Simonas Bartkus | Blog

Nors dabar dar tik spalio paskutinė diena, bet jau galiu konstatuoti, jog antrus metus iš eilės kino teatrų pajamos iš bilietų pardavimo padvigubės. Tai reiškia, jog 2007-ųjų metų pajamos bus keturis kartus didesnės, negu 2005-aisiais. Stulbinantis augimas – iš tiesų.

Kuomet rinka išgyvena sprogimą, visi nori plėstis. Kino teatrų verslas nėra tas, kur galima staigiai (na, per pusmetį ar metus) išplėsti veiklą, atidarant naujus kino teatrus.

Vis dėl to, Lietuvoje veikiantys žaidėjai spartina plėtros tempą – kitaip tariant, kalbos ima virsti darbais. Po daugiau nei dešimtmetį užtrukusio kino teatrų užsidarymo vajaus, rinka perėjo į augimo etapą – klausimas, kiek tai užtruks.

Su dideliu augimu vyksta ir tylūs kainų kėlimai: „Forum Cinemas” prieš kelias savaites darbo dienos kainą padidino nuo 13 iki 14 litų, o štai šią savaitę tyliai savaitgalinė kaina virto iš 15 į 16 litų. Ypač tai pasijaus Kaune, kur savaitgalio kainodara iš vis nebuvo taikoma ir visi bilietai kainuodavo po 13 litų.

Aišku, kultūros puoselėtojams negali badyti tendencija, jog vienasalius tarybinius kino teatrus keičia prekybos centruose įsikūrė „multipleksai”. Kaip bebūtų, tai yra pasaulinė tendencija (tiesiog tie procesai įvyko anksčiau) – kinas yra vartojamosios kultūra forma, todėl konkurencija su DVD grotuvais ir televizoriumi verčia kurti patogumą vartojančiam žiūrovui.

Artimiausi žinomi/arba pusiau žinomi naujų kino teatrų atidarymo planai:

– „Tilžė” Šiauliuose – atidarymas 2007 m. gruodį, 2 kino salės – operatorius UAB „Amfiteatro filmai” (tie patys, kurie iš Šiaulių miesto savivaldybės yra išsinuomoję 2 vienasalius nuo tarybinių laikų veikiančius kino teatrus „Saulę” ir „Laiką”);

– „Forum Cinemas” Panevėžyje – atidarymas 2008 m. vasarą, 3 kino salės (priestatas prie „Babilono”) – operatorius UAB „Forum Cinemas” (valdo 2 kino centrus Vilniuje ir vieną Kauno „Akropolyje”);

– „Cinamon” Vilniuje – atidarymas 2009 m. – Kaune ir Klaipėdoje veikiantis prieš porą metų pradėjęs kurtis kino teatrų tinklas nuo pat pradžių kalbėjo apie įžengimą į „Forum Cinemas” dominuojamą Vilniaus miestą. „Cinamon” atstovai kol kas slepia galimą kino teatro vietą – mano spėjimu, tai gali būti „Rubikon’o” valdomas prekybos centras „Ozas” arba, mažesnė tikimybė, naujas „Akropolio” projektas buvusioje „Velgos” gamyklos teritorijoje;

– Kino teatras Šiaulių „Akropolyje” – atidarymas 2009 m. UAB „Vilniaus Akropolis” jau paskelbė apie būsimą „prekybos ir pramogų sostinę” Šiauliuose, bet statybos dar neprasidėjo. Projekte numatyta, jog bus įkurtas 5 salių kino centras. Operatorius kol kas nežinomas, bet statyčiau, už „Forum Cinemas”;

– „Forum Cinemas” plėtra Klaipėdoje – konkrečių detalių nėra. „Forum Cinemas” pražiopsojo gardų kasnelį – Klaipėdos „Akropolio” 6 salių kino teatrų operatoriumi tapo „Cinamon”. Buvo kalbų, jog „Forum Cinemas” ketina gaivinti Klaipėdoje pernai uždarytą „Žemaitiją”, bet kalbos liko kalbomis. Manoma, jog „Cinamon” rezultatai Klaipėdoje nėra tokie geri kaip buvo galima tikėtis, bet „Forum Cinemas” plėtros portfolio ryškiai trūksta trečio pagal dydį Lietuvos miesto. Tikėtina, jog vyksta pakankamai intensyvios žvalgybos Klaipėdoje.

Ką kino rinkos šuolis reiškia pačiai rinkai? Manau, jog ūgtelėjus rinkai, turės pasikeisti didžiųjų kino kompanijų požiūris į Lietuvą. Pirmiausia, Lietuva nebebus tik viena šalis, kurioje irgi reikia prasukti vieną ir kitą filmą. Kino kompanijos neabejotinai kels didesnius reikalavimus distributoriams, galbūt atsiras ir atvejų, jog kažkuri iš didžiųjų kino kompanijų ims veikti per tikrą atstovą, o ne per distribotorių.

