Simonas Bartkus | Blog

Adamas Sandleris – labai savotiškas aktorius. Neturėdamas jokių specifinių fizinių duomenų, produktyvus aktorius per savo jau beveik du deimtmečius trunkančią karjerą „užsidirbo” vieno populiariausių ir geriausiai apmokamų komikų vardą. Jau tapęs Holivudo žvaigžde, aktorius emėsi ir prodiusavimo bei scenarijų rašymo. Naujausioje komedijoje „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!” Adamas Sandleris ne tik sukūrė pagrindinį vaidmenį, bet ir buvo pagrindinis prodiuseris bei vienas iš scenarijaus bendraautorių.

Lietuvos žiūrovų požiūris į šį komiką taip pat savotiškas. Geriausiai už Atlanto sutikti filmai „Ponas Dydsas”, „Kietas tėtušis”, „Psicho terapija” ir kiti Lietuvos žiūrovų buvo sutikti abejingai. Bet Adamo Sandlerio žvaigždė Lietuvoje augo pavėluotai ir sėkmės piką šis aktorius išgyvena dabar – „Klik! Arba gyvenimas pagreitintai”, „O dabar jus skelbiu Čaku ir Lariu” mūsų kino teatruose uždirbo šimtus tūkstančius litų. Ypatingos sėkmės sulaukė ir naujausias „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!” – per pirmas tris demonstravimo dienas juosta surinko lygiai 100 tūkstančių litų, nors jautė tokių filmų kaip „Wall-E”, „Mamma Mia” ir „Hankokas” konkurenciją.

Įdomus ir Lietuvos kino platintojų požiūris į filmus su Adamu Sandleriu – tokios pat vidutiniškos komedijos su šiuo aktoriumu kaip „Ispangliška”, „Ilgiausias Jardas” ir „Reign Over Me” mūsų kino teatruose taip ir nebuvo parodytas. Galbūt platintojai supranta, jog negalima leisti žiūrovams persisotinti A. Sandleriu – visgi, jis ne Jimas Carrey, ne Rowanas Atkinsonas ir ne Rolandas Kazlas, kad į jo vaidybą būtų galima žiūrėti ir žiūrėti.

Grįžkime prie filmo. Komedija „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!” pasakoja istoriją apie superherojaus galių turintį slaptąjį žydų superagentą, kuriam vieną dieną tiesiog pabosta būti tokiu ir jis pabėga į svajonių šalį JAV ir siekia savo svajonės – tapti pripažinti kirpėju. Senjoriško amžiaus klientes „superagentas” pamalonina ne tik gebėjimu daryti šukuosenas, bet ir savo neprilygstamu seksualumu.

Šioje komedijoje susilieja viskas – absurdas, fantastika, vulgarumas, politika, seksualumas … Kryptis, kuria eina filmas, taip ir lieka neaišku. Tarsi viso to kratinio dar būtų negana, netikėtai į scenarijų dar įgrūdama parodijos linija, kurioje vienas iš herojų ruošiasi kovai kaip Rokis, o pats agentas Zohanas pradeda rodyti triuką „Adamsų šeimynėlės” motyvais.

Įdomiausia filme tampa politinė siužeto linija, kurioje drąsiai ir atvirai tyčiojamasi iš JAV imigrantų, painiojamos politinės vertybės, komiškai žvelgiama į terorizmo grėsmę, Palestinos ir Izraelio konfliktą. Nors juostoje nemažai faktų iškraipyta ir labai sutirštinta, bet tik jie ir geba filme šiek tiek nustebinti – ne visi sąmoju, kiti tiesiog drąsa atvirai tyčiotis. Vienas iš scenaristų Robertas Smigelis pripažino, jog scenarijus buvo parašytas 2000-ųjų pradžioje, bet filmo kūrimas buvo atidėtas vengiant teroristinės tematikos po rugsėjo 11-osios įvykių.

Adamas Sandleris į filmą šalia savęs sugebėjo surinkti nemažą žvaigždyną. Pagrindinį superagento priešą Fantomą vaidinas Johnas Turturro, kitą žydą Salimą įkūnija Robas Schneideris. Komedijos kratinys neapsieina ir be romantinės linijos, kuriai reikalinga moteris. Šį personažą, palestinietę Dalią vaidina rytietiškų bruožų kanadietė Emmanuelle Chriqui, matyta „Lemtingame posūkyje” arba „100 merginų”.

Jeigu reikėtų filmą „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!” apibūdinti vienu žodžiu, tai tinkamiausias būtų – „kvailas”. Kvailas visomis prasmėmis – kvailas scenarijus, kvaili herojai, kvailos scenos ir kvaili siužėto posūkiai. Kvailas, bet vietomis nustebinantis.

Plačiau apie filmą – Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk! | You Don`t Mess with the Zohan, 2008

Iki rudens skrydžių tvarkaraščio įsigliojimo liko trys mėnesiai, bet daugelis Lietuvos rinkos dalyvių kol kas tyli dėl planų rudeniui.

Atviresnė tėra tik „Ryanair”, kurios rudens tvarkaraštis jau pilnai aiškus ir apie jį jau rašiau – skrydžių iš Kauno šiek tiek mažėja (tiesa, dalis jų ir buvo tik sezoniniai).

Paprastai aviakompanijos būna labai aktyvios skelbdamos apie naujas kryptis, o sunkiau sekasi sužinoti tik apie nutraukiamus skrydžius, tuo tarpu šį kartą tyla ir apie planus. „airBaltic” kol kas anonsavo tik kryptį iš Rygos į Tamperę (Suomija), bet jau yra žinoma, jog „airBaltic” nuo rudens tikrai skraidys iš Rygos į Dubajų (Jungtiniai Arabų Emyratai) ir Amsterdamą (Olandija), taip pat tradiciškai atgaivins žiemos sezono kryptį į Hurgadą (Egiptas).

