Simonas Bartkus | Blog

Televizija formuoja naujas madas – dažniausiai, trumpalaikes. Pavyzdžiui, prieš porą metų išpopuliarėjus „šokių dešimtukams”, masės užplūdo šokių mokyklas. Pirmasis Lietuvos televizijos šou buvo įpatingo pasisekimo sulaukusi egzotika, kada žmonės masiškai atrado klasikinius šokius iš naujo, tada kitos televizijos tai pavertė „popsu”, o dabar tai jau niekam nebeįdomu.

Šių metų mada – maisto gaminimas. Įdomia sezono naujiena tapo TV3 laida „IKI pergalės. Virėjų kovos”, kuris buvo planuotas pusmečiui, tačiau dabar buvo pratęstas. Sekmadienio pavakare rodoma laida surenka apie 7,2 GRP ir nors atsilieka nuo naująjį aukso amžių (krizė labai labai pakėlė „Teleloto” bilietų pardavimus) išgyvenančios „Teleloto” (apie 10 GRP), šou yra pastebimas ir gerai laidoje įsibrandinęs prekybos centras „IKI” yra labai patenkintas (už reitingus labai ačiū Tomui).

Maisto gaminimo kryptis atkeliavo iš brito Jamie Oliverio, kurio šou Lietuvoje rodo TV6, o prekybos centrų pirmose vietose karaliauja jo knygos, pagal kainą knygų asortimente nusileidžiančios tik fotoalbumams. Jamie Oliveris – žmogus-brandas. Gyvas įrodymas, jog nebūtina būti išradėju, nebūtina net būti geriausiu, bet gali sulaukti pasisekimo tiesiog pažvelgęs į įprastus dalykus kitaip. Taip, kaip „Starbucks” kitaip pažiūrėjo į kavą, IKEA kitaip pažiūrėjo į baldus, taip J.Oliveris kitaip pažiūrėjo į maisto gamybą.

„IKI” džiaugdamąsi sėkme LNK televizijoje pristato kitą „virtuvinį” projektą – kasdienį šou „Susitikime virtuvėje”. „IKI” nemažiau sėkmingai integravosi į laidą, kurią veda TV3 laidoje „IKI pergalės. Virėjų kovos” išgarsėjęs virtuvės meistras Linas Samėnas. Nors jis vedėjas neblogas, bet charizmos jam turbūt nepakaks tapti lietuvišku oliveriu. Tačiau prikelti naujam gyvenimui maisto gaminimo madą šį laida turi visus šansus.

LNK kasdienį dešimties minučių trukmės irtuvės šou patalpino prieš 18.45 val. „Žinių” laidą. Įrodyta, jog piko laiko pradžios laidos yra ypatingos svarbos, kadangi televizijų suvienodėjimo amžiuje žiūrovai tingi persijunginėti kanalus. Jeigu šou pasiteisins – LNK gali dar labiau sumažinti atotrūkį nuo TV3. 18.45 val. „Žinių” reitingus nulemia laida, kurią žiūrovas žiūrėjo iki tol – o su pavakario serialais kol kas geriau sekėsi TV3.

Labai netikėtai savo tinklelį vasario mėnesį papildys Baltijos televizija. Iš „Lietuvos ryto TV” į šią televiziją persikrausto Arnas Klivečka su „Sąmokslo teorija” bei Algimantos Žukauskienės autorinė laida, taip pat šioje televizijoje laidą kurs Henrikas Vaitiekūnas, žiūrovų laukia porą naujų autorinių laidų. Manevras netikėtas – „Achemos” žiniasklaidos holdingui priklausanti Baltijos televizija pastaruosius trejus metus tik vegetavo, o, pasak šaltinių, televizijos išlaidos visada viršydavo televizijos pajamas.

Baltijos televizijos reitingai per pastaruosius metus nusirito žemyn. Ar „Achemos” investitoriai nusprendė, jog krizė yra tinkamas metas proveržiui ir reitingų atsikariavimui? Vienok, sena patikrinta gvardija stebuklų neparodys, tačiau savo žiūrovus į Baltijos televiziją atsives.

Akivaizdu, jog „Lietuvos ryto TV” priversta taupyti, kad autorinės laidos šią televiziją palieka sezono įkarštyje.

Galbūt panašios strategijos imsis ir kitos „Achemai” priklausančios žiniasklaidos priemonės? Radijo pasaulyje „Russkoje Radio Baltija” pastaruoju metu reitingus išlaikė, tuo tarpu „Radiocentras” po žybtelėjimo prieš porą metų nusirito reitingų lentelėje ir dabar užima tik penktąją vietą tarp komercinių radijų stočių – po „Lietaus”, M-1, RRB ir „Pūko”. Spaudos pasaulyje „Lietuvos žinių” egzistavimas paskutinius kelerius metus taip pat vegetacinis, tačiau labiausiai krizės paliestoje žiniasklaidos skrityje šansų kovoti dėl pozicijų yra daug – vieni dienraščiai užsidaro, kiti vis plonėja ir plonėja.

Šiuo metu, kas turi pinigų – tas karalius. Tačiau turinčių nėra daug – jeigu jų būtų daug, tai krizės nebūtų.

Šiandien yra ta diena, kada yra pats geriausias metas užsiimti dviems dalykais – dėlioti į lentynėles ir vertinti praeinančius arba planuoti ateinančius. Nesiimsiu dėlioti ar vertinti besibaigiančių – jie buvo permainingi ir įdomūs. Tegul tokie ir lieka. Geriau užsiimsiu linkėjimais.

Kolegoms marketingistams linkiu, jog 2009-ieji būtų lengvesni negu 2008 metų pabaiga. Svarbiausia nepamiršti, jog didžiausi sunkumai = didžiausios galimybės.

Kino pasauliui linkiu švelnaus žiūrovų išbandymo naujomis bilietų kainomis (PVM nuo 5% kyla iki 19%), tolimesnės nuoseklios plėtros ir stiprių filmų kitąmet – šie metai pagal šį požymį buvo nekokie. Lietuviškam kinui nešvelniai palinkėsiu „komerciškėjimo” – jei nesam talentingi, tai geriau kopijuokime Spylbergą, o ne Kusturicą – taip lengviau, originaliau ir rezultatas bus geresnis.

Interneto pasauliui linkiu toliau paprastėti – tai yra kelias sėkmingai plisti apimti dar didesnę dalį auditorijos. Profesionalai vis stengiasi internetą daryti sudėtingesniu ir baidyti paprastą lietuvį. Girdėjau, kad interneto skverbties didėjimas gali išgelbėti Lietuvą nuo Rimiškio sindromo.