Šiuo metu „Forum Cinemas” atstovauja „20th Century Fox”, „Paramount”, „Buena Vista” ir „Universal” kino kompanijas, „ACME Film” astovauja „Sony Pictures” bei aktyviai dirba gaudydama mažesnių kompanijų filmus (jų bendras išleidžiamų filmų kiekis per metus yra didžiausias), „Garsų Pasaulio Įrašai” pasyviai transliuoja turbūt stipriausios kompanijos – „Warner Bros” filmus.

Tikėtina, jog gali vykti ir persiskirstymo distributorių tarpe, kadangi kontraktai toli gražu neamžini.

Kaip bebūtų – turėtų būti labai įdomu.

Lietuvos kino rinka pergyveno rugsėjo mėnesį komercinių filmų badą, o spalio pabaigoje repertuare susidarė populiarų juostų spūstis – į vakarinius kino seansus sunku gauti bilietus, o didelė konkurencija galbūt net pakenkia bendroms kino teatrų pajamoms.

Praėjusį savaitgalį debiutavo keiksmų ir gatvės žargono kupina komedija “Kietakiaušiai”. “Sony Pictures” drauge su “Acme Film” surizikavo dubliuoti necenzūruotą filmą lietuviškai ir rizika pasiteisino – per pirmąjį demonstravimo savaitgalį “Kietakiaušiai” uždirbo 212,8 tūkst. litų. Pridėjus per išankstinius seansus surinktas pajamas “Kietakiaušiai” savo kasoje turi 234 tūkst. litų.

Iš viršūnės “Kietakiaušiai” išstūmė kitą lietuviškai dubliuotą juostą. Visai šeimai skirtas animacinis filmas “Ant bangos” per antrąjį demonstravimo savaitgalį surinko 148,9 tūkst. litų. Po dešimties juostos sukimo dienų “Ant bangos” žiūrovai į kino teatrų kasas jau sunešė 537,4 tūkst. litų. Šiai juostai greičiausiai nepavyks pasiekti “La Troškinio” ir “Šreko Trečiojo” rezultatų (po 1,5 mln. litų) bet su milijono karte “Ant bangos” dar turi galimybę pasigalynėti.

Trečiojoje pelningiausių filmų sąrašo vietoje debiutavo siaubo trileris “Pjūklas 4”. Kino platintojai Lietuvoje pražiopsojo pirmąją “Pjūklo” dalį (ji net nebuvo parodyta mūsų šalyje), o šios juostos tęsiniai “Acme Film” tapo tikra pinigų kasykla. Lygiai prieš metus prieš Helovyno savaitgalį buvo surengta “Pjūklo 3” pasaulinė premjera – filmas debiutavo su 100 tūkst. litų pirmojo savaitgalio pajamomis. Šiais metais “Pjūklas 4” pasiekė dar geresnį rezultatą – spalio 27-29 dienomis uždirbti 127,9 tūkst. litų.

Kiti du premjeriniai filmai praėjusį savaitgalį išsirikavo 6 ir 7 vietose. Šeštąją vietą užėmė užsienio kritikų palankiai sutiktas trileris “Pagrobti ir perduoti”, kuris trijuose kino teatruose uždirbo 23 tūkst. litų. Ši juosta aplenkė penkiuose kino teatruose pradėtą rodyti paaugliškos fantazijos istoriją “Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas” (22,5 tūkst. litų).

Praėjusios savaitės repertuaro filmai savo pajamas dar galės padidinti trečiadienio vakarą ir ketvirtadienį – šis savaitgalis prasidės kaip niekada anksti, o konkurentai repertuare tradiciškai pasirodys penktadienį.

Lapkričio 2 dieną įvyks dviejų filmų premjeros – kino gurmanų laukia pasaulinė Ridley Scotto filmo su Russellu Crowe ir Denzeliu Washingtonu “Amerikos gangsteris” premjera, o rusiško kino gerbėjų – veiksmo juostos “Kova su šešėliu” tęsinys “Revanšas”.

Pelningiausių praėjusio savaitgalio filmų sąrašą rasite čia – http://www.kinas.info/?boxoffice=2007-40

Pastarąsias kelias savaites nuolat tenka matyti „Omnitel” pasiūlymo reklamą „MacBook + OmniConnect + iPod Nano” (man baisu pagalvoti, kiek „Omnitel” šį pusmetį išleidžia „medijai”, nes jie visur ir nuolat).

Nuolat iškyla abejonė – ar „Apple” brandbook’as yra toks demokratiškas, ar „Omnitel” (matyt su „Apple” atstovų „ECS Baltic” palaiminimu – bet jie tik pardavimo atstovai, o ne visos kompanijos) leido sau improvizuoti ir atvirai pasityčioti iš milijardų vertės prekės ženklo?

