiaus apsilankymas visas skrajutes „apnešė” dviem ratais, tai labai nenuostabu, jog jis ir laimėjo.

Atlikau nedidelį eksperimentą – pabandžiau paskaičiuoti, kokie pasiūlymai dominuoja šiukšlių pašto dėžutėje triušme. Per paskutines tris savaites, iš 18 į pašto dėžutę įmestų skrajučių 7 reklamavo plastikinius langus! Atsakykite, protingieji kurmiai, kiek naujos statybos (garantinių) namų keičiasi langus? Panašu į tai, kad skrajučių platinimo kompanija įsipareigotą kelių šimtų tūkstančių vienetų kiekį išmėtė belekur.

Įdomiau nei skrajutės atrodo kita „pašto dėžučių” komunikacijos priemonė – laiškai. Kartais jie būna asmeniniai, kartais pusiau asmeniniai. Pagrindinė klaida – kuomet esami klientai gauna pasiūlymą iš tos pačios kompanijos.

Praėjusią savaitę gavau pusiau asmeninį laišką iš „TEO LT” su pasiūlymu įsirengti „Gala” televizijos ir „Zebra” interneto paslaugas ir metus nemokėti nė lito. Kaip man dabar jaustis jau įsirengus šias paslaugas ir kas mėnesį už jas mokant beveik po šimtą litų? Įsirengti po antrą tokią pat paslaugą?

Dar praėjusią savaitę gavau laišką iš „Ekskomisarų biuro” su pasiūlymu patikėti būsto apsaugą jiems. Visa laimė, kad laiške išdėstytas jų „išskirtinis pasiūlymas” yra brangesnis, negu aš moku jiems dabar. Nors širdies neskauda.

Išvada viena – jeigu jau imatės komunikacijos pašto dėžutės pagalba, tai bent jau šiek tiek pasegmentuokit auditoriją. Bent šiek tiek.

Džiaugiuosi, jog viena mano švelniai pakritikuota kompanija pamoką išmoko:

Iki pilnos laimės trūksta tik:

– nepalikti „mistype” klaidų laiško temoje :)
– nedėti nuorodos į interneto tinklalapį, kai jame dar informacija nėra įdėta :)

Ir šiaip – konkrečiu šiuo atveju, naudos iš to, kad sužinau pirmas, labai daug nėra – akcija galioja tik perkant bilietus kelionių agentūrose, o į ją šiandien nebedubėgsiu. Be to, tikiuosi, šiai akcijai skirtų bilietų skaičius nėra ribotas, ar ne ? :)

Sako, kad šiais laikais klientai naujienlaiškį priimti tik tada, jeigu prekės ženklas, siunčiantis jiems naujienlaiškį yra „loved brands” arba žmonės tikisi, jog galės gauti pirmieji informaciją apie skelbiamus išpardavimus, akcijas, o galbūt, net kokį išskirtinį pasiūlymą.

Deja, mūsuose „naujienlaiškių marketingas” dar tebėra mistiškas. Marketingo skyriaus darbuotojai jį vis dar suvokia kaip eilinį „media” kanalą, kurį galima įtraukti į reklaminės kampanijos paketą (šalia „įdėsim bannerį į mūsų saito titulinį).

Du paprasti pavyzdžiai mane pasiekė šią savaitę iš mano mėgstamų avialinijų.

Antradienį „FlyLAL” paskelbė oficialiai apie naujas kryptis į Madridą ir Budapeštą. Iš karto pasirodė banneriai jų puslapyje, plūstelėjo pranešimų spaudai srautas (o spauda tokias žinias mėgsta ir valgo gan skaniai). „FlyLAL” puslapyje, beje, bilietus į Madridą ir Budapeštą buvo galima pirkti bent jau liepos 29 dieną, kada rašiau apie šias planuojamas kryptis (o gal ir dar anksčiau – nepastebiu visko iškart).

Tuo tarpu aš, ištikimas „FlyLAL” naujienlaiškio prenumeratorius, žinutę apie tai gavau tik trečiadienį.

Spėju, bilietų geriausiom kainom jau net nebebuvo tada, kada gavau šią žinutę, nes juos išgraibstė tie, kurie atidžiau skaito pranešimus spaudai.