Politikams ir valdžiai linkiu, jog per mėnesį suregztos permainos nebūtų paskutinės. Pateisinama, jeigu tai tik yra plano dalis. Veržti diržus reikia per valdžios aparato efektyvumo didinimą – tai nelengva ir negreita, bet padaroma.

Žiniasklaidai linkiu modernėjimo ir platesnio mąstymo (out-of-the-box, hehe). Ypač „popierinei”. Verkti ir vadintis „lietuviška raštija” šiuo metu nenusipelnote.

Televizijoms linkiu drąsos judėti pirmyn. Vienodėjimo kelias yra ne tas, iš kurio visi išeis laimingi su statinaite medaus po pažastimi. Nepamirškite jau minėtos frazės, kur viename sakinyje telpa žodžiai „sunkumai” ir „galimybės”.

Tikiu, kad ateinantys metai bus lūžio metai aptarnavimo sferai, kuri kelerius metus buvo užmigdyta. Čia yra kur stiebtis, o neefektyvūs ilgai negyvens.

Na, o aviacijos verslui daugiau konkretesnių žodžių:

– Vilniaus Oro Uostui linkiu gero naujo vadovo – apsukresnio, modernesnio ir tvirtesnio;

– Vilniaus Oro Uostui linkiu sulaukt „British Airways”, „Air France”, „Emirates”, „Swiss” ir „Brussells Airlines” uodegų;

– Kauno oro uostui linkiu sulaukt „easyJet”, „airBerlin”, „Wizzair” ir daug kitų naujų lėktuvų uodegų;

– Palangos oro uostui linkiu sulaukt jungčių su Vilnium, Berlynu, Frankfurtu, Amsterdamu ir Stokholmu;

– „FlyLAL” linkiu naujų mažų ir efektyvių lėktuvų, skrydžių žemėlapio atstatymo bent į 2008 m. vasaros lygį ir didesnio jungčių su skirtingais partneriais asortimento;

– Šiaulių oro uostui linkiu pirmo keleivinio lėktuvo! :)

Su Naujaisiais!

Ne, „Maxima” šį kartą ne prie ko. Bent jau kol kas.

Julius Narkūnas šį rytą atsiuntė žinutę, klausdamas ar „Suit Supply” man moka už jų reklamą. Iš pradžių pamaniau, jog čia apie šios kompanijos paminėjimus mano tinklaraštyje, bet, pasirodo, kalba ne apie tai. Kalba apie „Facebook” reklamos būdą, kurį galima dažnai pamatyti šio socialinio tinklo reklamos skiltyje:

Galima pamatyti įvairių vaizdelių – jeigu reklamos užsakovas užsako mokamą reklamą „Facebook”, sistema kartas nuo karto parodo šalia reklamos, jog „jūsų draugas yra šio prekės ženklo fanas”. Labai gražu, tikslu ir efektyvu.

Bet kaip su teisiniu ir etikos aspektu? Ar gali atsitikti taip, jog vieną dieną autobuso stotelėje pamatysiu savo nuotrauka su prierašu „Jis perka MAXIMOJE”? Aišku, kad negali, nes mano balsas ir veidas niekam įspūdžio nedaro. O ką jeigu mano vardas būtų Arvydas Sabonis? Arba Agnė Jagelavičiūtė?

O kam mano nuomonė gali padaryti įspūdį? Akivaizdu kam – mano draugų ratui. Nes nuomonė perduodama iš lūpų į lūpas yra pati efektyviausia reklamos (arba anti reklamos forma) – tą supranta ne tik marketingistai ir tai galioja be išimties bet kuriame informacijos perdavimo kanale.

Akivaizdu, jog „Facebook” naudojasi esminiu tinklaraščių ir socialinių tinklų patikimumo faktoriumi. Ji labai gražiai nupasakojo Deividas Talijūnas Lietuvos Marketingo Asociacijos nariams rengtame seminare – „Ar jūs pasitikite savo draugo nuomone kalbėdamiesi bare apie tai, koks mobilusis telefonas yra geras ir koks ne? Juk jis išgėręs, emocingas ir nė velnio neturi supratimo apie mobiliąją techniką? Taip, dažniausiai pasitikite. Lygiai taip pat su nuomone, išdėstyta blog’e”.

Socialiniai tinklai ir tinklaraščiai suartina „draugus”, „draugų draugus” bei tinklaraščių rašytojus bei jų skaitytojus. Nebūtinai asmeniškai (tiksliau, dažniausiai ne), bet interesų srityje – taip. Jeigu jūsų skaitomo tinklaraščio apie mobiliuosius telefonus autorius „Facebook’e” užsidės statusą „dievina Nokia N95 telefoną”, jis jums padarys dešimt kartų didesnę įtaką negu tai, jog per televiziją 5 kartus pamatysite Auksinio Kanų Liūto vertą šio telefono klipą.

Nenuostabu, jog „Facebook” tai pagavo ir emė naudoti „click rate” auginimui. Klausimas, kur yra etikos riba. Teisiniai klausimai, ko gero, apibrėžti „disclameryje”, po kuriuo esi priverstas pasirašyti registracijos tinklalapyje metu. O ką jeigu ant čekio, kurį spausdina „Maximos” kasos aparatai ir ant kurio pasirašai mokėdamas kortele būtų dar įdėtas klausimas „Ar sutinkate, jog jūsų nuotrauka bus panaudota prekybos tinklo reklamoje? TAIP, NE”. Neteisingą išbraukti.

Kai tik pamąstau apie lojalumo programas, tai didžiausią gilią žanro krizę matau lietuviškų drabužių ir batų parduotuvių versle.

Šitą susimąstymą paskatino praėjusią savaitę „Pierre Cardin” įbrukta šių parduotuvių tinklo lojalumo kortelė. Su kortele gauni 5% nuolaidą, jeigu per metus perki daugiau nei už 4000 litų, gauni 10% nuolaidą (!), jeigu per metus daugiau nei už 8000 litų – 15% nuolaida (!).

Beveik analogiška schema – „Monton”.  Taip pat „City”. Taip pat „Baltman”. Savybės tos pačios – gana simbolinės kaupiamosios nuolaidos ir labai aukšti laipiojimo barjerai.

Versle, kuriose mažmenininkai dirba su 50-70% maržomis, 20% metų laiko vyksta išpardavimai (per kuriuos nuolaidos nesisumuoja, o kai kur net pirktos prekės išpardavimų laikotarpiu neįsiskaito į lojalumo laiptams perlipti reikalingą sumą), o dar 50% metų laiko būna simbolinių nuolaidų laikas (tai kalėdinės, tai savaitgalinės, tai šiaip prekių nukainavimas), per kuriuos, be abejo, „nuolaidos nesisumuoja”.