Kažin, ar kas nors iš „Apple” žino, jog devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukurtam logotipui būtent ir trūksta „omni connect interneto”? Kad ta prakasta obuolio dalis simbolizuoja interneto trūkumą?

Statyčiau, jog šį kartą gali būti variantas „darykim, kaip mums patogu, Apple per toli, kad sužinotų.

Juolab, tai nebūtų pirmas toks atvejis Lietuvoje, kai pasauliniu mastu šventi dalykai tyčia ar netyčia niekinami. Pvz., ar kada nors koks nors „Martini” atstovas matė skydą Kalvarijų g. šalia ex. „Technocentro”, kuriame šalia formulės nutapytas „Martini” logotipas? Spėju, tas skydas buvo pakabintas kokiais 1992-aisiais (gaila, dabar neturiu iliustracijos – jeigu kas turite galimybe, nufotografuokite).

Nežinau, kas šovė į galvą „Sony Pictures”, kuriai šovė į galvą mintis „teen comedy” žanro filmą dubliuoti lietuviškai. Juolab, jog lietuviškai šis filmas skamba taip „stipriai”, jog gavo sąžiningą reitingą „N-16”. Esu tikras, jog jei būtų rodomas angliškai su titrais – nieko baisaus dorovės sargai nebūtų įžvelgę.

Taip pat nežinau, kas šovė į galvą „Acme Film”, kuri „Kietakiaušius” anonsuoja kaip „pirmą lietuviškai dubliuotą vaidybinį filmą”? Negi „Acme” jau pamiršo pačių platintą „Zebriuką Dryžių” arba šiemet suktą „Šarlotės voratinklį”?.

Nors dar nemačiau „Superbad” anglų kalba, bet esu tikras – tai viena geriausių visų laikų paaugliško sekso tematika pastatytų komedijų. Absurdiškas, bet vežantis scenarijus, puikiai išvystyti net smulkūs veikėjai, bei krūva juokelių, kurių dar nebuvo kitur. Lietuviškas dubliažas dar prarijo kalną skambių dialogų, kurie matėsi filmo anonsuose ir „persimato” per lūpų judesius.

„Superkiaušių” lietuvių kalba – be jokios cenzūros. Čia galima išgirsti visus šiandienos paauglių žargono žodelius – nuo rusiškų keiksmažodžių iki gatvės „slengo”. Pradžioje juokas ima vien iš negirdėto skambesio iš kino teatro garso sistemos (tarkim, E.Vėlyvio „Zero” nesiskaito). Vėliau ausis įpranta, tai pradeda kliūti klaidos, „perlenkimai” ir vietomis gėda dėl tokios kalbos.

Blogiausias dalykas filme – amerikoniško elgesio ir lietuviško žargono susidūrimas ekrane. Visą filmą negali persilaužti, visko suvokti ir mintyse įsijausti. Lietuvai yra neįprasta, jog paaugliai turi padirbinėti pažymėjimus (juk visada yra kioskai), jog jie gyvena namuose su dideliu kiemu ir iš karto kai tėvai išvyksta rengia vakarėlius, jog jie pabaigę mokyklą stoja į koledžus. Amerikietiška kultūra mums gerai pažįstama, todėl jau suprantame tokį gyvenimą ir galime iš jo pasijuokti. Bet toks amerikietiškas pasaulis sąmonėje visiškai nedera su žodžiais „karoče” ir kitais, riebesniais.

Filmui „Kietakiaušiai” scenarijų rašė Evanas Goldbergas ir Sethas Rogenas (pastarsis suvaidino ir vieną iš policininkų). Šie du vaikystės draugai scenarijų filmui pradėjo rašyti dar būdami trylikos. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl filmas gavosi natūraliai juokingas. Natūralumo filmui prideda ir tai, jog pagrindiniams paaugliškiems vaidmenims buvo paimti tikrai jauni aktoriai – pvz. Fiogelį vaidino septyniolikmetis Christopher Mintz-Plasse – pagal įstatymus filmuojant sekso sceną, filmavimo aikštelėje turėjo būti jo mama.

Jeigu vertintume vertimą atplėštą nuo „Kietakiaušių” filmo – jis tikrai yra kokybiškas. Žargonas nėra persūdytas ar panaudotas nenatūraliai. Bet – jis daugiau iš „Kietakiaušių” atėmė, negu jam davė. Galbūt, ateityje filmų platinimo kompanijos imsis dubliuoti ir silpesnius ne vaikams skirtus filmus – dubliažas gali išgelbėti filmą nuo nesėkmės. „Kietakiaušiai” yra per stiprus filmas, kad jį dubliuoti.