Žinių, jog „airBaltic” plės krypčių iš Vilniaus skaičių nėra. Kompanijos atstovai per žiniasklaidą skundžiasi, jog Vilniaus oro uostas proteguoja „FlyLAL”, tuo tarpu savo rinkodaros komunikaciją akivaizdžiai pasuko kryptimi, jog „skriskite per Rygą”. Strategija visiškai suprantama, žinant, jog Rygos oro uoste „airBaltic” turi šiltnamio sąlygas. Kryptis į Dubajų turėtų pagerinti kompanijos pozicijas atsivežant keleivių iš Vilniaus.

Įdomus sprendimas atidaryti kryptį iš Rygos į Amsterdamą – šia kryptimi į Ryga skraido olandų gigantas „KLM”. Ko gero, „airBaltic” jaučiasi jau tokie stiprūs Rygoje, kad bandytų atiminėti keleivius iš didžiųjų kompanijų, kurios vežasi keleivius į savo hub’us. „FlyLAL” ir „KLM” yra „codeshare” partneriai, o jungiamieji skrydžiai per Amsterdamą yra vienas iš „FlyLAL” privalumų.

„FlyLAL” dabar yra labai užsiėmusi užsakomųjų reisų aptarnavimu – dabar vasarą pervežti keleivius į vasarojimo vietas (Turkija, Graikija, Egiptas, Ispanija, Italija, Kroatija) reikia tikrai daug resursų. Visgi, plečiamas lėktuvų parkas leidžia galvoti, jog rudenį kompanija turėtų padidinti reguliariųjų krypčių skaičių.

Atsigavusiame labai gerame saite „CH-Aviation” pasirodė žinutė, jog „FlyLAL” turėtų nuo rudens atidaryti Vilnius – Budapeštas kryptį. Šia kryptimi skraidyti iš Vilniaus jau buvo bandymų, bet, nelabai sėkmingų. Visgi, vertinčiau, jog ši kryptis turėtų būti labai perspektyvi. „FlyLAL” turi planų vykdyti tranzitą per Vilnių, keleivių pirmiausia atsivežant iš Rygos, todėl tam reikalingos kryptys iš Vilniaus tokios, kokių nėra iš Rygos (kadangi „airBaltic” ir „FlyLAL” kainos iš principo nesiskiria) – Budapešto atvejis būtų tas.

Beje, latviai pradėjo buvusioje karinėje bazėje Daugpilyje statyti civilinį keleivinį oro uostą – statybos darbus tikimąsi baigti 2013-aisiais metais. Tikimąsi, jog iš Daugpilio bus paklausūs skrydžiai į Varšuvą ir Maskvą dėl didelio kiekio tų tautų atstovų Daugpilio regione. Aišku „airBaltic” šį miestą sujungs su Ryga ir vešis tranzitinius keleivius, kaip vežasi iš Liepojos, Ventspilio ir Vilniaus.

Visgi, latvių investicijos į Daugpilio oro uostą yra labai rizikingos. Planuojama, jog parengti oro uostą keleivių vežimui atsieis apie 20 mln. latų – kas yra beveik 100 milijonų litų. Daugpilio oro uosto situacija panaši į Šiaulių oro uosto – buvęs karinis oro uostas turi neblogą lėktuvų kilimo/nusileidimo taką (bet iš esmės kur kas blogesnį nei Šiauliuose). Šiuo metu ten nėra jokios keleivių infrastruktūros, viskas statoma nuo nulio.

Bet – jei latvių investicijos pasiteisins ir Daugpilyje bus keleivių, tai Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos strategams su trimis oro uostais (Kauno, Palangos, Šiaulių), kurių kiekvienas infrastruktūra lenkia bet kurį Latvijos (Liepoja, Ventspilis ir būsimasis Daugpilio), liks nusišauti. Nors verkti reikėtų jau vien dėl Rygos-Vilniaus dvikovos rezultatų.

Naršantys „IMDb.com” jau turbūt pastebėjo – po šio savaitgalio pasikeitė „IMDb” geriausiai vertinamų visų laikų filmų TOP-250 lyderis. „Krikštatėvį” aplenkė naujas filmas apie Betmeno nuotykius „Tamsos riteris”.

Šiandien šį filmą „IMDB” vertino jau 46900 žiūrovų ir filmo vidutinis vertinimas yra 9,7. Sudarydamas TOP-250, IMDB taiko specialią reitingavimo metodiką, kuri eliminuoja perdėtai gerą filmo vertinimą filmo rodymo pradžioje – pastebėta tendencija, jog filmui tik pasirodžius, filmą pirmiausiai ima vertinti gerbėjai, o kritikai „atsibunda” vėliau. Todėl jeigu žiūrėsite filmų „TOP-250”, tai filmo „Tamsos riteris” reitingas yra rodomas 9,5.

Kol kas sunku prognozuoti, ar išliks „Tamsos riteris” „IMDb” reitingo lyderiu visiems laikams. Visgi pradiniai vertinimai taip pat būna geresni, negu vėlesni ir, pastebėjau, jog „IMDb” reitingai šiek tiek pakrenta. Toli neieškant pavyzdžio galima atkreipti dėmesį į”WALL·E”, kurio reitingas po pirmojo savaitgalio buvo 9,1, bet dabar nukrito iki 8,8. Kitą vertus, „Krikštatėvio” reitingas yra 9,1, o „Tamsos riterio” 9,7, tai atotrūkis gana solidus …

Filmo dar nemačiau, tai negaliu vertinti – plaukiantys kritikų vertinimai taip pat labai teigiami, bet, pagal juos sakyti, jog „Tamsos riteris” yra geriausias visų laikų filmas negalima – yra ir argumentuotų pastabų filmui.