Gerbiameji, ar tai veikia? Ar jūs naudojatės kurio nors iš rūbų ar avalynės prekybos tinklų lojalumo programa? Turiu omenyje, kad ne „kažkur turiu kortelę”, o naudojate programos nauda ir galite patvirtinti, kad jūs perkate tame prekybos tinkle dažniau dėl nuolaidų programos?

Mano nuomone, daugelis Lietuvos rūbų ir avalynės tinklų naudojamų lojalumo programų negali veikti. Teikiama reali nauda klientams yra simbolinio dydžio, kad būtų suvokiama kaip vertė ir dėl jos rinktumeis Y, o ne X. Veikia ir psichologinis efektas – tokio tipo parduotuvėse esame įpratę matyti plakatus su užrašais „-30%”, „-70%”, „Totalinis išpardavimas” ir „Viskas už pusę kainos”.

Kitas dalykas, kai kurie tinklai nustato tokius lojalumo programos laiptus, jog jais užlipti turi pirkti „TIK” tame prekybos tinkle. Ar šios rinkos yra tokios, kad būtų įmanoma pasiekti absoliutų lojalumą prekės ženklui. Ar kas nors dėvite tik „Monton” rūbūs, avite tik „Salamander” batus ir naudojate tik „Triumph” apatinius? Ko gero, kad ne. Keistas ir batų pardavėjų noras priversti jus pirkti tris batų poras per pusmetį („Danijos” pasiūlymas – pirkite trejus batus per pusmetį ir ketvirtiems gausite 50 litų nuolaidą). Ką daryti, jeigu klientas gali prisiekti jums ištikimybę, bet jam tiesiog nereikia šešių batų porų per metus?

Lojalumo programos ne kokiomis pavirto suskirtus dviems dalykams – fantazijos trūkumu kuriant lojalumo modelius ir nenoru dalintis marža. Iki šiol, su tuo buvo galima gyventi, nes vistiek visi važiuodavo su ekonomikos ir vartojimo augimu. Atidarai naujas parduotuves ir automatiškai parduodi daugiau. Tačiau dabar gali būti kitaip. Šį lapkritį ir gruodį lojalumo kortelės iš karto žlugo, kadangi be išimties visi prekybos tinklai, siekdami stabdyti vartojimo mažėjimą ir pasiekti numatytus metų tikslus, kaip niekada anksti ėmėsi taikyti nuolaidas. Pereikite per „Akropolį”, „Panoramą” ar „Europą”. Nuolaidos visur. Lojalumo kortelių nuolaidos nesumuojamos. O išpardavimai prasidės tik po Kalėdų.

Vartojimui mažėjant (arba bent jau nedidėjant), prekybos tinklai rezultatus gerinti galės tik perviliodami klientus išk kitų parduotuvių. Lojalumo didinimas realiai yra vienas pigiausių būdų prisirišti plaukiojančius klientus prie savęs. Tom nevykusiom kortelėm drabužių ir avalynės prekybos tinklams nereikėtų apsiriboti – emociniai argumentai šiose rinkose daug svarbesni už tuos 10% nuo kelių tūkstančių litų pirkinio.

Pagirti galiu „Este” batų parduotuvės tinklo lojalumo skatinimo būdą – paprasčiausias pigus nuolaidų kuponas kitam pirkiniui. Perki batus už 400 litų? OK, kitus nusipirksi 80 litų pigiau. Tokiai prekei, kurios prireikia 1-2 kartus per metus tai yra stiprus pririšantis užtaisas. Kai po pusmečio tau prireiks kitų batų, ieškoti pradėsi nuo ten.

Taip pat pagirti galima prekybos tinklus, jog jie ėmėsi dirbti su lojalumo kortelių pagalba surinktais duomenimis apie klientus – tai koks ir segmentuotas el. laiškas ar SMS žinutė pasirodo (dažniausiai iš „City”, „Monton”, „Suit Supply”, „C&D Style). Ne į temą – „Suit Supply” šiandien atkeliavo į Facebook’ą.

Grįžtu prie minties, kurią aptarinėjau prieš kelis mėnesius – Lietuva yra labai brangi šalis. Vidutinio lygio daiktus parduodantys pardavėjai išpuiko, kadangi daug pirko tie, kurie lengvai uždirbo ir leido neskaičiuodami.

Dabar jau rašydamas šį įrašą pamąsčiau dar kitaip – prekybos tinklai realiai suvokia, jog nuolaidų kortelės jų versle ar taip ar kitaip yra visiškai nereikalingos. Jos skirtos tik patenkinti tikrą lietuvio norą prašyti nuolaidų visur ir visada. „O jūs nuolaidas taikot?”. „Taip, taikom, še jums nuolaidų kortelę!”.

Ekonominė krizė mūsų verslą turėtų išmokyti daug dalykų, nes jis jau buvo išlepęs. Kartais galima tuo ir pasidžiaugti.

Esu „Čili” klientas. Manau, kada dažnas – lankausi ten „iš akies” kokius 5-6 kartus per mėnesį. Kaip vienas iš rinkos lyderių, „Čili” vienas pirmųjų ėmėsi kurti lojalumo schemas. „Čili” išbandė loterijos schemą „Čili stato” bei nuolaidos kitam pirkimui scemą „Čili litai”.

Gruodžio 1 dieną „Čili” savo klientams pasiūlė „Draugų kortelę” – įsigijus kortelę už 8 litus, joje kaupiama nuo 8 iki 12% sąskaitos vertės, o sukurtais virtualiais pinigais gali gauti iki 30% nuolaidą kitai sąskaitai. Kad būtų linksmiau – virtualius „Čili litus” galima keisti dar į kitas, partnerių nuolaidas.

„Čili” „Draugų kortelei” yra taikomas įėjimo mokestis – ją įsigis tik prekės ženklo fanai, arba klientai, akivaizdžiai matantys lojalumo programos teikiamą apčiuopiamą finansinę naudą. 8 litų įėjimo mokestis ir 8% pradinė nuolaida – reiškia, pirmasis lojalumo programos suteiktas litas atkeliaus tik išleidus 100 litų.

Tačiau ne nepakankama lojalumo programos teikiama vertė yra argumentas, kodėl aš nepirksiu „Draugų korteles”. Tai jau yra trečia „Čili” maitinimo tinklų lojalumo programa per metus. Kiekviena iš dviejų prieš tai egzistavusių galiojo tik po kelis mėnesius. Arnoldui jau perėjimas nuo pirmos programos prie antros buvo per daug.