Paskelbta – www.kinas.info

Plačiau apie filmą: Kietakiaušiai | Superbad, 2007

Atrodo, projektas „Apdaila 2007” jau baigiasi. Projektas vėlavo ne tiek ir daug – nepilną mėnesį ir neviršijo numatyto biudžeto (net šiek tiek išėjo mažiau, nei buvo planuota).

Atskiros kalbos nusipelnytų namo pardavėjo/statytojo koncorciumas, susidedantis iš pardavėjo UAB „Infra”, rangovo „Skirnuva”, organizatoriaus UAB „Pavasaris”, langų tiekėjo „Stamitos”, šildymo sistemos diegėjo „Axis Industries”, Rytų skirstomųjų tinklų, „Vilniaus Energijos”, „Vilniaus vandenų”, „Karoliniškių būsto” ir eilės kitų. Jei trumpai apie juos – atsiliepimas teigiamas ir kaip klientas pasitenkinimo matricoje būčiau „linkęs rekomenduoti kitiems”. Visos šios įmonės taip pat neišvengiamai įtakojo projekto „Apdaila 2007” vykdymą.

Per tuos 4 projekto „Apdaila 2007” vykdymo mėnesius teko susidurti su visa eile tiekėjų, pardavėjų.

Istorijai ir viešumai – pliusų ir minusų vakaras. Kiekvieną buvusį „partnerį” vertinu nuo trijų pliusų iki trijų minusų.

„Delitex International” – **

Galime pavadinti „generaliniu apdailos rangovu”. Kompanija vykdė daugelį apdailos darbų (grindų klojimas, plytelių klijavimas, sienų, lubų tvarkymas, etc.). Taip pat suorganizavo santechniką, kuris taisė pirmojo klaidas ir surado elektriką. Nesiožiavo taisydami „persigalvojimus”, mano surastų santechnikų klaidas, durininkų liapsusus.

Brangoki – lyginant šių dienų Vilniaus miesto apdailos kainas tai jie „vidutiniškai, labiau į viršų.

Visus pagrindinius darbus vykdė sparčiai – stabdymas atsirado tik tada kai reikėjo dėliot štrichus („dadažyt”, „daklijuot”, plintusiuką pakeist) – tokių smulkmenų ėjo daryt po kelias dienas. Vis dėl to, tai suprantama, smulkmenas visiems daryti yra šlykščiausia, dėl to vėlavimais ir stabdymais kaltint negaliu, juolab, kad ir spaudimo didelio nedariau.

Jeigu prireiks – Dainius, direktorius, 869958308. Beje, vokeliai net ir apdailininkų sektoriuje virsta į mitą – nepasirašo daryti mokant „juodais”, ir dauguma jų konkurentų nebepasirašo.

„Slenkančios sistemos” – ***

Šitie stumdomų konstrukcijų specialistai nusipelno aukščiausio balo. Lyginant pasiūlymus, jų kaina vėlgi buvo „vidutinišką į didesnę pusę”, bet darbų kokybė labai gera. Maža to, jog pagal sutartį turėjo pagaminti per 31 kalendorinę dieną, tai baldai montuojami buvo jau 15 dieną (atsižvelgiant dar į tai, jog penkias dienas atidėjom mes – neturėjome tiesiog laiko jų priimti). Jie tą pačią dieną atsiuntė žmogų pataisyti poros klaidų, kai pateikėme pastabas.

„Fiskardiga” – —

Ši kompanija nusipelno visų trijų minusų. Pirmas minusas keliauja už tai, jog sumaišė užsakymą ir vienos iš užsakytų durų atkeliavo kairinės, o ne dešininės (dėl to vienų durų montavimas atsidėjo 2 sav.). Dar didesnis minusas keliauja už tai, jog vienos iš durų buvo 5 cm per siauros – dėl to teko taisyti sieną. Negana to, ši kontora atsiunčia nemandagius ir grubius montuotojus.

UAB „Olima” – **

Iš šios kontorėlės užsakėme buitinę techniką. Puikūs terminai ir labai geros kainos. Tiesa, vieno džiaugsmo jų neteko savo akimis matyti – jų logistika sugebėjo šaldytuvą, orkaitę, kaitlentę, gartraukį ir skalbimo mašiną atvežti viename 1986 m. pagamintame „VW Passat”. Gaila, nepamačiau, kaip tai atrodė :)

Kontaktai – Giedrius, arba „Bitėje Plius” – ONIC

„Invaida” – *

Su šia bendrove teko bendrauti kelis kartus: ten išsirinkau grindis, vėliau plintusus, laikiklius, kampukus ir kt. smulkmenas susijusias su grindimis. Neblogos kainos ir geras asortimentas, bet nemažai problemų su personalu ir konsultantais (ypač dirbančiais sandėlyje Verkių g.). Taip pat, nesugebėjo dviejų dienų bėgyje suorganizuoti transporto – dėl to jau atleista iš darbo „Audi 100” turėjo vargo su dar vienu kroviniu.