Aišku, labai geriems žiūrovų reitingams „padeda” ir mėgstamo aktoriaus Heatho Leadgerio mirtis –  „Tamsos riteryje” jis dar spėjo nusifilmuoti ir tai yra paskutinis filmas, kuriame pasirodo jaunas aktorius. Nostalgija ir liūdesys, be abejo, balsuotojus priverčia už tai suteikti vieną kitą papildomą balą.

Įdomu bus pažiūrėti, kaip IMDB reitingas keisis – visgi, vertinant populiarųjį kiną IMDB reitingas yra solidus rodiklis.

„Tamsos riteris” pasiekė ir finansinių rekordų – sumušė geriausio uždarbo per vieną dieną rekordą (67,8 mln. dolerių), geriausio uždarbio per vieną savaitgalį rekordą (155 mln. dolerių), tapo trečiuoju per dvi dienas peržengusiu 100 mln. dolerių ribą.

Bet, manau, jog „Tamsos riteris” Lietuvoje jokių rekordų nesumuš – komiksiniai filmai Lietuvoje taip nemėgstami, jog net geri atsiliepimai filmui nepadės. Lygiai kaip ir fiasko Lietuvoje patyrė „Betmenas: Pradžia” ir „Supermenas: sugrįžimas”, nors kritikų ir žiūrovų atsiliepimai buvo labai geri.

„Apple” sukurtą ir apsaugotą programinę įranga „iPhone 2.0” užtruko nulaužti lygiai devynias dienas – „Apple” programinės įrangos atnaujinimą kartu su „iPhone 3G” išleido liepos 11 dieną, o „iPhone DEV” pasivadinusi grupuotė išleido programą „PwnageTool 2.0”, kurios pagalba gali būti atrakinama „iPhone” programinės įrangos versija 2.0.

Ką tai reiškia vartotojams? Pirmiausia, tie, kurie turėjo įsigiję pirmosios kartos „iPhone”, gali įdiegti ir atrakinti programinės įrangos versiją „2.0”. Pagrindinė naujovė – ir turintieji senuosius telefonus gali diegti papildomas programas iš „AppStore”, naudotis „Exchange” palaikymu ir kitomis naujovėmis, kurios pasirodė programinės įrangos versijoje 2.0.

Pagalbos apie diegimą ieškokite iPhone DEV, „MacOSX.lt”.

Beje, paprastas trick’as, kaip prisijungti prie „Apple” valdomos „AppStore” – tiesiog prijungdami savo account’ą nurodykite, jog jūsų šalis yra Rusija. Parinkus kilmės šalį Rusija, „iTunes Store” leidžia aktyvuoti account’ą ir lietuvišką kreditinę kortelę. Su tokiu account’u negalėsite pirkti muzikos, bet galėsite laisvai siųstis ir diegti nemokamas programas iš „AppStore” arba pirkti iš ten mokamas programas. Tiesa, tai galėsite daryti tik kompiuteryje ir iš kompiuterio įdiegtas programas sinchronizuoti su telefonu. Telefonu jungiantis prie „AppStore” išmetamas pranešimas, jog diegti programas tiesiai telefone gali tik JAV „AppStore” lankytojai.

UPDATE: Ačiū komentatoriui Mariui – „AppStore” telefone neveikia ne dėl to, kad užsiregistravote kaip rusas, o tiesiog dėl to, jog „Apple” nustato jūsų vietą pagal „Localization” – išjunkite „Localization” ir „AppStore” naudotis tiesiai telefone galėsite.

Atskira didžiulis visuomenės sluoksnis kodiniu pavadinimu „Delfi” komentatoriai dažnai mėgsta lyginti „Ryanair” su „FlyLAL” ar net „SAS”. Noriu truputį paaiškinti, kuo skiriasi „low-cost” ir „low-price” avialinijos.

Kaip ir rodo pačios sąvokos, „low-cost” (tiesioginis vertimas – „mažų kaštų”) galima vadinti kompanijomis, kurių pagrindinės pastangos yra sudedamos į kaštų mažinimą. „Low-price” tuo tarpu yra kompanijos, kurios laiko sąlyginai žemas skrydžių kainas.

Skiriamieji „low-cost” kompanijų bruožai:

1. Jos nepriklauso alijansams, dėl to nesiūlo jungiamųjų skrydžių – jų paskirtis yra tiesiog „paimu keleivį taške A, išleidžiu taške B”;

2. Paprastai jos nesinaudoja tarptautinėmis bilietų pardavimo sistemomis platinti savo bilietams. Dėl to jų bilietų negalima įsigyti kelionių agentūrose, greitai.lt, skrisk.lt ir pan. Dažniausiai jos bilietus platina tik per savo internetines sistemas;

3. Kompanijos skrenda ne į pagrindinius, o į šalutinius oro uostus, kuriuose tiesiog yra mažesni oro uosto mokesčiai;

4. „low-cost” kompanijos paprastai maksimaliai išskaido kainodarą – atskirai yra mokama už vežamą bagažą, už geresnę vietą lėktuve, už registraciją oro uoste ir t.t.;

5. „low-cost” kompanijos motyvuodamos dideliais žmonių srautais, spaudžia mažesnius miestus ar regionus dėl dotacijų ar nuolaidų jiems. Tą patį jos daro ir su vietinėmis kompanijomis – pvz. iš oro uosto į miestą vežančiais geležinkeliais (paprastas pavyzdys – „Ryanair” išsireikalavo iš Kauno savivaldybės didelių nuolaidų už savo atėjimą);

6. „low-cost” avialinijos paprastai nesiūlo jokių papildomų paslaugų lėktuve;

7. „low-cost” dažniausia nesiūlo lojalumo nuolaidų ir tikrai nedalyvauja jungtinėse nuolaidų programose;

8. „low-cost” avialinijose keleiviai neskirstomi į klases – egzistuoja tik viena klasė (economy).