Nors „Čili” gali pasigirti „savaime” lojaliais klientais – pora mėnesių yra per mažai, jog klientai priprastų, suprastų ir pajustų lojalumo naudą. Nespėjai apsilankyti 100 kartų „Čili”, kad laimėtum sąskaitos apmokėjimą, o „ne akcija” baigėsi, nespėjai priprasti, kad padavėja kas kartą atneša „Čili litų”, o jų jau nebedalina.

Sutikus trečią „Čili” lojalumo programą per nepilnus metus, klausimas iškyla vienas – ar nesibaigs ši programa po trijų mėnesių? Jeigu taip, tai piginėje turėsi bevertį plastiko gabalą už 8 litus. Oficialiuose pranešimuose „Čili” sako, jog tai yra „trečiasis restoranų grupės „Čili“ lojalumo programos etapas” – nematau ryšio tarp šių etapų, o ypač tarp „Čili stato” ir „Čili litų”. O jeigu čia yra trečias etapas – tai gal bus ir ketvirtas? (pranešimo spaudai pabaigoje visgi sakoma, jog čia „paskutinis”, tačiau kortelės taisyklėse yra parašyta, kad „UAB „Čili Holdings“ pasilieka teisę keisti lojalumo programos „Draugų kortelė“ sąlygas”). Jeigu aš nebūsiu vienintelis klientas, bijantis, jog „Draugų kortelė” greitai baigsis, šita „Čili” lojalumo programa gali žlugti.

Paprasta ir banali „Čili litų” scehma buvo labai gera. Platus maitinimo įstaigų tinklas – vieta, kur klientai užsuka gana dažnai (atsitiktinių klientų yra mažai, ypač „Čili Picoje”), bet juos verta skatintinti itin dažnai. „Čili litų” dalinimo schema Lietuvoje atrodė gana originaliai, nors Vakaruose kuponai kitam pirkimui („rebate for next buy”) yra gana plačiai naudojami – ypač internetinėje prekyboje. Tokia schema didina klientus ateityje dažniau rinktis tą patį pardavėją, todėl pardavėjas gali padidinti klientų apsilankymo dažnumą („frequency”).

Tokią lojalumo skatinimo schemą Lietuvoje dar naudoja „Este” batų parduotuvės, „Neriba.lt” buitinės technikos parduotuvė – daugiau mintinai nepavyksta prisiminti.

Prie nepasitikėjimo nuolaidos kitam pirkimui schemai kūrimo Lietuvoje ženkliai prisidėjo buitinės technikos prekybos tinklas „Topo Centras”, kur gavęs kuponų už 30% pirkinio vertės, turėjai per mėnesį įsigyti kitų pirkinių, kuriems kuponus gali panaudoti tik kaip 10% nuolaidą.

Įdomu dar ir tai, jog „Čili litai” organizatoriams buvo kur kas pigesnė lojalumo programa nei „Draugų kortelė”. Vienas iš lojalumo schemų barjerų – dažnai dideli pastovieji sukūrimo ir palaikymo kaštai. Be magnetinės kortelės brangiai kainuoja IT sistema administruojanti duomenis apie lojalumo programos dalyvius ir jų sukauptus taškus.

Lojalumas ekoniminio sulėtėjimo laikais yra ypač svarbus. Tačiau stagnacijai įsisukus ir mažėjant vartojimui naujas programas kurti yra vėloka – lojalumo programų praktika rodo, jog tarp lojalumo programos įvedimo ir klientų prisirišimo padidėjimo yra gana ilgas laiko tarpas (priklauso nuo rinkos bei lojalumo programos tipo, be abejo).

„Čili” vartotojui paprastą ir lengvai apčiuopiamą lojalumo skatinimo schemą pakeitė į brangesnę, sudėtingesnę ir sunkiau įperšamą. Kokia nauda „Čili”? Ji dabar turės visų savo lojalių klientų mobiliųjų telefonų numerius – tai būtina (ir beveik neapeinama) sąlyga, norinti gauti nuolaidą „Čili”. Bet – paprastumas dažnai laimi prieš modernumą – palyginkite „Rimi” lipdukus ir „Maximos” „Ačiū”.

Grįžtu prie šiame tinklaraštyje jau svarstyto klausimo – mūsuose žiniasklaida vis dar neleidžia sau pripažinti, jog palaiko vieną ar kitą pusę. Visai tai priveda prie absurdiškų situacijų.

Pavyzdžiui, didžiausias šalies dienraštis „Lietuvos rytas” išlaiko antrą Lietuvos krepšinio klubą. Jie to neslepia – komanda vadinasi dienraščio vardu! Tuo tarpu dienraštis „Lietuvos rytas” kartas nuo karto dirbtinai prabrėžia, jog yra nešališkas – bet ar taip gali būti? Išdava – interneto komentaruose ir forumuose peno komentatoriams duoda straipsniai, kur „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” komandų fanai gali iki begalybės ginčytis, ar išspausdintas straipsnis yra akivaizdi propaganda, ar nešališkas vertinimas.

Dėl ko būtų galima tokį apsimestinį nešališkumą pateisinti? Vienas dalykas – oficialiai pripažinta propaganda skaitytojui yra neskani, kas gali iššaukti atmetimo reakciją.

„Lietuvos ryto” žiniasklaidos koncerną papildė televizijos kanalas. Oficialiai „Lietuvos ryto” dienraštis ir jo prie priedai toliau „nešališkai” rašo apie televizijos kanalus. Tuo tarpu tik pažiūrėkite, kokią nematomą savo kanalo propagandą vykdo „TV Antena”.

„Penktą kanalą” pervadinus į „Lietuvos ryto televiziją”, pasikeite šios televizijos programos spausdinimo vieta „TV antenos” puslapiuose. Iš „mažųjų” lietuviškųjų kanalų skilties „Lietuvos ryto televizija” persikėlė į „didžiųjų” lietuviškųjų kanalų skiltį – šia skiltimi prasideda dienos TV programos spausdinimas. Dar įdomiau – kanalų rikiavimas. „Lietuvos ryto televizijos” programa spausdinama ketvirtoje vietoje, tarp „LNK” ir „BTV”.

Kodėl spausdinant televizijų programoją, televizijų kanalai „TV Antenoje” surikiuojami taip: LRT, TV3, LNK, Lietuvos ryto TV, BTV, LRT 2, TV1, TV6 … Akivaizdu, kad tokio rikiavimo motyvu negali būti reitingai, kadangi „Lietuvos ryto televizija” renka dvigubai blogesnius reitingus negu TV1 ar TV6.