„Dvarčionių keramika” – *

„Dvarčionių keramikai” didelis pliusas už naująją kolekciją ir išlaikytą padorią kainą. Didelis minusas už tai, jog jų firminė parduotuvė Ukmergės g. „skiedžia” jog greičiau nei per savaitę plytelių pristatyti neįmanoma, nes visos žiedžiamos pagal užsakymą. Firminė parduotuvė Dvarčionyse tuo tarpu sandėlyje turi _visų_ paskutinės kolekcijos plytelių pagal poreikį.

„Dremalita” – *

Pliusai už gerą aptarnavimą, patarimus, 20% nuolaidas „Ravak” ir „Hansa” produkcijai ir greitą pristatymą į namus. Minusai – parduotuvės vadovas bandė išvaryti iš automobilių stovėjimo aikštelės – nes užimame vietą (!!!). Taip pat sukomplektavo netinkamus vonios spintelės rankenelės laikiklius – teko ieškoti ir taikyti panašius iš „Senukų”.

„Nemuno baldų centras” – —

Dar viena organizacija nusipelno dviejų minusų. Situacija: nužiūrėjome kėdes, bet jų sandėlyje buvo tik trys (reikėjo keturių) – sutarėme, jog paskambins, kada kėdės atvažiuos. Po kelių savaičių (pirmadienį) skambutis – jau turime jūsų kėdes, atvažiuokite. Dar vienas skambutis po kelių valandų – iš tikrųjų, šiandien dar neturime kėdžių, nes nespėjo iškrauti mašinos, atvažiuokite geriau rytoj. Atvažiavome poryt (trečiadienį) – kėdžių dar … neatvežė! Paskambinsime, kai atveš. Sekančią dieną (ketvirtadienį) paskambino, jog jau tikrai atvežė. Be to, nepriima mokėjimų kortele (neįtikėtina parduotuvėje, kurioje turbūt vidutinė pirkinio suma yra virš kelių šimtų litų).

Santechnikas Arvydas – —

Ji rekomendavo „Nordea” banko vadybinkas (taip taip, taip lengva įsijausti, kaip kalba žmoniškai) – labai aukšta kaina, dvi savaites ėjo taisyti trūkumų, o dar vėliau paaiškėjo, kad pridarė krūvą broko… Matyt, jau nutraukė savo veiklą, nes visi turėti kontaktai išjungti.

„Baldų rojus” – —

Nusipelno trijų minusų, nors ir neteko iš jų nieko nupirkti. Prieš tris mėnesius užsakėme stalą. Žadėjo paskambinti, kai atvažiuos. Vis dar laukiame … Gerai, kad stalą jau nusipirkome kitur ir jo jau nebereikia …

Algirdo iš Alytaus signalizacijos montuotojų komanda – **

Labai gera kaina, aukštos kokybės paslaugos ir įranga – bet problema su „atėjimu vykdyti darbų” – matyt, natūralus darbo jėgos stygius. Dėl to, vėluodavo atlikti vienus ar kitus darbus. Kitąvertus, signalizacijos darbai mažai įtakojo kitus darbus, dėl to realiai jų vėlavimas netrukdė.

„Senukai” – –

Nors „Senukuose” teko pirkti tik smulkmenas, bet jų susidarė didelė masė. Ačiū darbdaviui, jog parūpina „Senukuose” ženklias nuolaidas, kuriomis galima nuolat naudotis. Pagrindinė problema – atmestinas ir kartais nesuvokiamas konsultantų darbas: pvz. „atpjaukite 2,5 kv. milimetro elektros laido”, ok, parsineši namo, o ten ne iš šio ne iš to pasirodo besąs 1,5 kv. milimetro laidas; nusipirkus virtuvės kriauklę, kažkodėl su ja buvo sukomplektuotas visai kitos kriauklės sifonas (tiesa, pakeitė operatyviai) ir dar keletas panašių atvejų.

„Ermitažas” – *

Teko susidurti minimaliai, konsultantai paliko geresnį įspūdį. Kitą vertus – pas juos baisios problemos su asortimentu. Įtariu, jog „Senukai” prispaudę laiko tiekėjus, jog šie netiektų „Ermitažui”.

Santechnikas iš Lazdynų – ***

Velniškai kantrus, mandagus ir sąžiningas žmogus. Deja, nežinau net jo vardo – tik telefono numerį. Labai sąžiningai atliko virtuvės santechninius darbus už tokią mažą kainą, jog savo noru sumokėjau daugiau nei prašė.