Tuo tarpu geriausias „FlyLAL” draugas (po Vilniaus oro uosto) „airBaltic” nuo savaitės pradžios jau radijo reklama skelbiama apie tai, jog ketvirtadienį 16 val. bus paleista 50 000 bilietų skrydžiams labai gera kaina. Vakar pasirodė ir banneris „Delfi” tituliniame. Tuo tarpu ištikimi „airBaltic” skraidytojai, „Eurobonus” programos nariai žinutę apie tai gavo tik šiandien (penktadieni rytą):

Įtariu, norėdamas gauti bilietų nurodydamas kaina, turėsiu ilgai ir nuobodžiai badyti į įvairias datas (priedo, „airBaltic” saite mokesčiai pridedami tik paskutiniame bilieto užsakymo lange labai nervina).

Gerbiamieji „airBaltic” ir „FlyLAL” – jeigu jūs naujienlaiškyje paskelbtumėte karščiausias žinias, iš jūsų pusės tai būtų:

1) Graži žadėka iš jūsų pusės už tai, kad aš jus gerbiu ir leidžiu jums teršti savo pašto dėžutę jūsų reklama;

2) Kuriama pridėtinė vertė jūsų naujienlaiškio prenumeratoriams;

3) Jie skatintų impulsinį pirkimą, jeigu jūs praneštumėte, jog „Apie šiuos pasiūlymus ne naujienlaiškio gavėjams pranešime tik rytoj”;

4) Gavęs gerų pasiūlymų paraginčiau draugą taip pat užsiprenumeruoti naujienlaiškį.

Tai galioja ne tik aviakompanijoms. Nors aviakompanijos „naujienlaiškių marketingo” veikloje tikrai gali pasiekti neblogų rezultatų – žmonės pakankamai noriai prenumeruoja, ir „buy-per-letter” indeksas siunčiant informaciją šiai auditorijai būtų neblogas.

Šitoje vietoje pagyrimo nenusipelno ir mano labai mėgstamas „Suit Supply”. Prieš tai trumpa istorija, kaip aš užsisakinėjau jų naujienlaiškį: jų interneto tinklalapyje www.suitsupply.lt esanti užsakymo forma metė klaidą, jog duomenys neįvesti, nors formą užpildydavau pilnai. Nemečiau šito reikalo ir parašiau bendru „Suit Supply” el. pašto adresu apie problemą. Gavau atsakymą su padėka ir pažadu sutvarkyti. Dar po savaitės gavau el. pašto žinutę, jog problema išspręsta ir „Suit Supply” maloniai kviečia prenumeruoti. Užsiprenumeravau.

Deja, vakar netyčia įslinkęs į „Suit Supply” interneto tinklalapį pastebėjau, kad šioje parduotuvėje (kur pagal koncepciją beveik niekada netaikomos nuolaidos ir nevykdomi išpardavimai) vyksta gan nebloga akcija:

Deja, aš, atkaklus ir ištikimas klientas, bei jų naujielnaiškio prenumeratorius, apie šią akciją informuotas nebuvau ir pirmojo naujienlaiškio iš jų vis dar laukiu.

„Naujienlaiškių marketingas”, be abejo, yra sudėtinga ir gan specifinė sritis, bet ją tinkamai išnaudojant, galima pasiekti labai labai daug. Šią sritį galima išnaudoti ir papildomiems pardavimams, ir sandėlių išvalymui, ir klientų lojalumo kėlimo tikslais, ir tiesiog – paverčiant savo klientus jūsų prekės ženklo fanais.

Kai prieš porą mėnesių šią knygą pirkau „Vagos Knygų namuose”, jos viename didžiausių Vilniaus knygynų buvo vienas egzempliorius. Kuomet pasmalsavau, ar ši knyga labai populiari, tai knygyno darbuotoja pasakė, jog šios knygos vieną egzempliorių ir teatvežė. „Apie žurnalistiką visai knygų neleidžia ir tos tik vieną gaunam” – toks buvo pardavėjos komentaras.

Ši knyga nėra apie žurnalistiką – ši knyga apie interneto forumų, socialinių tinklų, „Second Life”, interneto dienoraščių, podcastų panaudojimą marketinge.