Atsiradus „Lietuvos ryto televizijai”, pasikeitė „TV antenos” ketvirtasis puslapis, kuriame spausdinamos populiariausios praėjusios savaitės laidos. Anksčiau buvo spausdimi keturių kanalų populiariausių laidų trejetukai, tuo tarpu dabar – septynių. Kad „Lietuvos ryto televizijos” reitingai neatrodytų gėdingai, šalia įdėtos ir populiariausios TV1 ir TV6 laidos. Dažniausiai, kartojami TV1 ir TV6 serialai surenka geresnius reitingus, nei autorinės „Lietuvos ryto TV” laidos …

O paskutiniame „TV antenos” numeryje atsirado „Simpatingiausieji” – simpatingiausių 2008 m. TV laidų vedėjų rinkimai. Kokie pretendentai? Vedėjai iš LRT, vedėjai iš TV3, vedėjai iš LNK (o kodėl nėra Rūtos Grinevičiūtės?), vedėjai iš „Lietuvos ryto TV” ir vedėjai iš BTV … Kodėl nėra TV6 ar TV1 laidų vedėjų (kad ir amžinai keikiamo Manto Petruškevičiaus ar populiariausios TV1 laidos vedėjos Solveigos Zubrickienės?) … Tiesiog, nematoma „Lietuvos ryto TV” propaganda.

Klausimas paprastas – koks yra „TV antenos” siekis? Paprastas atsakymas – kuriame objektyvumo įvaizdį, o propagandą paslepiame. Kas gali paneigti, jog neatsiras toks „generalinis direktorius”, kurio galvoje Lietuvos žiūrimiausių TV kanalų top-5 susidaro pagal tai, kaip „TV Antena” išdėlioja kanalus TV programoje. O gal dar kur bus išgirdęs, kad „Lietuvos ryto televizija” ketina tapti trečiu pagal žiūrimumą komerciniu kanalu. Rezultatas – klausimas už reklamos planavimą atsakingam marketingo specialistui – „o kodėl mes nesireklamuojam tam dideliam naujam kanale?”.

Dėl tos pačios priežasties LNK ir TV3 užsakinėja plotus spaudoje, kur spausdina savireklamines žinutes apie savo reitingus ir pasiekimus – čia tiems, kurie perka reklamos sekundes neskaičiuodami GRP ir TRP. Tik po tais straipsniais visuomet būna užsakymo numeris.

Ką „TV Antena” turėtų daryti kitaip? Teisingi variantai būtų du.

Pirmas – oficialiai pažymėti, pavyzdžiui, žurnalo skiltyje, kur pristatomas turinys, autoriai ir viršelio fotografai. Ten galėtų būti pažymėta, jog „Lietuvos ryto televizija” priklauso tai pačiai žiniasklaidos grupei, todėl šiam kanalui skiriamas didesnis dėmesys negu kitiems.

Antras variantas – įvesti logiškus argumentus, kas žurnale yra rašoma ir kodėl. Televizijos kanalai programoje gali būti sudėlioti arba pagal reitingus, arba pagal abėcėlę. „Simpatingiausiųjų” rinkimuose reikėtų parašyti, kodėl buvo atrinkti šie pretendentai (populiariausiųjų laidų vedėjai? atsitiktinumas? redakcijos nuomonė?).

O „Lietuvos ryto televizijai” linkiu, kad jūsų reitingai greičiaui pasiektų bent 2%. Kai kurių laidų turinys yra visai neblogas.

***

Tuo tarpu LNK tyliai atsisakė Algio Greitai autorinės laidos „Ali G” stiliumi „Le Broniaus šou”. Vietoje jos, pusvalandžiu pailgėjo 5 vedėjus (Vaškytė, Saulėns, Vydas, Baublys ir Vaškytės krūtinė) turinti laida be turinio „Auksinė savaitės blykstė”.

Praėjus porai savaičių po prekybos centro „Panorama” atidarymo, paslapties šydą nuo statybų Ozo gatvėje nuėme investuotojai į „Ozo” prekybos centrą. Jau daugiau nei metus vyksta statybos šalia „Vichy” pramogų parko ir „Siemens” arenos, bet apie prekybos centro koncepciją ir „tempiančius” nuomininkus kalbų nebuvo.

Atėjus stagnacijai, net spėjo pasigirsti kalbų, jog prekybos centro statybos gali būti išaldytos – rasti nuomininkų tokiu laiku gali būti sunkoka. Bet – pilnai išnuomotas prekybos centras „Panorama” parodė, jog įmanoma rasti nuomininkų. Bankams užsukus paskolų kranelį, o mažmeninės prekybos centrams piešiant nekokią perspektyvą, sutartys su nuomininkais yra pagrindinis variklis leidžiantis garantuoti statybų finansavimą – bankams tikrai nebepakanka statomų prekybos centro sienų kaip užstato.

Pasigirdusios žinios iš projekto vystytojo lūpų – įdomios. Paskelbta, jog 2009 m. pavasarį planuojamame atidaryti prekybos centre jau yra išnuomota 90% ploto. Jeigu tai teisybė  – tikrai džiuginantis rezultatas. Bet tai gali būti savotiškas viešųjų ryšių triukas, siekiant paraginti dvejojančius ir nuraminti investuotojus.

Įdomybės ir nuomininkų sąraše. Pirmiausia, tarp nuomininkų nebus nei „Maximos”, nei „Rimi”, nei „IKI”, nei „Norfos”. Maisto ir plataus vartojimo prekių (o jis būna vienas iš traukos centrų ir „traffic builder) vietą užims dar nematytas suomių prekybos centras „Prisma”. „Oze” įsikurs pirmasis „Prisma” prekybos centras Lietuvoje, o „Prisma” skelbia jau radusi antrą vietą Vilniuje – 2010 m. pavasarį „Prisma” turėtų įsikurti „Olinda” prekybos centre Pašilaičių mikrorajone.

Ar „Prisma” yra pajėgus įeiti į tikrai pripildytą ir konkurencingą mažmeninių tinklų rinką? Jiems bus labai sunku – klausimas, ar jie yra pajėgūs. „Prisma” šiuo metu valdo penkis prekybos centrus Taline, o vieną yra atidariusi „Domina” prekybos centre Rygoje. Reikia suprasti, kad turint vos kelis prekybos centrus šalyje, operavimo kaštai bus konkunrencingi su išplėstų tinklų. Derėtis su tiekėjais taip pat bus labai sunku – daugelis FMCG prekių ženklų yra „monopolizuoti”.

Projekto operatorius pranešė, jog prekybos centras nėra sudarės nė vienos sutarties su „Aprangos” ir „Baltika” grupėmis dėl jų valdomų prekės ženklų parduotuvių. „Aprangai” priklauso „Zara”, „Bershka”, „Stradivarius”, „MEXX”, „City”, „Mango”, „Pull And Bear”, „Energy”, „Tom Tailor” ir dar krūva kitų. „Baltika” grupei priklauso „Monton”, „Baltman”, „Ivo Nikkolo” ir „Mosaic”.