„low-cost” kompanijų  pavyzdžiai yra „Ryanair”, „easyJet”, „Norwegian Air Shuttle”.

„low-price” kompanijomis prieš dešimtmetį-penkmetį imtos vadinti avialinijos, kurios išsiskyrė iš kitų, imdamos mažinti lėktuvų bilietų kainas didesnio jų užpildymo sąskaita. Per tą laiką iki šiandien, didžioji dalis Europos avialinijų tapo „low-price” avialinijomis (Pasaulyje – ne. Transatlantiniuose skrydžiuose dar gausu „luxury” avialinijų), galbūt tokiomis negalima vadinti „AirFrance”, „British Airways” ar SAS, bet ir jų kainos sumažėjo beveik iki „low-price” lygio. Galų gale jų komunikacija paskutiniais metais buvo nukreipta į tai, jog „mes irgi ne tokie brangūs kaip atrodo”.

Dėl to, pagal šį atskyrimą, „airBaltic” ir „FlyLAL” negalima lyginti su „Ryanair”. „airBaltic” ir „FlyLAL” yra tipinės „low-price” avialinijos, bet „low-cost” požymių toli gražu nėra tiek, kad jas būtų galima priskirti šiai kompanijų kategorijai.

„airBaltic” ir „FlyLAL” skraido iš pagrindinių į pagrindinius oro uostus (be abejo, neskrenda į Heathrow Londone, bet skrenda į Gatwicką), jos siūlo jungiamuosius skrydžius tiek tarp savo reisų, tiek su kompanijomis – partnerėmis („airBaltic”, be abejo su SAS”, „FlyLAL” su KLM, „Aeroflot”, „Brussels Airlines” ir kitomis), šių kompanijų aviabilietus galima įsigyti per visas populiariausias tarptautines bilietų platinimo sistemas, taip pat šios avialinijos siūlo nemokamas pagrindines paslaugas (registraciją oro uoste, išankstinę vietos rezervaciją, kt.). „airBaltic” taip pat dalyvauja SAS lojalumo programoje „Eurobonus”, „FlyLAL” vykdo savo vietinę lojalumo programą „AmberMiles”.

Be abejo, pagal tam tikrus požymius galima rasti „low-cost” elgesio pavyzdžių – daugelyje reisų nėra siūlomas maitinimas, „airBaltic” jau apmokęstino papildomai bagažą („FlyLAL” tai padarė kitokiu būdu). Bet šie niuansai per daug smulkūs, kad galėtume šias kompanijas skirti prie „low-cost” – juolab, nemažai Europos kompanijų taip pat panaikino maitinimą, augant kuro kainoms, išskyrė bagažo ir degalų mokesčius.

Europos aviakompanijos pastaruoju metu vienodėja ir tokių požymių persipynimo pavyzdžių galima rasti ne vienose avialinijose. „low-price” suvienodėjo su reguliariosiomis avialinijomis, bet šie du tipai „low-price” ir „low-cost” kol kas tikrai ryškiai yra atskiriami ir kelerius artimiausius metus neišnyks. Neišvengiamai „low-cost” spaudžiamos kaštų didėjimo link dėl augančių kuro kainų, bet tuo tarpu „low-cost” kompanijų egzistavimas tempia „low-price” kompanijų kainas žemyn, dėl to galima įžvelgti, jog skirtumas tarp galutinės bilietų kainos tarp šių kompanijų tipų mažės ir toliau.

Tuo tarpu oro uostai, kurie konkuruoja ne dėl keleivių, o dėl avialinijų, dauguma pasiskirstė, kurie specializuojasi į tradicinių kompanijų aptarnavimą, o kurie taiko palankias sąlygas „low-cost” kompanijoms. Kilus „low-cost” kompanijų bumui, kai kurie į tradicines kompanijas orientuoti oro uostai ėmė statyti papildomus terminalus, skirtus „low-cost” kompanijoms.

Oro uostų specializaciją lengviausia įžvelgti Londone, kuriame (tiksliau apie kurį) veikia penki oro uostai. Heathrow oro uostas tapo didžiausiu tradicines avialinijas aptarnaujančiu oro uostu, todėl ten daugiausia reisų vykdo „British Airways” ir kitos panašaus lygio kompanijos kaip „Air France”, KLM ar „Virgin Atlantic”. Iš Lietuvos skrydžius vykdančios kompanijos šiuo oro uostu neskraido.

Dar brangesnis už Heathrow yra London City oro uostas, įsikūręs beveik pačiame mieste. Jis realiai naudojamas tik verslo reikmėms – juo naudojasi trumpiems skrydžiams Londono verslo grietinėlė. „British Airways” paskelbė, jog 2009-aisiais iš šio oro uosto vykdys skrydžius į Niujorką. Oro uostas toks mažas todėl, jog lėktuvo degalai bus pildomi kitame oro uoste, o London City „Airbus 318” tik susirinks keleivius, kurių lėktuve tilps tik 32. Galite tik įsivaizduoti kiek kainuos bilietas reisu London City – N.Y.F.Kenedy.