Kai prieš nepilnus metus Philipas Kotleris „Vilone” paprašė kelių šimtų Lietuvos marketingo specialistų pakelti rankas tuos, kurie turi savo blog’us, tai pakilo dvi rankos. Kai prieš mėnesį Deividas Talijūnas iš „Adnet” ir Vytautas Vorobjovas iš „Interactive Marketing Partner” Lietuvos Marketingo Asociacijos nariams pasakojo apie interneto dienoraščių pasaulį, tai susidariau įspūdį, jog marketingo žmonėms šis pasaulis vis dar yra „kažkur anapus”.

O tas pats senstelėjas marketingo guru P.Kotleris būdamas Vilniuje kalbėjo ne tik apie blog’us, bet ir apie „Second Life”, podcast’us ir kitas šiuolaikines bendravimo internete priemones.

„Verslo žinių” išleista Davido Meermano Scotto knyga „Naujosios rinkodaros ir viešųjų ryšių taisyklės” yra gan išsamus gidas pradedantiems apie skambiai pavadintų „naujųjų kanalų” išnaudojimą marketinge. Knygoje pradedantiesiems išsamiai pasakojama, kaip interneto technologijos keičia pranešimų spaudai platinimą, kaip išnaudoti blog’us, podcast’us, kaip bandyti kurti virusinį marketingą, kaip per internetą pasiekti klientus tiesiogiai.

Manau, jog knyga yra labai gera ir naudinga mažai žinantiems ir tik pradedantiems domėtis internetinėmis informacijos skleidimo technologijomis. Knyga parašyta 2007 metų pabaigoje, todėl informacija nėra pasenusi – o taip jau gali būti dar po metų. Pagyrimas ir „Verslo žinių” knygų leidybos skyriui, jog Lietuva yra viena iš pirmųjų 19 šalių, kuriose pirmiausia išleista ši knyga „neangliškai”.

Kaip paminėjo ir mano dienoraščio komentatorius, „Verslo žinių” išleistos Petero Fisko „Rinkodaros genijaus” vertimas tikrai buvo labai blogas. Už „Naujųjų rinkodaros ir viešųjų ryšių taisyklių” vertimą galima pagirti – matyti, jog vertimas atliktas gerai įsigilinus į tematiką ir terminologiją. Aišku, nemažai naujadarų rėžia ausį – pvz. aš neiškarto supratau, jog „prenumeruojamoji transliacija”, pasirodo yra paprasčiausias podcast’as, bet čia greičiausiai tiesiog naujos sąvokos yra neįprastos ausiai. Tiesa, iki galo taip ir neišsiaiškinau, kas slypi po sąvoka „universalusis adresas”, bet pagal sakinių kontekstą, kuriuose buvo pavartota ši sąvoka, atrodo, jog tai yra paprasčiausias URL’as.

Davidas Meermanas Scottas, rašydamas apie „minties lyderius” ir dienoraščių išnaudojimą viešųjų ryšių tikslais, pusantro puslapio skiria lietuviškajam marketingo cicinui Linui Šimoniui ir jo blog’ui www.pozicionavimas.lt. Tik iš šios knygos sužinojau, jog L.Šimonis rašo ir anglišką blogą – www.positioningstrategy.com (jame galima rasti knygos autoriaus komentarų).

Iš įdomesnių autoriaus minčių įstrigo tiksliai, mano nuomone, suformuluotas požiūris į optimizavimą paieškos sistemoms: „Sudėtingos ir neva labai svarbios SEO taisyklės yra sugalvotos konsultacinių kompanijų, kurioms šie mitai yra labai naudingi – iš tiesų, tai kurkite kokybišką turinį ir paieškos sistemos jus suras”. 100% tiesa, mano nuomone.

Perskaičiusiems knygą rekomenduoju autoriaus blogą – http://www.webinknow.com/ – jame galima rasti įdomių apibendrinančių idėjų ir keletą nemokamų e-book’ų.

„Verslo žinios” nurodo, jog mažmeninė knygos kaina ne klubo nariams yra 79 litai, bet „Vagos” knygyne ji kainavo daugiau nei devyniasdešimt, o iš „Patogu pirkti” galite ją įsigyti už 86 LTL. Kaip visada, skaitantys angliškai iš „Amazon” gali įsigyti versiją anglų kalba dvigubai pigiau.

P.S. „Verslo žinių” knygų leidyklos URL’as tai totalus absurdas – http://wap.vz.lt/knygos2/. SEO čia nebepadės.