Iš didesnių prekybos centrų, kuriuose Vilniuje nėra „Aprangos” grupės įmonių, žinau tris – „Flagman”, VCUP ir „Gedimino 9”. Pirmieji du savo plotus buvo priversti užkamšyti bet kuo, o trečiasis ir dabar stovi pustuštis. Šitoje vietoje vėl bus sunku.

„Tempiančiu” drabužių prekybos centru turėtų tapti dar vienas naujokas Lietuvos rinkoje – vokiečių „Peek & Cloppenburg”. Nesu nei buvęs nei pirkęs šio ženklo parduotuvėse, bet tai, atrodo, yra didelis drabužių mažmeninės prekybos tinklas, parduodantis įvairių prekės ženklų drabužius žemomesnėmis kainomis. Jis planuoja užimti 4 tūkst. kvadartinių metrų plotą – tikrai daug, kaip drabužių parduotuvei. Prekybos centras yra įsitvirtinęs vidurio Europoje, o į Baltijos šalis yra įžengęs su viena parduotuve Rygoje.

Savo ruožtu prekybos centro vystytojai pranešė, jog „Oze” bus „New Yorker”, „Douglas”, „Esprit”, „Sepala”, „Reserved”, „United Colors of Benetton”. Operatorių „spykeriai” traukos tašku dar vadina buitinės technikos parduotuvę „Topo Centras”.

Prekybos centre taip pat įsikurs kino centras „Forum Cinemas” – apie tai jau rašiau balandį. Kino centre bus 7 kino salės – mažesnis už to paties operatoriaus centrus „Akropolis” ir „Vingis”, analogiško dydžio kaip „Forum Cinemas Kaune”. Tai bus trečias „Forum Cinemas” kino centras Vilniuje – be to, jis įsikurs už kelių šimtų metrų nuo „Forum Cinemas Akropolis”. Nemanau, kad tik vieno operatoriaus Vilniuje buvimas įtakoja bilietų kainų lygį, tačiau įtakoja repertuarą – pastaruoju metu kai kurie kino filmai nerodomi „Forum Cinemas”, o rodomi tik kituose kino teatruose, todėl kitų operatorių nebuvimas Vilniuje atima žiūrovui galimybę pamatyti keletą filmų.

Išvados? Džiugu, kad „Ozas” į Lietuvą atves naujienų. Bet, asmeniškai turiu abejonių, ar „Prisma” ir „Peek&Cloppenburg” bus pakankamai stiprios traukos viršūnės. Prie „tempiančių” prekybos centrų paprastai šliejasi ir kitos parduotuvės. Paskelbtas nuomininkų sąrašas ir vedančiųjų parduotuvių pavadinimai nurodo, kad tai turėtų būti prekybos centras, orientuotas į žemesnį-vidutinį pirkėją. Iš principo, prekybos centro koncepcija turėtų būti panaši kaip „Akropolio”, tačiau, atrodo, persidengiančių nuomininkų šiuose dviejuose vienas nuo kito per puskilometrį nutolusiuose prekybos centruose nebus daug. „Forum Cinemas”, „Douglas”, „Esprit”, „United Colors of Beneton” – vos keli šiandien žinomi vardai, kurie bus tiek „Akropolyje”, tiek „Oze”.

Sėkmės, bet kokiu atveju. Įvairovė yra penkis kartus geriau už stagnaciją.

Kai kalbam apie dabar jau klasikinę marketingo teoriją – pozicionavimą – dažnai susiduria du kraštutiniai požiūriai. Yra specialistai, kurie dievina pozicionavimo idėją, yra teigiantys, jog pozicionavimas yra niekam nereikalingas. Galite pasikalbėti su Linu Šimoniu, kuris gali neužsičiaupdamas įrodinėti Jacko Trouto tiesas ir teigti, jog „antras esi niekas”. Galite paprašyti Pauliaus Senūtos ir jis parodys Madonnos klipų seriją ir užduos klausimą – ar „Madonna gerai pozicionuota?”

Esu tikras, kad kraštutinumų nebūna niekur – marketingo strategijose taip pat. Bet pagarba kraštutinumams (ir jų gerbėjams) – jie verčia pasaulį suktis ir tobulėti.

Viena iš pozicionavimo rizikų – tu gali pasirinkti ir užsikariauti poziciją, kuri realiai pirkėjams yra nereikalinga. Be abejo, į pozicijos užkariavimą taip neapgalvotai neinvestuojama ir prieš tai atliekami vartotojų tyrimai, bet svarbu ir tai, jog vartotojų įpročiai, poreikiai ir vertybės keičiasi ir tavo turima pozicija vartotojų galvose vieną dieną tampa jiems nebeįdomi (kitaip sakant – tavo duodama vertybė tapo nebereikalinga).

„Volvo” jau kelis dešimtmečius „valdo” svarbią ir užtikrintą „saugumo” poziciją automobilių srityje. Paklauskite savo draugų, kuris, jų nuomone, autmobilis yra saugiausias, tai atsakymą išgirsite – „Volvo”. Dėl saugumo sinonimo „Volvo” ėmė kovoti dar aštuntajame dešimtmetyje ir ta kova buvo sėkminga.

Automobilių saugumas vis dar yra svarbus. Bet kokios yra trys pagrindinės savybės šiais metais, kurių pirkėjai trokšta iš automobilių? Greitis, galia ir efektyvumas. Šiuolaikiniai automobiliai pasiekė tokį saugumo lygį, jog pirkėjai apie tai nebegalvoja. Čia kaip ir „Kritinėje grandinėje”: ar brokuotas bus kas tūkstantasis puodelis ar kas dešimttūkstantasis, didelio skirtumo pirkėjams nėra, tuo tarpu gamybos grandinė pasidaro daug brangesnė norint pasiekti tokį rezultatą. Kurti „saugesnį už saugų” automobilį neapsimoka – investicija reikalinga didesnė nei vertė klientui.

Saugumas išlieka svarbiu faktoriumi perkant šeimyninį vienatūrį ar mažą miesto automobilį. Bet „Volvo” gamina „luxury car”, o toje rinkoje susiduria su tokiais konkurentais kaip BMW, „Lexus” ir „Audi”. Klausimai du: Ar pirkėjams, kurie perka liukso klasės šių gamintojų naujus automobilius, lemianti savybė yra saugumas? Ar „Volvo S80” yra apčiuopiamai saugesnis už „Audi A8” ar septintosios klasės BMW?