Vidutinės kompanijos, tame tarpe ir „airBaltic” bei „FlyLAL” daugiausia naudojasi Gatwick oro  uostu, kurį galima vadinti vidutinio brangumo Londono oro uostu. Pigesnis už Gatwick yra Stansted oro uostas, kuriame jau dominuoja „low-cost” kompanijos, pirmiausia „Ryanair”. „FlyLAL” skrydžius iš Palangos bei papildomai atidarytus reisus iš Vilniaus taip pat vykdo į Stanstedą. Pats pigiausias Londono oro uostas yra Lutonas, kuriame jau veikia išskirtinai tik „low-cost” kompanijos, pirmiausia, „easyJet”. Taupydama nuo rudens „Ryanair” dalį reisų iš Kauno pakeis – vietoj Stanstedo leisis Lutone.

Specializacijos požymių galima įžvelgti ir Lietuvoje, bet, atrodo, jie labiau susidarė atsitiktinai, o ne dėl nuosekliai vykdomos politikos. Būtent Kaunas šiuo metu yra lietuviškasis Stanstedas, o Vilnius – lietuviškas Gatwickas. Tiesa, turint omenyje, jog Kaune skraido tik viena kompanija, situacija gali keistis labai greitai.

Vilniaus oro uoste taip pat yra keletas reisų, kuriuos vykdo „low-cost” arba beveik „low-cost” kompanijos – „Norwegian Air Shuttle” skraido į Oslą, o „Aer Lingus” į Dubliną. Jeigu pastebėsite, šie skrydžiai vykdomi „nepikiniu” laiku. Tiesa, kiek aš žinau, šios kompanijos moka tokius pat mokesčius kaip ir kitos Vilniaus oro uoste dirbančios kompanijos. Tuo tarpu pagrindinis Vilniaus konkurentas Ryga oro uoste talpina visokias – tiek tradicines, tiek „low-cost” kompanijas ir netgi jiems taiko labai skirtingą kainodarą: „Ryanair” ir „easyJet” taikomos milžiniškos nuolaidos (tiesa, panašios taikomos ir „airBaltic”). Gali būti, kad toks diskriminavimo burbulas gali ir sprogti – tokių atvejų istorijoje yra pasitaikę, bet nugalėtojai neteisiami – tokios politikos dėka Ryga jau tapo akivaizdžiu viso regiono lyderiu ir ruošiasi plėsti oro uostą iki tokio dydžio, jog bus antras pagal dydį regione po Kopenhagos.

Taip jau yra, kad Holivudas visus savo stipriausius ir brangiausius filmus išleidžia gegužės-liepos mėnesiais. JAV – vasara yra kino sezonas. Amerikiečiai į kino teatrus geriausiai eina pirmąjį ir trečiąjį gegužės savaitgaliais, visą birželį ir visą liepą, o ypač per „Independence Day” savaitgalį. Dėl to kai lietuviai pradeda vakaro/savaitgalio išvykas prie jūros, ežero ar į sodybą, tada kino teatruose pasirodo pagrindiniai komerciniai metų filmai.

O šiemetinis repertuaras, mano nuomone, yra įspūdingas. Atrodo, kad Holivudas kapstosi iš scenarijų krizės ir atrado savyje resursų kurti kokybišką pramoginį kiną. Nesitikėkite aukštojo kino meno pilotažo, nes Holivudas ne tam pastatytas.

Šią vasarą komerciniame kino teatrų repertuare apstu smagių, „kokybiškos pramogos” epitetą atitinkančių filmų.

Jau ekranuose pasirodė:

„Ieškomas / Wanted” – tikro veiksmo filmas, kur Angelina Jolie vaidina su tokiu pat pasimėgavimu kaip kažada „Laroje Kroft”. Sveikinu Holivudą įsileidus šviežio kraujo – filmą režisavo rusų komercinio kino pažiba Timuras Bekmambetovas („Nakties sargyba”, „Likimo ironija, arba laimingų Naujų!”, etc.). Nepamirškite, jog visgi Holivudą sukūrė išeiviai iš Europos … IMDB reitingas – 7,4

„Hankokas / Hancock” – Holivudui jau nebeįdomu kurti tiesiog filmus apie superherojus, dabar jau kuria apie jų problemas! Keista, bet šį filmą su spragėsiais galima suvalgyti labai skaniai. IMDB reitingas – 6,9

„Velniop tą Sarą Maršal / Forgetting Sarah Marshall” – silpnas scenarijus ir silpna filmo vinis, bet filmas pakyla į gerą pramoginio vartojimo lygį dėl vieno aspekto – puikių personažų! IMDB reitingas – 7,7

„Kung Fu Panda / Kung Fu Panda” – „Dreamworks” animacinį darbą jau galima vadinti tiesiog „eiliniu”. Bet eilinis nereiškia blogesnis. IMDB reitingas – 8,0

Du filmai Lietuvoje dar nepasirodė, bet dėmesio jiems būtina skirti jau vien dėl išankstinių prognozių. Jau šį savaitgalį Lietuvoje startuoja „WALL-E„. Iškalbingi IMDB reitingai – 8,8 balsavus jau 40 tūkst. žmonių! 21 vieta geriausių visų laikų filmų saraše.

„Tamsos riteris” dar nebuvo parodytas eiliniams žiūrovams net JAV. Bet iš 97 „Rotten Tomatoes” surinktų recenzijų, net 92% filmą vertina teigiamai, įskaitant tokius kritikų epitetus:

The Dark Knight is not only the best film I have seen this year, but quite possibly the best superhero movie ever made

Be šių filmų dar kino ekranuose pasirodys ABBA dainų miuziklas „Mamma Mia!„, kultinio serialo ekranizacija „Ieškok gudručio” – neturiu išankstinės nuomonės apie juos, bet tai yra tiesiog „must see” filmai.