Prie statybos/apdailos/baldų tiekėjų būrio dar galima pridėti banką „Nordea”, turto vertintojus „Inreal” ir neilgą eilutę kitų, kurie jau išsitrynė iš atminties.

Seth Godin 1995-aisiais įkūrė vieną iš pačių pirmųjų internetinio marketingo kontorų. Užėjus „dot com’ų” laikams, jis parsidavė „Yahoo!”. Vis dėl to, Seth Godin pirmiausia yra žinomas savo populiariosios rinkodaros knygomis – šiuo metu jis neužima jokių aukštų pareigų, tiesiog rašo knygas ir važinėja po pasaulį skaitydamas paskaitas po kokius 20 tūkst. JAV dolerių už 8 akademinių valandų sesiją. Kartais dar turbūt PR tikslais užsiima kokia nors labdaringa veikla.

Seth Godin taip pat yra įkūręs rekomendacijų portalą „Squidoo” – tiesą pasakius, nežinau ar jis populiarus. Šis veikėjas taip pat sąžiningai rašo blogą.

„Purpurinė karvė” yra viena iš tų šiuolaikinių populiariųjų marketingo knygų, kurioje apie vienu sakiniu pasakomą mintį galima prirašyti visą romaną. Ir ta apimtis gana išpūsta – turinys labai lengvas, didelės raidės, kieti viršeliai ir 200 puslapių.

Pagrindinė mintis iš tiesų nėra kažkuo nauja – tai dar Jacko Trouto „Pozicionavimo” teorijos išraiška – išsiskirkite. Norėdams išryškinti „purpurinės karvės” svarbą, S.Godinas ją vadina „naujuoju P” – šalia „product, place, promotion, price” pastato savo sugalvotą „purple cow”.

Idėja grindžiama ne tik teorija, bet ir pavyzdžiais – trumpučiuose knygos paragrafuose minima daug kompanijų ir daug brand’ų (tarptautinių jų tik dalis – daug yra tik amerikoniškų ir mums nepaįžstamų), kurie atrado savo „purpurinę karvę”. Rimtai analitinei marketingo knygai akivaizdžiai trūksta paaiškinimų – kaip ir kokiais būdais tai buvo pasiekta.

Knyga nepasako kažko kardinaliai naujo, bet originaliu pavadinimu ir aiškiai išsakyta pozicionavimo tiesa tapo bestseleriu – ko ir buvo galima tikėtis.

Reziume – knyga tinka skaityti gulint vonioje sekmadienio vakarais. Nieko verčiančio susimąstyti ir jokių gilių žinių, kurios jums praverstų – tiesiog paviršutiniškas greitas ir lengvas marketinginis skaitalas, kuris slysta kaip vonios putos.

Elena iš MSA minėjo, jog Richardo Bransono biografijos tęsinys jau pasirodė lietuviškai – reikės jį griebti, kadangi sulaukiau daug rekomendacijų, jog ji geresnė, nei „Loosing My Virginity„, kuri man labai patiko.

Jeigu norite šias knygas paskaityti – galiu paskolinti.

Išėjus iš filmo „Sėkmės, Čakai!” seanso mintyse kirbėjo du klausimai: kas buvo šio filmo vertėjas ir ar matė šį filmą komisija, suteikinėjanti Lietuvoje rodomiems filmus reitingus?

Lietuviškuose filmo titruose, kaip reta, labai daug klaidų. Kai kurios salėje sukelia graudų juoką: pavyzdžiui, ekrane pasirodantis užrašas „Present” (net nemokant anglų kalbos galima atspėti, jog jis rodo, jog veiksmas pradeda vykti dabartyje) išverstas gražiu lietuvišku žodžiu „Dovana”. Tik nelabai aišku, prie ko ta dovana.

Lietuvos kino teatruose šiai sukamai juostai suteiktas reitingas „T”. Tai antras „laisviausias” reitingas – šis reitingas tik rekomenduoja nepilnamečiams pasitarti su tėvais žiūrėti šį filmą ar ne, o realių apribojimų nėra jokių. Palyginimui – JAV šiam filmui buvo suteiktas reitingas antras „grieščiausias” reitingas (R) – į kino teatrą galima patekti tik su tėvais.

Nuogybių ir juokelių apie antrą galą filme „Sėkmės, Čakai!” yra tiek, jog „Amerikietiškas pyragas” nespėtų uostyti dulkių, jei bandytų lenktyniauti „kas daugiau ir stipriau”. Įsivėlimas į šlykščių scenų ir pigių juokelių tiradą tapo didžiausia komedijos problema. Pradėję dar vidutinišku tempu, į filmo pabaigą jie nori rodyti tik stipriau ir stipriau, o galutinai užmuša jau per titrus.