Iš paskutinių „Volvo” veiksmų atrodo, kad „Volvo” marketingo strategai pastebėjo, jog atsakymas į šiuos du klausimus yra neigiamas. Bet mesdama „saugumo” kryptį, „Volvo” patenka į košę, kurioje ji tampa niekuo. Variantų kaip elgtis toliau, gali būti keli, bet, panašu, jog tie variantai bus pasirinkimas geresnio iš blogų.

O šio įrašo pavadinime iškelta tema kilo žiūrint interneto paslaugų „Zebra” reklamą. „Zebra” – greičiausias. Esu šių paslaugų vartotojas – reklama mane paskatino pasidomėti, koks yra mano interneto greitis. Pasirodo, „TEO LT” man tyliai padidinti greitį Lietuvoje iki 40 mbps, o užsienyje iki 2 mbps. Tada supratau, jog man interneto greitis neberūpi nuo tada, kai jis viršijo 512 kbps, o gal 1 mbps. Nesipumpuoju iš interneto filmų, internetą naudoju naršymui, „Skype”, el. paštui … „YouTube” kaip krovė netrūkčiojant, taip krauna ir toliau.

Man atrodo, kad interneto greitis, kuo toliau, tuo mažiau bus svarbus. Iš vienos pusės, jis savaime greitėja, dėl technologinio proceso, iš kitos pusės, vis didesnę interneto vartotojų masę sudaro ne techniniais dalykais besidomintys „geek’ai” (kaip buvo prieš penkmetį), o paprasti vartotojai, kuriems arba „Delfi” ir „GMail” krauna, arba nekrauna. Kiek dabartinių interneto vartotojų net nežino, koks yra jų interneto ryšio greitis? Man teorinis skaičius 40 mbps daro įspūdį, kadangi pirmoji pastovi pažintis su internetu prasidėjo per 14,4 kbps modemą, o „ONE.lt kartai”? …

Dabartiniam masiniam vartotojui gali pasirodyti vienodai greita tiek „Vinita”, tiek „Erdvės”, tiek „S Plius”. O po kiek laiko tokie pat greiti atrodys ir „Bitė” bei „Omnitel”. Teoriškai vieni vis tiek išliks greitesni už kitus, bet visi atitiks „greito” apibrėžimą, nes bus pakankamai greiti. Vartotojui greitas tas, kuris ne lėtas, o to greičio, kuris tau nereikalingas – nepajusi.

Man šiandien svarbesnė techninė savybė yra interneto ryšio stabilumas ir sutartyje su „TEO LT” įrašytas paslaugos veikimo per mėnesį rodiklis 93% erzina. Išmainyčiau dešimt megabitų greičio į 99,9% paslaugos veikimo rodiklį. Laimė, „Zebra” internetas veikia daug stabiliau negu 93% mėnesio laiko. Ši techninė savybė taip pat po kiek laiko taps bereikšmė. Jau net iš mobiliaisiais įrenginiais naudojamo duomenų perdavimo ryšio reikalaujame greičio ir stabilumo.

Kaip atrodytų šiandien mobiliojo ryšio tiekėjas, reklamuojantis kokybišką balso ryšį? Net mobiliųjų telefonų gamintojai jau „pamiršo” akcentuoti garso kokybę, kadangi kiekvienas šiandien parduodamas aparatas turi tenkinančią balso kokybę.

Internetui tampant kasdiene preke, o technologijoms žengiant pirmyn, techninės savybės taip pat taps nebesvarbios. Ar ilgalaikė „Zebra – greičiausias” pozicija? Mano galva, ne.

Aišku, „TEO LT” produktų ir komunikacijos specialistai „Zebra” komunikacijos tąsą, ko gero, grindžia vartotojų tyrimais ir geriau žino, kas yra svarbu būsimiems interneto ryšio pirkėjams.

Kaip „Zebra” gali persipozicionuoti? Techninių savybių svarbai blankstant, interneto ryšio tiekėjo pasirinkimo pagrindu gali tapti emociniai veiksniai (pvz. „Zebra – sveikas ryšys”), pridėtinės vertės paslaugos, bazinės produkto savybės (pvz. „Zebra – pigiausias”) …

Be jokios abejonės, niekas nėra apsaugotas nuo to, jog vieną dieną tavo pagrindinė klientui perduodama vertė taps nebesvarbi. Svarbu yra laiku pastebėti besikeičiančius vartotojų poreikius ir pirkimo variklius. Nė viena šiandieninė produkto savybė nėra amžina. Kainos vertybė yra viena universaliausių ir ilgaamžiškiausių. Negana to, ji viena iš labiausiai pastebimų ir beveik visose rinkose yra šios savaybės lyderis. Bet ar „Tele2 – mažiausios kainos garantija” veiks amžinai? Taip, kol kas kažkas nepasiūlys nemokamo ryšio (galbūt nepasiūlys niekada).

Prisipažinsiu, galvojau, ar nevertėtų šio įrašo pavadinti „Puota maro metu” – visgi, didelio prekybos centro atidarymas krizės gilėjimo laikotarpiu yra drąsus žingsnis. Be abejo, investuotojai imdamiesi šio projekto galbūt krizės savo prognozėse neturėjo – kalbos apie projektą prasidėjo prieš 3-4 metus, o daugiau nei dvejus metus (stebėtinai ilgai) užtruko statybos.

Ėjo kalbos, kad prekybos centro statybos yra dirbtinai lėtinamos (šiais laikais keista matyti tokias lėtas statybas) dėl derybų su nuomininkais – norėta sudaryti sutartis dėl viso ploto nuomos prieš atidarant prekybos centrą. Juolab, kad negeras pavyzdys yra – buvusios Vilniaus miesto savivaldybės pastato vietoje įsikūręs prekybos centras „Gedimino 9” turi tiek daug laisvų plotų, kad tai akivaizdžiai bado akis.

Reklaminė prekybos centro įvedimo kampanija jau prasidėjo. Atidarymas lapkričio 7 dieną. Prekybos centrui šūkis pasirinktas iki begalybės banalus – „Lengviau. Patogiau. Erdviau”. Galbūt tokia prekybos centro koncepcija – nebūti nišos lyderiu, o drauge su „BIG” ar VCUP dalintis trupiniais nuo „Akropolio” ir „Europos”?

Įdomu tai, jog prekybos centras savo komunikacijoje visiškai nesimini nuomininkų. O nuomininkai ir jų valdomi (atstovaujami) prekės ženklai paprastai prekybos centrui būna pagrindinis traukos objektas (nepatogų parking’ą ar nesėkmingą išdėstymą kartais galima ir iškentėt).