Šiandien užkliuvo „Delfi” straipsnelis – Lietuva pralaimi kovą dėl konferencinių turistų, kuriame kalbama apie Lietuvos konferencijų salių, viešbučių padėtį.

Man labai keista, kodėl nepaliestas atvykimo/išvykimo į Lietuvą klausimas. Šiai dienai vienintelės dvi jungtys, su kuriomis Lietuva yra palankiai sujungta verslo reikmėms yra Ryga ir Talinas.

„FlyLAL” ir „airBaltic” sudaryti skrydžių tvarkaraščiai vieningai yra nukreipti lietuviams išvežti ir juos parvežti. Bet, realiai nėra nė vienos krypties (apart Rygos ir Talino), su kuria Vilnius (ir kiti Lietuvos miestai) būtų būtų palankiai verslo reikmėms „atvežti užsieniečius” ir „išvežti užsieniečius”.

Kitos, pavienius skrydžius iš Vilniaus oro  uosto vykdančios kompanijos orientuoja savo veiklą taip, jog galėtų iš Vilniaus oro uosto išvežti vietinius keleivius į savo hub’us – tai akivaizdžiai daro „Austrian Airlines”, „Czech Airlines” ir „Finnair”. „SAS” tą daro išsiveždama keleivius iš Palangos.

Verslo kelionės šiais laikais vis trumpėja – trunka vieną arba dvi dienas. Dėl to verslo reikmėms palanku, jog būtų galima į kelionės tašką atvykti vėlai vakare arba anksti ryte, o išvykti iš jo – vakare.  Todėl jei verslo kelionės taškas Vilnius – būtina apgalvoti, jog atskirą pusdienį ar net dieną gali tekti paaukoti vien išvykimui/atvykimui.

Paprastas pavyzdys – pirmieji lėktuvai Vilniaus oro uoste pradeda leistis tik 11-12 val. dienos, todėl galimybės atvykti į Vilnių ryte ir turėti pilnavertę dieną realiai nėra. Išvykstančių iš Vilniaus lėktuvų pikas prasideda 17 val. ir baigiasi apie 18.30, todėl norėdami išvykti vakare savo reikalus tvarkyti turite baigti ~15 val. (1 val. oro uosto procedūroms + 1 val. kelionei iki oro uosto su rezervu galimiems kamščiams).

Ir pabaigai dar vienas niuansas – nė viena Vilniaus miesto taksi bendrovių nesuteikia galimybės atsiskaityti už taksi paslaugas kreditinėmis kortelėmis. Verslo keliautojams dažnai išlaidos transportui + viešbučiui + maitinimui yra vienintelės išlaidos patiriamos svetimame kelionės taške, todėl vien dėl transporto tenka ieškoti grynųjų. Negana to – paprastai išlaidas grynaisiais apskaityti įmonėms yra labai sunku.

Jeigu Lietuva norėtų vystyti konferencinį turizmą, tam reikia dar daug nuveikti sprendžiant transporto klausimus.

Arba kažkas įtakingas Tėvynės Sąjungoje perskaitė tą pačią knygą, kurią aš neseniai perskaičiau ir užvakar aprašiau, arba kažkokie neblogi internetinės komunikacijos specialistai įtikino tą patį įtakingą Tėvynės Sąjungos sprendimų priėmėją, kad jei vykdo visą internetinės komunikacijos veiksmų planą nuo A iki Ž (nežinau, kurį etapą Tėvynės Sąjunga jau pasiekė ir kiek dar siurprizų mūsų laukia iki rinkimų).

Jūs tik pažiūrėkite – „Baltijos kelias 2.0”, fotoparoda „Flick”, videokanalas „YouTube”, account’ai „Facebook’e”, „MySpace”, One.lt. Maža to, vakar dar startavo visai linksmas virusinis žaidimas „Aplenk Kubilių”.

Pritariu Dovilei iš Marketer.lt, jog visi šie veiksmai, kuriuos vykdo „Gaumina”, kainavo turbūt labai daug. Bet rezultatas turbūt vertas to – internetinėje komunikacijoje „Tėvynės sąjunga” aplenkė konkurentus kokiais penkiais ratais. Kai daugelis artėjant rinkimams eilinį kartą atnaujina savo internetines svetaines, arba tiesiog, artėjant rinkimams prisimena, jog reikia jas nuolat pildyti, „Tėvynės sąjunga” vykdo veiksmus, kuriais galėtų didžiuotis ir nuolat komunikacijos naujovėms pinigus leidžiančios tokios bendrovės kaip „Omnitel” ar „Bitė”. Nemažiau svarbu yra ir tai, jog šie veiksmai atlikti labai laiku – kai jau internetas nebėra medija, kurioje ka nors nuveikus galima „pasiPR’inti” kitose medijose apie tai, o tada, kai internete galima pagauti bent jau trečdalį Lietuvos suaugusių žmonių.

Prognozuoju, jog po tokių „Tėvynės Sąjungos” veiksmų, konkurentai turėtų skubiai pradėti vykdyti savo veiksmus internete, ir, turbūt daugelis nudegs nagus nuo to, jog tie veiksmai bus vykdomi skubotai ir neapgalvotai. Tikėtina, jog ir nelabai sąžiningi „interneto konsultantai” atliks savo juodą darbą – partijoms siūlys visokio plauko „originalius” sprendimus, o partijos juos negalvodamos pirks, nes „reikia daryti kaip konkurentai daro”. BLOG’ą iki rinkimų turbūt turės kiekviena partija. O juk toli gražu ne viskas internete yra efektyvu ir neviskas kainuoja adekvačiai. Galima šiandien kurti salą „Second Life”, atidaryti podcast’ą, … Tokiais veiksmais gal galima sužavėti penkis interneto geek’us, bet poveikio padaryti įspūdi apčiuopiamam elektoratui – vargu.