Kadangi juosta yra tik komercinė, pagrindiniam vaidmeniui buvo pakviesta viena ryškiausių jaunųjų Holivudo žvaigždžių Jessica Alba. Kažkada buvusi nominuota „Auksiniam gaubliui” už vaidmenį Jameso Camerono seriale „Tamsos angelas”, J.Alba pradeda skęsti vis gilesnėje komercinių juostų duobėje – pasimokyti ji galėtų iš Scarlett Johansson ar Keiros Knightley, kurios sugeba spėti pasirodyti visur ir gerai.

„Sėkmės, Čakai!” JAV kino teatruose uždirbo 40 mln. JAV dolerių – tikrai ne pats geriausias rezultatas. Viena iš priežasčių, kodėl komercinė romantinė komedija ne tapo ekranų hitu – reitingas. Jessica Alba pirmiausia yra paauglių žvaigždė, o šie, norėdami patekti į filmą, kartu turi temptis tėvus.

„Sėkmės, Čakai!” tapo pigių sekso juokelių kratinių – nelaimė dar ir ta, jog daugelis jų jau buvo girdėti ar matyti anksčiau. Neišspaudę kokybės, scenaristai perspaudė juokelių kiekio srityje. Juokeliais buvo bandyta užmaskuoti visiškai nevykusi ir buka filmo fabula – 10-metė gotė užkeikia kitą dešimtmetį, jog su juo permiegojusios merginos iš karto po sekso su juo sutiks savo gyvenimo vyrą. Prakeikimas kaip ir nekenkia, kol (o, netikėtume!) jaunuolis tikrai įsimyli vieną merginą. Atspėti kaip viskas tęsis toliau – lengviau nei pataikyti pirštu į nosį užsimerkus.

„Sėkmės, Čakai!” – viena bukiausių ir absurdiškiausių juostų, rodytų šiemet. Keista, jog Lietuvoje tokias leidžia žiūrėti bet kokio amžiaus žiūrovams … Matyt, kitaip ši juosta nesugėbėtų tapti populiariausiu savaitgaliu filmu.

Paskelbta www.kinas.info

Plačiau apie filmą –  Sėkmės, Čakai! | Good Luck, Chuck, 2007

Šiandien „Best Western” vyko Marketingo specialistų asociacijos visuotinis susirinkimas, kurio pagrindinis dienotvarkės klausimas – naujos MSA valdybos rinkimai.

Be didesnių diskusijų, buvo išrinkta ir patvirtinta valdyba:

1. Jonas Jankūnas, 32m. „Actual City Media” marketingo ir  pardavimų vadovas.
2. Saulius Kazlauskas, 35m. Reklamos ir marketingo agentūros „Onyx BMT” direktorius.
3. Julius Neviera, 29m. „Via Media” tyrimų vadovas.
4. Simonas Bartkus, 24m. „Lietuva Statoil” marketingo vadovas, www.kinas.info vadovas.
5. Saulius Majauskas, 32m. Viešųjų ryšių agentūros „Euro RSCG PR” direktorius.
6. Vytautas Gailevičius, 24m. Lietuvos Nacionalinės Filharmonijos visuomenės informavimo skyriaus vadovas

MSA yra pakankamai jauna organizacija, vienijanti apie 120 narių. Pagrindinė organizacijos misija – bendro marketingo lygio kėlimas.

Artimiausiu metu ketinama organizaciją pervadinti į Lietuvos Marketingo Asociaciją.

Persikėlus iš Pašilaičių (Gabijos g.) į Lazdynėlius (Jonažolių g.) vienas iš esminių teigiamų kasdienybės pokyčių – laikas, sugaištas važiuojant iš/į darbą.

Pabandžiau atlikti 8 kelionų iš/į darbą testą keliaujant iš Pašilaičių ir 8 kelionės iš ir į darbą iš Lazdynėlių. Į darbą važiuoju 8 valandai, iš darbo startuoju 17-18.30.

Jeigu iš Pašilaičių kelionėje į „Verslo trikampį” užtrukdavau vidutiniškai 46 minutes, tai tą patį tikslą iš Lazdynėlių pasiekiu per 19 minučių.

Grįžimui iš darbo į Pašilaičius užtrukdavau 28 minutes, į Lazdynėlius – 9 minutes.

Skirtumas, kodėl dabar į darbą važiuoju 10 minučių ilgiau susidaro ne tik dėl didesnių kamščių ryte, bet ir dėl to, jog norėdamas patekti iš Geležinio Vilko g. patekti į A.Goštauto gatvės galą, turiu apsukti nemažą garbės ratą.

Miesto plėtra drastiškai vyksta šiaurės vakarų kryptimi, nors transporto atžvilgiu toje pusėje beveik nieko nedaroma. Mano skaičiavimu „iš akies”, Ukmergės gatvės prieigose kasmet apsigyvena apie 8000 naujų gyventojų – pabandykime primesti, kiek naujų automobilių kas rytą vis daugiau juda Ukmergės, Geležinio Vilko, Laisvės gatvėmis.