2007 m. gegužę trumpai nuskambėjo žinutė, jog didžiausią plotą „Panoramoje” užims „Hyper RIMI”. Atrodė, jog turėtų iš karto būti pradėta kalbėti ir apie kitus nuomininkus bei bendrą prekybos centro koncepciją, bet jokių žinių nepasirodė. Sklandė tylus gandas, kad „Panorama” bando pritraukti H&M, tačiau tai buvo tik gandas.

Iki atidarymo liko 4 dienos, tačiau jokių oficialių žinių apie prekybos centro nuomininkus nėra. Vietoje šių žinių – atidarymo šventės detalės ir savigyra apie modernų parkingą. Skurdžiai atrodo ir tinklalapis, kuriame tiesiog pakabintas JPG’as su atidarymo šventės detalėmis.

Kol apie „Panoramos” nuomininkus spėliota pagal darbo skelbimus „Lietuvos ryte”, kažkas internete nutekino „Panoramos” aukštų planus, kuriame nurodyti nuomininkai ir jų užimami plotai. Skanuotas planų versijas galite rasti čia: 1 aukštas ir 2 aukštas. Ačiū Ežiukui, kad miestai.net forume jais pasidalino. Geriausiai plane atrodo ranka nubrauktas pavadinimas „ELEKTROMARKT” ir vietoje jo parašyta „BMS”.

Įspūdis – džiugus ir blankus. Džiugu yra tai, jog „Panoramos” plane skylių nėra. Vis atidėliodami prekybos centro atidarymą operatoriai pasiekė iš akies 100% užpildymą (aišku, gali būti, kad ne visi nuomininkai atsidarys lapkričio 7 dieną). Liūdnoka yra tai, kad „Panorama”, ko gero, priėmė bet ką – kas tik sutiko mokėti nuompinigius. Kaip ir „Akropolyje”, šalia vienas kito bus derinami pigūs ir vidutinio lygio prekės ženklai.

„Panoramai” nepavyko pritraukti naujų, didelių ir garsių prekės ženklų – tas pats liūdnasis „Gedimino 9” gali nors „Marks&Spencer” pasigirti. Didžiausią plotą užima lyderių atstovaujami prekės ženklai – pirmiausia „Aprangos” ir „Danbalt International”. Į Vilnių ateis keli prekės ženklai, kurie iki šiol buvo tik Kauno „Akropolyje” (pvz. „žudykreklamą” mėgstamas „Celio”), prasiplėtė keli ženklai, kurie buvo mažai matomi – „Pepe Jeans”, „Tally Weilj”, „Pietro Fillipi”, „Clarks”, „Geox”, „New Yorker” ir kiti.

Išplatintuose nuskanuotuose prekybos centro planuose kai kurių pavadinimų išžiūrėti negalima, todėl siurprizams vietos yra. Taip pat nemaži plotai paskirti pavadinimams, kurie mažai sako – pvz. „JBC Fashion”, „Crop Town”, „Tiimari”.

Šiek tiek keista „BMS” matyti ateinant į masinį prekybos centrą – berods tai pirmas jų žingsnis. Iki šiol prekybos centruose „arčiau masinio kliento” buvo „Elektromarkt” ir „Topo Centras”. „BMS” asortimentas perlipo tik IT parduotuvės lygį, o masiniam vartotojui IT produktai tapo „arčiau kūno”, todėl toks žingsnis, ko gero, suprantamas.

Pirmame aukšte bus sutelkti žemesnio lygio nuomininkai: „Apranga”, „Sarma”, „Bags&More”, „Danija”, „Žygio batai”. Brangesni ženklai sustumti į antro aukšto kampą: „Pierre Cardin”, „Tommy Hilfiger”, „Gino Rossi”, atrodo pirmą kartą atskira parduotuve pasirodantys „Calvin Klein” ir „Guess”. Tiesa, gana keista, tarp šių parduotuvių pamatyti „Reserved”, „Mosaic” ar „Bershka”.

Sveikinu „Panoramos” valdytojus bent pradžiai sėkmingai išsprendus nuomininkų surinkimo rebusą. Reikia tikėtis, jog koncepcija „po vienu stogu telpa viskas” pasiteisins ne tik „Akropoliui”. Asmeniškai, labiau norėtųsi prekybos centrų krypties, į kokį segmentą taikoma. Dabar, mano supratimu, įžvelgiamą koncepciją Vilniuje turi tik du centrai – „Europa” (aukštesnis vidutinis lygis) ir VCUP (žemesnis lygis). Na, dar yra „Vilniaus vartai”, bet jų filosofija man spaudžia ašarą einant pietauti į „Aveniu” ir žvelgiant į metus nevalytą stiklą, ant kurio kabo „Gucci” ir „Yves Saint Laurent” logotipai. Visus kitus galima apibūdinti žodžiu „bilekas” (kažin kaip jaučiasi „Flagmane” „adidas” matydami virš savo parduotuvės lango kabanti užrašą „Takko Fashion”?).

Įdomu, kaip nuomininkų paieškos klausimą seksis spręsti „Ozui”, kurio kontūrai jau išryškėjo, bet žinių apie nuomininkus nėra.

Aš suprantu, kad dabar viešųjų ryšių agentūra eidama į konkursą pas klientą, arba pateikdama klientui metų planą, tai „sukursim blog’ą” jau nebe visus nustebins. Dabar yra kitas mados klyksmas – sukursim jus „Facebook’e”. Tai aišku geriau, negu siūlyti klientui keliauti į mirusį „Second Life”.

Bet daryti tokius bajerius tai visiška nesąmonė:

Nesąmonė yra kurti žinomo žmogaus profilį, kviestis į draugus sau nežinomus asmenis ir t.t. Bet tai jau tampa negražia tendencija. „Tėvynės sąjunga” prieš rinkimus irgi taip darė.

Prisipažinkit, Valstybinio simfoninio orkestro informaciniai partneriai, kurie pasistengėte numesti tokia idėją ir ją įgyvendinti? DDB, Gaumina ar VRP? Ar „Pajacų” informaciniai rėmėjai „Not Perfect”?

Na, aišku, o kai eisit pas tikrą klientą, tai galėsite rodyti jau ne tik teoriją apie „Facebook’ą”, bet ir tikrą savo „keisą”.

O negražiau būtų tiesiog sukurti renginio puslapį ir tikru vardu kviesti „Facebook” bendruomenės narius į šį renginį? Kam tas apsimestinis teatras su Ibelhaubtaite? Labiausiai užvežė šio personažo statusas: „repetuojam”.

Nežinau, kokia yra oficiali „Facebook” politika šitokiais klausimais, bet, ko gero, jie turėtų su tuo kažkaip tvarkytis.