Rasti argumentų kritikai į „Tėvynės sąjungos” veiksmus internete yra nesunku. Į vartotojų kuriamo turinio sekcijas visada prilenda kenkėjų, o „nusižeminti” iki flashinio dviratininko lygio kažkam gali atrodyti „nelygis”. Bet – c’mon, tai juk „web 2.0”.

P.S. Ar man vienam atrodo, kad Kubilių aplenkti šiek tiek per lengva. Anyway, marškinėlių turbūt negausiu, nes greičiau už mane tai padarė šimtai, o gal net tūkstančiai. Vistiek, emocija gera, nes tikru dviračiu tai jo neaplenkčiau.

P.S.2. Už „Baltijos kelio 2.0” idėja reklamos festivalyje IMHO verta medalio. Kas žino – ar čia „Gaumina” ar DDB?

Man labai patiko Vido Rachlevičiaus parašytas vedamasis birželio mėnesio „Versus” žurnale. Jį dabar jau perspausdino lrytas.lt. Pagrindinė mintis paprasta – Lietuva tapo brangia šalimi vidutiniams, kokybiškų vartojamųjų prekių ieškantiems žmonėms.

Kadangi darbo reikalais tenka keliauti nemažai, tai palyginti prekių kainas tenka ir tyčia ir netyčia. Geriausiai man pažįstama Europos pusė yra Skandinavija – net tokia šalis kaip Norvegija nėra tokia brangi, kaip atrodo. Taip, 0,5l talpos butelis „Coca Cola” Oslo oro uoste kainuoja 12 litų 50 centų, o sumuštinis šioje šalyje populiariose „corner-shop” „Deli de Luca” kainuoja 28 litus. Tą galima labai nesunkiai paaiškinti labai brangia darbo jėga ir išvystytomis socialinėmis garantijomis – uždirbi daug, bet daug turi mokėti ten, kur reikia daug darbo. Bet „Gianfranco Ferre” vyriškas kostiumas (ne per išpardavimą!) firminėje parduotuvėje Oslo centre kainuoja tik 900 litų, o „Prada” marškiniai prekybos centre –  120 litų…

Nors Europoje elektronikos prekės yra brangesnės nei JAV dėl globalių priežasčių, bet kažkodėl „Apple” produktai Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje kainuoja pigiau nei Lietuvoje.

Jeigu skrydžių bilietai dar šiek tiek atpigtų, tai vienai dienai skrisčiau apsipirkti į Paryžiaus La Défense rajoną kasmet. Pigiau ir platesnis pasirinkimas nei mūsų „Akropolyje”.

V.Rachlevičius savo straipsnyje aiškiai įžvelgia ir tokios situacijos priežastį – ilgai turtingesni žmonės Lietuvoje savo pinigus uždirbo per lengvai, todėl yra linkę labai lengvai ir išleisti. O prekybininkams tai tik į naudą – kam parduoti pigiau, jei galima parduoti brangiau.

Štai nekilnojamasis turtas: reikėjo pradinio kapitalo ir ryšių. Paėmei banko paskolą ir žinojai, kad žemę iškart nupirks vystytojai, o šie sėkmingai išparduodavo dar nepastatytus butus. Viskas apsisukdavo greitai, pelno maržos – šimtai procentų ir jokių rūpesčių. O dabar, kai prireikė pagalvoti, ką statyti, kaip statyti ir kaip parduoti už normalią kainą, pradėta šaukti: „Krizė, krizė!”

Lietuvoje tam tikrose rinkose trūksta ir kokybiškų vidutinio lygio daiktų pasiūlos. Vienas aiškiai matomas pavyzdys iš karto lendantis į galvą – batai. Nos iš šalies atrodo, jog batų parduotuvių yra daug, bet dauguma jų parduoda nežinomų gamintojų batus už 200-800 litų, kurių kokybė – loterijos bilietas…

Dar viena populiari viduriniajam sluoksniui prekė – atostogos. Reikia susitaikyti su tuo, jog Lietuvos pajūris vien dėl klimato sąlygų nebus toks patrauklus kaip Viduržemio jūros kurortai. Bet – atostogos jame kainuoja kaip aukščiausio lygio kurorte. Tokių neadekvataus santykio pasekmės prekei „Atostogos” pasijus labai greitai – dabar ten žmonės jau keliauja tik iš įpratimo, o po dešimtmečio tokių gali nebelikti.

Palyginimas labai paprastas – viena diena „viskas įskaičiuota” trijų žvaigždučių viešbutyje Turkijoje, Egipte, Graikijoje ar Tunise kainuoja 150-200 litų įskaitant kelių tūkstančių kilometrų kelionės pirmyn ir atgal kaštus. O pas mus? Naktis trijų žvaigždučių kambaryje Palangoje tik su pusryčiais kainuoja: 258 LTL, 258 LTL, 250 LTL, …

Sparčiai augant nekilnojamojo turto kainoms, nauji projektai pradėti vystyti ir Palangoje. Naujai statomame name Palangoje 50 kvadratinių metrų ploto butas kainuoja 385 tūkst. litų. Aišku, būstas dar ir šiokia tokia investicija, bet jeigu butą perkate savo atostogoms, tai vieno gyvenamasis plotas atostogoms vienams mėnesiui jums kainuos 7,7 tūkst. litų, jeigu atostogauti dar ketinate po mėnesį 50 metų. Jeigu su 300 tūkst. litų kreiptumėtės į „Novaturą” šiandien, jie, neturėtų suabejoti ir pasiūlyti už tokią sumą jums mėnesio atostogas kiekvieniems jūsų likusio gyvenimo metams.