Kol kas tiesioginis ryšys tarp nekilnojamojo turto kainų ir laiko, sugaištamo kamščiuose važiuojant iki populiariausių „darbo” zonų yra dar mažas. Manau, tas ryšys artimiausiu laiku vis taps akivaizdesnis. Visgi, jeigu kelionėje iš darbo/į darbą sugaištate po 1,5 valandos per dieną, tai yra 7,5 valandos per savaitę, 34,5 valandos per mėnesį ir 414 valandų per metus.

Kiek vertos jūsų 52 darbo dienos? Tiek „darbo dienų” nemažai žmonių prasėdi transporto spūstyse.

Jeigu kalbėtume, kokiai media priemonei šiuo metu dažniausiai prognozuojama greičiausia mirtis – tai yra radijas. Kažkada radiją ketino įveikti televizija – neįveikė. Kažkada internetas žadėjo „užmušti” visus – nepasisekė.

Šiandien į radiją kėsinamąsi iš visų pusių. Televizija atėmė labai daug „namų” klausytojų iš radijo – vis mažiau klausomąsi radijo namie, dažnai tik kaip garsinis fonas žiūrimas televizorius. Jaunimo tarpe radijas kenčia dėl „ipod’ų” – radijo klausytis yra nebemadinga ir nepatogu – su MP3 grotuvu gali klausytis tai, ką nori pats. Maža to, radijui į pakinklius dar duoda internetinės tarnybos ale „last.fm„, kurios leidžia „susikurti savo radiją”.

Vienintelė tvirtovė, kur radijas yra neįveikiamas – automobilis. Automobiliuose radijas išlieka media numeris vienas. Kas juos gali iš ten iškrapštyti – vėlgi tie patys „ipod’ai”. Naujesniuose automobiliuose vis plinta „iPod” integracija arba bent jau MP3 diskus skaitantys grotuvai – gali klausytis tokios muzikos, kokios nori!

Tai kur yra radijo ateitis?

Mano manymu, radijas, kuris transliuoja tik muziką mirs pirmas. Neįmanoma sudaryti tokio grojaraščio, kad jis būtų įdomesnis negu tas, kurį susidarai sau. Muziką grojantis radijas gali gyvuoti tol, kol radijas bus patogiau pasiekiamas negu MP3 grotuvai.

Iš Lietuvoje transliuojamų išskirtingai muzikinių radijo stočių garsiausia ir klausomiausia yra „European Hit Radio”. Bene plačiausia vieta, kur ši stotis girdima – „Impuls” sporto klubų tinklas. Na, ten dar irgi yra vieta radijui su mažai kalbų.

Tai ką radijas turėtų daryti?

Radijo kelias į ateitį, kur jo negali nugalėti „iPod’ai” – unikalus turinys. Tai gali būti žinios (galimybė pusvalandį važiuojant į darbą išgirsti žinias man yra svarbiau nei paklausyti mėgiamos muzikos), tai gali būti charizmatiški ir pritraukiantys laidų vedėjai (liaudiškai DJ) arba tai gali būti įdomios ir aktualios laidos.

Turbūt puikiai tai suprasdami „Radiocentras” kažkokiais būdais sugebėjo pas save privilioti Giedrių Masalskį, kuris vėl kas rytą žadina tautą radijo bangomis. Pats G.Masalskis priešpaskutiniame „Žmonių” numeryje teigia, jog grįžo į radiją dėl malonumo, bet greičiausiai tas malonumas buvo įvertintas ir apvaliu honoraru. Be jokios abejonės – vertėjo. Yra daugybė žmonių, kuriems šis vėdėjas labai patinka ir joks „iPod’as” nekonkurentas rytams su Giedrium Masalskiu.

Verta prisiminti, jog „M-1” aukso amžius buvo tuomet, kuomet jų tinklelį sudarė tokie unikalaus radijo turinio kūrėjai kaip Giedrius Masalskis („Pabudome ir kelkimės”), Asta Stašaitytė ir Livija Gradauskienė („Tarp mūsų mergaičių”), Tomazas ir Marazas („Po trijų”). Toks tinklelis šiandien didelėms auditorijoms būtų argumentas išmesti „iPod”.

Žvelgiant į unikalaus radijo turinio ateitį verta prisiminti ir tokias kultines radijo laidas kaip „Radijo šou”, Rolando Kazlo šeštadienio ryto laidas per „Ultra Vires” …

Prognozuoju, jog artimiausiais metais konkurencija dėl žmonių ir laidų tarp radijo stočių didės. Išlikti gali tos, kurių stiprybė yra ne tik muzika.