Kas bus su Palangos verslininkais jeigu po 10 metų nebeliks norinčių ten atostogauti? … „Krizė! Krizė!”.

Kitas netiesioginis brangumas, būdingas jau ne tik Lietuvai, bet ir visai Rytų Europai – produktų kokybės bloginimas. Jau tapo vieša paslaptimi, jog „Fairy” pirktas Didžiojoje Britanijoje ar „Ariel” pirkti Vokietijoje plauna ir skalbia kur kas geriau nei analogiški produktai pirkti Lietuvoje… Kuom ne brangumo maskavimas?

Kai prieš porą mėnesių šią knygą pirkau „Vagos Knygų namuose”, jos viename didžiausių Vilniaus knygynų buvo vienas egzempliorius. Kuomet pasmalsavau, ar ši knyga labai populiari, tai knygyno darbuotoja pasakė, jog šios knygos vieną egzempliorių ir teatvežė. „Apie žurnalistiką visai knygų neleidžia ir tos tik vieną gaunam” – toks buvo pardavėjos komentaras.

Ši knyga nėra apie žurnalistiką – ši knyga apie interneto forumų, socialinių tinklų, „Second Life”, interneto dienoraščių, podcastų panaudojimą marketinge.

Kai prieš nepilnus metus Philipas Kotleris „Vilone” paprašė kelių šimtų Lietuvos marketingo specialistų pakelti rankas tuos, kurie turi savo blog’us, tai pakilo dvi rankos. Kai prieš mėnesį Deividas Talijūnas iš „Adnet” ir Vytautas Vorobjovas iš „Interactive Marketing Partner” Lietuvos Marketingo Asociacijos nariams pasakojo apie interneto dienoraščių pasaulį, tai susidariau įspūdį, jog marketingo žmonėms šis pasaulis vis dar yra „kažkur anapus”.

O tas pats senstelėjas marketingo guru P.Kotleris būdamas Vilniuje kalbėjo ne tik apie blog’us, bet ir apie „Second Life”, podcast’us ir kitas šiuolaikines bendravimo internete priemones.

„Verslo žinių” išleista Davido Meermano Scotto knyga „Naujosios rinkodaros ir viešųjų ryšių taisyklės” yra gan išsamus gidas pradedantiems apie skambiai pavadintų „naujųjų kanalų” išnaudojimą marketinge. Knygoje pradedantiesiems išsamiai pasakojama, kaip interneto technologijos keičia pranešimų spaudai platinimą, kaip išnaudoti blog’us, podcast’us, kaip bandyti kurti virusinį marketingą, kaip per internetą pasiekti klientus tiesiogiai.

Manau, jog knyga yra labai gera ir naudinga mažai žinantiems ir tik pradedantiems domėtis internetinėmis informacijos skleidimo technologijomis. Knyga parašyta 2007 metų pabaigoje, todėl informacija nėra pasenusi – o taip jau gali būti dar po metų. Pagyrimas ir „Verslo žinių” knygų leidybos skyriui, jog Lietuva yra viena iš pirmųjų 19 šalių, kuriose pirmiausia išleista ši knyga „neangliškai”.

Kaip paminėjo ir mano dienoraščio komentatorius, „Verslo žinių” išleistos Petero Fisko „Rinkodaros genijaus” vertimas tikrai buvo labai blogas. Už „Naujųjų rinkodaros ir viešųjų ryšių taisyklių” vertimą galima pagirti – matyti, jog vertimas atliktas gerai įsigilinus į tematiką ir terminologiją. Aišku, nemažai naujadarų rėžia ausį – pvz. aš neiškarto supratau, jog „prenumeruojamoji transliacija”, pasirodo yra paprasčiausias podcast’as, bet čia greičiausiai tiesiog naujos sąvokos yra neįprastos ausiai. Tiesa, iki galo taip ir neišsiaiškinau, kas slypi po sąvoka „universalusis adresas”, bet pagal sakinių kontekstą, kuriuose buvo pavartota ši sąvoka, atrodo, jog tai yra paprasčiausias URL’as.

Davidas Meermanas Scottas, rašydamas apie „minties lyderius” ir dienoraščių išnaudojimą viešųjų ryšių tikslais, pusantro puslapio skiria lietuviškajam marketingo cicinui Linui Šimoniui ir jo blog’ui www.pozicionavimas.lt. Tik iš šios knygos sužinojau, jog L.Šimonis rašo ir anglišką blogą – www.positioningstrategy.com (jame galima rasti knygos autoriaus komentarų).

Iš įdomesnių autoriaus minčių įstrigo tiksliai, mano nuomone, suformuluotas požiūris į optimizavimą paieškos sistemoms: „Sudėtingos ir neva labai svarbios SEO taisyklės yra sugalvotos konsultacinių kompanijų, kurioms šie mitai yra labai naudingi – iš tiesų, tai kurkite kokybišką turinį ir paieškos sistemos jus suras”. 100% tiesa, mano nuomone.

Perskaičiusiems knygą rekomenduoju autoriaus blogą – http://www.webinknow.com/ – jame galima rasti įdomių apibendrinančių idėjų ir keletą nemokamų e-book’ų.

„Verslo žinios” nurodo, jog mažmeninė knygos kaina ne klubo nariams yra 79 litai, bet „Vagos” knygyne ji kainavo daugiau nei devyniasdešimt, o iš „Patogu pirkti” galite ją įsigyti už 86 LTL. Kaip visada, skaitantys angliškai iš „Amazon” gali įsigyti versiją anglų kalba dvigubai pigiau.

P.S. „Verslo žinių” knygų leidyklos URL’as tai totalus absurdas – http://wap.vz.lt/knygos2/. SEO čia nebepadės.